Adama Darboe pasileido į reidą, kuris galėjo patekti į istoriją.
Lietuvos širdys virpėjo iki sveikatai pavojingos ribos, kai likus žaisti 9 sekundes mūsiškiai pirmavo prieš danus tik 77:76.
Gyvenk arba mirk rungtynėse lietuviams pergalė reiškė Europos čempionatą, pralaimėjimas – kibiriukus ir pirmąsias Senojo žemyno pirmenybes už borto per 18 metų.
35-erių veteranas iš Orhuso „Bakken Bears“ klubo jau buvo vienu žingsniu aplenkęs Mantą Kalnietį ir išsirangė lemtingam dvitaškiui. Tačiau lietuvis kaip nacionalinės komandos angelas sargas vienu piršteliu blokavo priešininko metimą ir išgelbėjo Lietuvos krepšinį.
Tuo metu 193 cm ūgio Iffe Lundbergas šokinėjo aplink televizorių prie dar neiškrautų lagaminų namuose Maskvoje ir nepaliovė rašyti draugams ir artimiesiems.
28 taškus pirmosiose Europos čempionato atrankos rungtynėse į lietuvių krepšį įmetęs ir 2020-ųjų lapkritį sensacingą pralaimėjimą į mūsų rinktinės sąskaitą įrašęs gynėjas nuoširdžiai tikėjo tuo, kas atrodė neįmanoma. Du kartus per keturis mėnesius danams nugalėti Lietuvą ir pirmą kartą istorijoje patekti į Europos čempionatą.
I.Lundbergas pats mielai būtų atlikęs tą lemiamą metimą savo bičiulio A.Darboe vietoje. Tačiau iš dangaus nukritęs Maskvos CSKA kontraktas, kurio jis negalėjo atsisakyti, paliko daną ne įvykių sūkuryje, o prie televizoriaus ekrano.
„Man vis dar dėl to šiek tiek liūdna, – interviu 15min neslėpė CSKA ekipos narys. – Tai nervino, nes labai norėjau žaisti. Gal dabar viena Europos čempionato dalyvių būtų kitokia.“
Tačiau jis žinojo, kad ta diena ateis. Dar kai niekas nekalbėjo nei apie I.Lundbergą, nei apie jokį kitą Danijos krepšininką, žaisdamas krepšinį savo gimtinėje gynėjas savo vaizduotėje projektavo scenarijų, kai jis užsivilks Eurolygos ekipos marškinėlius. Nors paprastai Danijoje vaikai apie tai neturi pagrindo pasvajoti.
Ir štai jis čia. Trečiosiose Eurolygos atkrintamųjų varžybų rungtynėse Stambule jis pelno 22 taškus, atkovoja 7 ir perima 4 kamuolius, atlieka 5 rezultatyvius perdavimus ir surenka 32 naudingumo balus, o CSKA 85:68 sudoroja „Fenerbahče“ ir važiuoja į 20-ą finalo ketvertą.
Mike'o Jameso poziciją užėmęs danas nė nespėjęs apšilti kojų per 13 Eurolygos rungtynių įmeta vid. 10,9 taško (67,3 proc. dvit., 44,7 proc. dvit.), atkovoja 2,6 bei perima po 1 kamuolį, atlieka 2,3 rezultatyvaus perdavimo ir renka 11,8 naudingumo balo.
Bet tai tik pradžia.
Panevėžio dydžio mieste Horsense, IC klube Danijoje, karjerą pradėjęs I.Lundbergas pamažu lipo laipteliais per Manresą, Tenerifę ir Zelioną Gurą, kol netikėtai šio sezono viduryje užlipo į Eurolygos Olimpą.
Apie įspūdingą I.Lundbergo šuolį į elitą, Lietuvos krepšinį sudrebinusią danų žinutę ir nuvertinamus CSKA šansus laimėti Eurolygą – 15min interviu su 26-erių Eurolygos debiutantu.
– Galite būti toks geras, koks tik norite, bet jei tinkamoje situacijoje neatsidursite tinkamoje vietoje ir negausite šanso, kelias gali būti labai ilgas ir sudėtingas. Jūsų kelias vedė per Daniją, Ispaniją, Lenkiją, o dabar – vieną didžiausių Europos klubų. Kurie žmonės ir kokios situacijos labiausiai keitė jūsų karjerą?
– Pirmiausia, turiu nukelti kepurę prieš savo agentus. Be jų pažinčių ir kontaktų visame pasaulyje, turbūt nebūčiau galėjęs patekti į tas situacijas.
Kai žaidžiau Danijoje, mano agentas Gerardas Darnesas suteikė man šansą nors manęs gerai nepažinojo. Jis atvežė mane į Ispaniją. Po to prisijungė kitas agentas – Artūras Kalnitis, kuris sutvarkė sandorį su CSKA. Aš turiu gerą palaikymo komandą, kuri man padeda.
Manau, viskas susidėjo. Džiaugiuosi, kad ir aš pats įvertinau visą procesą ir neperšokau reikalingų laiptelių.
– Lietuvoje agentai prie talentingiausių žaidėjų prisistato nuo 15-16 metų. Kada į jus pirmą kartą kreipėsi krepšinio agentai?
– Pirmas agentas į mane kreipėsi, kai man buvo maždaug 19 metų, o pirmąjį kontraktą pasirašiau 20-ies. Mane supo geri ir man artimi žmonės, kurie man patarinėjo viso proceso metu. Jie ir suvedė mane su tinkamais žmonėmis.
Kiekvieno istorija yra skirtinga, kaip mes pradedame savo kelią ir kada atsiskleidžiame. Galima sakyti, kad aš vėlai atsiskleidęs krepšininkas. Nebuvau stebimas krepšinio skautų ar viliojamas tarp geriausių mano amžiaus žaidėjų iki maždaug 18-19 metų.
Manau, viskas atėjo sunkaus darbo dėka. Aš visada sunkiai dirbau dėl savo tikslų. Visada kėliausi sau aukštus tikslus ir svajojau. Toks mano mentalitetas – dirbk sunkiai ir ateis geri dalykai.
– Krepšinio šalyse, tokiose kaip Lietuva, iš perspektyviausių 19-21 metų žaidėjų jau tikimės rezultatų – dažnai net ir Eurolygoje. Jūs 22-23 metų dar žaidėte Danijos krepšinio lygoje. Kiek toli Eurolyga atrodė jaunam Danijos žaidėjui?
– Žinojau, kad taip nutiks. Savo paskutinį sezoną Danijoje žaidžiau turėdamas tikslą rungtyniauti Eurolygoje. Tiesiog laikiausi savo plano sunkiai dirbti ir irtis į priekį.
– Eurolyga pas jus atėjo netikėtai – prieš pat lemiamas Lenkijos taurės varžybas ir kritinį Europos čempionato atrankos langą Lietuvoje. Per dvi savaites susitarėte su CSKA, bet užbaigėte pasirodymą Lenkijos taurėje ir ją laimėjote su Zeliona Guros „Enea Zastal“, tačiau po savaitės atstovauti Danijos rinktinei lemiamose rungtynėse Vilniuje jau nebegalėjote. Kaip atrodė ta beprotiška savaitė?
– Pirmiausia atsimenu agento žinutę. Jis klausė, ar galiu kalbėti telefonu, nes tai skubu.
Aš atsakiau, kad ne, nes turiu bėgti – atidėjome pokalbį kelioms valandoms. Jis pranešė, kad CSKA pasiekė žodinį susitarimą su Zeliona Guros klubu. Tai įvyko dieną prieš kelionę į Lenkijos taurę. Buvo įdomu, bet tuo pačiu sukrėtė – nežinojau, kas bus: ar aš išvyksiu su komanda į varžybas Lenkijoje, ar turėsiu keliauti į Rusiją.
Galiausiai pavyko išvažiuoti į Lenkijos taurės turnyrą, nes tai buvo viena derybų detalių. Tik buvo sunku apie tai pranešti savo komandai. Kažkokiu būdu ta informacija apie susitarimą su CSKA nutekėjo į žiniasklaidą dar prieš ketvirtfinalį. Po jo surinkau komandą ir pranešiau naujienas. O po finalo turėjau paskambinti Danijos rinktinės treneriui ir informuoti jį, kad negalėsiu žaisti FIBA lange.
Tai nervino, nes labai norėjau žaisti. Gal dabar viena Europos čempionato dalyvių būtų kitokia. Niekada negali žinoti.
Man vis dar dėl to šiek tiek liūdna. Nes atstovauti savo šaliai man yra didžiulis dalykas.
Bet žinojau, kad kai kažkada žaisiu Eurolygoje, tikriausiai negalėsiu prisijungti prie rinktinės. Bent jau galėsiu padėti savo šaliai, jei pateksime į finalinį turnyrą.
Bet turėjau pasirūpinti savimi ir savo karjera. Ir štai mes čia.
– Tai turėjo būti sunkus pokalbis su komandos draugais ir Danijos rinktinės nariais. Kaip jiems pranešėte, kad dėl kontrakto su CSKA negalėsite padėti nacionalinei komandai Vilniuje?
– Sprendimas žaisti CSKA nebuvo sunkus. Kai tik sužinojau, pasakiau, kad gerai – darom.
Tik mano pirma reakcija buvo tokia, kad tai neįvyks, nes Zeliona Guros klubas manęs neišleis. Kelios komandos sezono metu bandė išpirkti mano kontraktą ir klubas atsisakė tų pasiūlymų. Aš maniau, kad jie atmes ir CSKA pasiūlymą. Bet klydau (šypsosi.).
Tačiau mano ryšys su komandos draugais Lenkijoje buvo neįtikėtinas. Tai turbūt smagiausias mano laikotarpis komandoje per visą mano karjerą. Daug laiko leidome kartu, puikiai susiklijavome aikštėje. Visi kovėmės dėl vieno tikslo, bandėme laimėti kiek įmanoma daugiau mačų ir tuo mėgavomės.
Su rinktinės vyrukais žaidžiau 7-8 pastaruosius metus ir man buvo sunku nepadėti jiems patekti į Europos čempionatą. Bet nutiko, kaip nutiko ir sunku kažką pridurti.
– Lenkijoje bent galėjote užbaigti darbą ir padėti komandai laimėti titulą. Kaip jautėtės žiūrėdamas Danijos ir Lietuvos rinktinių rungtynes per televizorių?
– Aš buvau namuose, žiūrėjau rungtynes. Sėdėjau ir rėkiau prie ekrano. Skambinau draugams, šeimos nariams, žmonai. Pirmyn, mes taip arti! Ir t.t. Socialiniuose tinkluose irgi rodžiau palaikymą komandai.
Bet kai tos rungtynės baigėsi tokiu būdu... Žmogau... Paskutinė ataka, paskutinės sekundės... Buvo sunku. Buvo labai sunku žiūrėti... Ypač žinant, kad mes gavome rungtynes, kurių norėjome. Viskas buvo tobula. Iki tos paskutinės atakos...
Kas ten žino, kas būtų nutikę, jei būčiau žaidęs. Bet aš taip didžiuojuosi savo vyrukais, kad jie taip kovėsi ir vos nenugalėjo Lietuvos. Žmogau... Jei mes būtume tai padarę du kartus toje pačioje atrankoje, būtų neįtikėtina. Bet žinojome, kad žaisti tame burbule bus nelengva.
Per praėjusį langą pasakiau vyrukams, kad neturime ko prarasti. Niekas nesitiki, kad mes atvažiuosime laimėti dviejų mačų. Ir mums pavyko. Visas spaudimas buvo lietuvių pusėje, nes jie žaidė prie savų sienų. Danija toje grupėje buvo mažiausia krepšinio šalis su mažiausia sirgalių bendruomene. Mes neturėjome ko prarasti žaisdami salėje, kurioje nebuvo fanų ir ji talpino 10 tūkst. žmonių. Vienintelė komanda, kuri kažką pralaimėjo, buvo Lietuva.
Todėl turėjome priimti šį iššūkį. Ir mums vos nepavyko to padaryti du kartus.
Bet aš labai didžiuojuosi savo vyrukais ir tokiu jų kovingumu.
– Ar po rungtynių susirašėte su komandos draugais?
– Taip, šiek tiek bendravome.
– Buvo sunku atrasti jiems tinkamų žodžių?
– Nebuvo sudėtinga, bet būdamas komandos lyderiu turi suprasti situaciją, kurią perėjo vyrukai. Aš perėjau ją su jais emociškai, ne fiziškai. Bet norėjau pasakyti, kaip jais didžiuojuosi ir kokie jie turėtų būti laimingi, kad pateko į tokią situaciją ir kur yra dabar.
Nes dabar niekas nežiūri į Danijos krepšinį kaip į pokštą. FIBA languose mes užsitarnavome krepšinio bendruomenės pagarbą. Danijos krepšiniui gauti tokį dėmesį ir sukelti tokį ažiotažą buvo ypatinga. Bent jau man, viena priežasčių, kodėl žaidžiu krepšinį ir kodėl taip siekiu savo tikslų, yra tai, kad noriu inspiruoti jaunąją kartą pabandyti šį kelią. Ne tik dėl to, kad tai nuostabi sporto šaka. Bet mes, kaip valstybė, čia galime kažką nuveikti.
Turime daug talento, tik žmonės turi suvokti, kad jų prioritetai turi būti skirti krepšiniui ir jie turi būti susitelkę, sunkiai dirbti. Aš ne vienintelis, kuris gali tai padaryti. Visi gali, jei dirbs sunkiai ir tam labai susitelks. Viskas priklauso nuo didelio noro.
Tikiuosi, kad daviau pavyzdį kitiems krepšininkams, ypač Danijoje, siekti savo svajonių.
– Ar jau pastebėjote, kokią įtaką Danijos krepšinio bendruomenei padarė toks sensacingas danų pasirodymas Europos čempionato atrankoje?
– Žinoma. Tas palaikymas, kurį turėjome keletą pastarųjų metų, buvo puikus. Ypač kelis pastaruosius mėnesius, kai visam pasauliui parodėme, kad galime žaisti.
Kaip ir sakiau, nemanau, kad dabar kažkas nuvertina danų krepšinį. Žmonės Danijoje, matydami tuos rezultatus ir girdėdami tas kalbas iš kitų valstybių – tas kalbas apie mus, gavo daugiau pagarbos. Ir mums, kaip iš tokios mažos šalies, tai yra viskas, ko galime prašyti.
Turime žengti žingsnis po žingsnio ir suprasti, kur esame. Tačiau ateitis mums atrodo tikrai šviesi. Aš labai laimingas ir palaimintas būdamas Danijos krepšininku.
– Šį sezoną netikėtai debiutavote Eurolygoje. Kas jums labiausiai įstrigo patekus į tokio lygio klubą pas tokį reiklų trenerį kaip Dimitris Itoudis?
– Pirmiausia – profesionalumas, kuris supa visą klubą. Čia visi puikiai supranta, ką kiekvienas turi padaryti. Ne tik komanda, bet ir žmonės, kurie dirba už kamerų. Viskas čia superprofesionalu.
Treneris Itoudis yra puikus. Jo krepšinio suvokimas yra neįtikėtinas. Jis apie krepšinį žino labai daug ir ypač akcentuoja detales. Tas jo detališkumas ir kruopštumas man įstrigo labiausiai. Jis nieko nepraleidžia pro pirštus.
Jei nori būti puikus, toks ir turi būti tavo požiūris. Visada turi ieškoti galimybių tobulėti su visomis detalėmis. Aš tai gerbiu. Mano požiūris toks pat – visada gali būti geresnis ir tobulėti. Tad nuo to laiko, kai čia atvykau, labai smarkiai tai pajutau.
Vyrukai čia puikūs. Mūsų chemija yra nuostabi. Manau, turėsime gerą žygį atkrintamosiose.
– Turiu būti atviras. Kai CSKA prarado Mike'ą Jamesą ir Nikolą Milutinovą, daugelis jus nurašė ir kaip apie būsimus čempionus daugiausiai kalba apie „Barcelona“ ir „Anadolu Efes“. Ką tie žmonės pramiega dėl CSKA?
– Kai kurių žaidėjų čia nebėra, turėjome traumų problemų. Bet mes čia turime labai daug talento. Jei nesi geras krepšininkas, nežaisi CSKA. Ir puikių krepšininkų mes turime labai daug.
Mes labai užtikrintai žengiame į atkrintamąsias. Turėtų būti smagu ir įdomu. Žiūrime į kiekvienas atskiras rungtynes.
– Prisijungėte prie tokio didelio klubo prieš pat atkrintamąsias net nespėjęs apšilti kojų. Ir tai yra klubas, kuriam pralaimėjimai tiesiog nepriimtini. Minėjote, kad dar negalite kalbėti apie kitą sezoną Maskvoje, nes pats nežinote, ar kitą sezoną pratęsite sutartį. Tai stato jus į sudėtingą situaciją, kur tuo pačiu turite ir atitikti tam tikrą lygį, ir tuo pačiu padėti CSKA pasiekti aukščiausią tikslą. Kaip laviruojate tokioje situacijoje?
– Kai sukirtome rankomis, abi pusės sutarė, kad bendradarbiavimą pradėsime nuo kontrakto iki sezono pabaigos. Todėl per daug nesijaudinu dėl vasaros. Nors tai bus įdomi vasara. Tačiau dabar apie tai negalvoju.
Kalbant apie spaudimą iš organizacijos pusės, akivaizdu, kad tai istorinis klubas su milžiniškais lūkesčiais. Jis tiek kartų žaidė finalo ketverte... Bet jei atvirai, aš apie tai negalvoju.
Aš jau esu žaidęs atkrintamosiose. Ir mano susitelkimas visada buvo toks pat – tai tokios pat rungtynės, kaip ir visos kitos. Aišku, scena didesnė ir čia daugiau spaudimo. Bet aš į tai žiūriu kaip į bet kurį kitą mačą.
Dienos pabaigoje, žaidžiame penkiese prieš penkis su trimis teisėjais. Todėl tau belieka tik eiti ant parketo ir kautis. Atiduoti visas jėgas ir pabandyti laimėti rungtynes savo komandai.
Ar tai finalo ketvertas, ar finalas – man nėra didelio skirtumo. Aš visada einu kautis ir atiduodu 100 proc. savęs bet kuriose rungtynėse. Bus smagu ir įdomu. Bet aš neapsikraunu spaudimu vien dėl to, kad žaidžiu CSKA ir esu atkrintamosiose.
Žinau, ką galiu, tą žino ir klubas. Todėl mane ir pasikvietė – padėti jiems. Ir pamatysime, kas iš to išeis.
