Kai „Žalgiris“ prieš 19 metų pateko į Eurolygos finalo ketvertą Miunchene, Pauliui buvo penkiolika. Tuomet jis dar lankė treniruotes Arvydo Sabonio krepšinio mokykloje, o vakarais per televizorių žiūrėdavo „Žalgirį“, įsivaizduodamas, kad vieną dieną pats užsivilks žaliai baltus marškinėlius.
Matydamas, kaip būsimi jo mokytojai Dainius Adomaitis ar Darius Maskoliūnas kelia į viršų Eurolygos čempionų trofėjų, paauglys tada dar nesuvokė, koks tai didžiulis žygdarbis tokiai organizacijai kaip „Žalgiris“.
Savo kelionę pagrindinėje „Žalgirio“ komandoje Paulius pradėjo devyniolikos, 2003-iaisiais – tą patį sezoną, kai savo karjerą Kaune nusprendė pabaigti ir Arvydas Sabonis.
Žaisdamas šalia legendos jis atsidūrė per Derricko Sharpo stebuklą nuo Eurolygos finalo ketverto. Simboliška, kad tada irgi žiūrėjo rungtynes per televizorių – neišvyko į Tel Avivą, kur jam neteko sėdėti šalia sugniuždyto Arvydo Sabonio su penkiomis pražangomis ir jo sudužusios Eurolygos čempionų titulo svajonės.
Bet per artėjančius 15 metų jis įsitikins, koks nepasiekiamas gali būti tas Eurolygos elito ketvertas. Per tą laikotarpį „Žalgiris“ vos išgyveno finansinę krizę. Bet P.Jankūnas buvo šalia komandos ir tada, kai jai buvo sunkiausia, ir dabar, kai žalgiriečiai išgyvena geriausią laikmetį per 20 metų.
Dabar jam jau 34-eri, o Serbijos sostinėje gegužės 18–20 dienomis žalgiriečiai turės galbūt kartą per 20 metų pasitaikančią galimybę laimėti Eurolygą.
„Niekas taip nenusipelnė būti finalo ketverte su „Žalgiriu“, kaip Paulius, – po triumfo ketvirtfinalyje surimtėjo Šarūnas Jasikevičius. – Sakau, tai yra pasiaukojimo pavyzdys. Nereikia tik galvoti, kad vienoje pusėje buvo problemų. Serijos metu irgi turėjome daug problemų, apie kurias nešnekėsime, bet jų buvo. Paulius visą sezoną aukojosi, žaidžia su kai kuriomis situacijomis, apie kurias kalbėsime po sezono. Tai kovingumo, tikro kauniečio pavyzdys.“
Dar vos 24-erių kapitono raištį užsirišęs „Žalgirio“ simbolis prieš pirmąjį savo Eurolygos ketvertą 24sek davė išskirtinį interviu, kuriame pasidalijo ir sunkiausiais savo karjeros prisiminimais.
Jei tik pamato, kad kažkas tinginiauja ar ilsisi per treniruotę, puikiai žinome, kokiais būdais Šaras tą praneša žaidėjui, jog jo netenkina treniruočių lygis. Jis stato mus visus ant galinės linijos.
– Pauliau, koks, jūsų akimis, buvo finalo ketvertas 1999-aisiais, kai „Žalgiris“ tapo Eurolygos čempionais?
– Buvau paauglys. Tikrai žiūrėjau tą finalo ketvertą namie, per televizorių.
Tai buvo didelės rungtynės, didelis įvykis visai Lietuvai, Kaunui.
Kai pats esi žaidėjas, daug metų sportuoji ir patenki į finalo ketvertą, tai tada dar nesupratau, ką tai reiškė komandai, Kaunui, man pačiam.
Ypač su tokia nedidele komanda kaip „Žalgiris“.
– Patekti į finalo ketvertą pačiam prireikė 295 rungtynių Eurolygoje. Tai ilgiausia serija finalo ketvertų istorijoje. Ar tas laukimas buvo toks ilgas, kaip skamba šie skaičiai?
– Žinote, tas laukimas... Smagu, kad tai įvyko. Galėjo būti ir daugiau tokių rungtynių (šypsosi).
Taip ir būdavo – turėdavai eiti į biurą, išklausyti visų prognozių klubui, kurios dažniausiai buvo pesimistinės. Ir tartis dėl rungtynių boikotavimo, kai buvo kritinių situacijų.
Kasdien negalvoji apie tą finalo ketvertą. Tiesiog eini, sportuoji, stengiesi laimėti kitas rungtynes ir kuo geriau pasirodyti sezone. O visos tos svajonės apie finalo ketvertą nėra garsiai sakomos. Gal tik viduje siekiamos.
Prie to veda kasdienis darbas. Smagu, kad mes esame čia.
– Kokie buvo tie 15 metų iki Eurolygos finalo ketverto?
– Oi... (šypsosi) Sunkūs, duobėti. Kai kurie metai su smegduobėmis, jei taip galima pasakyti (šypsosi).
Tikrai, „Žalgiriui“ buvo labai sunku. Ir finansinės krizės, ir pakilimai, ir nuopuoliai...
Bet smagu, kad klubas pagaliau tvirtai atsistojo ant kojų, susidėliojo visus dalykus. Kaip sakė Paulius Motiejūnas, atidavė skolas ir žiūri į priekį su didele vizija, kelerių metų projektais.
Yra tęstinumas, tad smagu, kad „Žalgiris“ pagaliau turi tokį veidą, kokio nusipelnė.
– Ar per 15 metų jums žaidžiant „Žalgiryje“ šį klubą taip gerbė Europa, kaip dabar?
– Manau, kad taip dar nebuvo.
Buvo blogų sezonų. Visi kalba, kad mūsų salėje žaisti sunkiausia. Ar tai „Žalgirio“ arenoje, ar tai buvo Halėje. Bet išvykose buvome lengvai apžaidžiami. Visi buvo pripratę prie tokio vaizdo. Jie žinojo, kad žalgiriečiai kausis, darys viską, kad laimėtų, bet tikėdavosi, kad vis tiek mus nugalės.
Per keletą pastarųjų metų situacija tikrai pasikeitė. Puikiai žaidžiame ir išvykose, ir namie. Nebėra to didelio skirtumo tarp pergalių balanso namie ir svečiuose.
Galbūt iš pradžių visos komandos buvo nustebusios ir manė, jog tai tik momentinis išsišokimas. Tačiau po pernykščio sezono, galima sakyti, visos komandos turėtų pradėti gerbti. Arba jau pradėjo gerbti.
– Su šiomis „Žalgirio“ pergalėmis labiausiai siejamas Šarūnas Jasikevičius, įskiepijęs komandai nugalėtojų mentalitetą. Ko trūko kitiems treneriams, jog nepavyko padaryti to paties?
– Apie kitus trenerius dabar nenorėčiau plėstis, ko trūko ir ko ne. Bet Šarūnas yra maksimalistas. Toks jis buvo ir žaidėjas, kai visus sureguliuodavo, sakydavo, ką daryti, duodavo velnių visiems iš eilės.
Dabar jis toks ir treneris. Jis negali pakęsti, jei žaidėjas neatsiduoda 100 proc. ne tik rungtynėse, bet ir treniruotėse. Jei tik pamato, kad kažkas tinginiauja ar ilsisi per treniruotę, puikiai žinome, kokiais būdais jis tą praneša žaidėjui, jog jo netenkina treniruočių lygis.
Jis stato mus visus ant galinės linijos ir... Tokie dalykai įskiepija žaidėjams, kad jie turi dirbti 100 procentų. Net daugiau.
Sako, kad net jei ryte nėra treniruotės, žaidėjas turi ateiti į salę ir šlifuoti savo silpnąsias savybes. Reikalaudamas 100 proc. kasdien jis verčia žaidėjus dirbti maksimaliai, motyvuoja, ir tai duoda vaisių.
Kaip žaidėjas jis norėjo laimėti viską. Taip nori ir kaip treneris. O kai turi tokį trenerį, visa komanda juo seka ir išeina toks rezultatas.
– Šį sezoną kai kurie fantastiški jūsų epizodai buvo tituluoti skambiais pavadinimais: Mutombo blokas, Abdul-Jabbaro kablys... Ar tai ir yra tas maksimumas, kurį iš kiekvieno žalgiriečio išspaudžia Šaras?
– (Juokiasi) Tikriausiai, nežinau... Dar buvo ir greita ataka, pamiršote (juokiasi).
– Koks buvo jos pavadinimas?
– Geriausias buvo Kevino Pangoso juokelis apie tą ataką. Sako, kad kai perėmiau kamuolį, nubėgau ir įmečiau, tai net atakos laikas beveik baigėsi (šypsosi).
Kai stengiesi aikštėje iš visų jėgų, kartais žaidėjai padaro tokius dalykus, kurių jie nepadaro. Tai iš didelio noro, kovingumo. Manau, tai trenerio nuopelnas, kad jis stumia savo žaidėjus prie limitų ribos.
– „Žalgirio“ kapitonu pirmą kartą tapote 24-erių. Kokia tai atsakomybė tokiam jaunam žaidėjui?
– Buvau tikrai labai jaunas. Nesitikėjau net tapti kapitonu. Bet tai buvo balsavimas. Matėsi iš nuotaikų rūbinėje, kad tikriausiai aš būsiu kapitonas. Tai buvo didžiulė atsakomybė.
Buvo ir blogų momentų – teko ir eiti dažnai kalbėtis su valdžia. Pats Arvydas Sabonis tada stengėsi padėti komandai. Tada buvo sunkių momentų. Galvoju, gal net buvau jiems per jaunas, bet pavyko kažkaip laviruoti ir būti kapitonu.
– Kokios buvo tos sunkiausios kapitonavimo akimirkos?
– Taip ir būdavo – turėdavai eiti į biurą, išklausyti visų prognozių klubui, kurios dažniausiai buvo pesimistinės.
Ir tartis dėl rungtynių boikotavimo, kai buvo kritinių situacijų. Turėdavai ateiti į komandą ir išdiskutuoti tuos visus dalykus. Bet turi ir pasakyti, kad dabar kažkurį laiką čia nebus algų, kažko daugiau.
Mes, lietuviai, kažkaip tuos dalykus suprasdavome. Buvome jauni, norėjome žaisti kuo daugiau, Eurolygoje, ir priimdavome tai kaip normalų dalyką. Aišku, legionieriams būdavo sunkiau.
– Daugelis išskiria jūsų kapitoniškas savybes. Kas labiausiai prisidėjo prie jų susiformavimo?
– Jau pirmame sezone komandoje buvo daug patyrusių lietuvių, iš kurių ėmiau pavyzdį. Mano pirmas kapitonas „Žalgiryje“ buvo Mindaugas Timinskas, kuris, manau, ir padėjo pamatus tolesnei kapitono karjerai, jei taip galima pasakyti (šypsosi).
Perėmiau daug jo savybių, žiūrėjau, kaip jis tą daro. Be jo, dar buvo Arvydas Sabonis, Dainius Šalenga, Artūras Javtokas. Tokie vyresnės kartos žaidėjai, kurie tikrai davė man didelį impulsą.
Žiūrėdavau, ką jie daro aikštėje, už jos ribų, kaip elgiasi su jaunais, vieni kitais. Turėjau tikrai gerus mokytojus.
– Ilgainiui tapote „Žalgirio“ organizacijos veidu. Ar netolimoje ateityje, pakabinus sportbačius ant vinies, matote save „Žalgirio“ klube kaip vieną iš jo vadovų? Ar matote save tokioje pozicijoje?
– Manau, kad domintų. Tikriausiai nebežaisiu krepšinio dar 10 metų. Tikriausiai bus mažiau.
Savęs kažkaip neįsivaizduoju treneriu. Matau, kiek dirba Šarūnas. Su kokiu fanatizmu jis čia sėdi nuo ankstyvo ryto, kiek žiūri begalę video, kiek braižo derinių ir visa kita. Tai savęs neįsivaizduoju tokiame vaidmenyje.
O stengtis būti treneriu be įkvėpimo ir atsidavimo, tai bus tik laikinas nesusipratimas.
Save labiau įsivaizduoju kitoje srityje. Bet dabar dar gerai jaučiuosi, noriu žaisti. Tos mintys yra kažkur viduje, bet tai dar tik mintys.
– Mintys, ko gero, jau po truputį sukasi ir apie Eurolygos finalo ketvertą. Jau vien šis etapas buvo kaip svajonė. O ar dabar tyliai pasvajojate apie kažką daugiau?
– Nežinau, sunku... Turime jauną komandą, daug jaunų ir naujų žaidėjų. Aišku, didžioji sezono dalis jau praėjo ir esame susižaidę. Bet tokioje atmosferoje ir įtampoje kaip komanda dar nesame buvę. Nežinau, kaip pavyks su tuo susitvarkyti pirmosiomis minutėmis.
Bet kaip mums sakė treneriai prieš seriją su „Olympiakos“, visi akcentavo didžiulę jų patirtį ir mūsų nepatyrimą, bet patirtis toks dalykas, kad jei kauniesi 100 proc., klausai trenerių, vykdai planą, patirtis kartais nėra tas lemiamas dalykas, kuris nulemia nugalėtoją.
– Galbūt underdogų statusas ir ambicijos gali tapti „Žalgirio“ arkliuku Belgrade?
– Tik tai ir gali būti. Nes nei patirtimi, nei superžvaigždėmis mes negalime lygiuotis į didžiules komandas finalo ketverte. Bet kiti mūsų dalykai, kurie mus ir vedė visą sezoną iki finalo ketverto, turi būti dar labiau išreikšti.
Tas kovingumas, nusiteikimas ir kibimas į atlapus turi būti aukščiausio lygio.