Paprastai Eurolygos čempionų ir finalo ketverto MVP dosjė atrodo kitaip.
Su ankstyvais rekordais mokykloje ir pripažinimu visoje valstybėje. Ankstyvu po vidurinių mokyklų sporto sales šniukštinėjančių NBA skautų dėmesiu. Šviesiomis projekcijomis, kurios konstruojamos keleriems metams į priekį.
Bet kai Willas Clyburnas žaidė Romuluso vidurinėje mokykloje Mičigane, net išskirtiniais sportiniais pasiekimais negarsėjančioje krepšinio salėje, jis neišsiskyrė kaip geriausias savo komandos žaidėjas.
Baigdamas vidurinę jis nesulaukė nė vieno skambučio iš NCAA krepšinio programų. 2013-ųjų NBA naujokų biržos naktį jis buvo tikras, kad nebus kviečiamas į stipriausią krepšinio lygą ir jau po truputį planavo maršrutą Europoje, apie kurios krepšinį neturėjo žalio supratimo.
Tačiau po šešerių metų ant Willo Clyburno galvos buvo uždėta Eurolygos krepšinio karūna. O jo kelyje įdomų vaidmenį suvaidino ir Mindaugas Kuzminskas.
15min – išsamus interviu su 2019-ųjų Eurolygos čempionu ir finalo ketverto MVP Willu Clyburnu.
– Willai, daugumos Eurolygos čempionų ir naudingiausių finalo ketverto žaidėjų CV atrodo kiek kitaip. Ką jums krepšinis reiškė paauglystėje, kai buvote pernelyg neišsiskiriantis žaidėjas Romuluso vidurinėje mokykloje ir nesulaukėte jokio dėmesio iš NCAA universitetų?
– Jei atvirai, krepšinis man tada reiškė viską. Mano mama gyveno priešais mokykloje. Tėtis irgi gyveno prie pat mokyklos. Todėl aš visada turėjau priėjimą prie krepšinio salės.
Turėjau puikų trenerį, kuris duodavo raktą nuo salės, nes pavargdavo kaskart važinėti pirmyn atgal, kai tik norėdavau užeiti vidun pamėtyti į krepšį (šypsosi.). Neįtikėtinai mylėjau krepšinį. Niekas negalėdavo manęs išvaryti iš aikštės.
Ta meilė man vėliau labai padėjo. Net jeigu galvodavau, kad viskas baigta, vis ateidavo geri dalykai.
Negaunu stipendijos? Gerai, važiuosiu į koledžą. Atsirado konkrečios komandos, kurios pradėjo manimi domėtis? Geras žingsnis į priekį.
Supratau, kad galiu viską įgyvendinti, o tas darbas tikrai atsiperka. Kiek įdėjau pastangų, tiek ir buvau nusipelnęs.
Aš iki dabar juokiuosi žiūrėdamas į mūsų vidurinės mokyklos krepšininkų kartą, iš kurios vienintelis kitas vyrukas, turėjęs gerą karjerą, yra Draymondas Greenas. Jis vienintelis iš tų, kurie buvo vertinami geriau už mane. Be to, ir dabar žaidžia gerame lygyje.
– Jus sieja faktas, kad ir Draymondas taip pat buvo pakankamai nuvertintas talentas, bent jau NBA...
– Taip, bet vidurinėje, Mičigane, jis buvo geriausiai vertinamas žaidėjas. Aš pats visada buvau už radaro.
– Ko palinkėtumėte savo likimo broliams, kurių talentas anksti nėra pastebėtas, o šalia jų – daug talentingesni žaidėjai?
– Tiesiog dirbti! Tai viskas, ką gali padaryti. Turi įsivertinti savo situaciją ir priimti pamokas.
Niekada negali galvoti, kad viskas – susimoviau, tai ne man. Ne – turi viską priimti kaip pamoką. Pralaimėtas trofėjus, nepakvietimas naujokų biržoje yra pamoka. Nėra nieko, kas iš tavęs galėtų atimti tai, ką tu nori daryti. Ypač, jeigu dirbi su didžiule aistra.
Gal tu nepasieksi paties aukščiausio lygio, bet kažkur įsikabinsi. Vis tiek būsi toliau, nei turėtum būti. Bent jau aš taip galvoju.
– Į radarus patekote sukaustęs Jutos, „Iowa State“ universitetų dėmesį ir ten įrodęs savo vertę. Tačiau 2013-ųjų NBA naujokų biržoje savo pavardės neišgirdote, nors, pavyzdžiui, jūsų gimtojo Detroito klubas turėjo du antrojo naujokų biržos rato šaukimus. Kiek skausminga buvo palikti namus ir keliauti į Europą?
– Žinote, žinojau, kokiose NBA peržiūrose dalyvavau ir kokius šaukimus turėjo komandos. Kartais gali numanyti, kas bus. Tuo metu mažai kas galvojo, kad būsiu pakviestas naujokų biržoje. Todėl tai manęs visai nesužlugdė.
– Kaip į savo karjeros pradžią Europoje žiūrėjo tas jaunas ir dar nepatyręs Willas Clyburnas, pirmuosius trejus metus praleidęs Ulme (2013–2015 m.) ir Holone (2015–2016 m.)?
– Kai atvykau į Europą, pamačiau, kokie čia visi fiziški... Tas fiziškumas buvo visai kito lygio. Kelionės buvo kitokios...
Bet jei atvirai, didžiausias prisitaikymo momentas yra žmonės. Tu pamatai, kad kai kuriems žmonėms krepšinis yra tiesiog darbas, kurį turi atidirbti ir viskas. Kad jiems tai yra verslas. Tas supratimas man buvo didžiausia pamoka.
Pirmaisiais metais Ulme nežaidžiau daug. Strigau ir sausį–vasarį susivokiau, kad turiu padaryti tai ir tai, kad likčiau aikštėje...
– Kas tai buvo?
– Tai gynyba ir atkovoti kamuoliai. Jei ir nepelnai taškų, tada įsitikink, kad artum už kiekvieną kamuolį. Tai man leido gauti minutes. Ir to reikėjo komandai.
– Sakote, kad Europoje pamatėte, kad daugeliui krepšinis yra darbas. Jums, kaip krepšinio romantikui, tai buvo didelis šokas?
– Man labai pasisekė, kad Europoje neturėjau jokių blogų patirčių. Visos komandos elgėsi labai profesionaliai: nuo Ulmo iki Izraelio, „Daruššafakos“, žinoma – CSKA.
Aišku, stebėjau viską iš šalies ir mačiau, kaip reikia tvarkytis su situacijomis. Bet džiaugiuosi, kad pats neturėjau tokių reikalų.
Bet žaisdamas krepšinį nori pastatyti save į kuo geresnę poziciją. Ir visi taip taikosi į didesnius pinigus. Kartais meilė krepšiniui tame pasimeta.
Daug žaidėjų jums pasakytų, kad meilė krepšiniui vėliau nebebūna tokia, kokia buvo vaikystėje. Nes kai ateina verslas, lūkesčiai, ne visada iš to gausi tik pačius smagiausius dalykus. Turi dirbti savo darbą ir ne visada tai darai iš meilės pačiam žaidimui.
Ta sunki mano trauma, kurią patyriau, padėjo man susigrąžinti tą meilę krepšiniui. Nes buvau pasiilgęs to jausmo. Buvau pasiilgęs krepšinio.
– 2016-aisiais jus pirmą kartą išsikvietė Eurolygos komanda – „Daruššafaka“. Kokios Davido Blatto, kuriam tuo metu talkino Kęstutis Kemzūra, pamokos jums įsiminė labiausiai?
– Žinote, labai gerai pamenu, kad buvau paskutinis tos komandos pirkinys. Prieš tai jie įsigijo... Kaip to vyruko iš „Lokomotiv“ pavardė? Kuzm... Kuzminskas! Jie įsigijo Kuzminską, bet jis paskutinę sekundę išvyko žaisti į NBA („New York Knicks“).
Nuvykęs į Stambulą, žinojau, kad esu ten tik todėl, kad jie negavo to, ko norėjo. Aš gerai save pažįstu – žinau, kad galiu kautis ir žaisti. Bet galvoje turėjau tą mintį, kad esu paskutinis jų pirkinys.
Tačiau Blattas man pasakė: „Nevažiuok čia galvodamas, kad tave nupirko tik iš bėdos. Tu būsi svarbi šios komandos dalis.“ Iš pradžių juo nepatikėjau, bet sezonui įsibėgėjant, viskas buvo tiesiog nuostabu.
Blattas buvo geras krepšinio treneris, bet pirmiausia – geras žmogus. Jo gyvenimo pamokos, istorijos – jis visada norėjo, kad tai būtų ne tik apie krepšinį. Blattas vis norėdavo mus išmokyti ko nors naujo, kažkokių naujų apibrėžimų. Tai buvo kitaip, bet buvo labai smagu. Tai buvo gera patirtis.
– Jeigu ne į „New York Knicks“ išvykęs Mindaugas Kuzminskas, kur tada būtumėte žaidęs?
– Italijos komandoje, Aveline. Tai buvo komanda, į kurią turėjau važiuoti žaisti. Jau derėjomės, bet paskutinę sekundę atėjo „Daruššafaka“.
Agentas man vis pasakojo apie Eurolygos naudą. Bet jei atvirai, nieko nebuvau girdėjęs apie Eurolygą iki 2016-ųjų finalo ketverto Berlyne, kai ten laimėjo CSKA.
Aš tik 2016-aisiais supratau, kas yra ta Eurolyga. Atsimenu, žaidėjai apie ją vis kalbėdavo Holono komandos rūbinėje. Po to pamačiau finalo ketvertą, kurį laimėjo CSKA. Todėl gavęs iš ten pasiūlymą, supratau, kad tai buvo vieta, kurioje norėjau būti. Nes ten norėjo žaisti visi.
– Apie darbą CSKA klube esu kalbėjęs su daug lietuvių. Nežinau, kiek jie perspaudžia, bet, sako, vienos pralaimėtos rungtynės CSKA klubui yra tragedija. Ar pamenate situacijų, kuriose susipažinote su pralaimėjimo Maskvos CSKA klube kaina?
– Supratau tai po pirmo pralaimėjimo! Ir aš nė velnio nejuokauju (juokiasi.).
Dabar tiksliai nepasakysiu, bet po pirmo pralaimėjimo iškart padarėme 3–4 valandų trukmės videoperžiūrą. Iki dabar man tai juokinga! (Juokiasi.)
Atsimenu, kad pernakvojome Madride (antrajame sezono ture CSKA pralaimėjo Madrido „Real“ 69:82), atskridome į Maskvą ir vos nusileidę važiavome tiesiai į videoperžiūrą.
– Ar joje buvo daug jūsų žaidimo epizodų?
– Buvo visų (juokiasi.). Ten nebuvo, ką nuslėpti. Tas vyrukas (Dimitris Itoudis) gerai žinomas dėl videoperžiūrų.
Jis reikalauja tobulumo. Jis nori, kad neklystum psichologiškai. CSKA turi savo standartą.
Turi mokytis žaisti per spaudimą. O jam sutvertas ne kiekvienas. Bet reikia su tuo susitaikyti. Juk dėl to ir pasirašai kontraktą. Todėl Maskvoje manęs tai visai nestebino.
– Pirmąjį sezoną Maskvoje su CSKA patekote į finalo ketvertą, pusfinalyje nusileidote „Real“, o mače dėl trečios vietos kritote prieš „Žalgirį“. Koks buvo jūsų rytas po finalo ketverto Belgrade?
– Mes negalėjome pamiršti tų vaizdų. Jie dar ilgai nedingo iš mūsų galvų. Net kai jau grįžome namo. Tarsi virš mūsų būtų susikaupęs juodas debesis.
Žinau, kad daug žmonių negalėjo užmigti. Tai buvo tragiška. Neabejoju, kad daug žmonių jautėsi taip pat.
Tas finalo ketvertas mus sukrėtė. Niekas daugiau nebenorėjo to patirti dar kartą. Todėl kitą sezoną susiklijavome nuo pirmų treniruočių. Nebenorėjome kartoti tos tragiškos patirties.
– Ką darėte to tarpsezonio metu?
– Tiesiog dirbau. Tiesiog dirbau.
Norėjau padėti komandai laimėti ir būti geresnis. Tiesiog dirbau – nieko stebuklingo. Svoriai, visa kita.
– Kokią istoriją išsinešėte iš triumfo Eurolygoje?
– Pasakiau treneriui, kad Eurolygos titulas yra džiaugsmingiausias jausmas nuo mano vaikų gimimo. Tai neįtikėtinas jausmas. Tada tai buvo kažkas tokio... Ilgai tuo mėgavausi – visą ištisą vasarą.
Dar niekada nebuvau tokio džiaugsmo dalimi ir nėra jausmo, kuris tai apibūdintų. Tas džiaugsmas, juokas, šypsenos rūbinėje... Tiesiog tyras džiaugsmas.
– Nuo aukščiausio džiaugsmo taško iki turbūt skaudžiausio jūsų karjeros momento jus skyrė tik šeši mėnesiai. Ko pasimokėte iš šios istorijos, kai tapęs Eurolygos čempionu ir finalo MVP, po pusmečio patyrėte naują sezoną užbaigusią traumą?
– Kad gyvenimas yra su pakilimais ir nuopuoliais. Buvau aukščiausiame ir žemiausiame savo gyvenimo taške. Bet toks gyvenimas. Manau, visi tai pereina. Tai buvo mano istorija.
Negaliu pasakyti, kad nenorėčiau, kad to nebūtų įvykę. Bet, spėju, turbūt man to reikėjo. Tai buvo kliūtis, kurią reikėjo pereiti.
– Grįžęs į aikštę po traumos kol kas žaidžiate rezultatyviausią savo Eurolygos sezoną karjeroje (vid. 14,1 tšk.). Tai būtų neįmanoma be sunkaus darbo. Tas vidinis varikliukas sunkiam darbui buvo jūsų skiriamasis bruožas nuo pat vaikystės. Kas jį užkūrė?
– Mano tėvas. Nuo jo viskas prasidėjo. Jis man davė įrankius, darbo etiką, pagrindus. Kai tik įgijau tuos dalykus, geriau supratau, kad galiu visko mokytis ir prie visko prisitaikyti.
Nes kol dirbsiu sunkiai, treniruosiuosi, viskas pavyks. Tėtis man davė pėdsaką, kuriuo man tereikėjo sekti. Tuo pačiu susidėti po dalelę iš kitų žmonių, trenerių, žaidėjų.
Nežaidžiau labai ilgai... O aš taip norėjau žaisti krepšinį. Kartais žaidėjai sako, kad negali sulaukti momento, kada galės baigti karjerą. Bet kai žinai, kad tą iš tavęs kažkas atima, tai yra kažkas kitokio.
Man tie metai buvo kaip atimti iš manęs.
– Grįžote į aikštę pilna jėga, bet visiškai naujoje komandoje. Be Kyle'o Hineso ir su aukščiausio statuso žvaigždėmis kaip Tornikė Šengelija, Nikola Milutinovas. Kaip tokio kalibro krepšininkai sutelpa vienoje aikštėje ir vienoje rūbinėje?
– Jei atvirai, žymiai paprasčiau susiklijuoti, kai visus vienija vienas tikslas – laimėti. Tai užtrunka, bet tai nėra taip sudėtinga.
Žmonės pasiruošę aukoti savo poreikius. Manau, visi čia susirinko laimėti. Juk Toko (Tornikė Šengelija) galėjo likti Vitorijoje ir būti tos komandos veidas. Bet jis norėjo laimėti, norėjo ką nors pasiekti. Jau buvo daug pasiekęs asmeniškai, bet norėjo laimėti.
Taip pat ir Nikola. Žmonės nori pergalių. Kai jus sieja tas pats tikslas, žaisti kur kas paprasčiau.
Ir tada, kai laimėjome Eurolygą, turėjome komandą su didelėmis pavardėmis: Nando (De Colo), Chacho (Sergio Rodriguezas), Cory (Higginsas), Kyle'as (Hinesas). Visi tie vyrukai jau buvo įsitvirtinę aukštame lygyje, bet mes puikiai susiklijavome, nes visi tiesiog norėjome nugalėti.
– Ar dabar šalia savęs matote geriausią Mike'o Jameso versiją?
– Tikrai taip.
Žmonės jam klijuoja etiketes, bet jis kitoks. Aš su juo esu jau dvejus metus ir matau, koks jis iš tikrųjų.
Mike'as yra didelė pergalinga mūsų dalis. Tikiuosi, kad jam pavyks įrodyti, jog žmonės klysta. Pavyks įrodyti, kad jis nusipelno pripažinimo. Nes jis to tikrai nusipelno.
Mike'as žaidžia puikų krepšinį ir daug daro dėl savo komandos.
– Milutinovas neseniai Milane sugriebė 16 kamuolių puolime. Ar tai vyrukas, kurio alkūnių po krepšiu reikia saugotis net ir treniruotėse?
– Niko yra puikus! Jis visada tinkamoje vietoje. Reikia mokėti save pastatyti į tą poziciją. O jis visada ten.
Aišku, dydis jam padeda. Bet svarbiausia, kad jis nori. Sveikinimai jam – jis nuostabus.
– Teko girdėti, kad nors tik šią vasarą prisijungė prie CSKA, Tornikė Šengelija greitai tapo solidžiu balsu rūbinėje.
– Gali pakeisti komandas, gali keisti marškinėlius, bet Toko yra Toko. Jis visada toks buvo ir mes nesitikėjome, kad jis bus kitoks.
Nesitikėjome, kad jis čia jausis kaip naujokas. Juk dėl to mes jį čia ir pasikvietėme.
– Jūsų akimis, kas yra labiausiai neįvertinti CSKA komandoje?
– (Ilgai pagalvoja.) Turbūt Danny (Danielis Hackettas) ir Nikita (Kurbanovas). Jie abu įneša tiek daug energijos abiejose aikštės pusėse.
Nikita kiekvienas rungtynes pradeda starto penkete ir dengia geriausius varžovų žaidėjus. Jis puikiai atlieka savo darbą ir daug dirba gynyboje. Dažnai žmonėms sunku rasti savo vietą ir jie nori kažko daugiau. Bet kai tobulai išpildai savo vaidmenį, gali dar geriau padėti komandai.
O Danny yra puikus atsarginis įžaidėjas. Tiek gynyboje, tiek puolime – pabrėžčiau abu šiuos du dalykus. Danny yra kaip šuo. Jis eis kautis. Nesvarbu, koks būtų tavo vardas. O tokių žaidėjų labai reikia.
– Tapote Eurolygos čempionu, finalo ketverto MVP. Be to, įsitvirtinote aukščiausiame lygyje Europoje. Ar turėjote galimybę išvykti į NBA?
– Manau, buvo įmanoma išvažiuoti į „Oklahoma City Thunder“. Tai buvo situacija, kuri galėjo išsipildyti.
Bet kai po triumfo Eurolygoje CSKA man pasiūlė ilgalaikį kontraktą, pajutau, kad tai mano namai. Tai vieta, kur noriu būti. Kai CSKA įteikė tą ilgalaikę sutartį, ta (NBA) galimybė nebeturėjo jokios reikšmės.
– CSKA susitinka su „Žalgiriu“. Kas pirmiausia šauna jums į galvą, išgirdus „Žalgirio“ pavadinimą?
– Sunku. Kad visada su jais sunku.
Nesvarbu, kas būtų „Žalgirio“ sudėtyje, kiekvienose rungtynėse jie kaunasi kaip liūtai. Jie turi keletą žaidėjų, kuriems nerūpi, kas tu toks. Ir jie kausis iki mirties.
Kaip ir sakiau, komplimentai „Žalgiriui“.
