Suprasti akimirksniu
- Kauno „Žalgirio“ ir Sankt Peterburgo „Zenit“ dvikovos pradžia – ketvirtadienį 20 val.
2019-ųjų sausis, šeštadienis – vakarinė Vitorijos „Baskonia“ treniruotė. Patricio Garino susižeidžia dešinę koją. Po kelių testų gydytojai diagnozuoja – antro laipsnio raumens sausgyslių trauma.
Po dviejų mėnesių pertraukos po traumos vos grįžęs ant parketo, P.Garino dar mėnesiui iškrito iš rikiuotės. Tai buvo antras argentiniečio sezonas Vitorijoje. Pirmąjį jis prarado dar apie tris krepšinio mėnesius dėl keturgalvio raumens traumos ir lūžusio žandikaulio.
Išgirdęs medikų verdiktą, P.Garino paliko „Fernando Buesa“ areną ir žvarbų vakarą sėdo į savo automobilį. Iš pradžių jis šaltai reagavo į eilinį įrašą jo sveikatos knygelėje. Tačiau netrukus parkuodamas automobilį P.Garino pratrūko.
„Pradėjau verkti ir nenustojau gal pusvalandį. Paskambinau žmonai ir pasakiau jai, kad viskas – grįžtame namo (į Argentiną). Pasakiau, kad daugiau nebegaliu, – susigraudino P.Garino. – Aišku, ji irgi pradėjo verkti. Pradėjome kalbėtis... Ji yra priežastis, kodėl dabar žaidžiu krepšinį.“
P.Garino tuo metu buvo dar tik 25-eri. Tai buvo vienas blogiausių vakarų jo gyvenime. Mylimas žaidimas jam virto darbu, kurio jis pradėjo nekęsti.
Tą vakarą P.Garino ilgai kalbėjosi su savo žmona. Ji įkalbėjo vyrą išsimiegoti ir neskubėti imtis tokių drastiškų sprendimų. Ir dar patarė kreiptis į specialistą.
Nugalėjęs savo ego argentinietis kreipėsi į psichologą. O šis taip padėjo krepšininkui susidėlioti savo gyvenimą į lentynas, kad po 8 mėnesių P.Garino pastūmėjo Argentinos rinktinę į pasaulio čempionato finalą Kinijoje.
Ir net kai po to puolėjas patyrė sunkiausią savo karjeroje – dešinio kelio kryžminio kelio raiščio traumą, P.Garino nebepalūžo.
Nepalūžo jis ir po debiutinių LKL čempionato rungtynių Pasvalyje, kai verždamasis palei galinę liniją pajuto neraminantį skausmą kelio srityje. Tyrimai parodė menisko traumą ir pažeidimą kelio kremzlėje, su neginčijama kelione į operacinę.
Vos 6 minutėms „Pieno žvaigždžių“ arenoje ant parketo išbėgęs P.Garino vėl neribotam laikui pasitraukė į užribį. Tikėkimės, iki sausio, bet gali būti ir iki vasario ar net dar vėliau.
P.Garino pripažino – savaitę jis negalėjo žiūrėti „Žalgirio“ treniruočių, nes tas jausmas būti užribyje buvo pernelyg kankinantis. Jis netgi pats pasibeldė į Martino Schillerio kabinetą ir rėžė atvirai: „Suprantu, kad niekas dėl to nekaltas. Bet jeigu turiu važiuoti namo, tai aš važiuosiu namo.“
„Žalgirio“ treneris paprašė auklėtinio nesijaudinti. P.Garino palengvėjo. Eidamas į šį pokalbį jis nežinojo, ko tikėtis. Po kelių dienų P.Garino „Žalgirio“ arenoje sutiko Paulių Motiejūną.
„Tu beprotis – tu čia pasveiksi ir mums reikia tavęs aikštėje kiek įmanoma greičiau“, – pasakė „Žalgirio“ vadovas.
Joga, vizitas Kauno klinikose, individuali treniruotė su svoriais padedant „Žalgirio“ fizinio rengimo treneriui Sigitui Kavaliauskui, treniruotės peržiūra, lengvas pasižaidimas su kamuoliu ir vėl viskas iš naujo.
Keli kalbinti „Žalgirio“ atstovai P.Garino apibūdina kaip vyruką, kuris nuolat šypsosi, yra malonus, pozityvus ir sunkiai dirba, kad užliptų ant parketo padėti komandai.
„Tikras karys“, – taip P.Garino apibūdino keli kalbinti 15min šaltiniai dar prieš jo atvykimą į Kauną.
Žinojimas, kad „Žalgiris“ mato P.Garino komandoje ir toliau su juo rizikuoja, smarkiai motyvuoja šį 27-erių puolėją.
15min – jautrus interviu su P.Garino apie sudėtingą laikmetį, kuris vedė jį į karjerą išsaugojusį pokalbį su žmona ir į „Žalgirio“ trenerio kabinetą.
– Kaip atsimenate tą akimirką, kai 2019-ųjų lapkritį patyrėte kryžminio dešiniojo kelio raiščio traumą?
– Prisimenu tai kaip vakar. Atsimenu kiekvieną detalę: atkovotas kamuolys, driblingas per aikštę ir bandymas eiti į kontaktą su varžovu. Kritimas ant žemės ir gulėjimas po krepšiu visiškame skausme. Kitą dieną sužinojau naujienas. Atsimenu viską – tai vis dar šviežia. Nors nuo to praėjo daugiau nei metai – metai ir trys dienos, bet viską prisimenu kaip vakar.
– Koks tai buvo skausmas?
– Jausmas lyg kas nors būtų bedęs peiliu į kelį. Skaudėjo gal 5 minutes. Bet galėjau pats išeiti į rūbinę. Vitorijoje kaip tik buvo mano fizioterapeutas, rūbinėje susirinko visi komandos gydytojai. Mano kelis neištino – buvo normalus. Sunkiai galėjau priminti, bet dvejojome – nenorėjome priimti verdikto. Nors atrodė, kad bus plyšęs kryžminis kelio raištis, bet nenorėjome skubėti su sprendimu. Darėme testus, jie judino mano kelį ir nebuvome tikri. Tačiau kitą dieną sužinojome tyrimų rezultatus ir diagnozė pasitvirtino.
– Po 11 mėnesių nuo tos traumos pirmą kartą velkatės „Žalgirio“ marškinėlius rungtynėms Pasvalyje. Kaip pasitikote tą mačą?
– Buvau labai laimingas. Neįtikėtinai! Tai buvo labai ilga pertrauka. Pandemijos metu mano reabilitacija buvo ne tokia, kokios tikėjausi. Na, niekas nesitikėjo tokios situacijos. Dėl koronaviruso turėjau būti užsidaręs namuose Vitorijoje ir reabilituotis pats, su keliais svoriais. Tai nebuvo ideali situacija, bet smarkiai dirbau ir labai laukiau sugrįžimo.
Aš dėkingas „Žalgiriui“ už viską, kad galiu čia būti. Aišku, gaila, kad šiuo metu nebeturime sirgalių, bet vadovybė, klubo infrastruktūra – man tai labai gera situacija.
Be abejo, klubas dėl manęs rizikavo. „Žalgiris“ žinojo, kad dar turiu sugrįžti į aikštę. Bet tą vakarą Pasvalyje norėjau tiesiog pasilinksminti. Seniai jutau tokias emocijas. Per apšilimą jaučiausi gerai. Gerai jaučiausi keletą žaidimo minučių. Bet po to bėgdamas palei šoninę liniją pajutau skausmą kelyje. Jaudinausi, kas man nutiko.
Man teko dar kartą darytis operaciją dėl menisko ir pažeidimo kelio kremzlėje. Tačiau tos penkios minutės Pasvalyje man suteikė daug džiaugsmo.
– Po operacijos klubas informavo, kad nežaisite iki gruodžio, bet dabar žinome, kad jūsų situacija bus nuolat stebima ir atnaujinama kas mėnesį. Aš buvau nustebęs, kad prieš metus, dar prieš kryžminio kelio raiščio traumą, svarstėte apie karjeros pabaigą. Koks jausmas po tokios pertraukos vėl iš naujo pradėti kankinantį reabilitacijos laikotarpį? Daugelis mano kalbintų žmonių pažymėjo, kad Patricio yra karys. Kokia tai kova prieš savo kūną?
– Tikrai nelengva. Manau, daug apie save sužinojau. Tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Vitorijoje žaidžiau tris sezonus ir nė vieno iš jų nebaigiau be traumų. Pirmiausia, susilaužiau žandikaulį. Antrą sezoną turėjau kelio problemų, o trečią – trūko kryžminis kelio raištis.
Taip, prieš trečią sezoną Vitorijoje aš galvojau apie karjeros pabaigą. Baigiau koledžą ir žaidžiau G lygoje, keletą mačų sužaidžiau NBA, bet nevertinau to kaip profesionalo karjeros. „Baskonia“ buvo pirmoji mano rimta komanda. Po dvejų metų su traumomis, daug nežaidžiant ir bandant save surasti Europoje, kur tą padaryti visai kitaip nei Amerikoje, tiesiog pavargau. Nebemylėjau krepšinio taip, kaip anksčiau. Tai buvo kaip darbas, kurio nekenčiau. Bet turėjau jį dirbti, nes nieko kito nemoku.
Tikrai galvojau važiuoti namo. Bet, laimei, mano žmona nukreipė mane pas psichologą. Daugelį metų galvojau apie tai, bet visada mano ego buvo per didelis, kad jį nugalėčiau. Tačiau aš išmokau jį įveikti. Nors buvo metas, kai nebegalėjau.
Tada nebuvau laimingas. Nebesimėgavau savo gyvenimu. Mums moka už tai, kad darytume tai, ką mylime. Bet aš nebejaučiau tos meilės.
Pradėjau dirbti su psichologu ir mano mąstymas pasikeitė absoliučiai. Ir ta 2019-ųjų vasara su Argentinos rinktine pasaulio čempionate Kinijoje buvo pati nuostabiausia. Ten jaučiausi geriausiai tiek fiziškai, tiek psichologiškai.
Į krepšinį pradėjau žiūrėti kitomis akimis. Jaučiausi lyg vaikas, kuris nejaučia jokio spaudimo. Augdamas ir virsdamas profesionalu jauti spaudimą – nesvarbu, kur būtum. Man tai buvo atėmę meilę krepšiniui.
Kryžminio kelio raiščio traumą priėmiau kaip paprastą čiurnos patempimą. Manęs tai nesukrėtė, nors pirmą kartą nežaidžiau tiek ilgai. Bet man taip neatrodė.
Psichologiškai esu labai stiprus ir labai džiaugiuosi savo gyvenimu. O dabar tiesiog turiu mažą pablogėjimą. Aišku, skaitau naujienas, kalbamės su draugais ir visi kartoja, kaip man nepasisekė dėl visų tų traumų. Bet mano požiūris dabar toks, kad toks jau gyvenimas.
Aš juk nežaidžiu šachmatais, nesėdžiu biure aštuonias valandas per dieną. Žaidžiu krepšinį, o tai yra fiziškas krepšinis. Aš nesu techniškas žaidėjas – mano stiprybė paremta mano kūnu ir jėga. Akivaizdu, kad tokiu atveju visada pasitaiko traumų tikimybė.
Aišku, išgijimas nebuvo lengvas. Buvo ir juodų dienų. Bet su šeimos ir mano žmonos pagalba, mano fizioterapeuto ir psichologo pagalba, priėmiau tai kaip nuotykį, iš kurio pasimokysiu. Daug sužinojau apie kelius (šypsosi.). Bet tai kažkas, kas tave sustiprina.
Kalbėjau su kitais vyrukais „Žalgiryje“. Man nelengva tiesiog sėdėti ant suolo ir žiūrėti pilną jų treniruotę, rungtynes. Kai žaidžia išvykoje – sėdėti namuose ant sofos prie televizoriaus. Nemeluosiu – dažniausiai to nedarau. Nes man tai per daug sudėtinga.
Pastarąjį mėnesį buvo savaitė, kai visai nestebėjau komandos treniruočių. Buvau namuose arba treniruoklių salėje. Nenorėjau savęs kankinti, matydamas vyrukus besilinksminančius ir žaidžiančius krepšinį. O sėdėti ir ploti nėra labai smagu.
Bet aš iš to mokausi. Mokausi, kaip įveikti situacijas, kurios tave vėliau kasdien sustiprina.
– Ko gero, stiprina ir tas pozityvus požiūris į situaciją. Komandos draugai pabrėžė, kad Patricio Garino visada šypsosi, visada malonus ir pozityvus. Kokios gyvenimo patirtys suformavo tokį jūsų charakterį?
– Mano gyvenime tai niekada nesikeitė. Gal tik keletą kartų Vitorijoje, kai nesijaučiau laimingas. Bet tai mano charakterio dalis: aš visada laimingas ir pozityvus.
Turbūt tai ateina iš mano vaikystės – tėvų, mano šeimos. Komandos, kurioje pradėjau žaisti krepšinį. Mes visada gerai leidome laiką. Kasmet su tais pačiais vyrukais žaidėme kartu nuo 6 iki 17 metų. Jie man kaip broliai. Tą persinešiau ir į savo profesionalo karjerą.
Jaunas išvykau į JAV siekti svajonės – gavau stipendiją koledže. Tai buvo puikus laikas. Dalyvavau „San Antonio Spurs“ treniruočių stovykloje, žaidžiau G lygoje, po to pasirašiau kontraktą su „Orlando Magic“. Visada gyvenau svajonę. Kasmet žengiau vienu laipteliu aukščiau. Buvau labai laimingas ir emocingas.
Tas pats su rinktine. Žaidžiau su vyrukais, su kuriais arba prieš kuriuos žaidžiau visą savo gyvenimą. Nebuvo priežasties liūdėti ar verkti. Išskyrus tas kelias situacijas.
Man patinka juokauti, gerai leisti laiką. Bet išmokau tikrai daug. Net jei žmonėms atrodo, kad mums moka didelius pinigus, tai ne visada yra taip linksma – daug keliauji, būni toli nuo šeimos, gyveni jausdamas nuolatinį spaudimą pasiekti tikslą. Todėl turėti kažką, kas kasdien atneša energiją ir džiaugsmą, yra kertinis dalykas išgyventi sunkius momentus. Aišku, niekada negali pakilti per aukštai, nes viskas gali keistis per porą sekundžių.
– Kaip šiuo sunkiu laikotarpiu dabar jums bando padėti „Žalgiris“?
– Jei atvirai, jis keičia mano gyvenimą (šypsosi.). Aš superdėkingas „Žalgirio“ organizacijai. Kad jie mane nusižiūrėjo ir pasikvietė į komandą, nors buvau tik įpusėjęs savo reabilitaciją. Tai buvo didžiulė rizika, kurią jie prisiėmė, bet būsiu už tai dėkingas visą gyvenimą. „Žalgiris“ man suteikė šansą nežinodamas, ar jam būsiu naudingas, ar ne.
Ypač dabar, žinant, kad vėl turėjau gultis ant operacinės stalo. Tai, kaip jie su manimi elgėsi ir kaip mane palaiko, mano širdyje paliks žymę. Jie niekada prieš mane nesiraukė. O juk tai yra verslas.
Kalbėjau su treneriais, vadovais ir viską gerai supratau. Kai turėjau vėl operuotis, pasakiau jiems: „Suprantu, kad niekas dėl to nekaltas. Bet jeigu turiu važiuoti namo, tai aš važiuosiu namo.“
Jie mane kone iškeikė (šypsosi.). Jie norėjo, kad likčiau Kaune, čia sveikčiau ir vėliau vėl žaisčiau. Aš už tai labai dėkingas. Man dabar apie tai kalbant net per kūną eina šiurpuliukai. Nes man tai labai svarbu. Aš labai laimingas ir labai nekantrauju grįžti į aikštę padėti komandai.
– Jus dabar turbūt supa didžiuliai lūkesčiai. Pirmiausia, tie lūkesčiai eina iš savęs – akivaizdu, kad nekantraujate kuo greičiau grįžti į aikštę. Tada yra ir klubo lūkesčiai – vienaip ar kitaip, dienos pabaigoje „Žalgiris“ moka jums atlyginimą už tai, kad žaistumėte. Už viso to dar yra sirgalių, žiniasklaidos, draugų ir artimųjų lūkesčiai žaisti kuo geriau. Kaip tokiame lūkesčių burbule rasti vidinę ramybę, kad neperskubėtumėte ir laikytumėtės teisingo sugrįžimo plano?
– Manau, kad komunikacija su treneriais ir vadovais čia yra esminis dalykas. Ir, aišku, su savimi.
Jie žino, kad ilgai nežaidžiau oficialių rungtynių, išskyrus tas 6 minutes Pasvalyje. Bet jie žino, ką galiu duoti komandai. Jie žino, kad esu gynybinis žaidėjas ir galiu tai duoti komandai. Ir jie nesijaudina dėl nieko kito. Komandai reikia tokio žmogaus, kuris pridėtų gynyboje. O puolime jie atrodo labai gerai. Manau, kad tai, ką galiu duoti komandai, bus tik pliusas.
Aišku, man padeda tai, kad nesuprantu lietuvių kalbos ir galiu atsiriboti nuo to aplinkinio triukšmo ir žmonių lūkesčių. Pats esu ramus. Atvykau čia sustiprėti. Tai ne tie metai, kai turėjau atvažiuoti rinkti po 20 taškų ir 10 atkovotų kamuolių. Mano užduotys čia ne tokios. Atvykau čia būti 100 proc. sveikas, įnešti energijos ir gynybos. Galvoju, kad klubas irgi tai gerai supranta.
– Po trejų metų Vitorijoje išlipote iš savo komforto zonos. Vienaip ar kitaip, žaidimas ir gyvenimas Ispanijoje jums buvo artimas namams Argentinoje. Aišku, Kaune esate su savo mylima žmona ir šuniu. Bet tai toli nuo tos komforto zonos, kurioje buvote įpratęs būti. Kokią įtaką tai turi jūsų reabilitacijai, ypač pandemijos aplinkybėmis?
– Tai nėra lengva. Nesvarbu, ar prie COVID-19, ar ne. Gal tik skrydžių apribojimai kiek apsunkina situaciją.
Tai nėra pats lengviausias dalykas, bet nėra ir labai sudėtingas, nes žmonės čia labai šilti. Greitai tuo įsitikinome. Aišku, mūsų šuo labai padeda pritraukti žmones (šypsosi.). Bet mus labai nustebino lietuviai. Nedaug žinojome apie jūsų kultūrą, žmones ir maistą. Bet lietuviai mane labai nustebino.
Tuo, kokie jie šilti, kaip bando padėti kad ir gatvėje ar prekybos centre. Čia visi puikiai kalba angliškai ir tai leidžia mums jaustis labai gerai.
Turbūt sunkiau mano žmonai, kuri čia dar nesurado naujų draugų. O aš bent turiu komandos draugus. Bet aš karys, ji irgi karė. Mes čia labai laimingi.
– Kaip dabar atrodo jūsų kasdienis reabilitacijos režimas?
– Tai įprastas režimas. Kad būčiau stipresnis tiek fiziškai, tiek psichologiškai, kiekvieną rytą užsiimu joga, einu į kliniką, tada į salę, dirbu su svoriais, stebiu treniruotes, kasdien bandau pažaisti su kamuoliu, kiek man leidžia situacija. O tada dairomės po miestą, vedžiojame šunį. Dabar nebegalime išeiti taip dažnai, kaip anksčiau, bet smagu pasižvalgyti po miestą, apsilankyti restoranuose.
– Kaip atrodo momentas, kai ketinote mesti krepšinį?
– Sudėtingai. Tai buvo metai, kai du kartus patyriau sausgyslės traumą. Pamenu, išėjau iš arenos ir įsėdau į automobilį. Nieko nebuvo. Bet kai vidury gatvės parkavau automobilį, pradėjau verkti ir nenustojau gal pusvalandį. Paskambinau žmonai ir pasakiau jai, kad grįžtame namo. Pasakiau, kad daugiau nebegaliu. Aišku, ji irgi pradėjo verkti. Pradėjome kalbėtis... Ji yra priežastis, kodėl dabar žaidžiu krepšinį.
Tai yra kai kas, apie ką man dar neteko kalbėti. Bent jau taip giliai. Aš visada bandydavau tai pastumti į šalį. Bet ji žino. Tai buvo viena blogiausių naktų mano gyvenime.
– Ar tai tema, kurią vis dar bandote nustumti į šalį?
– Mes pasikalbame. Kalbėjomės, kas nutiko tą vakarą ir kaip visa tai turėjome pereiti. Bet buvome nustūmę tai į šalį su psichologo pagalba, kuris atliko nuostabų darbą su mano galva. Tą vakarą sutarėme, kad visa tai įveiksime.
Ji padarė vakarienę, pabandėme paveikti kažką neįprasto. Bet turėjome daug pokalbių, ką man reiškia krepšinis. Ar noriu eiti į priekį ir viską įveikti – traumas, geras ar blogas akimirkas, ar viskas – baigta. Buvau 25-erių, o tai pakankamai jaunas amžius pasitraukimui iš krepšinio. Tačiau tai nebūtų pasaulio pabaiga. Krepšinis nėra viskas. Gyvenime yra didesnių dalykų nei krepšinis.
Žmona patarė išsimiegoti ir pagalvoti, ar tikrai to noriu. Pasikalbėti su specialistais. Ir tada priimti sprendimą dėl karjeros.
– O kaip atrodė jūsų pokalbis su „Žalgirio“ vadovais, kai atvirai jiems pasakėte, kad jūs viską suprasite, jeigu po menisko operacijos turėsite važiuoti namo?
– Buvau su jais atvirais. Nesitikėjau čia darytis antros operacijos. Pasakiau jiems, kad neatvažiavau čia nugręžti jų pinigų ir sugaišti laiko. Bet jie pasiūlė man geriausią pagalbą. Kiekvieną mielą dieną dirbu su Sigitu Kavaliausku, o individualiai aikštėje – su Tautvydu Saboniu.
Be abejo, mano trauma buvo didelis nusivylimas man ir komandai. Jie tikėjosi, kad būsiu aikštėje ir jiems padėsiu. Nežinau, ar jie jau turėjo kitų planų – ar dairėsi pastiprinimo, ar ne. Bet buvau su jais atviras: priimsiu bet kokias pasekmes – tai ne mano ar jų kaltė.
Viską pateikiau iš dėkingumo pusės. Padėkojau jiems už viską, ką man suteikė. Būčiau supratęs jų sprendimą, nes dienos pabaigoje tai tik verslas. Nenorėjau nieko iš nieko atimti, o tik būti atviras.
Jie į mane pasižiūrėjo su šypsena veide – turėjau labai ilgą pokalbį su treneriu Schilleriu. Jis sakė nesijaudinti. Jie nori, kad grįžčiau, ir man tai buvo didelis palengvėjimas. Žinojimas, kad klubas manęs nori ir toliau rizikuoja... Tai mane smarkiai motyvuoja.
– Tai jus nustebino „Žalgirio“ trenerio reakcija?
– Nežinau, ar nustebino, bet tikrai nežinojau, ko tikėtis.
– Tai lagamino prieš tą pokalbį nebuvote susikrovęs?
– Ne (juokiasi.). Prieš tą pokalbį kalbėjausi su agentu. Jis perspėjo, kad nežinia, koks bus „Žalgirio“ sprendimas – viską nuspręs klubas.
– Kalbėjote tik su treneriu ar ir vadovais?
– Kalbėjau su treneriu, jis pasikalbėjo su vadovais. Bet mes artimai bendraujame su Pauliumi Motiejūnu. Kai po kelių dienų jį sutikau, Paulius man pasakė: „Tu beprotis – tu čia pasveiksi ir mums reikia tavęs aikštėje kiek įmanoma greičiau.“
– Kaip galvojate, kada tas galimas „kiek įmanoma greičiau“?
– Reabilitacija klostosi tvarkingai. Bet po tokių operacijų – kryžminio kelio raiščio traumos, menisko ir kremzlės, nėra tikslios sugrįžimo dienos.
Tikslas – sugrįžti sausį. Bet reabilitacijos kelyje gali pasitaikyti nelygumų. Jeigu po treniruočių kelyje bus skysčio ar kažko, dėl ko reikės stabdyti treniruočių procesą, tai gali šiek tiek užtrukti. Tad nėra tikslios dienos.
Bet dabar vyksta geras darbas. Kelis į krūvį reaguoja labai gerai ir bandau sustiprinti koją, kad galėčiau vėl bėgti.
– Tai vėl sugrįžote stebėti komandos treniruočių ir viltis prie šoninės linijos vėl čia?
– Taip. Ir aš tuo mėgaujuosi (šypsosi.).
