2017 03 16

Antanas Sireika – apie rusišką sielą, „Žalgirio“ šansus Eurolygoje ir žaidėją, kuris tiktų Kauno klubui

Siųsdamas geriausius linkėjimus Kauno „Žalgiriui“, Antanas Sireika perspėja, kad penktadienio vakaras Kazanėje žalgiriečiams bus sudėtingas. Šiuo metu sėkmingai Utenos „Juventus“ klubą treniruojančiam Europos čempionui taip pat kils emocijų, nes svarbiose Eurolygos rungtynėse Rusijoje susitiks dvi buvusios jo komandos – UNIKS ir „Žalgiris“.
Antanas Sireika
Antanas Sireika / Eriko Ovčarenko / BNS nuotr.

„Gruzino klausia – iš kur pinigų gauni? Atsako: Iš spintelės. O kas juos į spintelę padeda? Žmona. O kas duoda pinigų žmonai? Aš duodu. O iš kur pats imi? Iš spintelės“, – tokiu anekdotu per konferenciją Rusijoje apie Kazanės UNIKS biudžeto sudarymo subtilybes yra pasakojęs Jevgenijus Bogačiovas – Tatarstano krepšinio klubo bosas.

18 metų Kazanės komandai vadovaujančio bankininko aruodai atrodo neišsemiami.

Buvęs Tatarstano nacionalinio banko valdybos pirmininkas iki šiol yra įtakingas ir kitiems respublikos bankams, kurie daugiausia prisidėjo, kad vienas ekonomiškai stipriausių Rusijos regionų turėtų ir vieną stipriausių krepšinio komandų Rusijoje.

Nuo 2003 metų, kai laimėjo Šiaurės Europos krepšinio lygą (NEBL), iki šiol Tatarstano sostinės komanda gali didžiuotis stabilumu – ne tokia dažna savybe Rusijos sporte ar ekonomikoje.

Būrys talentingų lietuvių svariai prisidėjo prie UNIKS istorijos.

Alfredo Pliadžio nuotr./Gintaras Krapikas ir Antanas Sireika
Alfredo Pliadžio nuotr./Gintaras Krapikas ir Antanas Sireika

Vienas jų yra Antanas Sireika, kuris po karjeros etapo Kauno „Žalgiryje“ (2002–2006 m.) vėliau du sezonus treniravo Kazanės klubą (2007–2008 m.).

60-metis treneris buvo atviras ir sąžiningas pokalbyje su 24sek apie Kazanės klubo šeimininką, „Žalgirio“ stiprybes ir trūkumus bei galimybes Eurolygoje.

– Kas labiausiai liko jūsų atmintyje iš karjeros etapo Tatarstane? – 24sek paklausė A.Sireikos.

– Pirmiausia, kaip treneriui tai buvo didelis šuolis finansine kryptimi. Nėra paslaptis, kad Rusijos komandos už didesnę kainą perka žaidėjus ir trenerius.

UNIKS irgi turėjo ir turi tvirtą finansinį pagrindą. Šiam klubui nereikia tiesti rankų į rėmėjus ir prašyti pinigų, nes jau tuo metu komanda buvo Tatarstano respublikos reikalas. Nacionalinis bankas buvo pagrindinis rėmėjas, todėl jautėsi finansinis stabilumas.

Dirbant „Žalgiryje“, kai rinkdavomės žaidėjus, visada turėdavome atsižvelgti į jų kainas. UNIKS gali sau leisti žaidėjų pirkimui kitokias sumas. Toks gyvenimas, nieko nuostabaus, nors man tada tai darė įspūdį.

Jevgenijus Bogačiovas iki šiol yra UNIKS klubo savininkas. Kokia tai asmenybė?

Pavyzdžiui, būdavo, jog per pertrauką ateina koks padėjėjas ar klubo direktorius ir mums paskelbia, kad klubo prezidentas linki ir toliau taip žaisti.

– Žmogus valdovas. Jis buvo gerbiamas politikas ir valstybinio banko valdytojas, o pagal charakterį – tikras valdovas.

Jam patikdavo įsakinėti, nurodyti, ką reikia daryti. Ne tiesiogiai, bet jis gaudavo ataskaitas apie rungtynes, o pats iš namų perduodavo žinią. Pavyzdžiui, būdavo, jog per pertrauką ateina koks padėjėjas ar klubo direktorius ir mums paskelbia, kad klubo prezidentas linki ir toliau taip žaisti.

Kartais pats pasikviesdavo pavakarieniauti ar išgerti kavos, kad gautų ataskaitą tiesiai iš trenerio. Sykį pralaimėjome kažkurias rungtynes išvykoje ir aš buvau paklaustas: kodėl šis krepšininkas nežaidė išvykos rungtynėse? Paaiškinau, kad apsinuodijo, negalėjo.

Business-gazetta,ru nuotr./Jevgenijus Bogačiovas
Business-gazetta,ru nuotr./Jevgenijus Bogačiovas

Jis atsakė, kad klubas moka tokius pinigus, kad žaidėjas galėtų visą vaistinę nusipirkti. Jam atrodė, kad nepaisant visko žaidėjas privalo žaisti – jei nežaidžia, vadinasi, yra kaltas jis ir treneris.

Būdavo, kad ir pats su apsauga pasirodydavo salėje. Kartais nutraukdavo treniruotę, kad galėtų paspausti ranką, kartais išliedavo apmaudą dėl teisėjų. Dažniausiai būdavo pakankamai objektyvus. Jei sekdavosi, nesismulkindamas skirdavo premijas. Tačiau, jei blogai, – skirdavo finansines baudas.

Jis yra dūšios žmogus, aš jį suprasdavau. Pats irgi būčiau piktas ir reikalaučiau atsakomybės, jei būtų perkami brangūs žaidėjai, o rezultatų nebūtų. Man taip atrodo teisinga. J.Bogačiovas – diktatorius, bet teisingas.

Visi jo prisibijodavo, nes jo valioje dalyti premijas ir bausmes. Tačiau kartu jis liko žmogiškas. Kartą, kai pas mane Kazanėje viešėjo mano vaikai, jis pasiūlė ilgam čia apsistoti – sakė, kad dukra galėtų studijuoti universitete, o sūnus išmoktų rusiškai ir lankytų mokyklą.

J.Bogačiovas tinka posakiui apie rusišką sielą. Jie mėgsta didžiuotis, įsakinėti. Kartą domėjosi, kur yra Lietuva ir braukdamas pirštu per žemėlapį pasakojo, kad yra buvęs Lietuvoje, susitikęs su Valdu Adamkumi. Sako: Lietuva – išdidi tauta, gerai žaidžiate krepšinį, bet pagal gyventojų skaičių esate panašūs į Tatarstaną (3,8 mln. gyventojų). O tada iškart pabrėžė: užtat mūsų biudžetas yra penkis kartus didesnis už Lietuvos.

Tatarstanas iš tiesų turtingas – teka Volga, turi naftos, dujų.

– Kokį įspūdį susidarėte apie Tatarstaną (2008 m. Tatarstanas kreipėsi į Jungtines Tautas dėl pripažinimo, bet deklaracija nebuvo išgirsta nei Jungtinių Tautų, nei Rusijos)?

– Rusijos platybes ne taip paprasta suvokti. Man labiausiai akį rėždavo keliai.

Klubo prezidentas buvo perleidęs tais laikais puikų automobilį – septintos klasės BMW. Jis kalbėjo, kad Europos čempionų treneris privalo važinėti gera mašina.

Justo Grigaravičiaus/„15min.lt“ nuotr.  /Antanas Sireika jau pakeliui namo.
Justo Grigaravičiaus/„15min.lt“ nuotr. /Antanas Sireika.

Su ja galima buvo skristi, nes variklis buvo labai galingas, automobilis tiesiog šokdavo iš vietos.

Bet nebuvo kur važiuoti. Lietuvos keliais tokia mašina galima būtų smagiai palakstyti, tačiau ten nebuvo net kur išvažiuoti. Keliuose netrūko chaoso ir betvarkės, nors regionas – gražus, žalias.

– Ar Kazanėje jautėsi simpatijos lietuviams, nes UNIKS žaidė Eurelijus Žukauskas, Saulius Štombergas, broliai Lavrinovičiai, Artūras Milaknis, treneriais dirbo Gintaras Krapikas ir Valdemaras Chomičius?

– J.Bogačiovas ypač mylėjo lietuvius. Manau, kad ir mane jis pakvietė su mintimi, jog atvešiu daugiau lietuvių. Jis ypač mėgo Saulių Štombergą.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Rungtynės dėl pirmos
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Saulius Štombergas

Klubo šeimininkas labai norėjo, kad jį priviliočiau. J.Bogačiovas arenoje turėjo savo kabinetą ir tiesiai šviesiai pasakojo apie meilę lietuviams, kaip jam patinka Saulius ir kaip prie vieno Lavrinovičiaus norėtų pridėti ir kitą.

Nors Rusija labai plati, visi ten žino „Žalgirį“, pamena, kad jis tris kartus laimėjo tuometinės SSRS auksą. Be to, J.Bogačiovas nemokėjo anglų kalbos, nors bendrauti mėgsta. Su lietuviais šiuo atžvilgiu jam buvo patogu, kita vertus, jis iš tiesų jautė ypatingą pagarbą lietuviams.

– Kaip vertinate „Žalgirio“ galimybes išsivežti pergalę iš Kazanės?

– Pirmąjį mačą Kaune laimėjo UNIKS (88:80), bet vėliau Kazanės klubas nerodė pastovumo. Nemėgstu kaltinti tiksliai nežinodamas situacijos, bet pastovumo šiai komandai akivaizdžiai trūksta.

Beje, „Žalgiriui“ – taip pat. Kauniečiai gali nugalėti bet ką ir gali pralaimėti bet kam.

Manau, Kazanėje lengva nebus. UNIKS sudėtis stipri, pilna gerų žaidėjų. Vidutiniško žaidimo pergalei neužteks.

– Šiuo metu „Žalgiris“ turi keturiomis pergalėmis daugiau nei UNIKS. Kokias įžvelgiate „Žalgirio“ sėkmės priežastis?

Man „Žalgiris“ labiausiai patinka, kai žaidžia žema sudėtimi.

– Man „Žalgiris“ labiausiai patinka, kai žaidžia žema sudėtimi.

Kažkada Šarūnas Jasikevičius kritikavo Antaną Sireiką, kad pakeičiau sudėtį 2004 metų olimpinių žaidynių pusfinalio rungtynėse su Italija, kad nebuvome žaidę tokia žema sudėtimi.

Tačiau dabar Š.Jasikevičius pats tai dažnai naudoja ir „Žalgiris“ visai gerai atrodo, kai Edgaras Ulanovas žaidžia sunkiuoju puolėju arba kai Antanas Kavaliauskas ar Augusto Lima sėdi, o aikštėje kartu būna Paulius Jankūnas ir Brockas Motumas.

Toks žaidimas man patinka, be to, tai duoda rezultatų.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Pergalės džiaugsmo akimirkos
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Pergalės džiaugsmo akimirkos

Krepšinio stilius apskritai yra pasikeitęs, negalima žaisti visada taip pat.

Galbūt kokia „Fenerbahče“ gali sukti žaidimą per savo vidurio puolėją, ten būna stiprus žaidėjas, galintis žaisti pats arba numesti kamuolį metikui.„Žalgiris“ bandė žaisti panašiai, bet neturime centro, kuris traiškytų varžovus po krepšiu. Visada garsėjome kamuolio dalyba, kamuolys greitai vaikščiojo, o pataikyti moka visi. Ir dabar, jei pataiko Lukas Lekavičius, Leo Westermannas, Kevinas Pangosas, Artūras Milaknis, Brockas Motumas, – „Žalgirį“ labai sunku sustabdyti.

Nebereikia vieno ryškaus žmogaus, kuris viską nulemtų. Daug galima nuveikti komandiniu žaidimu, nebebūtina prieš 210 cm ūgio varžovą statyti 210 cm ūgio žaidėją, nes įmanoma sustabdyti dvigubinant, žaidžiant žemesne, bet greitesne sudėtimi.

Jei komandoje geriausi yra gynėjai – turi žaisti penki gynėjai.

Mano kumyras Philas Jacksonas, taip pat Donnie Nelsonas irgi sakydavo, kad aikštėje turi būti geriausi. Jei geriausi gynėjai – turi žaisti penki gynėjai. Jei penki geriausiai yra kaip Timas Duncanas, turi žaisti penki Timai Duncanai.

Treneriui reikia nuolat galvoti ir ieškoti sprendimų. Jei kas neveikia, nereikia kritikuoti, bet verta ieškoti kitos krypties. Jei negalime vienaip, galime kitaip.

– Kuris „Žalgirio“ žaidėjų šį sezoną atliko didžiausią kokybinį šuolį?

– Edgaras Ulanovas man labai patinka, žaidžia itin protingai, gali įmesti iš toli, gali įdėti kamuolį per bet kurį varžovą.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Edgaras Ulanovas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Edgaras Ulanovas

Gera matyti Luką Lekavičių – tiesa, jis negauna vienodai daug pasitikėjimo, nebūna dėmesio centre ilgai. Kažko jam trūksta, kad būtų visada pavojingas.

B.Motumas tapo kitu žaidėju, bet, aišku, norėtųsi, kad legionieriai žaistų dar ryškiau. A.Lima kartais sužaidžia efektingai, bet geriau ne taip ryškiai, bet stabiliau. Jei įmeta 2–4 taškus per rungtynes, tai nėra patikimas žaidėjas.

K.Pangosas ir L.Westermannas – geri žaidėjai, bet jiems irgi trūksta pastovumo.

Manau, galėtų būti dar daugiau lietuvių. Pavyzdžiui, Marius Grigonis – jis kažkaip lengvai išvyko iš Lietuvos, niekas neanalizavo kodėl. Kaip ir E.Ulanovas, taip ir M.Grigonis gali žaisti keliose pozicijose.

Alfredo Pliadžio nuotr,/Marius Grigonis
Alfredo Pliadžio nuotr,/Marius Grigonis

Tačiau aš nenoriu brukti savo minčių. Galbūt „Žalgiriui“ ir trūksta stabilaus lyderio, bet tai nėra naujiena. Buvo sezonas, kai žaidė Jamesas Andersonas, bet stebuklo sukurti nepavyko.

Nežinia, kur šuo pakastas, kur yra sėkmės garantas. Komandos vis ieško naujų sėkmės formulių. „Oklahoma City Thunder“ irgi stebino su Kevinu Durantu ir Russellu Westbrooku, nors žaidė be aukštų vidurio puolėjų. Tada atsirado „Warriors“, kurie triuškina metimais – toks šios komandos stilius, gražus, atakuojantis krepšinis.

Knygose seniai viskas parašyta, bet nereikia imti labai giliai širdin. Ten – laikinos pamokos. Vakar krepšinis buvo vienoks, šiandien – kitoks. Keičiasi psichologija, keičiasi žaidėjai.

Knygose seniai viskas parašyta, bet nereikia imti labai giliai širdin. Ten – laikinos pamokos. Vakar krepšinis buvo vienoks, šiandien – kitoks.

– Eurolygos reguliariajame čempionate „Žalgiriui“ liko sužaisti penkerias rungtynes, kai kas skaičiuoja, kad Kauno klubui reikėtų keturių pergalių siekiant patekti į Eurolygos ketvirtfinalį. Kaip vertinate „Žalgirio“ šansus?

– Labai to norėčiau, kaip lietuvis ir buvęs žalgirietis. Bet galvoju, kad bus labai sunku, nes daug priklauso ir nuo kitų komandų, kitų rezultatų.

Turkijos klubai labai stiprūs finansiškai, jie taip pat turi idėjų žaisti atkrintamosiose varžybose. Nors ir labai linkiu „Žalgiriui“, duočiau gal 20 proc., kad pavyks.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų