E.Ulanovas ne kartą minėjo, kad jam lemiamų kovų metas yra vienas smagiausių. Kai kurie žaidėjai svarbiausiu momentu gali pridėti į kelnes ar perdegti, tačiau „Žalgirio“ puolėjas tokiomis akimirkomis mėgaujasi ir šį sezoną tik dar kartą tai įrodė.
Karaliaus Mindaugo taurės MVP prizas, pergalingas metimas su sirena Malagoje, lemiamas blokas prieš tą pačią „Unicaja“ ekipą Kaune, žvėriškas žaidimas paskutinėse ketvirtfinalio rungtynėse prieš „Olympiakos“ tik dar kartą iliustruoja stiprybę susitelkti.
Ir jei ne Šarūno Jasikevičiaus pasilikimo Kaune klausimas, turbūt E.Ulanovo sprendimas būtų aktualiausia vasaros tema prieš kitą žaliai baltų sezoną.
Kalbama, kad puolėjo vertė gali išaugti bent iki 500 tūkstančių eurų per metus, ir nežinia, ar „Žalgiris“ galės sau leisti pasiūlyti tokią sutartį.
Spėlioti galima daug, tačiau pats E.Ulanovas nuoširdžiai sako, kad net neįsivaizduoja, ką reikės daryti, kai ateis apsisprendimo akimirka. Taip, jis gali tapti kitu Pauliumi Jankūnu ir „Žalgirio“ veidu bei simboliu, jei liks Lietuvoje, tačiau jauną žaidėją vilioja ir galimybė save išbandyti svetur bei ten įrodyti savo vertę.
Krepšininko agentas Tadas Bulotas dar gruodį 24sek sakė, kad E.Ulanovas yra vienas iš žaidėjų, labiausiai pakėlusių savo vertę. Jau tada žalgiriečiu domėjosi ir NBA skautai, todėl dabar, kai „Žalgiris“ nukeliavo iki Eurolygos finalo ketverto, galima neabejoti, kad komandų, norinčių 26-erių puolėją matyti savo sudėtyje, tik padaugėjo.
„Tik Edgaras turi nuspręsti, ko jis nori. Manau, kad ir Kaune jam yra puikios sąlygos, galbūt net ateityje užimti Jankūno vietą, už ką būčiau visai nieko prieš. Bet vėlgi žaidėjas pats spręs“, – 24sek anksčiau sakė T.Bulotas.
Tačiau dar prieš vasaros apsisprendimo metą E.Ulanovas turi svarbių reikalų – Eurolygos finalo ketvertą ir kovą dėl LKL titulo.
Prieš svarbiausias sezono kovas ir artėjančią sunkiausią vasarą karjeroje – išskirtinis 24sek interviu su Edgaru Ulanovu.
– Iškart po paskutinių ketvirtfinalio rungtynių kalbėjomės ir sakėte, kad nenorite daug kažko kalbėti, kad neprisikalbėtumėte. Tai gal dabar jau galima pasakyti, kokia ta emocija ir kaip viskas atrodo prabėgus šiek tiek laiko?
Iš mūsų pačių pusės nesinori rodyti didelio džiaugsmo, nes laukia finalinis ketvertas ir šanso veltui iššvaistyti nenorime.
– Atrodo, kad įvyko labai didelis įvykis. Iš draugų, šeimos, aplinkinių ir viso Kauno susidarė įspūdis, kad tai – didelis įvykis. Iš mūsų pačių pusės nesinori rodyti didelio džiaugsmo, nes laukia finalinis ketvertas ir šanso veltui iššvaistyti nenorime. Smagu buvo tas kelias dienas, bet vėl grįžtam į rungtynių ir treniruočių ritmą, reikia gerinti formą, kad kuo geriau atrodytume Belgrade. Norisi tik kuo daugiau koncentracijos ir kad gerėtų žaidimas. Šiaip tai nuotaika gera.
– Kai jau patekote į ketvertą, ar atsirado daugiau įtampos ar spaudimo, nes apetitas auga bevalgant?
– Dar yra laiko iki ketverto, aš asmeniškai to dar nejaučiu, bet manau, kad prasidėjus pasiruošimui pusfinaliui ir kai iškeliausim, turėtų būti kažkas naujo ir nematyto ne tik man, bet ir komandos draugams. Kažkoks jauduliukas turėtų būti, bet tai, manau, normalu. Stengsimės su tuo susitvarkyti, nes buvo momentų, kai mes tikrai gerai žaidėme.
– Kai „Žalgiris“ laimėjo titulą 1999 metais, pačiam buvo 7-eri. Pats tos dienos tikriausiai neatsimenate?
– Tikrai neatsimenu, bet ne kartą esu matęs tas rungtynes, daug vaizdo medžiagos, koks buvo pasitikimas ir panašiai. Nėra man svetimas dalykas.
– Pats dar esate jaunas ir patekimas į finalo ketvertą reiškia daug. Ar įsivaizduojate, ką tai reiškia, pavyzdžiui, Pauliui Jankūnui, kuris jau tiek metų atidavęs šitai komandai?
– Jau buvo kažkas sakęs, kad tikrai džiaugiamės dėl Pauliaus, aš irgi vienas iš tų, labai džiaugiuosi. Jis atidavė „Žalgiriui“ labai daug, labai daug sezonų čia žaidė, yra matęs labai daug visko: skaudžių, geresnių momentų. Šiame karjeros etape jam pasiekti tai – tikrai malonus jausmas. Jam būnant čia sudėtis tiek kartų pasikeitė, tiek daug žmonių buvo sutikęs, tiek daug draugų, pažinčių ir panašiai. Smagu, kad su mumis jis tai padarė ir pirmą kartą pateko į finalo ketvertą.
– Žinau, kad dar tikrai labai anksti kalbėti ir ne tas dabar galvoje, bet artėja vasara, tad nuo ko priklausytų – liksite ar ne Kaune? Kokie būtų svertai ir ar finalo ketverto baigtis gali turėti įtakos?
– Aš tikrai nežinau, žinokit (šypsosi). Aš sakiau, kad vasara bus labai sunki, bus neįtikėtinai sunku (atsidūsta), reikės dėliotis viską absoliučiai, kas bus ir kaip. Aš nesu niekada tokioj situacijoj buvęs, negaliu nieko pasakyti. Visada žinodavau metus ar dvejus į priekį ir panašiai. Tos situacijos aš neįsivaizduoju. Žinau, kad bus sunku. Dabar jūs spėliojate, kaip gali būti, bet aš pats nežinau (šypsosi)...
Aš nesu niekada tokioj situacijoj buvęs, negaliu nieko pasakyti. Visada žinodavau metus ar dvejus į priekį ir panašiai. Tos situacijos aš neįsivaizduoju.
– Kalbant apie jūsų sezoną, didelių sveikatos problemų nebuvo, kaip ir visoje komandoje. Kokios to priežastys ir koks darbas šiuo atveju buvo padarytas?
– Mes ir pernai negalėjome skųstis dėl traumų. Šiemet tas pats. Tikrai ačiū galima sakyti mūsų fizinio rengimo treneriams, gydytojų personalui, kurie atlieka puikų darbą. Jie visada pasiruošę padėti ir prieš, ir po treniruočių, net per laisvą dieną patars ir padės, duos visokeriopą pagalbą. Norisi ir pačiam Kaunui padėkoti, nes, kai reikia kokius tyrimus greitai atlikti, tai randame bendrą kalbą ir visada padeda. Tas bendradarbiavimas susideda: viršus, direktoriai, žaidėjai, treneriai, sirgaliai, miestas, daktarai, dar kažkas. Visa tai svarbu ir smagu, kad gauname tą priežiūrą. Manau, kad sveikata yra svarbiausia.
– Ko reikės finalo ketverte, kalbant tiek apie fizinį pasiruošimą, tiek apie taktiką ir psichologiją?
– Visų pirma, tokiose rungtynėse taktinius dalykus į šoną pastumia tai, ką tu atiduosi aikštelėje, kaip tu atsiduosi, kas daugiau norės, kas daugiau kovos dėl kamuolių, kas daugiau kris ant žemės ir panašiai. Dažnai būna, kad taktiniai dalykai nueina į šoną ir viską nulemia tos smulkmenėlės: vienas atkovotas ar perimtas kamuolys, padaryta pražanga. Tai bus labai svarbu. Jau ketvirtfinalyje įrodėme, kai daug kas kalbėjo, kad patirtis gali būti labai svarbus faktorius, bet mūsų energija buvo geresnė, kovingumas – didelis, ir viskas buvo kitaip. Vėlgi aš nesu specas, ten nebuvau, ketverto nežaidžiau, o „Fenerbahče“ žaidė daug kartų, žaidėjai yra patyrę, daug matę, bet sustot nesinori.
– Po patekimo į ketvertą pradėta akcentuoti, kad vienų rungtynių sistema yra palankesnė „ant popieriaus“ silpnesnėms komandoms, nes nėra žaidžiama serija. Kiek patys tai akcentuojate ir kiek jums tai atrodo svarbu?
– Nežinau, jei būčiau žiūrovas, aš tikriausiai sakyčiau, kad serija būtų įdomiau. Pamatyti aukšto lygio rungtynes smagiau kiekvienam sirgaliui, bet, kita vertus, daugybę metų vyksta tas ketvertas, ne nuo mūsų priklauso. Mes sistemos nekuriame, jos pakeisti negalime. Vienos rungtynės – iš dalies taip, galima sakyti, kad silpnesnei komandai yra geriau, bet tai nieko nekeičia. Nebus taip, kad „Feneris“ atvažiavęs bijos mūsų, kad gali nepasisekti. Bus tikrai rimtos rungtynės, svarbiausios rungtynės abiem komandoms sezone. Bus geras krepšinis.
Vėlgi aš nesu specas, ten nebuvau, ketverto nežaidžiau, o „Fenerbahče“ žaidė daug kartų, žaidėjai yra patyrę, daug matę, bet sustoti nesinori.
– Daug kas kalba apie Šarūno Jasikevičiaus įtaką komandai, jis pats sako, kad yra tik dėlionės dalis. Kaip jums atrodo: Šaras yra tik dalis ar kertinė klubo ašis?
– Visi mato plika akimi, kad jis labai daug prisideda. Ne tik Lietuvoj, bet ir kitur visi kalba, visi tą mato, ypač tie, kurie supranta. Matoma, kad jis labai prisidėjo prie mūsų ugdymo, mentaliteto, kad mes turėtume žaisti visada dėl pergalės ir nesvarbu, su kuo žaisime, kad kiekvienas pralaimėjimas, net ir topinei komandai, yra blogai ir panašiai.
Jis tą labai gerai įskiepijo ir ne tik žaidėjams, bet ir sirgaliams, kurie irgi po kiekvieno pralaimėjimo pradeda žiūrėti kitaip. Anksčiau po pralaimėjimo sakydavo, kad „va, jūs kovojot, labai gerai, žaidėt prieš geresnius“. Aš manau, kad to neturi būti ir labai gerai, kad mūsų mentalitetas pasikeitė. Jau pernai kiek žaidėjų pakėlė savo lygį ir išėjo žaisti į geresnius klubus. Jei žaidėjas ateina ir tikslingai dirba, pasimato rezultatas. Ne tik komandinis, bet ir asmeninis.
– Artūras Milaknis sakė, naujiems žaidėjams šiemet reikėjo laiko įsilieti ir suprasti, ką reiškia žaisi „Žalgiryje“. Kaip jums atrodo, kiek naujokams reikėjo laiko ir kaip gerai jie dabar čia jaučiasi?
– Reikėjo tikrai, neslėpsiu. Kartais komandos draugams sakiau, naujokams ypač, kurie nesupranta galbūt, ko iš jų nori, reakcijos gal jų ne tokios, kad aš kartais pamatydavau save. Atrodo, kad yra sunku, ir tuose žaidėjuose pamatydavau save ir pasakydavau, kad viskas ateis su laiku, pamatysit, tas bus įskiepyta ir bus tik geriau.
Matome, kad ir iš žiniasklaidos, ir iš sirgalių buvo spaudimo, kad kai kurie nebus tokie geri pakeitimai išėjusiems po praėjusio sezono, bet dabar, kai jau patekom į ketvertą, atrodo, kad viskas išėjo tik dar geriau.
Tikrai nėra labai lengva, kai ateina nemažai naujų žaidėjų: kaip kolektyvas susibendraus, kokie lūkesčiai paties, kaip jie nori į komandą įsilieti. Niekad nebūna garantijos, kad nauja sudėtis, kad ir su geresnėmis pavardėmis, pasieks daugiau. Taip tikrai niekada nėra, bet šiemet mums pasisekė ir mes turime tikrai gerą rūbinę, kas yra vienas svarbiausių dalykų, ir tie nauji žmonės tikrai verti pagarbos, jie kantriai laukė savo šanso, nežiūrėjo, kad nesiseka pradžioje sezono, ir dabar turime tokį rezultatą.
– Be pergalių tikriausiai rūbinėje daug prideda ir statistikų nesivaikymas ir bendro tikslo siekimas, ar ne?
– Niekada, ypač mūsų komandoje, nebus, kad vienas trauks į priekį ir visada stebins kažkokiais statistiniais rezultatais. Taip niekada nebus. Mūsų yra ilgas suolas, mes daug rotuojame, treneriai turi daug opcijų. Labai smagu, kad mes visi turime kantrybės, kad nenuleidžiame rankų, jei kažkas nepasiseka, nes, žinot, kartais ir krepšinyje gali per tris minutes atlošt 10 ar 15 taškų, ir viskas gali pasikeisti.