Kokį ilgaamžiškumo eliksyrą geria šis argentinietis, būdamas 39-erių gebėdamas švytėti tarp pasaulio krepšinio čempionato ar Eurolygos žvaigždžių?
Kaip išlaikyti taip ilgai meilę savo šalies rinktinei, kurioje debiutavo 1999 metais ir į kurią važiuoja kiekvieną vasarą, nepaisant, ar sudėtis yra labai galinga ar visai silpna?
Atsakymai tikriausiai slypi giliau, tad leiskimės į L.Scola istoriją.
Meilę krepšiniui uždegė tėvas
Jo tėvas žaidė krepšinį pusiau profesionaliai.
Vaikystėje L.Scola matė, kaip tėvas dirba 7–8 valandas banke, grįžta namo, o tada išeina į krepšinio treniruotę 21 ar 22 valandą vakare.
Jis keliaudavo po visą Argentiną į varžybas, žaidė prieš komandas atokiuose mažuose šalies mietuose, uždirbo mažai pinigų, bet jie ir nebuvo priežastis, dėl ko jis žaidė krepšinį.
„Pamenu, kad pats save klausiau: „Kodėl jis tai daro?“ Bet jis mylėjo krepšinį taip stipriai, kad tai buvo užkrečiama, – „The players tribune“ yra pasakojęs L.Scola. – Jis žaidė, kaip aš vadinu, „tikrą krepšinį“ – tai reiškė, kad žaidė iš meilės šiam sportui.“
L.Scola visur sekė savo tėvą, tad nenuostabu, kad ir pats pradėjo žaisti krepšinį.
Prie namų garažo buvo pritaisytas lankas, prie kurio L.Scola pradėjo driblinguoti kamuoliu ir mėtyti jį į krepšį. „Gal daugumai žmonių kur nors JAV tai skambėtų ir normaliai, bet Argentinoje 1980-aisiais į mus žiūrėjo tarsi į bepročius“, – prisiminė L.Scola.
Futbolas visada buvo nacionalinė sporto šaka Argentinoje, bet krepšinis sujungė jaunąjį ir senąjį Scolas.
Iš pradžių jie beveik nematė kitokio krepšinio, nes Argentinoje jo niekas nerodė. Jiems teko susiveikti vaizdo juostų su NBA rungtynėmis kažkur pogrindyje.
Bet galiausiai atsirado kabelinė televizija, tad nuo 1992 metų ir Argentinoje galima buvo sekti NBA finalo seriją tarp „Chicago Bulls“ ir „Portland Trail Blazers“.
Nestandartiniai judesiai tapo stiprybe
L.Scola karta ėmė žavėtis krepšiniu per NBA.
Pats Luisas buvo apdovanotas ūgiu ir geru sudėjimu, nes ir tėvas buvo aukštas.
Jau būdamas 11 ar 12 metų l.Scola ėmė važinėti į varžybas, o pirmą sutartį sudarė būdamas 15-os, kai debiutavo ir Argentinos krepšinio lygoje.
Netrukus su Argentinos jaunimo rinktine jis iškeliavo į turnyrą Ekvadore, kur tribūnose sėdėjo trys skautai. Vienas jų po mačo priėjo prie L.Scola ir pasiūlė persikelti į Vitorijos „Baskonia“. Jam tebuvo 17 metų, jis sutiko.
Porą metų baskai skolino jaunąjį L.Scolą, bet netrukus jaunasis argentinietis tapo didele jėga po krepšiais.
„Luisas visada buvo geras žaidėjas, – prisiminė su L.Scola Vitorijoje rungtyniavęs A.Macijauskas. – Tačiau geras žaidėjas nebūtinai turi būti pagal vadovėlį. Luisas visada pasižymėjo nestandartiniais judesiais, nestandartiniu metimu, nestandartiniais vienas prieš vieną apžaidimo manevrais. Tokie žaidėjai ir pasiekia daug. Jie yra kitokie, gali žaisti ilgiau, sėkmingiau – juos visiems sunku uždengti.
Luisas Scola, Manu Ginobili, Juanas Carlosas Navarro – jų judesiai visiškai kitokie, nei aprašyti vadovėliuose. Niekas taip nedaro. Jie elgiasi priešingai ir tai yra jų stiprybė.
Pats Luisas niekada nebuvo pats šokliausias ar greičiausias. Tačiau labai užsispyręs. Visada bėgs maksimaliai – gal ne pačiu didžiausiu greičiu, gal nešoks aukščiausiai, bet pagal savo maksimalias galimybes. Judesiai po krepšiu – labai minkšti ir nugludinti. Metams bėgant to labai reikia – nebegali būti šoklus ir greitas, tad jis savo minkštais metimais nepašokus labai sau padeda.
Be to, Luisas ištobulino tritaškio metimą. Kai mes žaisdavome, jis neturėjo tiek laisvės, nedirbo daug tolimiems metimams, nes treneriai nesuteikdavo jam laisvės atakuoti iš toli. Nei prieš, nei po treniruotės tais laikais jis nemėtydavo tritaškių, bet pastaruosius 5–6 metus matome, kad jis pradėjo atakuoti iš toli NBA ir jam atsivėrė dar daugiau galimybių. Dabar matosi, kad jis galėjo tai daryti visą gyvenimą, jei anksčiau būtų pradėjęs mesti tritaškius, jo karjera būtų dar įspūdingesnė, jis būtų laimėjęs dar daugiau medalių – visoms komandoms būtų atnešęs dar didesnę sėkmę, nors rezultatai ir taip yra įspūdingi. Juk jis moka viską – mesti tritaškį, driblinguoti kamuolį, įmesti greitoje atakoje, pakankamai gerai ginasi, nes supranta savo kūną ir priešininką. Blokų nedalins, bet jų ir nereikia – užtenka sutrukdyti varžovui, pakeisti jo metimo trajektoriją.“
Galėjo karaliauti Eurolygoje
Baskų komandoje L.Scola bendražygiais iš pradžių buvo kiti lietuviai – buvo Saulius Štombergas (2000–2001 m.) ir Mindaugas Timinskas (2000–2002 m.), su kuriais tuo metu „Tau Ceramica“ besivadinusi ekipa pasiekė Eurolygos finalą 2001 metais, bet tada pati Eurolyga dar buvo kita – pusė elitinių komandų varžėsi FIBA Suprolygoje.
Kai Suprolyga subyrėjo ir prasidėjo tikroji Eurolygos era, 2003–2005 m. L.Scola bendražygiu buvo A.Macijauskas – iš Vilniaus „Ryto“ į Vitorijos klubą lyg meteoras įskriejęs snaiperis, rinkęs po 18–19,4 taško vidutiniškai, o sykį į Vilerbano ASVEL krepšį sumetęs 40 taškų.
Tai laikais L.Scolą dar supo tokie žaidėjai, kaip Andresas Nocioni, Jose Calderonas, Pablo Prigioni, Kornelis Davidas, Tiago Splitteris. Jie buvo jauni, bet mistiškai talentingi.
Tai buvo nuostabi komanda, smagus kolektyvas. Tik dėl titulų nepasisekė, – atsiduso A.Macijauskas. – Su tokiais žaidėjais, puikiais klubo savininkais, karšta publika tikrai galėjome kelerius metus laimėti viską, kaip savo laiku tai padarė Tel Avivo „Maccabi“. Mes galėjome šluoti viską – ir Eurolygoje, ir Ispanijoje, ir Ispanijos taurės varžybose. Manau, kad treneris (Duško Ivanovičius) perlenkdavo lazdą per treniruotes, jam trūko žmogiškumo ir supratingumo. Nes žaidėjai buvo mega žvaigždės. Ne savo titulais, bet visi buvome savo karjeros pike, jauni, alkani. Gal iš jų aš ir trumpiau rungtyniavau, bet visi kiti vėliau ilgai žaidė NBA, pasirašė geras sutartis.
Buvo nuostabūs santykiai. Savo komandai L.Scola visada atiduoda 100 procentų savęs, nes myli savo darbą. Turbūt bet kurioje kitoje komandinėje sporto šakoje didūs žaidėjai turi mylėti tą komandą, kaip savo šeima. Vitorijoje taip ir buvo: visi labai šauniai sutarėme, buvo daug argentiniečių. Man yra likę daug labai gerų emocijų ir prisiminimų.“
L.Scola pasiekė Eurolygos finalą 2001 metais, tris kartus žaidė Eurolygos finalo ketverto turnyruose, bet nė karto nelaimėjo.
Šarūnas Jasikevičius, tuomet atstovavęs Tel Avivo „Maccabi“, buvo vienas barjerų, tais laikais galingai baskų komandai.
Nuo 2007 metų L.Scola persikėlė į NBA, kur žaidė dešimtmetį, o geriausiais laikais 2011–2012 metais rinko vidutiniškai 18 taškų „Houston Rockets“ klubui.
L.Scola per kelis mėnesius prasilenkė su „Rockets“ jį pakeitusiu Donatu Motiejūnu, bet sužaidė vieną sezoną vėliau su Jonu Valančiūnu „Toronto Raptors“ klube.
Amžina L.Scola komanda visada buvo Argentina, kurios marškinėlius jis pirmą kartą užsivilko 1995 metais jaunimo pirmenybėse, o paskui su nuostabia kitų žaidėjų karta – Manu Ginobiliu, Andresu Nocioni, Fabricio Oberto, Carlosu Delfino, Pepe Sanchezu, Walteriu Hermannu ir kitais pasiekė pačią viršūnę – 2004 metais laimėjo olimpinių žaidynių auksą.
„Argentinietiškos aistros nesumaišysi su niekuo kitu – paklauskite Lionelio Messi. Paklauskite Manu“, – atkreipė dėmesį L.Scola „The players Tribune“.
Jis dar laimėjo prieš Lietuvą 2008 metų mažąjį finalą ir papildė kolekciją olimpiniu bronzos medaliu.
Kiek duoda genai ir maistas?
Nors atrodė, jau tuomet auksinės kartos laikas tiksi link pabaigos, aukščiausio lygio krepšinyje ilgai liko ir M.Ginobili, P.Prigioni, A.Nocioni, C.Delfino. Tik pastaraisiais metais jie nulipo nuo scenos. Liko tik L.Scola.
„Gal tai, kad jo tėtis sportavo, gal maistas? – apie ilgaamžiškumą svarstė A.Macijauskas, – Pažiūrėkite – Pablo Prigioni žaidė ilgai, Andresas Nacioni, Luisas Scola – visi žaidė ilgai aukštame lygyje.
Argentina niekada nebuvo turtingiausia ir stipriausia ekonomiškai šalis, bet maisto kultūra labai aukšta – mes Lietuvoje valgydavome pieniškas dešreles, rūkytą dešrą, o jie – jautienos kepsnius, užgerdami raudonuoju vynu ar kitais mažiau žalingais gėrimais nei buvo populiarūs posovietinėje erdvėje.
Vitorijoje po rungtynių dažnai rengdavome bendras vakarienes. Pas Luisą Scolą dažnai būdavo ir tėvai, mes atvažiuodavome, vakarieniaudavome – būdavo nuostabūs barbekiu.
Tai dabar Lietuva yra ištobulėjusi vakarietiška šalis visomis prasmėmis, o tada mums atrodydavo, kad viską gerai iškepti moka tik armėnai ar gruzinai. Turbūt mėsos kepsnius geriausiai ruošia ir kepa Pietų Amerikos šalių gyventojai, tarp jų argentiniečiai.
Vitorijoje buvo puikūs barbekiu vakarai, mes daug kalbėdavome, pasakodavome – tai buvo šaunūs laikai.“
Buvo nusprendęs baigti karjerą
Net ir tada, kai M.Ginobili baigė karjerą, o iš visų senų Argentinos mohikanų liko tik jis vienas, L.Scola sugebėjo nustebinti ir puikiu žaidimu daug prisidėjo prie sidabrinio žygio šių metų pasaulio čempionate Kinijoje.
Būtent ten iškovotas tiesioginis kelialapis į olimpines žaidynes privertė L.Scola pakeisti planus.
Jis pripažino, kad buvo nusprendęs baigti karjerą po pasaulio čempionato.
Dešimtmetį žaidęs Ispanijoje, paskui tiek pat NBA ir dar porą pastarųjų sezonų Kinijoje L.Scola tikrai nėra iš tų, kuriems rūpėtų užsidirbti dar daugiau.
Jis atmetė Madrido „Real“ pasiūlymą ir pasirinko Milano „Olimpia“, pareiškęs, kad tai padarė dėl klubo istorinio vardo ir galimybės dirbti su treneriu Ettore Messina.
Artūras Gudaitis turės progą gauti neįkainuojamų pamokų, kai po traumos visu pajėgumu įsitrauks į pratybas Milane šalia L.Scola, o šįvakar jo saugotis turės „Žalgiris“.
Galbūt ne šįvakar, bet vienas žmogus seks L.Scolos sezoną ir linkės jam sėkmės, kaip tai darė neseniai pasaulio čempionate,
„Argentiniečiai žaidė su širdimi ir kietai. Jie moka švęsti, o tai reikia mokėti daryti – reikia mokėti džiaugtis, šokti, dainuoti. Bet taip pat ir sunkiai dirbti, – sakė A.Macijauskas. – Aišku, būtų mieliau finale sirgti už lietuvius, bet mums nesukrito viskas gerai, pabaiga buvo liūdna. Tada jau pasaulio čempionate su šeima sirgome už Argentiną – gavome daug gerų emocijų.
Žinome, stebėjome Luisą Scolą. Pats niekada netikėjau, kad Luisas žais iki 39–40 metų tokiame nuostabiame lygyje. Bet šis žmogus visada buvo profesionalas ir labai mylėjo tai, ką darė. Didžiausios sėkmės jam.“
