„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai
2020 11 20

Išsamus ir atviras N.Hayesas užstojo M.Schillerį: „Jam čia niekas net nedavė šanso“

Gal kas galite paaiškinti, ką lietuvių kalboje reiškia „atsi-“ žodyje „atsiprašau“? Juk tai turi kažką reikšti, taip? Tai vienas iš daugelio (ne)sudėtingų klausimų, kuriuos kelia Kauno „Žalgirio“ legionierius Nigelas Hayesas. 25 metų amerikietis komiškai, bet toliau uoliai iki smulkmenų mokosi lietuvių kalbos. Mus, lietuvius, pats puolėjas galėtų pamokyti amerikietiškų posakių ir kantrybės. 15min – išsamus žalgiriečio pasakojimas apie nurašytą Martiną Schillerį ir kitokį jo metodą treniruoti „Žalgirį“.

Suprasti akimirksniu

  • Kauno „Žalgirio“ ir „Olimpia“ rungtynių pradžia Milane – penktadienį 21 val. 45 min. Lietuvos laiku.

Nigelas Hayesas likus kelioms minutėms iki rungtynių starto tradiciškai stojosi prie šoninės linijos, kai šalia jos išsirikiavę žalgiriečiai kiek sutrikę žvilgčiojo vienas į kitą. Priešais prie darbo stalo įsitaisęs „Žalgirio“ atstovas spaudai Almantas Kiveris tik gūžtelėjo pečiais. „Tautiškos giesmės“ tradicija tarp tuščių „Žalgirio“ arenos tribūnų prieš Eurolygos namų rungtynes su Maskvos CSKA nutrūko. Nigelas Hayesas nusiminė.

Jis išmokęs daugelį Lietuvos himno žodžių, todėl mėgo tyliai sau po nosimi kartu su žaliai baltų armija traukti tas šlovingas eilutes. Geru sufleriu liežuvį lietuvių kalba laužančiam amerikiečiui tapdavo ir „Tautiškos giesmės“ titrai „Žalgirio“ arenos kube.

„Aš maniau, kad Eurolyga oficialiai draudžia himnus. Bet panašu, kad lietuviams tai nerūpi – tai daug pasako apie jų pasididžiavimą Lietuva“, – 15min pasakoja 203 cm ūgio puolėjas.

N.Hayesas stebisi išgirdęs, kad nemažai užsieniečių mūsų himnas pasirodė liūdnas. Anaiptol, legionieriui „Tautiška giesmė“ skamba maloniai ir labai didingai. Ypač tos eilutės „Vardan tos!“ – ištaria jas N.Hayesas pats, lietuviškai.

Ką noriu pasakyti – ir tikrai neįžeidinėdamas visų Europos ar Lietuvos krepšinio gerbėjų, bet Schilleriui niekas net nedavė šanso, vos tik jis čia atvyko. „O! Amerikietis treneris, iš G lygos“... „Jis bus beviltiškas!“; „O! Jis nerėkia, jam nerūpi...“

2019-ųjų vasarą pirmą kartą prisistatęs į „Žalgirio“ stovyklą, amerikietis žadėjo, kad per mėnesį laisvai kalbės lietuviškai. Jis sėkmingai baigė lietuvių kalbos kursą, bet prasikeikė bandydamas perprasti linksniavimą. Sako, supranta vis daugiau, bet dar neperlipo barjero, kad pats galėtų rišliai ir greitai dėlioti lietuviškus sakinius.

Dėl lietuvių kalbos jam dažnai kyla tokių klausimų, į kuriuos negali atsakyti net patys vietiniai „Žalgirio“ žaidėjai.

„Šiemet su kalba turėtų sektis dar geriau. Dėl koronos negalėjau lankyti pamokėlių, bet dabar dar daugiau klausau, ką aplinkui kalbasi vyrukai. Taip galiu įsisavinti daugiau dalykų. Kita vertus, į daugelį klausimų vis tiek neišgirstu atsakymų. O tai trikdo mokymosi procesą. Būna, paklausiu komandos draugų, ką kažkas konkrečiai reiškia. O jie tiesiog nežino. Tad tai apsunkina dalykus“, – atsidūsta N.Hayesas.

Staiga jis klausia: kas yra „atsi“?

„Ačiū?“ – perklausiu pagalvojęs, kad N.Hayesas tiesiog ištarė lietuvišką padėką neteisingai.

„Ne, ne – „atsi“ prieš žodį, pavyzdžiui, „atsi-prašau“? Arba „atsi-gerti“?“ – nerimsta N.Hayesas.

Išvydęs pauzę ir abejonę mano veide, jis švenčia pergalę: „Štai ką turiu omenyje!“

„Niekas nežino... Bet juk turi kažką reikšti, nes kitaip nesakytumėte „prašau“ ir „atsi-prašau“. „Atsi“ turi kažką reikšti, nes kitaip jo žodyje nebūtų. Ir niekas negali atsakyti!“ – taip lengvai nepaleis žalgirietis.

Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./Nigel Hayes
Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./Nigel Hayes

Pokalbiui su 15min Nigelas Hayesas nusileido laiptais į „Žalgirio“ treniruočių salę likus pusantros valandos iki pratybų pradžios.

Tai jam įprastas laikas. Kai sykį panašiu metu „Žalgirio“ arenoje teko kalbinti Paulių Jankūną, Nigelas Hayesas jau kurį laiką šlifavo savo metimą padedamas asistento Tautvydo Sabonio. Nemuno krepšinio salos laboratorijoje jiedu dirba viršvalandžius.

N.Hayesas šį sezoną Eurolygoje per 24 minutes pelno vid. 8,2 taško (38,7 proc. dvit., 37,1 proc. trit.), atkovoja 4,7 kamuolio (1,2 puolime), atlieka 1,2 rezultatyvaus perdavimo ir renka 10,1 naudingumo balo. Bet puolėjo taikiklis vis dar nusimuša, todėl užduotį praplėsti aikštę gavęs amerikietis bando suderinti savo ginklą.

Šį kartą N.Hayesas anksčiau atvyksta į rytinę treniruotę dėl interviu 15min. Žalgirietis šypsosi – čia susirinkome tikrai ne pliurpalams apie lietuvių kalbos pamokas. Dar valydamasis dantis jis numanė, kad sulauks klausimo, kuris šiame pokalbyje išvystys labai įdomią diskusiją. Diskusiją apie trenerį, kuris atvykęs į „Žalgirį“ po Šarūno Jasikevičiaus eros, daugelio buvo iškart nurašytas.

15min interviu – išsamus, bet labai atviras ir kaip visada susimąstyti verčiantis N.Hayesas.

– Kalbant apie mokymosi procesą, pamenu, kai pastarąjį kartą kalbėjome per karantiną, minėjote, kaip Šaras jums padėjo išmokti dar geriau skaityti žaidimą ir suprasti krepšinį. Taip pat gerbėte jį už tai, kad jis galėjo jus iškeikti šešiomis skirtingomis kalbomis. O koks mokytojas yra Martinas Schilleris?

– Jis yra mokytojas, kuris pats smarkiai įsitraukia į mokymosi procesą. Jis nori įsitikinti, kad visi viską aiškiai ir detaliai perprastų. Kad visi būtų prie tos pačios supratimo linijos.

Yra toks pasakymas – turbūt tokį turi ir lietuviai: „Yra daugiau būdų, kaip nudirti katinui kailį“ (yra daugiau būdų, kaip padaryti tą patį dalyką). Tai reiškia, kad yra ir daugiau būdų, kaip mokyti krepšinio. Daugiau būdų, kaip galima žaisti krepšinį.

Visi žino, kad Šaras turėjo labai vizualų, demonstratyvų, garsų treniravimo būdą. Treneris Schilleris tiesiog perduoda tą pačią informaciją, tik ne taip garsiai ir demonstratyviai. Bet jie abu siunčia tą pačią žinią.

Schilleris gerai atlieka savo darbą. Galvoju, jam nepasisekė, kad šį ir kitą sezoną jis visada bus lyginamas su Šaru. Jis neturės šanso tiesiog parodyti, ką gali – nors jis ir taip yra geras treneris. Bet ateidamas iškart po Šaro, jis pateko į nedėkingą situaciją. Ir taip būtų nutikę bet kuriam kitam treneriui, kuriam vis kartotų: Šaras darė taip, Šaras padarė tą. Neteisinga, kad jis neturės galimybės įdiegti savo sistemos, mokymo ir stiliaus nesulaukdamas palyginimų su buvusiu treneriu.

Getty Images/Euroleague.net nuotr./Martinas Schilleris
Getty Images/Euroleague.net nuotr./Martinas Schilleris

– Ką žaidėjai apie tai galvoja? Gal dėl to norite kažkiek pridengti ir apsaugoti trenerį? Apsaugoti nuo viso to spaudimo.

– Manau, kad jo tai neveikia. Manęs irgi. Jis nesupranta lietuvių kalbos, neskaito lietuviškai, todėl kad ir ką besakote, jis nemato ir nesupranta. Todėl tai neturi reikšmės.

Aš pats irgi neskaitau lietuviškos žiniasklaidos. Neskaičiau ir JAV. Nes tai neturi veikti to, ką darai aikštėje. Galvoju, jam tai išeis į naudą. Jis gali ramiai tęsti savo darbus.

Manau, tai lietuviai žaidėjai galbūt jaučia spaudimą. Nes jie – lietuviai. Jie čia buvo ir žino, ko nori ir tikisi sirgaliai. O užsieniečiai ir treneris – tiesiog bandome čia laimėti rungtynes.

– Kai sykį kalbėjome apie jūsų gebėjimą skaityti ir suprasti žaidimą, minėjote, kad nemažai kas jums sakė, jog galėtumėte būti treneris. Tik tada sakėte, jog neįsivaizduojate savęs ant kažko rėkiančio. Jei atvirai, tik kartą girdėjau šaukiantį Martiną Schillerį – ant Joffrey Lauvergne'o dėl gynyboje neatkovoto kamuolio su Maskvos CSKA. Ar Martinas Schilleris keičia tą požiūrį, kaip galima išreikalauti iš žaidėjo norimų dalykų? Šaras tą darė gan griežtu būdu. O kaip Martinas bando perteikti informaciją?

– Pats principas yra tas pats. Bet tai žaidėjo atsakomybė suprasti, kad žinutė, kurią perduoda treneris, nuo to nesikeičia. Pavyzdžiui, aš galiu įteikti dėžę. Ir visai nesvarbu, kaip ją supakuosiu, svarbiausia – kas yra toje dėžėje. Kartais žmonės naudoja „triukšmingas“ dėžes, kad įteiktų dovaną. O kai kurie perduoda tą dovanėlę įpakavę ją simboliškai. Bet svarbiausia, kas yra viduje. Lygiai taip pat, kaip ir treniravime – kad ir kokio stiliaus jis bebūtų.

Tai žaidėjo reikalas klausyti – nesvarbu, kokiu būdu žinia būtų perduodama. Svarbiausia suprasti, ko iš tavęs nori tam tikroje gynyboje, tam tikroje puolimo situacijoje ar rotacijoje. Turime eiti ir išpildyti nurodymus.

Kaip ir sakiau, yra daugiau būdų, kaip galima treniruoti. Daugiau būdų, kaip galime kažką daryti šiame pasaulyje. Abu stiliai veikia. Bet jeigu tapčiau treneriu, aš nerėkčiau.

Vienas mėgstamiausių mano trenerių – mano vidurinės mokyklos treneris. Kai žaisdavome blogai, jis galėdavo sušaukti minutės pertraukėlę, bet net neateiti į susibūrimą prie komandos. Jis tiesiog paprašydavo pertraukėlės, nužiūrėdavo mus einančius suolo link, ir tiesiog eidavo šalin atsigerti vandens. Mums tai buvo aiški žinia, kad žaidžiame ne taip, todėl grįžę į aikštę turime susitvarkyti. Kartais jis tiesiog paprašydavo pertraukėlės ir atsidusdavo. Galvoju, naudočiau panašų principą.

Pavyzdžiui, būna tėvų, kurių didžiausia bausmės išraiška būna ne rėkimas, o tiesiog nusivylimas. Tai skaudina labiau. Bent jau mane tai taip veikia. Galvoju, panašiai elgčiausi ir kaip treneris. Maždaug: turbūt galėtume padirbėti geriau, jums taip neatrodo? Ir galvoji – po velnių, galbūt taip, tai mano kaltė, treneri...

Bet veikia ir kitas metodas. Gali iškeikti ką nors šešiomis skirtingomis kalbomis. Tai irgi veikia! Tai žaidėjo darbas suprasti, ko iš tavęs norima, ir tai įvykdyti.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Šarūnas Jasikevičius
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Šarūnas Jasikevičius

– Kai „Žalgiris“ pasamdė Martiną Schillerį, daugelis mūsų – sirgalių, žurnalistų, bendrai lietuvių, priėmėme jį kaip JAV krepšinio stiliaus specialistą...

– (nutraukia klausimą.) Ko jūs, vyručiai, negerbiate... Visiškai. Ir neduodate jam šanso.

– Pripažinsiu: daugelis mūsų, europiečių, turime savo nuomonę apie JAV krepšinį...

– Taip, bet ką noriu pasakyti – ir tikrai neįžeidinėdamas visų Europos ar Lietuvos krepšinio gerbėjų, bet jam (M.Schilleriui) niekas net nedavė šanso, vos tik jis čia atvyko. „O! Amerikietis treneris, iš G lygos“... „Jis bus beviltiškas!“; „O! Jis nerėkia, jam nerūpi...“

Visi žino kontrastą tarp JAV ir Europos krepšinio. Ką ir minėjau – jam labai nepasisekė, kad ištisą sezoną, kad ir mums čia dabar sėdint ir kalbant, jis negaus tokio šanso: gerai, čia yra komanda, tu esi treneris ir parodyk, ką moki. Čia abejonė buvo pasėta nuo pirmos akimirkos, kai jis tik buvo pasamdytas.

„O! Amerikietis treneris!“... Net pasiruošime sezonui: „O! Jie meta per daug tritaškių“; „kokia čia gynyba?!“; „ką jis čia daro?!“; „kodėl jis net nešaukia?!“ Sezonas prasideda ir visi: „O jergau, jis šaunus!“ Dabar mes pralaimėjome trejas Eurolygos rungtynes iš eilės ir prasideda: „O ką mes sakėme?!“

Nei per aukštai, nei per žemai... Tiesiog daryk savo darbą. Čempionatai ir apdovanojimai laimimi tik sezono pabaigoje. O praėjo dar tik du mėnesiai.

VIDEO: „urBONUSas“: didžiausi „Žalgirio“ kritikos taikiniai ir karštas ginčas dėl D.Sirvydžio

– Užaugus JAV krepšinio mokykloje ir Europoje pradedant trečią profesionalo karjeros sezoną, kaip jums atrodo, kas suformavo tokį skeptišką europiečių požiūrį į amerikietišką metodiką?

– Net nežinau... Pirmiausia, JAV krepšinyje skiriasi taisyklės. Jos kitokios nei Europoje. Tai jau keičia žaidimą. Ir iš čia kartais iš abiejų Atlanto pusių ateina supratimo ir pagarbos trūkumas.

Gynyboje Europoje nėra trijų sekundžių taisyklės, kuri visiškai keičia žaidimo strategiją. Tolimesnė tritaškio linija JAV, ilgesnis žaidimo laikas. Visai kitas požiūris į atakai skirtą laiką. Greitos atakos, kitas pražangų supratimas. Europoje turi išnaudoti pražangas, eliminuoti lengvus taškus. Amerikoje akcentuojama bandyti sugrįžti į gynybą ir stengtis išvengti pražangų, nebent tai privaloma. Europoje dažnai vos tik kažkas pradeda greitą puolimą, iškart jį bauduoji. Bet jei atsisuktum, pamatytum, kad visi jau sugrįžę į savo aikštės pusę ir galėjai išsaugoti pražangą.

Yra daug niuansų ir negali teigti, kad vieni geresni nei kiti. Abi mokyklos turi puikių dalykų. Manau, kad jei sugebėsi gerai žaisti Europoje, tau bus lengviau prisitaikyti NBA. Nes, manau, taisyklės yra laisvesnės ir ten yra laisvesnis krepšinis.

Akivaizdu, tai tas pats sportas, tas pats žaidimas. Bet NBA yra daugiau pramoga nei sportas. Europoje tai arčiau sporto nei pramogos. Sirgaliams tai patinka, bet tai yra skirtumas. Ir jis matyti žaidimo stiliuje, taisyklėse. Daug Eurolygos krepšinio rungtynių kartais gali būti labai brutalios. Tiek jas žaisti, tiek žiūrėti.

Pavyzdžiui, mūsų rungtynės su ASVEL. Tai buvo kaip amerikietiško futbolo rungtynės! Mažai taškų, didelis fiziškumas. Kai NBA rezultatai yra 120:100, su daug metimų, dėjimais, skrydžiais...

– Tai Europos krepšinis panašesnis į NCAA?

– Taip, tikrai. Ir labai. Turbūt toks pat krepšinis. Aišku, išskyrus tai, kad Europoje vyrukai yra aukštesni, vyresni ir už tai gauna pinigus.

– Grįžtant prie mano klausimo, kurio nebaigiau... Perėjus JAV krepšinio mokyklą, o Europoje padirbėjus su treneriais Ertugrulu Erdoganu bei Šarūnu Jasikevičiumi, kokiai krepšinio mokyklai priskirtumėte Martiną Schillerį – Europos ar JAV?

– Žinoma, JAV. Taip, labiau amerikietiškai. Dar sykį pabrėšiu – viena mokykla nėra geresnė už kitą. Bet pagal tai, kaip treniruojamės, kokią treneris naudoja terminologiją, kaip apšilinėjame prieš rungtynes, kaip kalbame apie žaidimo planą, tai yra akivaizdžiai amerikietiška mokykla.

Vyrukai manęs iš pradžių vis klausdavo: tai šitaip pas jus dirbama JAV? Taip, labai panašiai. Pavyzdžiui, apšilimas. Dabar prieš rungtynes apšylame grupėmis, pagal pozicijas. Kai pernai būdavo tiesiog... Eik ir apšilk. Bet šiemet atskirai apšyla įžaidėjai, tada aukštaūgiai, po to puolėjai, 2–3 pozicijų žaidėjai. Visai kaip NBA: prasitempimas, atsipalaidavimas, rungtynių laikas.

Ar kažkuris būdas geresnis už kitą? Ne. Bet jie skirtingi.

– Kaip jaučiasi žaidėjai, kai kartu su jumis prieš pat rungtynes apšilinėja ir vyr. treneris?

– Man buvo šokas! Ypač iš pradžių. Didžiulis šokas. Vyr. treneris laksto su tavimi po aikštę prieš rungtynes... Kaip ir sakiau, jis labai įsitraukia. Jis dirba su ketvirtais numeriais – manimi, Jankiu, Augu. Ir jis visada įsitraukęs: atkovoja kamuolius, juos perdavinėja.

Jis visada įsitraukęs ir treniruotėse: driblinguoja kamuolį, ginasi, aktyviai dirba. Tai visiškai amerikietiška. Taip dirba daug universitetų trenerių, taip pat ir trenerių profesionalų lygyje.

Kas geriau? Neturi reikšmės. Bet tai tik rodo, kad savo įsitraukimu jis nori pasakyti, kad visi jaustųsi ir žinotų, jog tai bendros komandos pastangos, organizacijos pastangos, ir visi turime būti susitelkę tam pačiam tikslui, kad pasiektume to, ko norime.

– Prieš atvykdamas į Kauną M.Schilleris asmeniškai kalbėjosi su kiekvienu žaidėju ir pasakė, ką mano apie jų žaidimą ir ką norėtų padėti daryti dar geriau. Ką treneris užakcentavo jums?

– Susiskambinome per „Zoom“, buvo ir asistentas Arne Voltmannas. Žiūrėjome keletą rungtynių iš praėjusio sezono. Treneris pasakojo apie būsimą žaidimo sistemą ir davė man peržiūrėti Bambergo „Brose“ ekipos rungtynių, kurioje dirbo Voltmannas. Mes žaidžiame pagal gan panašią žaidimo sistemą, kokią ir ten naudojo puolime.

Schilleris norėjo, kad pažiūrėčiau ir suprasčiau, kaip jis nori mane išnaudoti, kad būčiau universalus gynyboje ir išplėsčiau aikštę, padėčiau puolimo tėkmei.

Mums visai neblogai sekasi puolime, ar ne?

– Jūs esate pirmi Eurolygoje pagal puolimo reitingą.

– Tai reiškia, kad jis kažką juk nuveikė, taip? Mums labai gerai sekasi pulti. Gynyba... Žinome, kad tai turi būti mūsų susitelkimo objektas ir turime toliau tam telktis. Tai kitokia sistema, nei ta, prie kurios buvome pripratę. Tai žymiai amerikietiškesnė sistema daugeliui mūsų. Bent jau man taip pasirodė, augant JAV ir čia, Europoje, matant, kaip žaidžia kitos komandos.

Buvo gerų atkarpų su CSKA. Sakyčiau, gerai gynėmės 25–30 minutes. Jeigu pavyks tai ištęsti iki 35–37 minučių, stabiliau bet kuriose rungtynėse, pastatysime save į gerą poziciją laimėti.

Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./Martin Schiller
Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./Martin Schiller

– Perėjęs tą Šarūno Jasikevičiaus krepšinio mokyklą ir dirbdamas pagal Martino Schillerio metodiką, ką galvojate pasiimsiąs iš visos tos patirties „Žalgiryje“?

– Jei atvirai, turiu būti agresyvesnis. Man tą kartoja visą gyvenimą. Tiesiog reikia, kad tai suveiktų. Ir jei atvirai – viskas.

Gal jūs pasakysite kitaip, bet, galvoju, neblogai ginuosi. Stengiuosi būti solidus, padėti komandai, būti tinkamose pozicijose. Manau, kitas žingsnis, kuris padėtų komandai, tai būtų didesnis mano indėlis puolime.

– Ar agresyvumas puolime ateina iš pasitikėjimo savimi kėlimo?

– Manau, tai tiesiog aš ir mano sprendimas žiūrėti savo darbo. Kad aš puolu gerai tol, kol metu tinkamus metimus, kuriuos ir turiu mesti. Meti, kai esi laisvas, ir viskas. Kartais būna taip, kad bandai išlaukti gero metimo. O kartais reikia tiesiog eiti ir mesti, susikurti tą metimą.

– Kartais iš šalies atrodo, kad permąstote savo veiksmus.

– Taip, turbūt. Kalbėjau apie tai su Tučiu (Tautvydas Sabonis, „Žalgirio“ asistentas). Kartais galvoju, ar nebūtų geriau, jei būtum ne toks gudrus krepšininkas? Jei tiesiog eitum ir mestum nieko negalvodamas? Ir manęs klaustų: Nigelai, ką čia darai? O aš – nežinau, tiesiog žaidžiu krepšinį. Ar taip geriau, nei labai gerai suprasti žaidimą ir viską matyti? Kas yra geriau?

– Ko gero, kaip ir visada, reikia surasti tinkamą balansą.

– Taip. O aš labiau toje pusėje, kur per daug mąstau apie savo veiksmus. Turiu automatiškai suprasti, kad nėra blogo metimo. O kai treneris mane sudrausmintų, atrasčiau tą balansą. Galbūt taip būtų geriausia – nuo vieno kraštutinumo pereiti prie kito. Ir laukti, kol mane sugriebs treneris ir atves į tą reikiamą viduriuką. Man reikia trenerio, kuris parodytų, koks yra geras balansas, kur esu aš ir ką man reikia pasiekti.

Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./Nigel Hayes
Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./Nigel Hayes

– Jūs identifikuojate savo problemą, bet kaip bandote eliminuoti ją iš žaidimo?

– Žiūriu daug vaizdo įrašų ir matau, kur galėjau padaryti kažką čia, kažką ten. Žiūriu kitų savo pozicijos krepšininkų žaidimą Eurolygoje. Taip pat stebiu NBA žaidėjų žaidimą, kurių įgūdžių arsenalas yra panašus į mano. Žiūriu, kaip jie bando pelnyti taškus ir būti agresyvūs savo komandų puolimo sistemoje.

Aš dirbu tikrai sunkiai. Mes čia, salėje, su Tučiu visą laiką. Ryte, vakare – dirbame tikrai sunkiai, kad būčiau geresnis. Įgūdžiai čia – tai tik priklauso nuo to, kada nuspręsiu tiesiog eiti žaisti krepšinį. Tai juk paprastas krepšinis – paimk kamuolį ir padėk jį į krepšį. Mažiau galvosi, bus tik geriau.

– Pakalbėkime apie jūsų emocijas. Kartais atrodo, kad aikštėje jų visai nerodote. Net po jūsų dėjimo Prienuose emocijomis sprogo Marekas Blaževičius ant suolo, bet ne jūs. Kodėl?

– Tai mano paauglystės treneris. Viskas prasidėjo nuo jo! Puikus vyrukas. Kaip tik su juo kalbėjausi vakar.

Toks jis buvo su mumis, kai buvome 14–17 metų. Tada tiesiog lakstai po aikštę, kvailioji. Vienas mūsiškių atliko tikrai šaunų dėjimą. Visi pašėlome. O jis po dėjimo tiesiog stovėjo rimtas ir viskas, lyg niekur nieko.

Manau, mama irgi prie to prisidėjo. Taip pat turėjau gerą futbolo komandos trenerį vidurinėje – Joe Palką. Puikus treneris! O mes buvome labai gera futbolo komanda. Linkėjimai Whitmerio mokyklos futbolo komandai – ten mano vyrukai!

Bet Palka visada mokė, kad niekada nesijaustume esą per daug aukštai ir per daug žemai. Tą girdėjau kiekvieną dieną. Ypač rungtynių metu. Supratau, kad nereikia reaguoti į dalykus pernelyg emocingai.

Vienas mano mėgstamiausių žaidėjų – Klay Thompsonas. Iš jo veido niekada nieko nepasakysi. Kiek girdėjau, jis turi tokį mąstymą, kad... Aišku, kai esi vienas geriausių visų laikų metikų, galbūt viskas žymiai paprasčiau. Bet jo neveikia niekas, ką jis daro puolime. Jis gali pramesti 9 metimus iš eilės ir jo veidas bus toks pat, kaip po 9 pataikytų tritaškių iš eilės. Jis tiesiog toliau meta ir žaidžia.

Kawhi Leonardas irgi panašus. Visi sako, kad jis tiesiog žaidžia ir viskas. Panašiai jaučiuosi ir aš. Kartais yra tam tinkamas laikas – kai tampi čempionu – būm! Išleisk emocijas.

O kai rungtynėse įdedi iš viršaus... Nežinau, tai tiesiog dėjimas. Žaisk toliau.

– Jeigu eitume giliau į emocijas, bet labiau į psichologiją, kokių iššūkių koronaviruso fone sudaro žaidimas toli nuo namų?

– Net nežinau. Panašu, kaip pernai. Tik tikrai erzina, kad neturime fanų. Būtų labai gera su jais žaisti. Jie nuostabūs. Jau esu tai sakęs, bet „Žalgirio“ fanai yra geriausi, kokius man teko matyti ir prie kokių man teko žaisti.

Net kai pralaimėjome 9 rungtynes iš eilės ir jie vis tiek iššlavė visus bilietus, sakau gerai – jūs mane nupirkote. Jie puikūs.

Būtų gera, jei visos komandos – ne tik mes, galėtume žaisti prie sirgalių. Aistruoliams ir žmonėms duoti pertraukėlę nuo gyvenimo. Juk sportas daugeliui žmonių tuo ir tapo.

Ne visi gyvename nuostabius glamūrinius gyvenimus. Žmonės sunkiai dirba ir gauna 2,5 valandos akimirką, kai ateina į rungtynes išsikrauti ir tiesiog išprotėti. Ir jie tikrai išprotėję! Ta jų energija... Atsipalaidavimas, pasilinksminimas ir krepšinio žiūrėjimas. Gera su jais žaisti.

Ir dar kas! Tas COVID-19 testavimas... O, Dieve! Turėti tą dalyką nosyje ir taip kiekvieną kartą... Tai brutalu!

– Negi nepripratote?

– Ne! Gerai, pasakysiu, kad kai pirmą kartą čia atvykau, aš tiesiog verkiau. Man taip skaudėjo... Nežinau, kas buvo ta moteriškė – tikiuosi, tai pamatysi, nes nebenoriu su tavimi kalbėtis gyvenime. Nes ji tiesiog kišo ir kišo... Aš sėdžiu ir mirštu. Iškart parašiau mamai: nepalik namų, nes kitaip reikės darytis testą!

Bet dabar viskas gerai. Trys sekundės skausmo ir viskas.

Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./Nigel Hayes
Roko Lukoševičiaus / 15min nuotr./Nigel Hayes

– Milano „Olimpia“ yra tarsi varžovas, kuris žymi jūsų progreso Eurolygoje eilutę. Kai pirmą kartą žaidėte prieš šį klubą, kitą dieną gavote gerų closeouto žaidimo situacijų pamokų iš Šarūno Jasikevičiaus. Antrajame Eurolygos rate su Milanu sužaidėte rezultatyviausią karjeros mačą (21 tšk.). Kokiame savo progreso taške jaučiatės sutikdamas Milano komandą šį kartą?

– Jaučiu, kad geriau suprantu, kaip čia žaidžiamas krepšinis. Tai kaip žaidimas žaidime. Kaip čia daromos pražangos, kokiu tempu žaidžiamas krepšinis, ypač su tam tikromis komandomis.

Dažniausiai, jeigu sužaidi gerai prieš vieną komandą, tai kitą kartą prieš tą patį varžovą nori sužaisti bent tuo pačiu lygiu. O jeigu pasirodai prastai, kitą kartą privalai prieš tą patį varžovą sužaisti gerai.

O tos pirmosios rungtynės su Milanu pernai... Po jų Šaras su manimi kalbėjo taip „maloniai“... Puikūs, labai gražūs žodžiai... Antrame mače pasirodžiau žymiai geriau. Ir mums reikėjo tos pergalės.

Bet svarbiausia nekvaršinti galvos dėl šio klausimo. Svarbiausia eiti ir žaisti. O jūsų klausimas dabar yra apie tai, ko neturėčiau daryti. Todėl dabar aš jus kaltinu, kad jūs mane verčiate permąstyti dalykus. Nes manau, kad tai man nėra taip svarbu.

O kas tikrai svarbu, tai paklausti savęs: ar pasiruošei žaisti? Taip. Tai eik ir žaisk. O kaip bus, taip bus. Ir viskas. Nes kol laimi, niekas kita nesvarbu – tiesiog eik ir žaisk.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs