Jeigu ne Slovėnijos krepšinio pasaka – fantastiškas žaidimas, pagrindinių žaidėjų herojiškumas ir nuostabūs žygiai nuo ketvirtfinalio – reikia pripažinti, kad tai buvo liūdnokas čempionatas.
Gerą krepšinio atmosferą pajutome tik per finalą, į kurį pagaliau buvo išparduoti visi 13,5 tūkst. bilietų. Dėl viso to ažiotažo ir puikios atmosferos net neutralus lietuvis galėjo jausti krepšinio jaudulį.
Tačiau reikėtų nusiimti tuos salotinius slovėniškus akinius.
Ką rinksitės lapkričio 23-iąją: žalgiriečių Eurolygos dvikovą su Stambulo „Anadolu Efes“ ekipa „Žalgirio“ arenoje ar Lietuvos rinktinės rungtynių tiesioginę transliaciją iš Kosovo?
Į visas kitas atkrintamųjų varžybų rungtynes nesusirinko nė 10 tūkst. žiūrovų. Palyginimui, mažiausiai 10 000 žmonių stebėjo nelankomiausią 2015-ųjų Europos čempionato mačą Lilyje. Turkija egzamino neišlaikė.
Liūdnas jis buvo ir dėl Lietuvos rinktinės. Pakiliai laimėjusi B grupės varžybas Tel Avive, Lietuva krito jau aštuntfinalyje – likus 8 dienoms iki finalo. Mes prie to nesame įpratę.
Europos čempionate nebuvo krūvos geriausių krepšininkų.
Jautrusis serbas Vlade Štimacas pyko ant tų, kurie Europos čempionate besikovusią rinktinę pavadino „C komanda“, bet tai buvo tiesa. Serbija Europos čempionate buvo be Milošo Teodosičiaus, Nemanja Nedovičiaus, Nikola Kaliničiaus, Nemanja Bjelicos, Nikola Jokičiaus, Marko Simonovičiaus ir Miroslavos Raduljicos (rinktinėje jis visai kitoks nei klube). Iš tokių žaidėjų būtų galima drąsiai burti rinktinę pavadinimu „Serbija-2“, o ši, labai realu, turėtų geresnius šansus mesti iššūkį naujiesiems Europos čempionams.
Ir Serbija buvo tik viena iš daugelio subyrėjusių komandų sąrašo, kuriam sudaryti neužteko 280 simbolių „Twitter“.
Luka Dončičiaus debiutas vertas filmo pastatymo. Kristapas Porzingis po galingų savo skrydžių galėtų atidaryti oro linijų bendrovę. Suomis Lauri Markkanenas tapo intriguojančia Dirko Nowitzkio reinkarnacija.
Šiame čempionate buvo daug naujų šviesulių, bet nebuvo per daug gerų žaidėjų, su kuriais buvo galima tikėtis keliskart daugiau tokių aistrų, kaip Europos čempionato finale.
Kita vertus, iš slovėnų negalima atimti nuopelnų. Pakeliui į čempionų sostą jie eliminavo galingai sudėtas Latvijos ir Ispanijos rinktines. Tai buvo jaudinanti komanda, gelbėjusi visą Europos čempionatą.
Bet su liūdnoko turnyro pabaiga prasideda šaltasis krepšinio karas.
Ką rinksitės lapkričio 23-iąją: žalgiriečių Eurolygos dvikovą su Stambulo „Anadolu Efes“ ekipa „Žalgirio“ arenoje ar Lietuvos rinktinės rungtynių tiesioginę transliaciją iš Kosovo?
O vasario 23-iąją? Žalgiriečių rungtynių transliaciją iš Stambulo su tuo pačiu „Anadolu Efes“ ar Lietuvos ir Vengrijos rinktinių susitikimą Klaipėdoje?
Europos krepšinio kare – patas. Eurolyga su FIBA nebedaro ėjimų šiame niekam nenaudingame principų mūšyje ir laukia lapkričio 23-iosios kaip išganymo.
24sek Stambule dalyvavo FIBA susitikime su Rusijos ir Lietuvos žurnalistais. Tarptautinės krepšinio federacijos atstovų teigimu, net jie patys nežino, ar Eurolygos žaidėjai rudenį susirinks į nacionalines komandas prie 2019-ųjų pasaulio čempionato atrankos starto linijos.
Eurolyga, o tiksliau – 11 A licencijas turinčių klubų, kurie kontroliuoja lygos Europoje vystymą, žaidžia iki galo ir neketina į rinktines išleisti savo žaidėjų.
FIBA kažkodėl įsitikinusi, kad Lietuvos rinktinės mūšyje su Kosovu žais Mantas Kalnietis, Artūras Gudaitis, Jonas Mačiulis, Paulius Jankūnas, Edgaras Ulanovas ir Lukas Lekavičius, tačiau ši jų viltis kol kas neturi realaus pagrindo.
FIBA nenori susitaikyti, kad per rinktinių langus nebus ne tik NBA, bet ir Eurolygos žaidėjų, tad paskundė Eurolygos klubų asociaciją (ECA) Europos Komisijai. Tačiau patys FIBA atstovai gūžčioja pečiais. Jie nežino, nei kada Europos Komisija skelbs galutinį verdiktą, kuris galėtų priversti Eurolygą nusileisti, nei ar iš viso priims FIBA organizacijai parankų sprendimą.
O kol tai vyksta, kenčia visas Europos krepšinis: krepšininkai, kurie trokšta žaisti nacionalinėse komandose, ir sirgaliai, kurie nori pamatyti geriausius žaidėjus ir aukščiausio lygio krepšinį.
Bus labai įdomu pamatyti, ką rinksis žiūrovas – aukštesnio lygio žaidėjų dvikovą Eurolygoje ar „C komandų“ dvikovas po FIBA vėliava.
S.Scariolo: „Bandysime suvokti, kas gali nutikti. Dėl šitos situacijos mūsų rinktinėje nebus nė vieno žaidėjo iš Europos čempionato.“
Pavyzdžiui, Rusijos žurnalistai įsitikinę – vietiniai rinksis Maskvos CSKA kovas Eurolygoje, o ne nacionalinės komandos mūšius pasaulio pirmenybių atrankoje.
Lietuvoje situacija kiek kitokia – rinktinė čia yra populiariausia šalies komanda. Bet ką rinksis Kauno „Žalgirio“ gerbėjas, kurių mūsų šalyje – dauguma, klausimas – Šarūno Jasikevičiaus ir Pauliaus Jankūno „Žalgirį“ ar Dainiaus Adomaičio ir Ado Juškevičiaus rinktinę?
Ir kodėl mes esame situacijoje, kurioje turime rinktis?
Tragikomedija – Europos čempione tapusi Slovėnijos rinktinė gali net nepatekti į 2019-ųjų pasaulio čempionatą. Kodėl? Per 4 iš 6 rinktinės langų slovėnai versis ne tik be apie karjeros pabaigą rinktinėje kalbančio Gorano Dragičiaus, bet ir kitų Eurolygos žaidėjų – Luka Dončičiaus, Anthony Randolpho, Edo Muričiaus, NBA dirbančio trenerio Igorio Kokoškovo.
Lietuvos rinktinė irgi bus subyrėjusi: mažiausiai per 8 rungtynes iš 12 nebus Jono Valančiūno, Domanto Sabonio, Mindaugo Kuzminsko, Manto Kalniečio, Luko Lekavičiaus, Edgaro Ulanovo, Jono Mačiulio, Artūro Gudaičio, Pauliaus Jankūno, Artūro Milaknio, Antano Kavaliausko.
Kiekvieno lietuvio perėjimas į aukštesnį lygį reikš rinktinės susilpninimą – jokios logikos.
Vengrijos rinktinė – Lietuvos varžovė pasaulio čempionato atrankoje, neturės vienintelio „Barcelona“ atstovo Adamo Hangos. Visi kiti 11 Europos pirmenybėse žaidusių krepšininkų galės rungtyniauti per FIBA langus.
Bus ir daugiau tokių rinktinių. Teoriškai, silpnesnės rinktinės dabar turės geresnius šansus priešintis pripažintoms tarptautinio krepšinio lyderėms.
Sukdamasi iš padėties FIBA argumentuoja, kad tai padidins konkurenciją tarp nacionalinių komandų, bet nuo kada tokia iškreipta konkurencija naudinga? Toks priverstinis komandų sulyginimas primena komunistinę santvarką. Kuri yra geresnė, rinktinės turi išsiaiškinti surinkusios geriausius žaidėjus, o ne dirbtinai nukraujavusios.
„Bandysime suvokti, kas gali nutikti. Dėl šitos situacijos mūsų rinktinėje nebus nė vieno žaidėjo iš Europos čempionato. O mūsų varžovai turės po 6–8 krepšininkus iš Europos čempionato rinktinės, todėl bus ekstremaliai sunku“, – nerimauja ispanų treneris Sergio Scariolo.
Jeigu FIBA ir Eurolygos karas pareikalaus kurios nors krepšinio valstybės aukos, ji ne tik praleis 2019-ųjų pasaulio pirmenybes, bet taip pat praleis 2020-ųjų olimpines žaidynes.
FIBA nori keisti svarbiausio krepšinio turnyro suvokimą ir reikšmingiausiu paversti pasaulio čempionatą, tačiau kol kas būtent tik olimpinės žaidynės privilioja geriausius krepšininkus, tarp jų ir NBA žvaigždyną.
Kas, jeigu vien dėl šito karo nepamatysime Slovėnijos, besikaunančios dėl olimpinių medalių, o tiksliau, net negavusios normalios galimybės ten patekti? Tai gresia ir kitoms rinktinėms.
Jeigu sistema trikdo geriausios pastarojo dešimtmečio rinktinės trenerį ir, ko gero, geriausią visų laikų tarptautinių varžybų krepšininką, tai reiškia, kad su ja nėra viskas gerai.
Ir kas prisiims už tai atsakomybę? Treji metai tarptautiniame krepšinyje yra daug ir jų praradimas mažesnėms valstybėms gali būti kritinis.
Pau Gasolis naują FIBA sistemą pavadino „įdomia“ ir „gan kontroversiška“. Jis veržiasi į Ispanijos rinktinę, bet nežino, ar turės galimybę joje žaisti.
Ettore Messina FIBA langų sistemą be geriausių žaidėjų pavadino „žeminančia“. Perfrazavus jo žodžius, Mindaugas Girdžiūnas kausis dėl to, kad Mantas Kalnietis vėliau išvažiuotų į pasaulio čempionatą.
FIBA argumentacijoje yra krislelis tiesos. Teniso Daviso taurės atrankos varžybų pradžioje irgi kaunasi ne patys stipriausi tenisininkai, bet jiems tai toli gražu nėra pažeminimas, o garbė atstovauti savo šaliai.
Kita vertus, tos komandos pačios dėliojasi sudėtį, o geriausi Europos krepšininkai negali rinktis – jie nustumti į užribį.
Jeigu sistema trikdo geriausios pastarojo dešimtmečio rinktinės trenerį ir, ko gero, geriausią visų laikų tarptautinių varžybų krepšininką, tai reiškia, kad su ja nėra viskas gerai.
Jeigu tą kalba ir Europos krepšinio profesoriai, tokie kaip Željko Obradovičius, Ettore Messina ar Šarūnas Jasikevičius, jeigu FIBA varžybų pasididžiavimas – geriausi tarptautinio krepšinio meistrai, dėl sistemos turi keisti savo planus, turime problemų.
Europos čempionų slovėnų treneris Igoris Kokoškovas tęstų darbą nacionalinėje komandoje, bet kadangi dirba NBA, dėl įsipareigojimų „Utah Jazz“ negalės treniruoti rinktinės. Jeigu I.Kokoškovas liktų nacionalinėje komandoje, Goranas Dragičius prasitarė, jog nebaigtų karjeros Slovėnijos rinktinėje.
Ir dabar visa tai grius dėl nepamatuotų permainų? Per daug aukų tokioms permainoms.
Pirmosios karo užuomazgos jau prasidėjo.
Europos čempionate nedirbo nė vienas Eurolygos teisėjas. Toks FIBA sprendimas, sukėlęs šurmulį net tarp FIBA palankesnių arbitrų, buvo priimtas patyliukais.
FIBA argumentacija tokia: Europos čempionate jie norėjo patikrinti geriausiai dirbančius FIBA teisėjus, kurie galėtų švilpti rinktinių rungtynėms per būsimus langus. Akivaizdu, kad kai Eurolygos rungtynės vyks tą pačią dieną kaip ir rinktinės dvikovos, Eurolygos arbitrai FIBA varžybose švilpti negalės.
Kita vertus, ar Europos čempionato kovos yra ta vieta, kurioje reikia tikrinti teisėjų kvalifikaciją? Kodėl nepaskyrus dirbti visų geriausiųjų, o per FIBA langus prieinamus arbitrus tikrinti sezono metu?
Dėl dviejų užsispyrusių ožių suremtų ragų dabar kenčia visa krepšinio bendruomenė: nuo geriausių krepšininkų iki sirgalių.
Eurolygoje dirbantys arbitrai tą galėjo priimti kaip aiškų sankcijų signalą: dirbate Eurolygoje – liekate be Europos, pasaulio čempionatų ir olimpinių žaidynių.
Serbijos rinktinės treneris Aleksandras Džordževičius po finalo aiškiai pareiškė, kad dėl teisėjavimo jie neturėjo lygių galimybių kautis su slovėnais. Aišku, to pasipiktinimo sureikšminti nereikėtų – neigiamas teisėjų darbo vertinimas yra lemiamų Europos čempionato kovų klasika. FIBA duomenimis, šiemet skundų dėl teisėjavimo buvo netgi mažiau nei prieš dvejus metus.
Bet tai tik smulkmena.
Nei FIBA, nei Eurolyga nėra šventa. Vieni rodo kaprizus ir nesugeba atrasti 10–15 papildomų dienų tvarkaraštyje – paankstinti arba pavėlinti Eurolygos sezoną, o kiti kaip užsispyrę ožiai įvedinėja savo taisykles, neįsitikinę, ar joms paklus visi.
Dėl dviejų užsispyrusių ožių suremtų ragų dabar kenčia visa krepšinio bendruomenė: nuo geriausių krepšininkų iki sirgalių.
Europos krepšinio kare – patas. Senoji FIBA varžybų tvarka atgyveno savo ir prasideda naujas langų sistemos etapas.
Tačiau kuo jis baigsis žaidėjams ir sirgaliams, ko gero, dar nesužinosime ilgai. To nežino net ir patys karo dalyviai.
Reikia tikėtis, kad tai tebus skausmingas pereinamasis laikotarpis. Bet tas karas nenaudingas visiems.
