| Penktadienis | Eurolyga | „Žalgiris“ – ALBA | 20:00 | Kaunas |
Mike'as Jamesas, Shane'as Larkinas ir Aleksejus Švedas – kokios jums kyla mintys išgirdus šių trijų Eurolygos taškų mašinų pavadinimus?
„Top scoreriai (liet. geriausi taškų rinkėjai). Geriausi puolimo žaidėjai Eurolygoje“, – bando atsakyti Lukas Lekavičius.
Tai trys rezultatyviausi Eurolygos krepšininkai, kuriems turtingiausi Europos klubai kartu sudėjus moka netoli 10 milijonų JAV dolerių per metus.
Visai čia pat, Kaune, skrieja ne toks prabangus, bet ne ką lėtesnis mažylis.
Linas Kunigėlis prieš keletą metų ne veltui praminė jį Žaibu Makvynu. Šis reaktyvinis lietuvis dabar lekia fantastiniu greičiu.
Nuo 17-ojo Eurolygos turo per ketverias pastarąsias rungtynes L.Lekavičius rinko vidutiniškai 19,3 taško su 65,4 proc. dvitaškių ir 66,7 proc. tritaškių pataikymu bei 20,3 naudingumo balo vidurkiu.
Per keturis pastaruosius Eurolygos mačus L.Lekavičius rezultatyvumu nusileido tik trims jau minėtoms superžvaigždėms, kurios, jei labai norėtų, be problemų susirastų darbą NBA.
Šioje išskirtinėje kompanijoje L.Lekavičius pagal puolimo reitingą – savo puolimo efektyvumo vidurkį per 100 atakų – nusileidžia tik Eurolygos rekordininkui Sh.Larkinui.
„Laukiau šito klausimo, – kukliai šyptelėjo L.Lekavičius, Eurolyga.lt paklaustas apie sprogusį žaidimą. – Ir galvojau, ką atsakyti.“
| Žaidėjas | Taškai |
| 1. Mike'as Jamesas | 25,3 tšk. |
| 2. Shane'as Larkinas | 24,5 tšk. |
| 3. Aleksejus Švedas | 23 tšk. |
| 4. Lukas Lekavičius | 19,3 tšk. |
| 5. Scottie Wilbekinas | 18,3 tšk. |
Normalu, kad reikia pagalvoti, nes tai sunkiai suvirškinami skaičiai. Elitiniai skaičiai. Retas lietuvis buvo toks rezultatyvus Eurolygoje net ir trumpoje atkarpoje.
Skaičiuojant statistiką nuo ketvirto Eurolygos turo, L.Lekavičius yra rezultatyviausias „Žalgirio“ žaidėjas šį sezoną. Bendroje 20 rungtynių suvestinėje L.Lekavičius rezultatyvumu (vid. 10,8 tšk.) nusileidžia tik Zachui LeDay (10,9 tšk.), o pagal naudingumą (vid. 10,9 naud.) yra trečias komandoje. Matuojant bendrą pataikymo procentą iš visų distancijų, žemiausias žalgirietis yra taikliausias visame „Žalgiryje“.
„Tikrai nėra taip, kad atsikėliau ryte ir, va, pasistengsiu ir pradėsiu žaisti gerai. Tiesiog tai ateina, – Eurolyga.lt pasakojo L.Lekavičius. – Tos rungtynės su „Maccabi“ (23 tšk. – aut. past.)... Pirma rungtynių pusė buvo bloga, bet po to pataikiau, ir atsirado pasitikėjimas. Po to atėjo rungtynės su „Real“ (21 tšk. – aut. past.), kur varžovai rizikavo, – vėl viską pataikiau.
Kodėl taip yra, negaliu atsakyti. Kai kuriose rungtynėse viską prametu, kai kuriose viską pataikau. Kartais tai priklauso nuo varžovų gynybos. Galvoju, tų taškų surenku, bet yra problemų gynyboje – kaip jau ir mano minėtų trijų žaidėjų.
Dar turiu čia pasitempti. Dėl kai kurių dalykų iš Šaro sulaukiu priekaištų, tad stengiuosi tai tobulinti.“
„Luko dar nėra rūbinėje? Keista“, – šyptelėjo „Žalgirio“ atstovas spaudai Almantas Kiveris prieš vakarinę žalgiriečių treniruotę ketvirtadienį. Paprastai Lukas būna pirmas, anksčiausiai ateina į pratybas.
Dabar jis pirmas ne tik treniruotėse, bet ir aikštėje – L.Lekavičius „Žalgirio“ pavarų dėžėje įjungė aukštesnį bėgį.
Žaliai balti laimėjo 3 iš 5 pastarųjų rungtynių, o Kauno klubas kaip raketa šovė į viršų statistikos kategorijose: net per 10 pozicijų pakėlė puolimo reitingą (iš 13 į 3 visame turnyre), per 12 vietų kilstelėjo tritaškių pataikymą (iš 18 į 6), per 7 – bendrą pataikymą (iš 15 į 8).
„Taip, taip, labai, – paklaustas, ar L.Lekavičius keičiasi, palyginus su sezono pradžia, dar Madride Eurolyga.lt sakė Šarūnas Jasikevičius. – Nenorėčiau, kad jis sustotų. Iš jo jaučiama žymiai didesnė ramybė. Net žiūrint į pralaimėtas rungtynes jis pabaigoje jau buvo pats pasiruošęs pralošti mačą, rodė lyderystę. Malonu dėl jo atkarpos. Kad tik nesustotų.“
Eurolygos klubai jau šnabždasi apie „Žalgirio“ atakų vijurką. 2019-ųjų vasarą lietuvis su „Žalgiriu“ sudarė sutartį pagal formulę 1+1, bet Luko žaidimas kelia pulsą Kauno ekipos vadovams.
Jokiai gerai Eurolygos komandai nepamaišytų tokia neišsekanti žaidimo baterija: solidus pataikymas iš distancijos, elitinis floateris net ir per tokius dangoraižius kaip 220 cm ūgio Walteris Tavaresas, reaktyvinis greitis, iniciatyva ir taiklūs metimai lemiamomis minutėmis, komandiškumas, juodas darbas ir besąlygiškas paklusnumas.
Kai kurie L.Lekavičiaus privalumai nepamatuojami centimetrais – jo fiziškumas, pastangos ir tikslus plano vykdymas bei klausimų nekeliantis, bet visos komandos intensyvumą treniruotėse didinantis darbingumas dažnai atperka visus išmatavimus.
Vieniems Europos krepšinio specialistams Lukas – ribotų galimybių žaidėjas, bet dabar Eurolyga turi vaikytis šį „Žalgirio“ motoriuką. Ir pastaruoju metu ji sunkiai spėja paskui.
Prieš „Žalgirio“ rungtynes su Berlyno ALBA – Eurolyga.lt interviu su L.Lekavičiumi apie jo žaidimo sprogimą.
– Dėl ko dar priekaištauja Šarūnas Jasikevičius?
– Smulkmenų. Kai kur treneris prašo duoti daugiau kontakto. Aš galbūt nesu pratęs tiek jo duoti. Bet Šarui to reikia. Kažkur minimalios sistemos klaidelės.
Su tokiu ūgiu man sunku kažką pakeisti, bet stengiuosi. Kai kur galiu dėti žingsnį gynyboje, kai kur dėl savo ūgio – ne. Bet kitur bandysiu tą daryti.
– Koks turi būti tas kontaktas gynyboje?
– Su mažais žaidėjais. Jeigu centras pastato užtvarą, aš kartais už jos užkliūnu. Tai Šaras prašo duoti kontaktą mažam ir išlįsti geriau iš užtvaros. Tai svarbiausia.
Taip pat kartais atsitverti žmogų, kas man irgi nėra įprasta. Tokių visokių mažų dalykėlių.
– Kada Lukas Lekavičius geriausiai jaučiasi aikštėje, lyg šeimininkautų savo namuose?
– Kai varžovai pasyviau ginasi, kai nėra stepouto (agresyvios aukštaūgio gynybos kylant prie įžaidėjo po varžovo užtvaros). Jaučiuosi laisviau, kai po užtvaros galiu įsiveržti į baudos aikštelę. Kai galiu išsimesti savo metimus – floaterius (viena ranka aukšta trajektorija), metimus iš vidutinio nuotolio.
Prie stepouto gal nesu toks geras, bet prie pasyvios gynybos sekasi geriau, kai centras lėtesnis ir aukštesnis.
– Lukai, kaip ištreniravote tokį „floaterį“? Gal vaikystėje su kartimi atakuodavote krepšį?
– Nuo mažens. Puikiai atsimenu, kaip būdamas 10–12 metų Moksleivių krepšinio lygoje būdavau mažiausias ir turėdavau permesti visus, kad galėčiau įmesti į krepšį. Atsimenu, mėtydavau floaterius vos ne nuo tritaškio linijos (juokiasi). Kai tik įsiverždavau, tai ir mesdavau tas nesąmones. Taip ir ištreniravau.
– Koks tada buvo ūgio skirtumas su varžovais?
– Dabar tiksliai nepasakysiu, bet kiekvienose rungtynėse būdavau žemiausias žaidėjas. Net visi varžovų mažiukai būdavo už mane aukštesni.
– Kaip Lukas Lekavičius kovoja su savo barjerais: žemu ūgiu, nedideliu sudėjimu, kaip krepšininkui trumpomis rankomis, ribotu aikštės matymu?
– Bandau daryti viską, ko prašo Šaras. Jis nėra kvailas – supranta, kad nei jam galiu perdavimą paduoti į kampą, nei ką. Bet jis man daro tokius derinius, kad pavyktų išsimesti, viską padaryti ir kad netrukdytų tas ūgis. Didelis nuopelnas taip pat ir jam.
– Kokie jums didžiausi mažųjų herojų pavyzdžiai Eurolygoje?
– Nežinau, gal Campazzo. Panašaus stiliaus į mane. Gal toks pat ūgis.
Kur reikia tobulėti, tai gynyboje. Ir Šaras prašo stebėti jo gynybą, nes Campazzo puikiai ginasi – geriau išlenda iš užtvarų. Tikrai yra kur tobulėti.
Kai kada pasižiūriu jo rungtynes – iki jo dar yra kur augti.
– Rungtynės Atėnuose su „Panathinaikos“, kur praleidote dvejus metus ir likote Nicko Calatheso užnugaryje, jums buvo asmeniškos?
– Nežinau, nelabai. Aišku, tas jausmas žaisti prieš buvusią komandą kitoks. Bet kažko išskirtinio nebuvo.
Aišku, norėjosi sužaisti geriau prieš tą patį trenerį Pitino, kuris mažai duodavo žaisti. Tai buvo papildoma motyvacija. Bet vis tiek svarbiausia buvo laimėti, ko neįvykdėme. Buvo gaila.
– Ar teko daugiau pabendrauti su Nicku Calathesu?
– Prieš rungtynes persimetėme keliais žodžiais. Jis manimi labai džiaugėsi – sakė, patenkintas stebi mano rungtynes. Sakė, šaunuolis – taip ir toliau.
– Kai jūsų nebeliko komandoje, dabar jo treniruotės turbūt vėl nebe tokios intensyvios (Nickas Calathesas Eurolygos podkaste „The Crossover“ juokavo, kad L.Lekavičius per treniruotes iš jo atėmė metus krepšininko karjeros)?
– (juokiasi) Manau, kad taip.
– Kai buvome susėdę prieš sezoną, minėjote, kad jūsų tikslas vėl žaisti daug ir mėgautis krepšiniu. Ar „Žalgiryje“ patenkinote šį poreikį?
– Tikrai taip.
Žaidžiu daug. Rungtynėse užimu gana svarbų vaidmenį. Kartais rungtynės priklauso nuo to, kaip žaisiu aš.
Nėra taip, kad išeinu 5 minutėms, ir nesvarbu, ar žaisiu gerai, ar ne. Atėnuose viskas priklausė nuo Calatheso, o Kaune ir man yra daugiau atsakomybės. Tai tikrai džiugina.
Manau, tikrai tobulėju būdamas tokioje situacijoje.
– Bet pradžia buvo nelengva. Kur Lukas Lekavičius buvo savo mintyse, kai šeštajame Eurolygos ture trenerio sprendimu nepakilo nuo suolo rungtynėse su „Fenerbahče“?
– Sunkūs laikai buvo (šypsosi). Nežinau, bet išlikau kantrus ir nepanikavau. Priėmiau tai kaip trenerio sprendimą, o ir prieš tai turėjau keletą sunkesnių rungtynių.
Tikrai tikėjau, kad grįšiu į aikštę ir žaisiu toliau. Nieko – sportavau toliau, dar daugiau, ir tas laikas atėjo.
– Pažįstama sistema, treneris, kuris padėjo iškilti į „Panathinaikos“, namų sienos... Bet ar nepasirodė, kad sugrįžimas į Kauną buvo sunkesnis, nei galbūt planavote?
– Nemanau. Viskas buvo taip, kaip ir galvojau.
Žinojau, kad pradžia gali būti šiek tiek sunkoka, nes dvejus metus Atėnuose viskas buvo visai kitaip. Plius dėl rinktinės praleidau pasiruošimą sezonui su „Žalgiriu“. Tai man būtų tikrai padėję.
Bet ir tikėjausi, kad iš pradžių gali būti sunkiau, tačiau vėliau įsivažiuosiu ir viskas bus gerai. Žinojau, kad pažįstu Šarą, ir viskas bus gerai.
– Ar Kaunas ir „Žalgiris“ labai pasikeitė per tuos dvejus metus, kuriuos praleidote Atėnuose?
– Pamenu, kai prieš išvykstant iš Kauno žaidžiau „Žalgiryje“ ir vos nepatekome į atkrintamąsias, tai jau buvo kažkoks kosmosas. Atsimenu, visiems buvo neįtikėtina. O dabar žmonės iš tikrųjų reikalauja daugiau.
Soldoutai irgi yra kažkas nerealaus – anksčiau taip tikrai nebūdavo. Taip pat tobulėja fanai – skanduotės, visa kita.
Atrodo, viskas keičiasi į labai gerą pusę.
– Kaip per tuos dvejus metus pasikeitė Šaras?
– Per daug nepasikeitė (šypsosi). Manau, koks buvo, toks ir išliko – reiklus, maksimalistas, norintis visus įveikti.
– Kai prieš sezoną kalbėjote apie būsimas „Žalgirio“ stiprybes, išskyrėte Marių Grigonį kaip būsimą komandos vedlį. Kaip „Žalgiris“ ieškojo naujo lyderio, kai jis dėl traumos iškrito iš rikiuotės?
– Tokio kaip jis komandoje neturime, kuris galėtų taip sužaisti du prieš du.
Grigonis, Milaknis, Walkupas – tai labai skirtingi žaidėjai. Atvažiavo KC Riversas, kuris kažkiek duoda ir bando užkimšti tą trūkumą – gali pataikyti, sužaisti pikenrolą. Jis irgi daug prisidėjo prie mūsų pergalių.
Manau, tie pralaimėjimai ir sukrito dėl Grigonio traumos – jis mums buvo labai didelė netektis.
– Kaip „Žalgiris“ pasikeitė be Mariaus Grigonio?
– Galbūt dabar žaidžiame šiek tiek kitaip: mažiau du prieš du, daugiau bandome žaisti į vidų po krepšiu, daugiau ieškome Milaknio. Daugiau man tenka žaisti du prieš du. Bandome visokiais būdais jį pakeisti.
– Ar dabar komandos draugai atakų smaigalyje lemiamu metu jūsų ieško dažniau?
– Būna, būna tikrai. Ir treneris paskutinėmis minutėmis man nubraižo derinius, kai mato, kad esu karštas ir galiu įmesti. Būna, kad rungtynių gale man duoda išmesti. Džiugu.
– 6 pergalės ir 14 pralaimėjimų – ko komandai trūksta, kad galėtumėte palypėti į viršų keliomis pozicijomis?
– Nežinau, nemanau, kad labai daug kažko trūksta.
Buvo daug rungtynių, kurias pralaimėjome keliais taškais. Tos detalės, sistemos klaidos. Jei jas pavyktų eliminuoti, manau, galėtume pasiekti daugiau pergalių.
– Trys pergalės per penkerias pastarąsias rungtynes: tai komandos augimo požymis?
– Tikrai taip, tikrai taip.
Vienas pliusas – pradėjome geriau pataikyti. Tai daug prideda. Ir jaučiama, aišku.
Sunkus buvo laikotarpis po tų pralaimėjimų. Nebuvo pasitikėjimo. Bet kai ateina pergalės, jaučiamės geriau.
Tada jaučiame, kad galime įveikti visus. Manau, kad dar galime pasiekti pergalių. Ir tikimės stebuklo.
