55-erių metų treneris save apibūdina kaip paprastą žmogų, kuris tiesiog myli krepšinį ir jam skiria visą savo gyvenimą: „Kai prieš rungtynes einu į aikštę, būnu šimtu procentų susikoncentravęs, nesišypsau, nekalbu su žmonėmis, nespaudžiu rankų – aš jų paprasčiausiai nematau. Tada žmonės sako – jis arogantiškas. Tačiau aš tiesiog toks esu, tai mano veidas. Žaidėjai gali pasakyti, kad aš nesu visada rimtas – yra laikas juokams, tačiau ateina metas, kada reikia dirbti nuoširdžiai ir sunkiai.“
Devynis kartus Vokietijos čempionatą laimėjęs ir kartą Europos vicečempionu tapęs treneris atskleidė, kokie krepšininkų poelgiai jam labiausiai nepatinka bei kiek bokalų alaus galima išgerti, kai žaidi D.Bauermanno komandoje.
– Lietuvoje jau gyvenate ne pirmą savaitę. Esate čia vienas ar su šeima? – 15min;lt paklausė D.Bauermanno.
– Jaučiuosi kaip namuose. Žmonės man yra labai malonūs ir draugiški, klubas – labai profesionalus, žaidėjai – atsidavę savo darbui ir nebijantys sunkių treniruočių.
Esu vienas, nes dabar yra toks metas, kai reikia visą laiką skirti komandai, negalima, kad kažkas nukreiptų dėmesį nuo darbo. Šiuo metu visas mano dėmesys sukoncentruotas ties krepšiniu. Tačiau mano dukra stebės mačą su „Žalgiriu“.
– Esu paprastas žmogus, neturiu kažkokių brangių pomėgių ar panašių dalykų – man patinka krepšinis, aš jį myliu ir visada mylėjau.
– Jeigu kalbėsime ne apie klubą, o apie aplinką apskritai. Kaip jums patinka Vilnius?
– Labai patinka, ypač senamiestis. Vilnius yra tikras Europos miestas, man patinka jo modernumas ir gyvybingumas.
– Ar žmonės atpažįsta jus gatvėje?
– Aš matau, kad mane atpažįsta, tačiau žmonės nepasisveikina ir neprašo autografų. Nepasakyčiau, kad jie yra drovūs, tačiau prieiti nedrįsta.
Vokietijoje jau esu žinomas ilgai ir dažniau sulaukiu praeivių dėmesio – ne tik žvilgsnių, bet ir pasisveikinimų, tačiau iš esmės dėmesio kiekis nesiskiria.
– Kas jus čia labiausiai nustebino? Tiek gerąja, tiek blogąja prasme.
– Kol kas nepatyriau jokių neigiamų dalykų. Prieš atvykdamas čia žinojau tik krepšininkus, žaidžiančius žaidžia „Žalgiryje“ ir „Lietuvos ryte“, tačiau Lietuvoje yra labai daug gerų žaidėjų, kurie dar nėra žinomi. Taip pat yra daug puikių trenerių. Tai nėra didelis siurprizas, tačiau esu nustebintas bendro krepšinio lygio.
 |
| Treniruotės akimirka |
– Ką galite papasakoti apie save?
– Esu paprastas žmogus, neturiu kažkokių brangių pomėgių ar panašių dalykų – man patinka krepšinis, aš jį myliu ir visada mylėjau. Esu uždaras žmogus, į miestą einu retai, nesilankau naktiniuose klubuose ar panašiose vietose. Mėgstu būti namuose, žiūrėti televiziją ir skaityti.
– Žiniasklaidoje esate apibūdinamas įvairiai – kaip profesionalus, tačiau arogantiškas treneris, vienas žurnalistas jus pavadino krepšinio Jose Mourinho. Kaip po to jaučiatės?
– Turiu su tuo susitaikyti. Nemanau, kad esu arogantiškas, nes nevaikštau aukštai iškėlęs nosies, nesijaučiu geresnis už kitus.
Kai prieš rungtynes einu į aikštę, būnu šimtu procentų susikoncentravęs, nesišypsau, nekalbu su žmonėmis, nespaudžiu rankų – aš jų paprasčiausiai nematau. Tada žmonės sako – jis arogantiškas. Tačiau aš tiesiog toks esu, tai yra mano veidas – aš tikrai nesu pamišęs (juokiasi).
Manau, kad negalima būti tokiu, koks nesi. Net jei kiti sako, kad esi arogantiškas ar piktas, juk nepradėsi staiga šypsotis, juoktis ir apsimetinėti. Žaidėjai gali pasakyti, kad aš nesu visada rimtas – yra laikas juokams, tačiau ateina metas, kada reikia dirbti nuoširdžiai ir sunkiai
– Tai reiškia, kad komandos aistruoliams geriau prašyti autografų ar bendrų nuotraukų po rungtynių, o ne prieš jas?
– Nebūtinai – visada mielai pasirašysiu, tiek prieš mačą, tiek po jo. Tiesiog reikia nebijoti prie manęs prieiti, nes aš nesu piktas – tik susikaupęs.
Juokingiausia yra tai, kad ir mano dukra yra panaši. Ji užsiiminėja jojimu ir kai pirmą kartą dalyvavo varžybose, jos veidas buvo rimtas kaip mano. Visi jos prašė atsipalaiduoti ir šypsotis, tačiau ji to nedarė.
Puikiai suprantu klubų mąstyseną: „Ką pasakys fanai ir žiniasklaida, jeigu mes pasamdysime vokietį, o ne serbą ir po to pralaimėsime tris rungtynes? Ne, negalima samdyti vokiečių – jie žaidžia futbolą, imkime serbą arba saviškį“.
– Ar žinote, kad tapote pirmuju vokiečiu Lietuvos krepšinyje?
– Aš tuo didžiuojuosi ir man patinka, kai žmonės manimi pasitiki ir suteikia tokią atsakomybę. Tikiuosi, kad tai atvers duris į Europą ir kitiems Vokietijos treneriams. Iš tikrųjų aš buvau pirmas vokietis krepšinio treneris, treniravęs užsienio klubą.
Man tai suteikia daug atsakomybės, bet tuo pačiu ir malonu. Žinote, Vokietijoje mes vadiname Lietuvą antruoju krepšinio lopšiu. Žinoma, krepšinis išrastas JAV, tačiau būti pripažintam Lietuvoje ir treniruoti vieną iš dviejų geriausių šalies komandų yra tikrai puiku.
– Lietuviai garsėja meile krepšiniu, o Vokietijoje svarbiausias žaidimas yra futbolas. Kodėl krepšinio padėtis jūsų šalyje tokia silpna?
– Vokietijoje kaip ir daugelyje šalių, futbolas yra populiariausias sportas, tačiau krepšinis vis gerina savo pozicijas. Mes turime tikrai gerų krepšinio salių, daugelis yra naujos. Taip pat Vokietijoje yra labai lojali krepšinio bendruomenė, kuri nuolat seka krepšinio naujienas, serga už savo komandas, perka bilietus ir eina į rungtynes.
Tačiau Vokietijoje krepšiniu nesidomi plačioji sporto sirgalių masė. Futbolas, futbolas, futbolas, tada seka „Formulė 1“, gal po to tenisas ar rankinis, tačiau paprastam sporto sirgaliui krepšinis nerūpi. Nežinau, kodėl taip yra, ir man liūdna, tačiau šiuo metu situacija yra tokia.
– Vadinasi, krepšinio treneriu Vokietijoje tapti yra labai sunku?
– Kai pradėjau trenerio karjerą, aukščiausioje Vokietijos krepšinio lygoje buvome tik du vokiečiai treneriai, o visi kiti buvo amerikiečiai. Paskui atėjo periodas, kai daug krepšinio klubų turėjo trenerius iš buvusios Jugoslavijos valstybių.
Šiuo metu lygoje dirba turbūt aštuoni Vokietijos treneriai, kas mane džiugina, keli amerikiečiai ir Svetislavas Pesičius (Miuncheno „Bayern“ treneris).
– Ar mėgstate futbolą? Ką palaikote UEFA Čempionų lygoje – Dortmundo „Borussia“ ar Miuncheno „Bayern“?
– Lietuvoje visi vaikai žaidžia krepšinį, o Vokietijoje – futbolą. Iki keturiolikos metų tai teko daryti ir man – tik tada pasukau į krepšinį. Vis dėlto futbolu išskirtinai nesidomiu.
Žinoma, pažiūriu rinktinės mačus, žiūrėsiu ir Čempionų lygos pusfinalius. Puikiai pažįstu Juppą Heynckesą („Bayern“ vyr. treneris), taip pat Bastianą Schweinsteigerį ir Danielį Van Buyteną, kurie yra dideli krepšinio mėgėjai. Be to, ir pats dirbau Miuncheno klube, tad juos kiek palaikau, tačiau tikrai nelaikau savęs dideliu gerbėju.
– Europoje esate vertinamas ir atpažįstamas krepšinio specialistas, tačiau niekada nedirbote su aukščiausios klasės klubais, tokiais kaip CSKA, „Real“ ar „Panathinaikos“. Kodėl?
– Esu buvęs ant aukščiausio lygio klubų slenksčio – nežinau, kiek arti, bet buvau. Tačiau visuomet eilėje pirmiausia būdavo koks nors serbas, tada tos šalies treneris ir tik po to aš.
Puikiai suprantu klubų mąstyseną: „Ką pasakys fanai ir žiniasklaida, jeigu mes pasamdysime vokietį, o ne serbą ir po to pralaimėsime trejas rungtynes? Ne, negalima samdyti vokiečių – jie žaidžia futbolą, imkime serbą arba saviškį.“
Tikrai tikiu, kad galiu treniruoti aukščiausio lygio klubus ir esu tai įrodęs su Vokietijos rinktine, devynis sezonus žaidžiau Eurolygoje. Manau, kad dar bus laiko, o Vilnius ir darbas „Lietuvos ryte“ gali būti puikus postūmis tam. Manau, kad komanda yra tikrai stipri, ji per kelis metus gali sugrįžti ten, kur dar visai neseniai buvo.
– „Lietuvos rytas“ iš dalies panašus į Vokietijos rinktinę, kai joje nėra Dirko Nowitzkio. Jums labiau patinka dirbti su komandomis be ryškių žvaigždžių?
– Viena vertus, treneriui yra sunkus iššūkis dirbti su didele žvaigžde, nes turi sugebėti išspausti iš tokio krepšininko viską, ką jis gali, ir priversti jį daryti tai geriausiai. Kita vertus, dirbti su komanda be žvaigždžių, tačiau paversti ją komanda žvaigžde, yra ne ką mažesnis iššūkis.
Abu šie dalykai yra labai įdomūs, abu dalykus esu daręs ir negalėčiau pasakyti, kad kažkuris patiko labiau.
– Jei pažiūrėsime į jūsų ankstesnę karjerą, matysime, kad vienoje vietoje mėgstate būti ilgą laiką, tačiau ne tada, kai esate ne Vokietijoje. Kodėl?
– Man patiko Graikijoje ir būčiau mielai ten likęs ilgiau, tačiau tai priklausė ne nuo manęs. Su Patrų klubu (Patrų „Apollon“ ekipoje D.Bauermannas dirbo 1999-2000 m. sezone – aut. past.) turėjome tikrai gerą sezoną, tačiau pasikeitė komandos vadovai, kurie norėjo trenerio graiko.
Atėnų „Dafni“ klubui vadovavau tik keturiuose mačuose (2001 metais – aut. past.) ir po jų buvome ketvirtoje vietoje. Įveikėme „Aris“ ir „Peristeri“, tačiau klubo vadovams kažkas nepatiko – jie tais metais atleido penkis trenerius.
Man labai patinka būti vienoje vietoje ilgą laiką, nes norint kažko pasiekti – reikia laiko. Roma nebuvo pastatyta per dieną. Viena didžiausių Europos krepšinio problemų yra ta, kad treneriai nuolat keičiasi, o jauni žaidėjai nespėja iš jų kon nors išmokti.
Kalbėjau su Nemanja Nedovičiumi ir jis sakė: „Treneri, nepatikėsite, kiek skirtingų trenerių aš jau turėjau“. O jam tik 21-eri. Tai yra blogai ir komandai, ir jauniems žaidėjams. Pažiūrėkite į tokias komandas, kaip Atėnų „Panathinaikos“,„San Antonio Spurs“ ar tą patį „Žalgirį“, kuomet jam vadovavo Jonas Kazlauskas. Norint kažko pasiekti, riekia dirbti ilgai ir kantriai.
– Vis dėlto atvykote į komandą, kuriai esate jau trečias treneris per šį sezoną. Nebuvo baisu?
– Ne, treneriai negali nieko bijoti. Visada tikiesi, kad tokie dalykai pasikeis ir tai bus ilgo bendradarbiavimo pradžia. Galbūt taip ir nebus, tačiau labai tikiuosi, nes man čia patinka.
– Kai buvote atleistas iš „Bayern“ klubo, Vokietijos žiniasklaidoje buvo daug rašoma apie drausmės nebuvimą komandoje, apie žaidėjus, besilinksminančius naktiniuose klubuose ir „Oktoberfest“ šventėje. Jūsų komandos narys gali sezono metu išgerti bokalą ar du alaus?
– Tai buvo perdaug išpūstas reikalas. Krepšininkai yra suaugę žmonės, turi šeimas, vaikų – niekada nebuvau tas, kuris kontroliuoja žaidėjų asmeninį gyvenimą. Klubas turi turėti vidaus taisykles, kurios garantuotų drausmę. „Bayern“ klube visa kaltė buvo suversta man, tačiau tai tuo pačiu metu yra ir klubo vadovų atsakomybė.
Keista matyti vienuolika makedonų ar ukrainiečių ir amerikietį. Jeigu tu gimei lietuvis, vokietis ar ukrainietis – tu juo ir esi. Man ši praktika yra keista ir nepatinka.
Mano požiūris yra toks, kad dvi dienas prieš rungtynes žaidėjas 12 valandą turi būti namuose ir ilsėtis. Tačiau jeigu ateinančią savaitę nebus rungtynių, manau, kad nieko tokio išeiti į miestą ir su komandos draugais ar bičiuliais išgerti bokalą alaus ar taurę vyno. Žinoma, tai turi turėti ribas – negalima prisigerti ir šlaistytis viešose vietose.
Krepšininkai negali daryti kažko, kas žemina jų klubą ir turi visada likti profesionalais, tačiau tai nereiškia, kad jie negali linksmintis – juk jie visų pirma yra žmonės.
– „Lietuvos rytas“ jau kurį laiką yra suspendavęs Dejaną Ivanovą, tačiau viešai apie priežastis nėra kalbama. Kokio krepšininkų elgesio jūs labiausiai netoleruojate?
– Kalbant ne apie D.Ivanovą, o apskritai, tai manau, kad negalima daryti nieko, kas kenktų komandai, pavyzdžiui, prisigerti viešoje vietoje. Taip pat negalima daryti ar kalbėti to, kas kenktų komandos vidaus atmosferai.
Aš manau, kad kiekvienas krepšininkas turi norėti laimėti ir norėti tai padaryti kartu su komanda. Kaip krepšinio treneris, aš nemėgstu tokių, kurie žaidžia tik sau, nesielgia kaip komandos nariai. Tokiu atveju tu prarandi teisę būti komandos dalimi – tu turi būti savo komandos draugų ir klubo atstovas ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų.
– Eurolygoje dalyvavo po dvi Lietuvos ir Vokietijos komandas ir vokiečiai aplenkė lietuvius komandų, patekusių į „Top 16“, skaičiumi. Ar tai yra ženklas, kad jūsų šalies krepšinis auga?
– Norint tai analizuoti, reikia žiūrėti ne į vieną sezoną, bet į 3-5 pastaruosius metus. Vis dėlto iš dalies sutinku, nes niekada neturėjome dviejų komandų „Top 16“ varžybose, Vokietijos komandos iki šiol net nebuvo iškovojusios pergalių šiame etape.
Manau, kad Vokietijos krepšinio lyga tikrai stiprėja, tačiau kitąmet gali taip ir nebepasisekti, nes „Lietuvos rytas“ bus stipresnis (šypsosi).
 |
| Dirkas Bauermannas |
– Vokietijos klubuose matome daug amerikiečių krepšininkų, tačiau legionierių iš Europos nėra daug. Kodėl?
– Maždaug prieš dešimtmetį lyga priėmė sprendimą neriboti amerikiečių skaičiaus komandoje, buvo netgi skatinama jų turėti kuo daugiau. „Jeigu žmonėms patinka NBA krepšinis, duokime jiems NBA krepšinį – samdykime kuo daugiau amerikiečių“ – toks buvo požiūris. Buvo komandų, kuriose – tik vienas ar du vokiečiai.
Žinoma, tai buvo labai kenksminga visam Vokietijos krepšiniui – jauni krepšininkai neturėjo ne tik galimybių žaisti, bet jų motyvacija pradėjo kristi. 15-16 metų vaikinai žinojo, kad net ir būdami tikrai geri, jie po 4 ar 5 metų žais, geriausiu atveju, antroje lygoje.
Daug žmonių, tarp jų ir aš būdamas rinktinės treneriu, ilgai kovojome, kad pakeistume šią situaciją. Nugalėjome tik prieš trejus metus, kai lyga nusprendė apriboti amerikiečių skaičių. Dabar galima turėti šešis ir aš vis tiek manau, kad per daug – užtektų ir keturių.
Vis dėlto jau galime matyti rezultatus. Komandos pradėjo žaisti europietišką krepšinį ir joms pradėjo geriau sektis, o tada į Vokietiją atvyko ir daugiau gerų europiečių krepšininkų.
– Treniruosite Lenkijos krepšinio rinktinę, kur taip pat yra natūralizuotų amerikiečių. Ar kviesite juos į komandą? Koks jūsų požiūris apie tokius legionierius rinktinėse?
– Dar nežinau, sprendimas nėra priimtas. Lenkija turi gerų savo žaidėjų: Maciejus Lampe žaidžia turbūt geriausią savo sezoną, Martinas Gortatas rungtyniauja NBA, be to, yra daug puikaus jaunimo.
Aš nesuprantu, kodėl Europos komandos kviečiasi amerikiečius. Keista matyti vienuolika makedonų ar ukrainiečių ir amerikietį. Jeigu tu gimei lietuvis, vokietis ar ukrainietis – tu juo ir esi. Man ši praktika yra keista ir nepatinka.
– Ką manote apie LKL formatą?
– Manau, kad dabartinis formatas yra blogas stipriems klubams. Būtų sąžiningiau, jei namų rungtynės, kurios nėra žaidžiamos, skaičiuotųsi kaip pergalės. Kuomet viskas skaičiuojama tik pagal pergalių procentą, kiekvienas kluptelėjimas kainuoja dvigubai daugiau nei kitiems.
Taip pat manau, kad pusfinaliuose turi būti žaidžiama iki trijų pergalių, o ne iki dviejų. Nes sėkmė dabar vaidina per didelį vaidmenį – vienos prastos rungtynės gali labai daug kainuoti. Žaidžiant tik tris rungtynes sėkmės faktorius yra per didelis ir man jis nepatinka.
