Kai Ž.Peineris dar buvo paauglys, jis patyrė širdies problemų.
„Žaidėme draugiškas rungtynes prieš U-16 čempionatą. Aš išėjau į aikštę ir iš pradžių viskas vyko normaliai. Tačiau staiga kažkas pasidarė su širdimi – ji plakė nereguliariu ritmu.
Todėl atsisėdau ant suolo, daktaras patikrino situaciją ir pasakė, kad nenorėtų, jog aš toliau žaisčiau. Mane atkabino nuo komandos. Treneris sakė, kad mane būtų paėmęs į čempionatą, tačiau daktarai neleido“, – prisiminimais dalinosi latvis.
Mane atkabino nuo komandos. Treneris sakė, kad mane būtų paėmęs į čempionatą, tačiau daktarai neleido
Vaikino didžiulės svajonės tuomet, atrodė, dūžta į šipulius.
„Aš beveik verkiau, tačiau stengiausi išlikt stiprus ir kovoti. Pasakiau sau, kad tai nutiko, nieko negaliu pakeisti. Tačiau buvau toks nusivylęs...
Kai esi jaunas ir bandai patekti į rinktinę, o tai yra taip svarbu. Buvau labai arti, tačiau dėl širdies bėdų nepatekau. Tokio jausmo anksčiau nebuvau jautęs, tai buvo labai emocingas momentas“, – kalbėjo Ž.Peineris.
Aš beveik verkiau, tačiau stengiausi išlikt stiprus ir kovoti
Po atliktų tyrimų paaiškėjo, kad nieko rimto nėra, todėl gynėjas galėjo toliau rungtyniauti, bet turėjo būti atsargus.
„Nei aikštėje, nei už jos ribų nesijaučiau blogai. Tiesiog ritmas buvo sutrikęs, nieko daugiau. Daktaras sakė, kad viskas būtų žymiai blogiau, jei jausčiausi apsvaigęs, bet to nebuvo. Žaidžiau krepšinį, tačiau ne 100 procentų, nes turėjau būti atsargus“, – atskleidė Ž.Peineris.
Nors į jaunimo rinktines Ž.Peineris nebuvo paimtas, tai nesutrukdė jam pasirašyti kontrakto su Rygos VEF klubu.
Bet ir čia problemos nesibaigė – po metų komandos medikai atliko tyrimus ir pasakė, kad krepšininkas žaisti negali.
„Jokia kita komanda nebūtų manęs paėmusi, net ir prasčiausia Latvijos čempionato komanda. Niekas manęs nenorėjo dėl širdies problemų ir dėl to, kad VEF klube pasirodžiau prastai: žaidžiau trumpai ir nepadariau tiek, kad įrodyčiau savo vertę“, – prisimena buvęs „Lietkabelio“ gynėjas.
Todėl Ž.Peineris įstojo į universitetą ir ėmė krimsti ekonomikos mokslus. Jis manė, kad krepšininko karjera – baigta.
Tačiau tuometis universiteto komandos treneris Martinsas Zibartas ryžosi surizikuoti ir pasiūlė žaidėjui prisijungti prie komandos, žaidžiančios aukščiausioje Latvijos lygoje.
„Pamenu, kai mano brolis pasakė man: „Turi žaisti taip gerai, kad tavęs komandos norėtų net su širdies problemomis. Jei būsi vidutinis žaidėjas, tavęs norės nebent sveiko. Jei būsi virš to, tave ims bet kokia kaina.“ Nuoširdžiai kalbant, tai buvo tiesa, nes po metų Rygos VEF norėjo mane susigrąžinti“, – pasakojo latvis.
Po studijų metų Ž.Peineris pasuko į Ukrainą, kur pasirašė sutartį su Mykolajivo ekipa.
„Bet aš niekada negalvojau toli į priekį, – pripažino Ž.Peineris. – Niekada negalvojau, kad žaisiu Eurolygoje. Bet diena po dienos pamačiau, kad galiu save spausti vis labiau, pasiekiau vis aukštesnį lygį ir staiga supratau, kad net galiu uždirbti iš to pinigus!“
Diena po dienos pamačiau, kad galiu save spausti vis labiau, pasiekiau vis aukštesnį lygį ir staiga supratau, kad net galiu uždirbti iš to pinigus!
„Ventspils“, PAOK ir „Lietkabelio“ komandose vėliau rungtyniavęs latvis praėjusiame sezone Europos taurėje rinko po 12,8 taško ir patraukė Stambulo „Daruššafaka“ klubo dėmesį.
„Net ir prieš metus negalvojau, kad galiu žaisti Eurolygoje. Po universiteto ketverius ar penkerius metus žaidžiau tame pačiame lygyje. Net nebuvau arti minčių apie Eurolygą.
Jaučiu, kad draugai ir šeima labai didžiuojasi, jog čia žaidžiu. Prieš penkerius metus niekas manęs nenorėjo, o aš čia. Labai tuo mėgaujuosi. Žinoma, noriu laimėti visas rungtynes, pelnyti taškus, žaisti gerai, tačiau noriu ir pasimėgauti šiuo sezonu, nes galbūt daugiau niekada nežaisiu Eurolygoje. Tai – svajonės išsipildymas“, – pasakojimą užbaigė Ž.Peineris.
