Arvydas Sabonis prieš 25 metus padėjo „Real“ nutraukti titulų sausrą.
Karališkasis klubas nebuvo laimėjęs trofėjaus Europoje 15 metų, kai 1995 metų balandžio 13 dieną Saragosoje 73:61 palaužė Pirėjo „Olympiakos“.
Naudingiausiu finalo ketverto turnyro žaidėju pripažintas A.Sabonis tada čempionams pelnė 23 taškus, nors dar pirmajame finalo kėlinyje (tada buvo žaidžiami iš viso du kėliniai) buvo nubaustas trimis pražangomis, pasodintas ant suolo, o pakilęs greitai gavo ir ketvirtą.
Lietuvių kilmės amerikietis Joe Arlauckas pridėjo 16, Miguelis Antunezas surinko 12 taškų.
Madrido komandai dirigavo Željko Obradovičius. Serbui tada tebuvo 35-eri metai, nors jam tai buvo jau trečiasis trofėjus Eurolygoje su trečia skirtinga komanda.
Madrido komandos varžovas finale „Olympiakos“ irgi turėjo garsių meistrų – Panagiotis Fassoulos, Draganas Tarlačas, Oleksandras Volkovas, Eddie Johnsonas.
J.Arlauckas dabar AS laikraščiui pasakojo, kad savaitė iki finalinių rungtynių Ž.Obradovičius rengė ypač sunkias pratybas, o M.Antunezas pasidalino prisiminimais apie A.Sabonį.
„Sabas buvo didi žvaigždė Europoje, bet mums reikėjo žinoti, kaip atsidurti savo pozicijose ir laiku jam perduoti kamuolį, – tai ne visada buvo lengva, – pasakojo M.Antunezas. – Aš dalinausi kambarį su juo per keliones trejus metus, tad pažinau jį labai gerai.
Jis buvo keistas ir intravertiškas, tuo pačiu šauni asmenybė ir kompanionas. Dvi rimtos Achilo sausgyslės traumos lėmė, kad jis turėjo startuoti nuo pradžių, turbūt todėl jis atvyko į Ispanijos lygą, o ne iškart persikėlė į NBA.
Per trejus metus Valjadolide (1989-1992 m.) jis atsigavo, persikėlė į Madridą, kur visada norėjo žaisti ir kur buvo laimingas. Jam patiko gyvenimas Ispanijoje.“
Anot M.Antunezo, Madrido komanda labai troško tarptautinio trofėjaus, o ir A.Saboniui tetrūko šio titulo Europoje.
„Kai gavo jį, iškeliavo į NBA, – pasakojo buvęs „Real“ krepšininkas. – Su branda, kurią jis rodė aikštėje (tuomet Sabui buvo 30 metų) ir kūno sudėjimu iki traumų... Nežinau, kur jis būtų buvęs...
Nepaisant nelaimės, jis nenustojo tobulėti, žaidė su protezu ant dešinio kulno, stovėdamas ant visos plokščios didelės pėdos. Jis negalėjo atsispirti nuo pirštų galų, tad beveik nepašokdavo. Jis mėgo pasisukti kairiąja koja, o metimą baigti dešinės rankos kabliu, gauti kamuolį arti krepšio arba mesti tritaškį.“
J.Arlauckas prisiminė, kad A.Sabonis nebuvo praradęs noro laimėti.
„Po pergalės jis nesiliovė šypsoti savo didžiule šypsena, – sakė J.Arlauckas. – Mano draugas buvo laimingiausias vaikinas pasaulyje.“
