Tokio palaikymo „Žalgirio“ arenoje šį sezoną dar nebuvo, nors pastaraisiais mačais žaliai balta sirgalių armija vis gerino savo decibelų rekordus.
Kad bus kažkas ypatingo, buvo galima suprasti prieš pat ginčo kamuolį, kai tribūnose pasigirdo nepaprastas triukšmas, nekantraujant sulaukti didžiojo vakaro pradžios.
Karaliaus Mindaugo prospekto gyventojai drąsiai galėjo kviesti policiją dėl triukšmo kaimynystėje.
Nemuno salos tvirtovėje zujo televizijų reporteriai, žurnalistai, dalijęsi tiesioginėmis transliacijomis feisbuke. Juos stebėjo dešimtys tūkstančių nekantravusiųjų. Šimtai tūkstančių, gal net milijonai, išsibarstę po visą pasaulį, laukė lemtingos „Žalgirio“ pergalės.
Šeštojo žaidėjo pastūmėti žalgiriečiai pradėjo mačą 4 tritaškių kruša per 5 minutes. Ji buvo stipresnė nei Kauną dieną plovęs lietus ir siuntė „Olympiakos“ į ankstyvą nokdauną.
Po pirmųjų „Žalgirio“ keitimų „Olympiakos“ lyg ir stojosi ant kojų, tačiau netrukus gavo dar vieną niuksą 14:0.
Kartais žalgiriečiai atrodė nekontroliuojami ir žaidė iš emocijų. Šaras net straksėjo iš įsiūčio, bet šį vakarą „Žalgiris“ ėmė graikus savo energija ir tikėjimu, kad įkris kiekvienas metimas ir po kojomis kris bet koks varžovas.
„Olympiakos“ buvo tiesiog bejėgiai prieš šį „Žalgirio“ emocijų uraganą, kuris sukosi ir aikštėje, ir tribūnose.
„Ant kalno mūrai“, „Žaliai balti“, „Žalgiris“ aidėjo „Žalgirio“ arenoje taip, kad girdėjo visa Europa. Šias skanduotes dar išgirs ir gegužės 18–20 dienomis, Eurolygos finalo ketverte Belgrade.
„Neužmirškit šito momento, kai po metų sakysit, kad meskit šitą kvailį lauk!“ – vos tik prisėdęs spaudos konferencijoje juokėsi Šarūnas Jasikevičius.
Patikėkite, visą gyvenimą buvau „Žalgirio“ fanas numeris vienas ir taip bus iki mirties. Galima kalbėti apie meilę visiems miestams, bet „Žalgirį“ myliu labiau nei bet kurią kitą komandą.
„Sveikinimai visiems!“ – kreipėsi treneris ne tik į žurnalistus, bet ir žmones, kurie liko arenoje paklausyti savo dievaičio minčių.
Jie nuolat komunikavo su strategu, anapus storų sienų, ovacijomis ir šūksniais.
„Sveiki arenoje! Gal namo laikas eiti? – bendravo su sirgaliais Šaras, tikrinęs, per kiek laiko garsas iš spaudos konferencijos pasiekia sirgalius tribūnose. – Dar neateina?
Nesudeginkit miesto šiandien!
Super, fantastika...“
Tai buvo geriausia spaudos konferencija „Žalgirio“ istorijoje. Prieš tai apsiašarojęs iš laimės, kad atvedė į finalo ketvertą pirmąją savo meilę, vėliau apie ją jis pasakojo pačius nuostabiausius dalykus.
„Ačiū visiems, klubui, sirgaliams. Žaidėjams, kad jie nori būti taip treniruojami. Nori tapti geresniais. Aišku, nėra lengva su tokiu treneriu. Manau, kad kartu pasiekėme įspūdingą rezultatą, apie kurį daug kas šnekės po kiek laiko. Bet galvoju, kad tai yra logiškas rezultatas, su visa pagarba mūsų varžovams.
Mes dabar varome ant Pauliaus Motiejūno, nes jis pernai sakė, kad jei pasiliekame komandą, eisime iki finalo ketverto. Motiejūnas buvo pirmas, kuris metė tą frazę ir tikėjo. Kita vertus, jis tuo pačiu metu užsakė ledo ritulio čempionatą Kaune.
„Žalgirio“ organizacija yra viena geriausių Europoje, galbūt net viena geriausių pasaulyje. Viskas čia eina nuo viršaus iki apačios. Mums padeda miestas, turime gerą prezidentą, vadovą, žaidėjus. Šitą rezultatą sunku pasiekti kiekvienais metais.
Bet porą kartų per dešimt metų „Žalgiris“ turi būti ir aštuntuke. O jei kažkiek detalės mums padeda, ir ketverte. Tai labai sunku. Bet dirbant tikslingai, kaip šiandien dirba „Žalgirio“ organizacija, viskas yra įmanoma.
Dar kartą ačiū. Malonu, kad ir sirgaliai išmoko naujų skanduočių. Einam į priekį visi – treneriai, žaidėjai ir fanai. Tai didžiulė organizacijos pergalė.“
– Ne sykį atvedėt komandą į finalo ketvertą kaip žaidėjas, koks jausmas tą padaryti kaip treneriui?
– Ai, dabar nelabai žmogus supranti, kas vyksta. Prireiks kažkiek laiko, kad nurimtų emocijos. Atrodo, buvo tikrai labai geras šansas. Buvo dar daugiau nervų, kad to šanso nepaleistume. Žaidėjai atidavė fantastiškas pastangas. Puolime buvo puikūs. Gynyboje buvome labai blogi. Net daugumai serijos metu turėjau priekaištų. Nes krepšinį laimi detalės.
Bet reikia džiaugtis, nes organizacija kyla į viršų, žaidėjai kyla į viršų ir pats Kaunas kyla žiauriai į viršų.
– Jums tai antrieji visi metai „Žalgirio“ vyr. trenerio poste. Ar toks pasiekimas viršija jūsų lūkesčius?
– Mes dabar varome ant Pauliaus Motiejūno, nes jis pernai sakė, kad jei pasiliekame komandą, eisime iki finalo ketverto, tikrai. Bamberge, berods, taip buvo po fantastiškų Luko rungtynių. Motiejūnas buvo pirmas, kuris metė tą frazę ir tikėjo. Kita vertus, jis tuo pačiu metu užsakė ledo ritulio čempionatą Kaune. Sakom, kaip čia tiki? Mes pirmam jam priminėme tai.
Bet man... Aš esu piramidės dalis ir žiauriai faina.
– Kada sezono metu buvo taškas, kai supratote, kad ši komanda gali nueiti taip toli?
– Treneris ėjo iš proto dėl aibės dalykų. Mes nepadarome detalių. Gal po to nugali mūsų kovotojų dvasia, bet dar neįvykdome aibės detalių ir turime daug kur eiti į priekį. Žinau, kad nebus idealiai, bet jie kažkaip ištraukė rungtynes. Ulanovas tylėjo visą seriją, bet šiandien parodė įspūdingas kovotojo savybes. Išlaukė savo momento, kaip Jankūnas tą padarė prieš 48 valandas.
Tai rodo, kad jie didžiuliai kovotojai. Kitas žingsnis nepamesti to kovotojų instinkto ir pagerinti detales. Jie gali žaisti kažkur už milijoną. Aš tikrai to jiems linkiu.
– Ar reikėjo komandą kažkaip kitaip nuteikti prieš rungtynes, kai taip visi laukė pergalės?
– Aš stengiausi kalbėti, kad svarbiausia kita ataka, gynyba. Nekreipti dėmesio, kai atrodo, kad labai arti didžiulis tikslo išpildymas. Bet iš savo pusės bandai padaryti darbą. Aš pats esu buvęs žaidėjas. Į žmogaus vidų įlįsti labai sunku, nes vis tiek yra kažkokia mintis. Kad esi arti. Reikia tas mintis vyti. Bet, sakau...
Reikia grįžti prie to, kad tai įspūdingas pasiekimas. Tikrai tikiu, kad ši komanda gali gerinti žaidimą. Nežinau, ar to užteks pergalei Eurolygos pusfinalyje. Bet mes galime gerinti žaidimą. Tačiau apie tas detales jau aiškinu nuo pirmųjų rungtynių.
– Kodėl pats gal netikėjote tokia „Žalgirio“ sėkme, kai Paulius Motiejūnas pirmas apie tai prabilo?
– Po pirmųjų rungtynių Pirėjuje pamačiau, kad atsirado šansas. Labai gaila, kad paleidome antras rungtynes. Matėsi, kad prie sunkumų atsitiesiame, kimbame į atlapus ir žinojome, kur „Olympiakos“ atakuos. Tokia mintis buvo, kad galime juos aplošti. Manau, žaidėjai jautė tą patį.
Jeigu ir žaidėjai paliks, ar kažkas tokio, treneriai, tai yra tik piramidės dalis. Nėra šansų, kad „Žalgiris“ grįš į situaciją, kurioje buvo prieš 5-6 metus.
– Treneri, kad galėtume „tą kvailį mesti lauk“, jūs turite treniruoti „Žalgirį“ ir kitą sezoną. Ar tai reiškia, kad ir liksite?
– Aš nežinau, ką dar darysiu. Nežinome, ką darys daug žaidėjų. Reikia džiaugtis šituo momentu. Tai neeilinė diena mūsų miestui ir mūsų klubui. Ir mes bandysime eiti toliau.
Vėlgi, pabrėžiu, kad šitas klubas vienas geriausių Europoje. Daug kas Europoje žavisi „Žalgiriu“. Jeigu ir žaidėjai paliks, ar kažkas tokio, treneriai, tai yra tik piramidės dalis. Nėra šansų, kad „Žalgiris“ grįš į situaciją, kurioje buvo prieš 5–6 metus.
– Koks jausmas matyti Paulių Jankūną, ilgametį žalgirietį, galop sulaukusį finalo ketverto?
– Smagu labai. Niekas taip nenusipelnė būti finalo ketverte su „Žalgiriu“, kaip Paulius. Sakau, tai yra pasiaukojimo pavyzdys. Nereikia tik galvoti, kad vienoje pusėje buvo problemų. Serijos metu irgi turėjome daug problemų, apie kurias nešnekėsime, bet jų buvo. Paulius visą sezoną aukojosi, žaidžia su kai kuriomis situacijomis, apie kurias kalbėsime po sezono. Tai kovingumo, tikro kauniečio pavyzdys.
– Kodėl rungtynių pabaigoje kilo konfliktas su Milanu Tomičiumi?
– Tai emocijos. Jis nesuprato, kad aš paėmiau minutės pertraukėlę, atsakiau, prasidėjo rankų mojavimai. Po minutės buvo viskas užbaigta.
– Labai ankstyvas žvilgsnis į pusfinalį, kur greičiausiai sutiksite „Fenerbahče“ ir Željko Obradovičių. Jei tai būtų dvikova su treneriu, kurį labai gerbiate, ką tai reikštų jums?
– Nieko nereikštų. Ką čia gali reikšti? Kitas dalykas, dar anksti kalbėti. Vitorijoje laimėti labai sunku. Stengsimės aplošti geriausius.
– Ką jums reiškia ši pergalė?
– Visi galvodavo, kad geriausiai žaisdavau prieš „Žalgirį“. Dabar malonu kažką padaryti, nes esu šios pergalės dalis. Malonu padaryti savo miestui, kad galbūt kažkas kažką atsimins. Esu didelis „Žalgirio“ patriotas nuo mažų dienų. Manau, žmonės tą suprato.
Daug metų atrodydavo, kad čia atvažiuodavau primesti daug taškų ir taip toliau. Patikėkite, visą gyvenimą buvau „Žalgirio“ fanas numeris vienas ir taip bus iki mirties. Galima kalbėti apie meilę visiems miestams, bet „Žalgirį“ myliu labiau nei bet kurią kitą komandą.
Tai yra pirmoji mano meilė. O su ja, žinote, būna daug problemų.
