„Pojūtis sudaro labai didelę tobulo metimo dalį, – 15min aiškina „Žalgirio“ šaulys Artūras Milaknis. – Atstumo ir laiko pojūtis – kada išbėgti, kada pašokti ir kada išmesti. Dabar, kai jau esu subrendęs, pastebiu, kad ir galvoje turi būti viskas tvarkingai sudėta, ir kojose.“
Trys tolimi Milo šūviai į Madrido „Real“ krepšį kilstelėjo jį į dešimtąją visų laikų Eurolygos snaiperių vietą (379 metimai), iš kurios jis išstūmė Maskvos CSKA žvaigždę Johną Robertą Holdeną.
Trūksta dar dviejų tritaškių iki Jaka Lakovičiaus (381), aštuntoje vietoje žygiuoja vis dar žaidžianti „Real“ legenda Jaycee Carrollas (396), o sezono pabaigoje gal bus pavytas septintoje vietoje esantis italas Gianluca Basile (421).
Naują dvejų metų sutartį su Kauno „Žalgiriu“ sudaręs Milas aikštelėje toliau nedemonstruoja jokių senėjimo požymių. Martino Schillerio laisvės pakylėtas kaunietis šį sezoną žaidžia po 20 minučių, pelno po 7,9 taško, o iš toli atakuoja net 56 proc. taiklumu.
Žalgirietis daug dirba ne tik tobulindamas metimą, bet ir prižiūrėdamas kūną. Jis nepraleido Eurolygos rungtynių jau 183 mačus iš eilės, o tai yra geriausias rezultatas tarp visų šiuo metu žaidžiančių turnyre krepšininkų.
Vienuoliktąjį sezoną su žaliai balta apranga pasitikęs snaiperis spindi, tačiau praėjusią vasarą keliai su Kauno ekipa galėjo išsiskirti.
15min portale – išsamus interviu su Artūru Milakniu – apie šeimos pagausėjimą, elitinio snaiperio receptą, įspūdingą nepraleistų rungtynių seriją, pasikeitusį „Žalgirį“, galimybę palikti Kauną bei norą ateityje tapti treneriu.
– Balandį su žmona susilaukėte pirmagimio Motiejaus. Kiek su šeimos pagausėjimu keičiasi profesionalaus krepšininko darbinė rutina?
– Gimdymas įvyko laiku, kai sezonas jau buvo nutrauktas. Viskas labai gerai supuolė. Visada buvau namie, padėjau, mačiau augantį savo vaiką. Iš vienos pusės buvo gaila, kad sezonas nutrūko ir neatsinaujino, bet iš kitos – vaiko gyvenime dalyvavau nuo pirmos dienos iki šiandien.
Naktimis keltis netenka. Miegu gerai, ne visada girdžiu jo aimanas. Žmona tuo rūpinasi.
– Ar tai buvo įsimintiniausia jūsų diena gyvenime?
– Manau, kad taip. Koronavirusas neleido dalyvauti gimdyme, negalėjau pirmosiomis dienomis paimti sūnų į rankas. Teko stebėti nuotoliniu būdu, bet ta diena yra geriausia. Kai reikėjo pasiimti vaiką iš ligoninės, tai buvo kažkas tokio.
– Rungtynės Tel Avive jums bus jau 184-osios iš eilės. Ilgiausia serija tarp visų dabartinių Eurolygos krepšininkų bei trečia pagal ilgį tarp šio amžiaus Eurolygos žaidėjų. Kas tai lemia? Sėkmė, kūno priežiūra, žaidimo stilius?
– (beldžia į „Žalgirio“ arenos grindinį). Labai blogas ženklas kalbėti apie tokius dalykus prieš rungtynes.
Nemėgstu serijų ir rekordų. Visos serijos anksčiau ar vėliau nutrūksta. Tikiuosi, kad ši nenutrūks, bent jau šią savaitę (šypteli). Virusai ir visa kita – nieko negali sukontroliuoti.
Manau, kad šioje serijoje susideda viskas po truputį, yra ir genetikos. Traumų anksčiau yra buvę, problemų su čiurnomis turėdavau daug. Pastaruoju metu, po kelių operacijų, viskas susitvarkė. Visai kitaip čiurnas pradėjau prižiūrėti. Galbūt tai. Bet ir žaidimo stilius daro savo. Nesu tas, kuris visad „lipa ant lentos“, veržiasi. Žaidžiu ten, kur kontaktų yra mažiau. Manau, kad šioje atkarpoje viskas susideda.
– Ar prieš Eurolygos startą galėjote pamanyti, kad po septynerių rungtynių turėsite penkias pergales?
– Sunku būtų buvę nuspėti. Jei kas būtų pasakę, nelabai patikėtume, kad galime turėti tokią pradžią. Iki Pirėjaus buvo didelė nežinomybė, kaip mums seksis. Buvo dvejonių, nes daug kas pasikeitė, atėjo naujas treneris. Bet kai ištraukėme rungtynes Pirėjuje, atsirado tikėjimas komanda, sistema, treneriu. Su šia gera banga ir pradėjome eiti.
– LRT žurnalistui Ryčiui Kazlauskui minėjote, jog neslepiate ir neslėpsite, kad jums patinka Martino Schillerio krepšinio filosofija. Kas konkrečiai jus taip žavi?
– Laisvė, nėra ką slėpti. Puolime suteikiama laisvė, nemažai vietos improvizacijai. Tikrai galima drąsiau pasirinkti drąsesnius metimus. Prie Šaro reikėdavo įžaisti iki visiškai tikro metimo, nors turėdavai tikrą, bet jei komandos draugas turi dar tikresnį, visada atlikdavai ekstra perdavimą. To reikalaudavo treneris. Dabar viskas paprasčiau, viskas supaprastinta iki mažų detalių. Ši improvizacija man patinka.
– Kokia asmenybė yra Martinas Schilleris, ko mes nematome už kamerų?
– Tik geri žodžiai apie jį. Kiek teko bendrauti prieš sezoną, kiek tenka dabar, jis labai pozityvus žmogus. Net ir blogose ir sunkiose situacijose jis stengiasi įžvelgti daug pozityvių dalykų. Nespaudžia žaidėjų po pralaimėjimų ar sunkesnių rungtynių. Jis visada parenka tinkamus žodžius išaiškinti situacijai ir išsiaiškinti viskam iki galo.
– Žaidimas Šarūno Jasikevičiaus vadovaujamame „Žalgiryje“ – malonumas ar darbas?
– (juokiasi). Nu kaip, krepšinis apskritai yra darbas. Gauni atlyginimą už tai. Malonus darbas, bet tai priklauso nuo aplinkybių – laiminti ar pralaiminti komanda. Ir visa kita.
Visa emocija... Jei vienu metu manęs būtum paklausęs, būčiau sakęs, kad nėra jokio džiaugsmo. Bet tuo pačiu prie Šarūno buvo daug įspūdingų akimirkų, kurių daugiau galbūt nebepasieksiu gyvenime. Negalėčiau įvardinti, ar tai buvo malonumas, ar darbas. Bet jis visada pabrėždavo, kad dirbame tokį darbą, kuris teikia malonumą. Gauname už tai pinigus ir gerą emociją.
– Praėjusią vasarą buvo daug įvairių spekuliacijų, kad Artūro Milaknio karjeros etapas „Žalgiryje“ galimai baigėsi. Kiek arti išvykimo jūs buvote?
– Visko buvo. Į užkulisines diskusijas aš niekada labai nesileidau. Kontraktas baigėsi. Daug kas galėjo prisigalvoti, buvo visokių niuansų. Norėjau sulaukti, kas bus treneris, ypač, kai pasitraukė Šarūnas. Man buvo svarbu, kas užims jo vietą ir kokia vizija numatyta. Pokalbiai su Kauno klubu buvo palaikomi, nutolęs tikrai nebuvau.
– Buvęs „Ryto“ kapitonas Eimantas Bendžius 15min duotame interviu teigė, jog „Žalgiryje“ lietuviai yra vertinami labiau nei „Ryte“. Esą klubas stengiasi lietuvius išlaikyti, jiems moka didelius pinigus, nes pastarieji laiko rūbinę bei padeda lengviau integruotis naujokams. Ar pritariate šiai minčiai? Galbūt tai yra „Žalgirio“ pranašumas ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje?
– Nenoriu prisiimti jokių laurų, bet, manau, tai tikrai prisideda. Ir nemaža dalimi. Daug kam atvykus į „Žalgirį“ adaptacija palengvėja – ir žaidėjams, ir treneriams. Treneriui Martinui visi padėjome susipažinti su „Žalgiriu“ – koks tai klubas, kaip viskas čia vyksta. Tai vienareikšmiškai padeda.
Džiaugiuosi, kad taip yra, nes anksčiau „Žalgiryje“ taip nebūdavo. Lietuviai turėdavo žaisti iš idėjos. Tiesiog džiaukis, kad esi „Žalgiryje“. Bet su laiku atėjo pagarba. Džiaugiuosi, kad klubas tai tęsia, o lietuviai suprato, kad yra didžioji komandos jėga. Kiek trūksta, pasipildoma legionieriais.
Manau, kad šiuo metu ateina lengvas trūkumas lietuvių, kurie su vienokia ar kitokia patirtimi ateitų ir iškart demonstruotų rezultatą Eurolygoje. Gaila, kad tokio tęstinumo nėra visose komandose, bet yra kaip yra.
– Kurie kitų komandų lietuviai jums palieka įspūdį ir yra arčiausiai „Žalgirio“?
– Yra skautai, jie stebi žaidėjus. Manau, kad tokių žaidėjų kažkiek yra. Tomas Dimša, kuris išvyko, gal situacija kažkiek nesusiklostė. Jis yra subrendęs žaidėjas, galėtų duoti tikrai gan nemažą naudą ir šioje komandoje. Susiklostė aplinkybės taip, kad jis išvyko. Lietuvių tikrai yra. Gal tas periodas truputį užsitęstų, kaip rinktinėje būdavo kartų kaita, nes nemanau, kad iškart atėjęs gali dominuoti Eurolygoje. Reikia apsiprasti. Ši lyga yra kitokia, aklimatizacija užtrunka. Supratimas, kaip žaidžiama, kokie greičiai, fiziškumas.
Nuo kiekvieno žmogaus viskas priklauso – kaip greitai prisitaikys ir kiek įdės papildomo darbo. Tikrai galima užsikabinti. Lietuviams bus suteiktas šansas, nes tiesiog kažkam reikės jį suteikti.
– Kiek malonu patekti į pirmąjį visų laikų Eurolygos snaiperių dešimtuką?
– Paglosto savimeilę tikrai, džiugu. Ypač, kai tai yra vienas tavo pagrindinių ginklų, kurį naudojai visą karjerą. Gyvendavau tik tritaškiais. Malonus įvertinimas. Istorija kuriasi. Būti jos dalimi ir kažką palikti po savęs yra tikrai malonu.
– Kai karjera artėja link pabaigos, ar neatsiranda papildomos vidinės ugnelės lipti rekordų knygose kuo aukščiau?
– Paulius dabar puola ant kiekvieno kamuolio, bando didinti atotrūkį (juokiasi).
Nežinau, taip niekada negalvoju. Kai pradedi žaisti, tai mintyse būni labai toli nuo to. Vieną dieną rekordai tave pasiveja, o tu pasiveji žaidėjus, kurie jau neberungtyniauja. Nėra taip, kad dabar reikia žūtbūt primesti. Kiek žaisi, tiek skaičiai kaupsis.
Kažkiek savotiškai žavu, kai tu nežinai, o pabaigęs atsiversi statistiką: žaidei tiek, pelnei tiek, įmetei tiek. Galbūt pradėsi galvoti, kad galėjai pora rungtynių sumesti geriau (juokiasi). Manau, kad likimas sudės taip, kaip reikia ir kaip turi būti.
– Tarp šio pirmojo dešimtuko jūsų pataikymo procentas aukščiausias. Kaip atrodo elitinio Eurolygos snaiperio treniruočių rutina?
– Su kiekvienu treneriu kažkiek koreguoji, bet stengiesi palaikyti. Rutina prieš rungtynes, diena prieš rungtynes. Turime kažkokių žaidimų. Visada jaučiu, kada reikia papildomai padirbėti. Ateinu ir darau. Tiesiog pradedu jausti treniruotėse, kad kažkur eini link tos pusės, kad reikia padirbėti papildomai. Bet kai pasieki tą lygį, įdėti milžiniško darbo nebereikia. Bet siekiant to, reikia dirbti tikrai nemažai. Sutvarkyti galvą, kojas ir ranką. Viskas turi dirbti vienu ritmu ir mechanizmu. Nesakau, kad pasiekei kažką ir nebereikia dirbti, tęstinumas turi būti. Turi jausti kūną, galvą, kai matai, kad kažkas stringa.
Metimų per treniruotę būna daug. Skaičiaus neseki, kad „išmesi tiek ir baigsi treniruotę“. Taip nėra. Tiesiog meti ir jauti. Jų būna tikrai daug, šimtais. Su perdavimų mašina ar treneris paduoda. Būna žaidimų, susigalvoji kažką, kad negali pramesti dviejų iš eilės. Buvo taip, kad mėčiau visą rytą, o Justinas Grainys sakė, kad daugiau man kamuolio nebepadavinės.
– Vienas geriausių visų laikų NBA snaiperių Kyle‘as Korveris yra sakęs, kad tobulą metimą sudaro 20 smulkių detalių. O kas yra tobulas metimas pagal Artūrą Milaknį?
– Pojūtis sudaro labai didelę dalį. Atstumo ir laiko pojūtis – kada išbėgi, kada pašoki, kada išmeti. Dabar, kai jau esu subrendęs, pastebiu, kad ir galvoje turi būti viskas tvarkingai sudėta, ir kojose. Ranka turi dirbti taisyklingai, bet turime pavyzdžių, kaip patys netaisyklingiausi metikai yra ne ką prasčiau pataikantys. Neišvardinčiau 20 detalių, bet jų tikrai yra nemažai.
– Ar turėjote sektinų pavyzdžių vaikystėje, kurie snaiperiai jus žavėjo?
– Vaikystėje vienareikšmiškai buvo Reggie Milleris. Tai laikai, kai dar vos galėdavai pagauti NBA ryšį. Vėliau atėjo Ray Allenas. Jie mane žavėdavo. Europoje – Jaycee Carrollas, kuris žaisdavo panašiu stiliumi. Jį norėdavosi sekti.
– Nemanote, kad Šarūnas Jasikevičius jus, kaip snaiperį, išnaudodavo geriausiai per visą jūsų karjerą?
– Taip. Bet jis gal vienintelis naudojo kaip snaiperį? Prieš tai nebuvo tokių trenerių ar nebūdavo galvojama, kad tokio stiliaus žaidėjų reikia.
Šaras visą krepšinį „Žalgiryje“ pernešė į kitą lygį. Buvo labai malonu. Jis pabraižydavo ant lentos ir reikėdavo tik išpildyti – apgauti, užtvarą pastatyti ir viskas – laisvas metimas. Lygiai tą patį dabar galime matyti ir „Barcelona“ klube.
– Ar po karjeros pabaigos jums nebus gaila, kad rinktinei atstovavote tik dvi vasaras – 2015-ųjų ir 2017-ųjų Europos čempionatuose?
– Nežinau, gailėtis galima daug ko. Manau, kad neverta atsukinėti laiko ir kažko keisti. Visa mano karjera buvo labai pavėluota. Niekada nuo pat vaikystės nebuvau jokiuose radaruose. Trindavausi antrose ir trečiose komandose, nebūdavau pretendentas į jaunimo rinktines.
Buvau susitaikęs, kad rinktinėje žaidžia geriausi žaidėjai, pozicijoje tik dvi ar trys vietos. Visi sako, kad dvylika vietų. Bet metikų būna tik kokie du. Tarp jų pakliūti yra tikrai sudėtinga. Buvau nuraminęs save, kad pažiūrėsiu per televizorių.
Vėliau, karjerai kopiant į viršų, gal kiek pavėluotai atsirado šansas sužaisti. Džiaugiausi tuo be galo. Dar pavyko ant kaklo užsikabinti medalį. Atrodo, kad viskas buvo gerai. Bet metai eina, nestovi vietoje. Labai mėgstama pabrėžti, kad veteranas, bet niekas nežino, kaip tu jautiesi, koks yra tavo kūnas. Manau, kad šiais laikais krepšinyje viskas tęsiasi ilgiau. Matome žaidėjus, kurie jau yra metuose, bet žaidžia aukštame lygyje.
– Panašu, kad tokio profilio žaidėjai, kaip anksčiau minėtas E.Bendžius ar jūs, dėl savo žaidimo stiliaus profesionalų krepšinį galės žaisti dar ilgai. Kaip manote, kiek dar rungtyniausite?
– Jis turėtų žaisti ilgiau (šypteli). Eimantas rungtyniauja ketvirtoje pozicijoje, dar palankesnėje. Dabar ketvirti numeriai tapo išplečiantys aikštę, jiems lengviau žaisti ilgiau. Jei pataikai taip tritaškius, gali žaisti ilgai ir nuobodžiai.
Aš nesikoncentruoju į tai. Su metais nori ir bandai išlikti tame lygyje bei atitolinti tą dieną. Bet ji ateis. Žinau, kad ateis. Tikrai netempsiu, kai matysiu, kad jau viskas, kai tiesiog nebegali ir nebeveži to lygio. Kažkur eiti ar pabėgioti, nemanau, kad būtų mano kelias.
– O kur jūsų kelias ves po krepšininko karjeros? Galbūt į „Žalgirio“ biurą prie kompiuterio šalia Pauliaus Jankūno?
– (juokiasi). Ne, nemanau, kad esu biuro žmogus. Turiu minčių apie treniravimą. Kažkiek kaupiu medžiagą. Bet kaip bus, nežinau. Lyg ir norėčiau treniruoti, lyg ir nežinau. Vasaromis pasitaiko stovyklų, su mielu noru pravedu treniruotes vaikams. Tai iš tikrųjų mane užkabina.
