„Linas Kleiza dievino profesionalų krepšinį nuo pirmosios dienos iki paskutinės. Galiausiai šio atleto karjeros kelionę užbaigė sudėtinga kelio trauma, neleidusi jam būti savimi“, – rašo „gazzetta.gr“ žurnalistas Giannis Stavroulakis.
Tai buvo dviprasmiškas Pirėjo „Olympiakos“ ir į priekį ją vedusio lietuvio sezonas.
Treneris Panagiotis Giannakis savo rankose laikė tikrą Europos žvaigždyną – L.Kleiza, Joshas Childressas, Milošas Teodosičius, Nikola Vujčičius, Theodore'as Papaloukas, Ioannis Bouroussis, Patrickas Beverly ir didysis Sofoklis Schortsanitis.
Kapela, kurios potencialas siekė dangų. „Olympiakos“ sudėtis popieriuje koreliavo su ambicijomis aikštelėje.
2010-aisiais „raudonieji“ siekė laimėti viską, bet sezono pabaigoje tenkinosi tik Graikijos taure, o lemiamoje Eurolygos kovoje krito prieš „Barceloną“.
L.Kleiza buvo rezultatyviausias Eurolygos sezono krepšininkas (vid. 17,1 tšk.), išrinktas ir į pirmąjį simbolinį sezono penketą, bet finale lietuvis užstrigo.
Stipriausių Senojo žemyno ekipų dvikovoje kaunietis įmetė 13 taškų, tačiau surinko vos 3 naudingumo balus.
„Viena didžiausių priežasčių, kodėl pralaimėjome finalą, neabejotinai esu aš. Žaidėjai turi laimėti titulus, o tąkart aš nežaidžiau gerai. Treneriai dėl to nėra kalti“, – 11 metų senumo įvykius prisiminė L.Kleiza.
Sezono metu pasitaikė ir fantastiškų momentų, pavyzdžiui, dvikova Prancūzijoje, Orleano mieste, kuriame L.Kleiza per 6 minutes surinko net 19 taškų.
„Tris kėlinius buvau tuščias, žaidžiau tragiškai. Vienu metu kažkas pasikeitė bei tapau dalimi rungtynių, kokių per karjerą pasitaiko vienetai. Gyvenimo mačas!“ – pasakojo krepšininkas, kuriam priklauso visų laikų lietuvių taškų rekordas NBA.
Ilgametis Lietuvos rinktinės vedlys graikams atviravo, jog pirmasis įspūdis apie Atėnus nebuvo geras, bet galiausiai Graikijos sostinė ir „Olympiakos“ jam tapo įsimintiniausia karjeros stotele.
Dabar lietuviui yra 36-eri. Neseniai užbaigęs beveik trejus metus trukusį vadovavimo etapą Vilniaus „Ryte“, jis šiuo metu mėgaujasi gyvenimu ir augina šešerių metų sūnų Jokūbą.
Portalo „gazzetta.gr“ žurnalistui Gianniui Stavroulakiui lietuvis papasakojo apie karščiausius 2009–2010 metų sezono Graikijoje epizodus ir gyvenimą baigus profesionalaus krepšininko karjerą.
– Kuo šiuo metu užsiimate gyvenime? Paskutinė žinia apie jus, kurią girdėjome Graikijoje, buvo 2020-ųjų vasarį, kai palikote Vilniaus „Rytą“.
– Mano gyvenime vyksta daug dalykų, bet jie nesusiję su krepšiniu. Pradžioje turėjome didelių tikslų „Ryto“ klube, bet projektas nesivystė taip, kaip aš galbūt tikėjausi. Nuo vieno kraštutinumo buvo šokama prie kito. Biudžetas ėmė trauktis ir aš supratau, kad mano ir kitų dalininkų požiūris kardinaliai skiriasi. Kaip ir mūsų ambicijos.
Taigi, biudžetas ir toliau krito drastiškai, tad nusprendžiau, jog geriausia man bus palikti klubą. Nenorėjau būti įstrigęs antroje ar trečioje pagal pajėgumą Lietuvos komandoje. Be to, svarbiausias dalykas gyvenime man yra šeima.
Aš dabar išties mėgaujuosi laiku su šeima. Tam prireikė laiko, bet dabar taip yra (juokiasi). Pagaliau jaučiu pilnatvę už krepšinio aikštelės ribų. Pasižiūriu rungtynes per TV, bet nieko daugiau.
– Kokį vaidmenį jūsų gyvenime užima šeima, kai esate išvykęs?
– Ji visada buvo pirmoje vietoje. Svarbiausią dalį mano gyvenimo dabar užima sūnus! Kai jis gimė, mano požiūris į dalykus pasikeitė. Mylėjau krepšinį kiek galėjau, bet visada buvau šeimos žmogus. Tik man reikėjo sulaukti tinkamo momento, kad susigyvenčiau su situacija.
– Minėjote, jog puikiai jaučiatės be krepšinio. Ar buvo kažkada momentas, kai jautėtės pervargęs ar persisotinęs žaidimu?
– Tai turėtų būti susiję su sunkumais, kuriuos turi išgyventi. Fiziniais ar psichologiniais. Pavyzdžiui, Graikijoje aš patobulėjau kaip žaidėjas. Jei kalbėtume apie skaičius, tai buvo geriausias mano karjeros sezonas, vėl man atvėręs NBA duris.
Nuo ankstyvo amžiaus turėjau tikslą žaisti NBA, taip pat įrodyti, kad galiu varžytis su geriausiais. Europa niekada nebuvo mano svajonė.
Žaisdamas „Olympiakos“, buvau vienas geriausių Eurolygos žaidėjų, bet mano ambicija buvo rungtyniauti NBA. Galiausiai aš sugrįžau ten, tačiau patyriau traumą, dėl kurios niekada nebebuvau savimi.
Sunkumai ateina su supratimu ir mintimis, kad nebegalėsi žaisti sau įprastu lygiu. Tai buvo sunkus metas. Priėjau iki tokio taško, kai žaidžiau viena koja. Taigi nusprendžiau baigti karjerą. Skausmo buvo per daug.
– Kaip susiformavo tokia jūsų asmenybė?
– Aš visada norėjau laimėti, visada troškau žaisti gerai, be to, siekiau būti komandos vedliu. Sėdėjimas ant suolo mane žudė. Norėjau žaisti, norėjau būti lyderis ir padėti komandai iškovoti pergales. Visa tai man suteikė džiaugsmo. Taip pat užpildė mane.
Rungtynių metų kartais pamesdavau galvą! Kartais tai atsisukdavo prieš mane, pavyzdžiui, kai gaudavau techninių pražangų ar kai būdavau išvarytas iš aikštės. Tai momentai, kurių negalėjau kontroliuoti.
– Tai visada vadovaudavotės emocijomis?
– Sezonas „Olympiakos“ klube bei žaidimas pasaulio čempionate (Lietuva iškovojo bronzą 2010-aisiais) padėjo man, kaip žaidėjui. Mano emocijos visada vedė mane į priekį. Tuo metu buvau tokioje karjeros stadijoje, kai puikiai supratau žaidimą. Aukščiausias karjeros taškas kalbant apie fizinę kondiciją, viskas atrodė puikiai, bet patyriau traumą.
Prireikė metų, kad sugrįžčiau, bet viskas jau buvo kitaip. Situacija su koja ėjo tik blogyn, kenčiau skausmą, kentėjau ir psichologiškai. Bandžiau perprasti, kaip galiu padėti komandai. Kartais labai sunku įsivertinti savo galimybes. Man prireikė laiko suprasti, kad niekada nebebūsiu toks pat.
– Ar stipriai save spaudėte?
– Viskas susiję su spaudimu. Nuo sunkumų, kuriuos patyriau būdamas jaunas, stūmiau save link NBA. Spaudžiau save, kad tapčiau geru krepšininku ir daugiau nesilankstyčiau niekam. Aš visada save spaudžiau, tą darau ir dabar, kad būčiau geras šeimos žmogus ir geras versle. Mano didžiausia baimė yra atsibusti ryte ir nieko neturėti.
– Ar galiausiai priėjote prie išvados, jog krepšinio dievai jums buvo palankūs?
– Žinoma! Kaip aš galėčiau tai paneigti? Aš turėjau nuostabią karjerą. Nuo vaikystės svajojau tapti profesionaliu krepšininku. Tai buvo svajonių gyvenimas. Niekada nenorėjau dirbti, tarkime, biure.
Būdamas krepšininku, aš patyriau daugybę neįtikėtinų emocijų, pakilimų ir nuosmukių. Žaidžiau pilnose arenose, skyniau pergales. Tikiuosi, kad mano sūnus seks mano pėdomis ir gyvens pilnavertį gyvenimą.
Aš gerbiau krepšinį, stengiuosi duoti jam atgal kuo įmanoma daugiau, nes jis man irgi davė daugybę dalykų.
– Kuri klaida jums davė didžiausią pamoką?
– Aš nesu padaręs didžiulės klaidos, kuri persekiotų mane visą gyvenimą. Gyvenime pasitaikys daugybė slystelėjimų, mokysiesi iš jų ir bręsi kaip žmogus.
Kai būdamas jaunas atvykau į Graikiją, turėjau daugybę ambicijų, be to, man nerūpėjo, kas stovi prieš mane. Augdamas tapau kantresnis. Supratau, kad gyvenimas nėra tik juoda ir balta. Jis spalvingas. Prireikė laiko, bet dabar tai suprantu puikiai.
– Koks nemaloniausias dalykas buvo parašytas spaudoje apie jus?
– Nežinau. Bet žaidėjai tikrai skaito viską! Tai taikoma ir tiems, kurie sako, kad nieko neskaito. Kai žaidžiau profesionaliai, buvau labai jautrus kritikai. Visi tokie. Viską priimdavau labai asmeniškai, bet dabar situaciją matau iš kitos perspektyvos. Nors krepšininkai atrodo kieti, tačiau iš tikrųjų jie yra jautrūs.
Šiais laikais informacijos sklaida portaluose ir tinklalaidėse yra žaibiška. Gerai, kad nemokėjau graikų kalbos. Daugybė dalykų nepasiekė manęs ir nedarė įtakos mano žaidimui. Tai yra žaidimo užsienyje pliusas.
– Daugybėje situacijų jūs priminėte didelį vaiką. Ar tas vaikas mėgavosi krepšiniu?
– Taip, aš tikrai mėgau šį žaidimą. Apskritai aš esu tylus vyrukas. Žinau, kad žmonės gali pagalvoti kitaip vien pažvelgę man į veidą. Man pasisekė, kad turiu tokią žmoną bei sūnų. Jie palengvino karjeros pabaigą. Be jų net situacija būtų kur kas sudėtingesnė.
Nesvarbu, ką tu veiki po karjeros baigimo – tampi sėkmingu treneriu, komandos vadovu ar bet kuo kitu. Viskas vis tiek bus kitaip. Niekas tavo gyvenime nepakeis krepšinio.
– Kuris treneris iš jūsų išspaudė maksimumą, dėl kurio iš jų būtumėte šokęs į ugnį?
– Daugybė trenerių. Taip, aš turėjau nesusipratimų su keliais strategais, bet esu dirbęs su daugybę gerų specialistų. Mano karjeroje buvo situacijų, kuriose norėjau pasielgti kitaip, nes turėjau kitokią nuomonę.
George'as Karlas buvo vienas iš tokių strategų, be jokių abejonių. Tas pats galioja Željko Obradovičiui. Panagiotis Giannakis irgi buvo geras treneris. Man labai gaila, kad tą sezoną neiškovojome titulo, nors turėjome nuostabią komandą.
– Kodėl „Olympiakos“ su Linu Kleiza, Joshu Childressu, Theodoru Papalouku, Milošu Teodosičiumi ir Nikola Vujčičiumi neiškovojo titulų?
– Mes turėjome tikrai nuostabių žaidėjų. Fantastiška komanda! Žaidėme greitą krepšinį, rinkome daug taškų. Turėjome puikius gynėjus Milošą ir Papalouką, dar buvo Joshas ir aš... Mums trūko mažo paskutinio žingsnelio.
Jei gerai pamenu, Milošas susirgo prieš finalo ketvertą, o mūsų pasitikėjimas veikiausiai buvo per didelis. Finale mūsų laukė „Barcelona“, o mes tikėjome, kad tikrai ją įveiksime. Negaliu sakyti, kad treneriai nebuvo mūsų paruošę tinkamai. Jie padarė viską, ką galėjo. Mes labai pasitikėjome savimi, o kai mačas ėmė slysti iš rankų, pradėjome panikuoti.
Viena didžiausių priežasčių, kodėl pralaimėjome finalą, neabejotinai esu aš. Žaidėjai turi laimėti titulus, o tąkart aš nežaidžiau gerai. Treneriai dėl to nėra kalti.
– Jei jūsų vardą įvestume į „YouTube“ paieškos laukelį, vienas pirmųjų rezultatų būtų dvikova Orleane, kai per 6 minutes surinkote 19 taškų.
– Pakartoti to man daugiau nebepavyko! Pamenu, kad kažkas rėkė iš tribūnų, jog žaidžiu prastai, komanda žaidžia prastai, todėl pralaimėsime. Dėl kažkokios priežasties varžovai man leido mesti, o kai komandoje turi Papalouką ar Teodosičių, kamuolys lengvai tave suranda.
Patikėkite manimi, tai nebuvo įspūdingos rungtynės. 19 taškų per 6 minutes skamba neįtikėtinai, bet taip nebuvo. Tris kėlinius buvau tuščias, žaidžiau tragiškai. Vienu metu kažkas pasikeitė bei tapau dalimi rungtynių, kokių per karjerą pasitaiko vienetai. Gyvenimo mačas!
– Ar nemanote, kad palikote „Olympiakos“ viduryje atlikto darbo?
– Taip, žinoma. Teisybė yra tokia, kad galvojau likti antram sezonui, bet po sezono pabaigos visi buvo labai nusivylę. Jeigu atvirai, niekas su manimi nesusisiekė ir nesakė, kad likčiau komandoje ir bandytume dar kartą.
Mano nuomone, jei visi žaidėjai būtų likę Pirėjuje, būtume turėję puikią komandą. Mes galėjome pastatyti dinastiją keleriems metams į priekį.
Aš galvojau apie tai, nes norėjau laimėti Eurolygą. Tikėjausi likti Graikijoje dar sezonui, o tuomet grįžti į NBA, bet niekas iš „Olympiakos“ su manimi nesusisiekė ir nesakė klubo vizijos. Ką mes ketiname daryti, kaip statysime kito sezono komandą. Todėl išvykau į NBA.
– Dėl kokios priežasties jūsų kraujas labiausiai užvirdavo?
– Kai pagalvodavau apie arbitrų neteisingą darbą... Nenoriu daugiau apie tai kalbėti. Dienos pabaigoje mes vis tiek kalbame apie sportą. Sporto grožis yra tas, kad po juo nieko nepaslėpsi. Eini į aikštelę, žaidi, o jei tai darai geriau, dažniausiai ir laimi. Sportas privalo išlikti skaidrus. Rungtynes turi nulemti žaidėjai ir treneriai, o ne kas nors kitas. Negalėjau matyti blogo teisėjų darbo, kurie kišdavosi į žaidimą. Tai buvo labiausiai mane erzinęs dalykas.
– Ko labiausiai pasiilgote kalbant apie Graikiją?
– Reikia laiko, kad pamiltum Graikiją. Į „Olympiakos“ atvykau po ketverių metų NBA. Kažkas man tuomet sakė, kad iš pradžių aš nekęsiu Graikijos. Dėl vidinių dalykų, dėl visos sistemos lėtumo. Bet po kelių mėnesių ją įsimylėsiu. Būtent taip ir nutiko!
Kalbant apie „Olympiakos“, mes turėjome puikią komandą, bet mums reikėjo šiek tiek laiko. Atėnai yra nuostabus miestas gyventi. Mes rinkome pergales, buvome viena geriausių komandų Europoje. Prieš mus stojo nuostabus „Panathinaikos“, taip pat derbiai buvo fantastiški. Tai buvo aukščiausio lygio europietiško krepšinio rungtynės.
– Kokį patarimą duotumėte jaunam sau?
– Privalai būti kantresnis. Tai vienintelis patarimas, kurį duočiau jaunam Linui.
– Denveris, Pirėjus, Torontas, Stambulas, Milanas. Kuris miestas jums tapo namais?
– Graikija, Graikija, Graikija! Nuostabu buvo žaisti šiose vietose. Aš visada gerbiau šalį, kultūrą, miestą bei komandą, kurioje žaidžiau. Bet mano mėgstamiausia vieta neabejotinai yra Atėnai, neturiu dėl to jokių abejonių. Man tikrai patiko laikmetis Pirėjuje. Man buvo garbė vilkėti „Olympiakos“ marškinėlius. Deja, bet Eurolygos titulo namo neparvežėme.
Darbas tikrai liko nebaigtas, bet šie metai mano atmintyje išliks kaip geriausi karjeroje! Beje, aš kažkur pamečiau savo marškinėlius. Turiu surasti „Olympiakos“ aprangą ir pasikabinti ant sienos!
