| Ketvirtadienis | Eurolyga | „Panathinaikos“ – „Žalgiris“ | 21:15 | Atėnai |
Prieš interviu 24sek laidai „Eurolygos diena“ A.Milaknis atsisėdo į VIP žiūrovų vietą per žingsnį nuo OAKA arenos parketo.
31-erių snaiperis galėjo patogiai įsitaisyti juodoje kėdėje šalia balto staliuko su „Panathinaikos“ simbolika. Jo pečių nebeslėgė įtampa, kokia supo krepšininką sezono pradžioje.
Per vieną mėnesį Artūras dukart užfiksavo karjeros Eurolygoje rekordą, kai po 6 tritaškius įmetė Bamberge ir Kaune į tos pačios komandos – „Brose“ krepšį.
Nuo lapkričio 30-osios A.Milaknis pataikė net 54 procentus tolimų metimų, vidutiniškai net po 3,8 per vieną Eurolygos mačą. Palyginimui, šis procentas prilygsta geriausio Eurolygos snaiperio Jameso Nunnally rezultatui.
Vienas A.Milaknio tolimas metimas apskriejo visą Europą, kuriuo jis įkalė paskutinį vinį į „Fenerbahče“ karstą Stambule, bet dėl savo skubotumo šmaikščiai įsiutino Šarūną Jasikevičių.
Kitąsyk Šaras jau kvatojo Ispanijoje, kai panašiu stiliumi Milas pribaigė „Valencia“ klubą.
„Bet naglas jis kaip velnias, ką?“ – juokavo po pergalės Š.Jasikevičius.
Ne sykį viešai savo snaiperį užstojęs „Žalgirio“ treneris turėtų šypsotis žvelgdamas į metiko numerius: taip taikliai iš toli šiame dešimtmetyje Eurolygoje lietuvis dar neatakavo (46,9 proc.).
Per vienas Eurolygos rungtynes jis pataiko vidutiniškai 2,4 tritaškio ir pagal šį rodiklį nusileidžia tik Maskvos CSKA atakų dirigentui Sergio Rodriguezui (3,05 trit.).
Kai viskas gerai, visi nori, išauga lūkesčiai. Jeigu kas ne taip, tai greitai prikala prie kryžiaus. Tai natūralu ir su tuo reikia susigyventi.
Dienos, kai „Žalgirio“ arenoje saujelė sirgalių nušvilpė Artūrą Milaknį, jau praeityje.
Bet jeigu su tais žmonėmis dabar Milui reikėtų susėsti prie vieno stalo, krepšininkas nesijaustų nepatogiai.
– Sezono pradžioje keli sirgaliai jus nušvilpė „Žalgirio“ arenoje. Jeigu su jais reikėtų susėsti vakarienės prie bendro stalo, ką jiems pasakytumėte ir apie ką kalbėtumėte? – 24sek paklausė A.Milaknio.
– (juokiasi) Tai čia tokių per gyvenimą yra buvę... Kai kažkur nuvažiuoji ar susitinki giminės baliuose, kai tavęs nematę daugybę metų, yra tokių klausimų, kur net sunku atsakyti ar pakomentuoti.
Nieko! Čia natūralu. Negali teisti.
Tiesiog tas Lietuvos žiūrovas greitai išlempa. Tas pats yra su rinktine. Jei viskas gerai, visiems gerai. Vos truputį kur blogai, tai viskas blogai. Tas pats ir „Žalgiryje“.
Vienas sezonas geresnis, kitas prastesnis. Kai viskas gerai, visi nori, išauga lūkesčiai. Jeigu kas ne taip, tai greitai prikala prie kryžiaus. Tai natūralu ir su tuo reikia susigyventi. Tokių žmonių buvo ir bus. Šiandien užtilo, o rytoj galbūt vėl rėks.
To nesukontroliuosi. Reikia tą paleisti.
– Kiek reaguoja žaidėjas, kai tokiose situacijose jį viešai užstoja ir palaiko treneris?
– Tam ir yra komanda. Kalbėti už kiekvieną trenerį. Kartais gal paprastam žmogui iš šalies nematyti, bet komandos mikroklimatas labai daug lemia rezultatus. Kiek esu žaidęs, kiek esu buvęs kitose komandose, tai labai daug lemiantis veiksnys, atnešantis gerus rezultatus. Viskas labai susideda. Tie pasisakymai, trenerio pasisakymai ir užstojimai tik prideda.
Tą išgirdęs nori kuo greičiau tobulėti, įeiti į formą ir atsidėkoti geru žaidimu.
– Artūrai, kada supratote, kad esate snaiperis? Kada į jūsų repertuarą atėjo metimas?
– Nuo mažų dienų, iš tikrųjų. Turėjo ir brolis rankelę neblogą, ir tėvukas pamėtydavo, tad tie pirmi vaikystės metimai buvo nuo tritaškio. Nemadinga buvo mesti iš vidutinio – arba mesti iš toli, arba dėti į krepšį. Kažkaip pasirinkau tritaškį (šypsosi).
Nebuvo kažko tokio, kad būsiu tik metikas, bet tiesiog taip išėjo natūraliai.
– Vaizdžiai sakoma, kad kai snaiperis įmeta kelis tritaškius iš eilės, įkaista ranka. Kas iš tikrųjų vyksta pataikant serijas tolimų metimų?
– Taip, iš tikrųjų, sunku tą paaiškinti, bet pajauti. Viskas sueina į vieną vietą.
Iš pirmųjų metimų gali maždaug nuspręsti, kokia tai diena. Kai pradeda kristi, pagauni tas emocijas, ateina azartas. Viskas susideda ir tiesiog jau užtenka paleisti kamuolį į tą pusę.
– Šį sezoną pasiekėte savo Eurolygos tritaškių rekordą – po 6 tolimus metimus įmetėte į „Brose“ krepšį. Kokie tada tai buvo vakarai?
– Gerai pasijauti, išlauki dėkingos pirmos progos. Geriausia, kai išlauki, neforsuoji metimo, kad išėjęs būtinai turi išmesti. Neparuošti metimai gali išmušti iš ritmo. Bet jei kantriai išlauki paruošto metimo, pataikai, kad ir prameti gerą metimą, tai padeda pagrindą rungtynėms.
O po to treneris mato. Jei mato, kad gerai jautiesi, jis tikrai sukuria tų progų. Reikia tik jas išnaudoti – progų jis visada sukurs.
– Apie snaiperius sakoma taip: „juoda diena“ ir „metimo nepragersi“. Perfrazuojant, ar įmanoma prarasti metimą ir ar tikrai būna dienų, kai nepataikytus metimus galima nurašyti sėkmės trūkumui?
– Kartais tą sezoną pradedi ne taip, kaip planuoji. Visi greitai pripranta prie gero. Kartais būna pačiam keista, nes analizuoji ir matai, kad darai viską gerai, bet tiesiog nepataikai. Ir tos padėtys visos geros, tačiau tiesiog kamuolys neiškrenta.
Dirbi toliau ir analizuoji, nes žinai, kad jeigu darei viską gerai, taip turi būti ir dabar.
Tik vieni neturi kantrybės, tačiau tai normalu. Visiems neįtiksi. Manęs dabar tai nejaudina. Žinau, kaip yra. Dirbi treniruotėse ir žinai, kad tai tik laiko klausimas.
– Europą apskriejo Šarūno Jasikevičiaus reakcija į jūsų tritaškius paskutinėmis sekundėmis Stambule ir Valensijoje. Gal su treneriu teko rimčiau apie tai pakalbėti?
– (šypsosi) Buvo vaizdo analizės...
– Kaip jos atrodė? Buvo juoko?
– Ne! Buvo gan rimta. „Ant juoko“ viską nuleidome po rungtynių. Bet per vaizdo peržiūrą treneris pasakė, kad galbūt tas metimas buvo paskubėtas ir galbūt buvo galima sužaisti kitaip. Tačiau tuo metu taip išėjo ir užsidarė rungtynės.
O vaizdo peržiūra buvo tvarkinga, rimta. Nebuvo tas metimas paleistas kaip bajeris užbaigti vaizdo peržiūrą. Tiesiog normaliai išanalizavome, kad žinotume, kaip ateityje elgtis panašioje situacijoje.
– Artūrai, kas, jūsų akimis, yra geriausias visų laikų snaiperis?
– Kiekvienas laikmetis turėjo įspūdingų snaiperių. Kai augau, man labai imponavo Karnišovas. Naujoviškesnis snaiperis buvo Macijauskas. Tie staigūs metimai, išėjimai... Žavėdavausi.
Dabar yra vėl kitokių. Eurolygoje man imponuoja Jaycee Carrollas. NBA apie Curry net nekalbėsiu... Ten dar visai kiti dalykai.
Anksčiau būdavo Reggie Milleris. Atsimenu, buvo keistas žmogeliukas, bet rankelę turėjo smagią.
Lietuvoje ir užsienyje tų snaiperių buvo daugybė, tačiau kiekvienas turėjo kažką savo.
– Daugelis vaikų „užsikabino“ už krepšinio stebėdami Michaelo Jordano žaidimą. Galbūt jus „užkabino“ kažkuris metikas?
– Jordanas vis tiek buvo ikona. Manau, daugelis dėl jo ir pradėjo žaisti krepšinį.
Pamenu, būdavo labai sunku pamatyti NBA rungtynes. Ne kaip dabar, kai tai lengvai pasiekiama internete. Tada, jei gaudavau kokią vaizdo kasetę, per dieną peržiūrėdavau po tris kartus tas pačias rungtynes.
Ant sienų plakatai kabėdavo. Vienas jų būdavo Millerio, Macijausko... Man imponuodavo tie snaiperiai.
