Per savo karjerą A.Milaknis yra matęs daug nuostabių taikliarankių.
Jis augo stebėdamas, kaip grakščiai ir taisyklingai krepšį iš toli atakuoja Artūras Karnišovas, buvęs vienu Lietuvos rinktinės lyderių nuo 1992 metų Barselonos olimpinių žaidynių ir vienu elitinių Europos krepšininkų iki 2002 metų, kai dėl traumos atsisveikino su krepšiniu.
„Nuo mažens idealu buvo Artūras Karnišovas, – apie dabartinį NBA klubo „Denver Nuggets“ vieną vadovų sakė A.Milaknis. – Labai patikdavo jo žaidimas, jo tritaškiai.“
Kai atsirado galimybė pamatyti daugiau NBA rungtynių, A.Milaknio akys ėmė sekti kultinius šios lygos metikus – Reggie Millerį ir Ray Alleną.
Visus 18 metų „Indiana Pacers“ iki 2005 metų atstovavęs R.Milleris buvo NBA rekordininkas pagal pataikytus tritaškius, kol pasislinko į antrą vietą, pirmąją užleidęs R.Allenui, kuris baigė karjerą prieš ketverius metus.
Žinoma, dar buvo ir lietuviai snaiperiai.
„Labai neakcentuodavau, bet patikdavo ir Arvydas Macijauskas, Saulius Štombergas, – 2003 metų Europos čempionus išskyrė A.Milaknis. – Į juos atkreipdavau kiek daugiau dėmesio, nors negaliu sakyti, kad jie yra idealai.“
A.Macijauskas iki šiol yra vienas Eurolygos lyderių pagal taškų vidurkį, tiesa, jis žaidė ten su Vitorijos „Baskonia“ ir Pirėjo „Olympiakos“ neilgai.
S.Štombergui, kuris yra treniravęs A.Milaknį 2013-2014 metais, priklauso toks Eurolygos rekordas – 9 iš 9 tritaškių, kuriuos jis pataikė atstovaudamas Vitorijos klubui 2001 metais mače su Atėnų AEK.
Atėjęs į Kauno „Žalgirį“ 2007 metais A.Milaknis susipažino su patyrusiais žaidėjais, tokiais, kaip DeJuanas Collinsas, Dainius Šalenga ir Eurelijus Žukauskas, o tarp jų buvo ir vienas elitinis snaiperis – Artūras turėjo progą pasimokyti iš Marcuso Browno, kuris „Žalgiryje“ jau artėjo prie karjeros zenito, bet vis dar keldavo žiūrovus ant kojų tritaškiais.
Ir dabar, per treniruotes, A.Milaknis turi neprastų partnerių greta.
„Žinau, kad Paulius norėtų, kad įvardinčiau jį, – paklaustas, kas yra geriausias snaiperis Kauno komandoje neskaičiuojant jo paties, atsakė A.Milaknis. – Bet gal sakyčiau: Marius Grigonis. Nestojome prie linijos ir nesiaiškinome. Sezonas dar tik prasidėjo, tad procentus sunku dar lyginti. Bet jei reikėtų lažintis, statyčiau už jį.“
M.Grigonis iš tiesų Eurolygoje meta 75 proc. taiklumu – bet metė tik 4 kartus, pataikęs 3.
A.Milaknis Eurolygoje yra pataikęs 61,5 proc. tritaškių – irgi puikus rodiklis, kurį sunku išlaikyti, nes ir jis dar atakavo tik 13 kartų (pataikė 8).
Tikras snaiperis yra vertinamas ne tik pagal sausus skaičius. Jie jaučia vienas kitą tiesiog taip.
„Jaycee Carrollas. Vienareikšmiškai. Šiai dienai jis yra snaiperis Numeris 1 Eurolygoje“, – sakė A.Milaknis apie Madrido „Real“ žaidėją, su kuriuo teks susidurti „Žalgirio“ arenoje šįvakar.
A.Milaknis gali aplenkti Š.Jasikevičių
Pagal pataikytus tritaškius Eurolygoje per turnyro istoriją J.Carrollas yra 12-as. Amerikietis yra pataikęs 325 tritaškius Eurolygoje iš 747 – tai 43,5 proc.
A.Milaknio procentas – labai panašus – 43,2, pataikius 268 metimus iš 620.
Pagal per karjerą Eurolygoje pataikytų tritaškių procentą J.Carrollas 25-as, A.Milaknis – 30, o priekyje rikiuojasi mažiau rungtynių Eurolygoje žaidę krepšininkai, tokie kaip į NBA iškeliavęs Jamesas Nunnally (50,6 proc., 63 rungtynės) ar dabartinis „Lietkabelio“ legionierius Franas Pilepičius (50,4 proc., 32 rungtynės).
Tačiau tikri snaiperiai vertinami ne pagal vieną sezoną.
Šiuo metu A.Milaknis rikiuojasi 20-as pagal per visą modernios Eurolygos istoriją pataikytus tritaškius, ir, taiklaus sezono sulaukus, jau pavasarį gali aplenkti savo trenerį Šarūną Jasikevičių (315) bei tapti daugiausiai Eurolygoje tritaškių pataikiusiu lietuviu.
Pakilti gali ir J.Carrollas. Nors „Real“ gynėjui jau 35-eri, jis neketina sustoti ir dera prie viską šluojančios Madrido klubo puolimo mašinos, rinkdamas po 10,5 taško.
32 metų A.Milaknis pelno po 8 taškus, taip pat solidžiai pradėjęs sezoną, kuriam rengėsi pagal seniai patikrintą receptą.
„Šįkart vasarą po ilgo sezono visą mėnesį nieko nedariau, tik ilsėjausi, keliavau po Europą – tai buvo poilsinės kelionės prie baseino ir jūros – visiškas atsipalaidavimas. O tada pradėjau judėti, – pasakojo A.Milaknis. – Treneriai įmeta programas į telefoną, save paprasta prižiūrėti dar vasarą. Tarsi telefoninio trenerio prižiūrimas dariau įvairius pratimus ir ruošiausi. Nenorėjau į sezono pasiruošimą atvykti iš paplūdimio, nes būtų labai sunku, maudžia visą kūną. Šįkart lengvus pamatus padėjau jau prieš stovyklą.
O toliau – kaip visada. Turiu savo rutiną. Kai rengiuosi rungtynėms, dieną ar dvi prieš mačą pradedu mėtyti daugiau – tai metimai įsivaizduojant derinius ir išbėgimus iš po užtvarų. Padarau tokią treniruotę iki valandos laiko. Šiaip mes ir taip daug metame į krepšį.
Pats pagal situaciją ir sportinę formą jaučiu, kad reikia surinkti tam tikrą metimų kiekį. Aš nieko nekeičiu. Taip buvo metai iš metų, nes tikiu savo sistema.“
Yra pataikęs 69 tritaškius iš eilės
A.Milaknio vadinamoji „rutina“, regis, veikia ir daro įspūdį ne tik dėl pataikytų tritaškių.
„Milaknis yra žaidėjas, kuriam šiandien komanda rūpi labiausiai“, – prieš porą savaičių po mačo su Stambulo „Fenerbahče“ Kaune pareiškė Š.Jasikevičius.
Jau devintą sezoną Kauno klube pradėjęs A.Milaknis ir pats jaučia, kaip bėgant metams pasikeitė jo požiūris į darbą.
„Labiau subrendęs, – paklaustas, kaip pasikeitė nuo pirmojo sezono „Žalgiryje“, šyptelėjo A.Milaknis. – Metams bėgant patirtis auga, vis kitaip žiūriu į įvairias situacijas, į pasirengimą.
Kai esi jaunas, galvoji mažiau. Kokių 24-erių būdamas mąstai, kad viskas dar prieš akis.
Tačiau laikas eina greitai. Peržengus 30-metį suvoki, kad laiko mėgautis krepšiniu lieka vis mažiau. Tada viskas įgauna kitas spalvas, kitą prasmę. Į viską žvelgi rimčiau.“
Jam nėra sunku dieną po dienos, mėnesį po mėnesio, metus po metų šlifuoti savo technišką metimą per pratybas.
Regis, tas pats per tą patį, leidžiant kamuolį į krepšį vėl ir vėl. Sykį per treniruotę jis buvo pataikęs 69 tritaškius iš eilės. Būna, kad meta daugiau kartų, nebūtinai visi kamuoliai krenta į krepšį, bet ateina nauja diena ir jis vėl gludina savo riešą krepšinio aikštėje.
„Galvoju, kad fabriko darbininkas gal nebūtinai mėgaujasi, pakuodamas prekes. Nežinau, ar jis kas rytą užsidega meile savo darbui: „Vau, dabar eisiu supakuosiu ką nors“. Krepšinis tuo ir skiriasi – tai meilė, gyvenimo būdas, kurio nevadinu darbu, – pabrėžė A.Milaknis. – Nėra nieko geriau, kaip daryti tai, kas labiausiai patinka ir geriausiai pavyksta. Jei dar moka pinigus, – fantastika.“
