Garsesniu nei įprasta švilpimu žaliai-baltai nusidažiusi „Žalgirio“ arena pasitiko svečius iš Barselonos.
15 tūkst. sirgalių įaudrino ne tik rungtynių statusas ir „Žalgiriui“ žūtbūt reikalinga pergalė. Užvedė juos ir įvykiai Barselonoje praėjusią savaitę, kai tik patys atkakliausi lietuviai sugebėjo prasibrauti į devyniais užraktais nuo „Žalgirio“ aistruolių bandžiusią apsisaugoti „Palau Blaugrana“ areną.
Šiek tiek plojimų sulaukė tik Kauno numylėtinis Šarūnas Jasikevičius. Bet ir jis, į aikštę žengęs likus maždaug 10 minučių iki ginčo kamuolio, buvo sutiktas kukliais aplodismentais – nepalyginamai tylesniais nei spalį, kai su „Barcelona“ Lietuvoje lankėsi pastarąjį kartą.
Bet ir pačiam Šarui rungtynių pradžioje pavyko pritildyti „Žalgirio“ arenos tribūnas. Jokių problemų puolime antrosiose serijos rungtynėse neturėję kauniečiai susidūrė su jomis nuo pačios pirmos atakos Kaune – iš pirmų 13 metimų šeimininkai pataikė tik vieną, o Š.Jasikevičius įvykius aikštėje stebėjo ramiai sunėręs rankas prie šoninės linijos: jo komanda anksti atitrūko 13:3.
Bet Šaro ramybė tęsėsi neilgai. Pirmojo kėlinio pabaigoje jo „Barcelona“ pagaliau sutiko daug kartų šiame sezone apdainuotą „Žalgirio“ gynybą ir ėmė dalinti kamuolius tarsi saldainius.
Iki šių rungtynių vos po 9,5 karto atkrintamosiose klydę katalonai vien per pirmąjį kėlinį praganė 8 kamuolius, o per 10 minučių atkarpą įmetė vos 6 taškus – „Žalgiris“ jau pirmavo 24:19.
„Judink suknistą kamuolį! Nesustok vos tik kamuolys tave pasiekia!“ – iš visų plaučių per minutės pertraukėlę staugė Š.Jasikevičius ant tautiečio Roko Jokubaičio, su kuriuo „Barcelona“ springo „Žalgirio“ gynyboje. Pats Šaras į aikštę metė ir retai matomą įžaidėjų tandemą R.Jokubaitį ir Tomašą Satoransky, kad tik klaidų skaičius būtų apribotas.
Į klaidas ir neveiksnų puolimą Šaras bedė pirštu ir per ilgąją pertrauką. Bet jo pamokslus išgirdo Katalonijos klubo krepšininkai.
Trečiajame kėlinyje giedras Kauno dangus prapliupo – tai buvo „Barcelona“ krepšininkų tolimi metimai.
Net šešis iš septynių katalonai pataikė per trečią rungtynių atkarpą, tris iš jų smeigė nepriekaištinga metimo technika naudojęsis Mike'as Tobey, o net 32 taškus per 10 minučių pelniusi „Barcelona“ leido labiau atsikvėpti Š.Jasikevičiui – prieš paskutinį ketvirtį katalonai jau mėgavosi solidžiu 13 taškų pranašumu (61:48).
Įspūdingai palaikomas „Žalgiris“ bandė surengti eilinį sugrįžimą šiame sezone, bet Jano Vesely, Alexo Abrineso ir Nikolos Mirotičiaus taiklūs metimai ir sėkmingas R.Jokubaičio žaidimas pabaigoje greitai palaidojo šeimininkų viltis – gimtajame mieste Šaras iškovojo bilietą į finalo ketvertą ir jau gali ieškotis nakvynės gegužės 19-21 dienomis Kaune vyksiančiame finalo ketverte.
Jame Š.Jasikevičius kaip treneris dalyvaus ketvirtą kartą ir trečiąsyk stovėdamas prie „Barca“ vairo.
„Sveikinimai mūsų žaidėjams ir mūsų sirgaliams su šia pergale ir, žinoma, patekimu į finalo ketvertą, – po pergalės 77:66 ir laimėtos serijos 3-0 sakė Šaras. – Tai puiki mūsų pergalė. Norime pasveikinti ir „Žalgirį“, nuostabus jų sezonas. Esu labai patenkintas.
Kalbant apie rungtynes, jos buvo maždaug tokios, kokių ir tikėjomės. Daug nervingumo iš abiejų komandų pradžioje, bet antroje pusėje žaidėme geresnį krepšinį.“
– 10 klaidų per pirmąją rungtynių pusę. Per pertraukėlę akcentavote, kad nejuda kamuolys – ar tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl taip dažnai klydote?
– Kažkiek, manau, nervingumas. Mano žaidėjai išėjo į aikštę šiek tiek nervingi, bet tai buvo geras ženklas, nes jie atidirbo gynyboje. Puolime mes priėmėme aibę blogų sprendimų rungtynių pradžioje, bet jau geriau nervintis nei būti atsipūtusiems tokiose situacijose. Per pertrauką susitvarkėme su nervais, pradėjome žaisti. Kažkiek taktikas pakeitėme, kad judintume kamuolį iš vienos ar iš kitos pusės. Atrodė, turėjome pirmoje pusėje vadinamų missmatchų, bet tinkamai kamuolys nejudėjo, statiškai viskas atrodė. Aišku, kai išmeti 10 kamuolių į užribį, negali šnekėti apie kažkokį puolimą. Antroje pusėje pradėjome judinti kamuolį, nusimetėme nervingumą ir, aišku, pataikėme.
– Vienas iš besinervinusių buvo ir Rokas Jokubaitis, padaręs ir klaidą besivarydamas kamuolį lygioje vietoje. Kaip jūsų akimis jam sekėsi tvarkytis su įtampa ir emocijomis pirmoje pusėje ir kaip jis pasikeitė antroje?
– Manau, kad daugiau mažiau kaip visi. Išėjo, kamuoliai krenta iš rankų, nežinau. Bet nemanau, kad galima sakyti, jog jis buvo pasimetęs. Atvirkščiai, manyčiau, kad tikrai mūsų trijų įžaidėjų serija buvo nuostabi, užtat ir komandos taškai tą atspindi. Tiek Sato, tiek Lapro, tiek Rokas – manau, kad sužaidė puikią seriją.
– Kokie „Barcelona“ gynybos sprendimai lėmė tuščią Rolando Šmito seriją?
– Neduoti pikenpopų buvo svarbiausia, taip pat dvigubinti ant posto. Nemanau, kad kažkas tokio. Stengėmės, kad priimtų sprendimus prieš du gynėjus, idėja buvo nemažai spaustis baudos aikštelėje. „Žalgiris“ nelabai turi išreikštų metikų ir nelabai turi kūrėjų – visko, ką sakėme per visus metus, nes viskas pasiekta didžiuliu darbu ir atsidavimu, charakteriu. Už tai mes juos taip ir gerbiame. Pajaučiau serijos metu, kad mano žaidėjai gerbia „Žalgirį“.
– Ar Rokas Jokubaitis yra šios serijos Eurolygos „Kylanti žvaigždė“?
– Nežinau, kas gali būti kitas variantas.
– Gal Yamas Madaras iš Belgrado „Partizan“?
– Rokas, aišku.
– Būdamas „Žalgirio“ treneriu kalbėdavote apie pagarbos švilpukus didelėms komandoms. Ar būdamas didelėje komandoje matote, kad pagarbos švilpukai eina šiek tiek į „Barcelona“ pusę?
– Nežinau. Apie pirmas rungtynes nėra ką šnekėti, antrose rungtynėse žiūrint vaizdo peržiūrą atrodė, kad pirmoje pusėje teisėjavimas kažkiek buvo į mūsų pusę. Antrame kėlinyje galbūt nepatiko kai kurie švilpukai. Būna daugiau mažiau tokių dalykų, bet reikia šnekėti peržiūrėjus vaizdo įrašus.
Pajaučiau serijos metu, kad mano žaidėjai gerbia „Žalgirį“.
– Linas Kleiza kalbėdamas apie šio sezono „Žalgirį“ pasakė skambią frazę „širdies neišskautinsi“. Ši serija buvo daugiau apie širdį ar apie taktinius ėjimus?
– Ji buvo apie taktinius ėjimus. Manau, kad jeigu mes atiduodame tokią pačią širdį, kaip „Žalgiris“, mes esame stipresnė komanda. Manau, mano žaidėjai sulygino tą „Žalgirio“ atsidavimą, kovos jausmą ir tikrai norėjo išeiti į finalo ketvertą. Kažkuriomis situacijomis galbūt pasireiškė mūsų didesnis meistriškumas.
– Jūs Kaune prieš penkerius metus pirmą kartą patekote į finalo ketvertą kaip treneris. Dabar ketvirtą kartą patenkate į finalo ketvertą. Vis dar tiek pat džiaugsmo ar patekimas tampa įprastu?
– Galvoju, kad būsi kvailas, jei nesidžiaugsi tokiais momentais. Mes tiek dirbame, tiek stengiamės ir visas sezonas toks ilgas, jame tiek daug pakilimų ir nuopuolių. Tu turi džiaugtis. Išėjęs iš čia labai daug džiaugsiuosi šį vakarą.
– Ar pačiam asmeniškai geriau patekti į finalo ketvertą Kaune?
– Nesvarbu, kur tas finalo ketvertas. Gali būti ir Antarktidoj.
– Įdomus statistinis komponentas, kad per visą seriją prametėte tik dvi baudas iš 58. Pats irgi pasižymėjote nuostabiu baudų pataikymu – gal įdiegėte kokius nors specialius pratimus ar rutinas per treniruotes?
– Reikia paimti kamuolį ir įmesti – tokie ir pratimai (šypsosi). Kartais jie suveikia, kartais ne.
– Tęsiant apie metimus, prieš kelerius metus buvo akcentuojamas Jano Vesely metimo trūkumas, prastas baudų metimų pataikymas. Dabar jis baudų metimus sumetė 100 proc. šioje serijoje, baudė „Žalgirį“ antrose ir trečiose rungtynėse vidutiniais metimais. Kiek jis išplečia „Barcelona“ puolimą ir kiek jis duoda šio sezono „Barcai“?
– Duoda, bet jūs daugiau šnekate apie krepšinio dalykus, o jis daugiau duoda iš lyderystės, iš rūbinės pusės. Labai patyręs žaidėjas, net teko šnekėtis su kai kuriais jo komandos draugais tiek „Fenerbahče“ komandoje, ir pats Ulė žino, koks jis yra komandos draugas. Jis tikrai labai sujungia rūbinę ir tikrai svarbiausia yra šie dalykai, tik paskui galime eiti į krepšinį.
– Po rungtynių besidžiaugiantys „Barcelona“ žaidėjai buvo nušvilpti „Žalgirio“ sirgalių. Ko tikitės per finalo ketvertą – palaikymo ar kažko panašaus kaip dabar?
– Sunku pasakyti, ko tikėtis. Žinome, kad „Barcelona“ sirgaliai nelabai pasižymi kaip keliaujantys. Tikėsimės, kad kuo daugiau turėsime čia jų. Taip jau būna, svarbiausia susikoncentruoti į save, į savus reikalus.
– Esate ne kartą pabrėžęs, kad „Žalgiris“ yra jūsų širdies komanda. Praėjęs sezonas „Žalgiriui“ buvo labai sudėtingas, ar dabar dėl „Žalgirio“, kai jis Kazio Maksvyčio rankose, jums ramu?
– Net negali būti kitokių nuomonių.
– Alexas Abrinesas sakė, kad per trejus jūsų metus Barselonoje ši komanda pasitinka lemiamą sezono stadiją geriausios stadijos. Ar sutinkate?
– Aš nesutikau su juo. Manau, kad į visus finalo ketvertus atėjome labai geros formos. Tas pirmas finalo ketvertas Kelne buvo... Komanda tokia nuostabi – Higginsas aukštumoje, Gasolis buvo su mumis, ir tie žaidėjai dar dviem metais jaunesni. Gal buvo, kad pirmą sykį buvome visi kartu ir tikrai pralaimėjome be Calatheso prieš nuostabų „Efes“, kuris tikrai žaidė superinį krepšinį. Neaišku, kaip mes pasitiksime šį finalo ketvertą, nes dar yra laiko. Bet tikrai ateidavome gerai, o tai tik parodo, kaip sunku laimėti finalo ketvertą, iškovoti titulą. Jei būtų taip lengva, visi jau būtų laimėję daug kartų.
Jei būtų taip lengva, visi jau būtų laimėję daug kartų.
– Užsiminėte apie Calathesą, kiek jums svarbu turėti įžaidėją, kuris pataiko? Matėme, kaip šiandien pataikė Tomašas Satoransky.
– Aš jau atsakiau į tą klausimą. Manau, kad Calathesas yra nuostabus, bet yra kiti dalykai. Ne visada visi gali išaiškinti, dėl ko vyksta kai kurie dalykai. Jis turi vienų pliusų, Satoransky turi kitų – jie abu tikrai aukščiausio lygio Europos įžaidėjai.
– Buvo Pangosas, Daviesas, Micičius, Toupane'as – daug žaidėjų iš jūsų „Žalgirio“ pasirašydavo geresnius kontraktus su didelėmis komandomis. Kaip galvojate, kiek bus tokių iš šito „Žalgirio“, kurie keliaus aukštyn?
– Tai aišku Evansas, kuris turėjo tikrai nuostabų sezoną. Rolandas jau žaidė „Barcelona“ ir tikrai davė rezultatus. Manau, kad tokio žaidėjo kaip Butkevičius reikia kiekvienai komandai. Sąžiningai – jis tikrai gali išimti varžovų lyderius, duoda tau fiziškumą, ateina į kiekvienas rungtynes ir tikrai žinai, ką iš jo gausi. Ulė jau buvo „Fenerbahče“. Daug kas čia yra, čia labai gera komanda surinkta. Mes neturime užmiršti, kad visi tie žaidėjai, kuriuos išvardinai, nebuvo tie Pangosai, Daviesai, Micičiai, apie kuriuos galvojame. Kažkas sako, kad „Žalgiris“ turėjo komandą, bet palaukite: jie visi atėjo iš Čempionų lygos, ir Europos taurės. Tai buvo kapeikos metimas, buvo rizika. Aišku, bandai savo riziką kažkiek pateisinti protu. Dabar tos pavardės yra įspūdingos, bet labai daug reikėjo laiko, kad jos taptų pavardėmis, kurias visi žinojo.
– Ar tarp tų pavardžių bus ir Lauryno Biručio?
– Birutis – superinis (šypsosi).
