Suprasti akimirksniu
- Visų finalų serijų rezultatai:
- 1983 m. CSKA – „Žalgiris“ 2:1 (80:83, 89:76, 79:77 po pratęsimo)
- 1984 m. CSKA – „Žalgiris“ 2:1 (77:65, 73:78, 73:67).
- 1985 m. „Žalgiris“ – CSKA 2:0 (86:71, 77:75, po pratęsimo)
- 1986 m. „Žalgiris“ – CSKA 2:1 (69:62, 64:71, 67:59)
- 1987 m. „Žalgiris“ – CSKA 2:1 (81:92, 70:67, 93:83 ОТ)
- 1988 m. CSKA – „Žalgiris“ 2:0 (87:80, 94:66).
Geriausius žaidėjus surinkdavusi CSKA karaliavo SSRS pirmenybėse dešimtmečiais. Nuo 1960 iki 1984 metų Raudonosios armijos klubas aukso medalių nelaimėjo tik du kartus – sykį triumfavo Tbilisio „Dinamo“ ir kartą Sankt Peterburgo (tuo metu Leningrado) „Spartak“.
CSKA dominavimas nebuvo keistas, nes tuo metu klubas surinkdavo visus geriausius žaidėjus iš įvairių sovietinių respublikų ir sudėtis iš esmės buvo tokia kaip ir SSRS rinktinės.
Tačiau „Žalgiris“ įskėlė sumaištį, įsiveržęs į ilgalaikę kovą su CSKA.
„Emocinis užtaisas gimė Lietuvoje, mažoje Baltijos valstybėje, kuri ėjo iš proto dėl krepšinio dar nuo tada, kai laimėjo Europos čempionatą, o atsiradus naujai „Žalgirio“ kartai gimė judėjimas, kurį Kaune pavadino „aukso karštlige“. Pergalė prieš CSKA tapo nacionaline idėja“, – priminė sports.ru portalas.
Kauno komandą žmonės palaikė net Maskvoje
Dėl tokio įvykio prieš 1983 metų finalą Lietuvoje net buvo sukurtas klipas, kuriame jaunas A.Sabonis joja raitas ant žirgo skambant vesternų muzikai.
Rungtynių metu Kauno gatvės ištuštėdavo. 5 tūkst. žiūrovų talpinanti Kauno sporto halė būdavo sausakimša, o kiti įsitaisydavo prie televizorių.
Teatruose atšaukdavo spektaklius, o jei renginiai vykdavo, per juos skelbdavo rungtynių rezultatą. Viešojo transporto vairuotojai klausydavosi mačo eigos per radijo imtuvus, kuriuos paleisdavo garsiai, kad girdėtų ir keleiviai.
Per visą stotį per garsiakalbį rėkdavo: „Pralaimėjot, pralaimėjot“.
„CSKA krepšininkų atžvilgiu lietuviai neslėpė emocijų, – švilpė S.Tarakanovui, net kai jis žaisdavo SSRS rinktinėje, siūbuodavo traukinio vagonus po pralaimėjimų ir per visą stotį per garsiakalbį rėkdavo: „Pralaimėjot, pralaimėjot“ po pergalių“, – pasakojo sports.ru
Tokia pati atmosfera kėlėsi į Maskvą.
Šiame mieste iš pradžių rungtynės buvo rengiamos CSKA sporto komplekse, paskui persikėlė į Lužnikų sporto rūmus, o ten iš 15 tūkst. sirgalių apie 12 tūkst. palaikydavo „Žalgirį“.
Lietuviai traukiniais keliavo iš Kauno, bet „Žalgirį“ palaikė ir vietiniai, nusiteikę prieš CSKA dominavimą.
Kaip A.Sabonis pergudravo Papą
CSKA treneris Aleksandras Gomelskis 17-metį Arvydą Sabonį nusivežė su SSRS rinktine į 1982 metų pasaulio pirmenybes Kolumbijoje. Gudrusis strategas, dar vadintas „Papa“, bandė A.Sabonį pervilioti į CSKA, bet jam nepavyko.
„Man pavyko Papą pergudrauti, – yra pasakojęs A.Sabonis „Sport-express“. – Gydytojai suklastojo kardiogramą, kuri lyg ir rodė ūžesį ir širdies permušimus. Ir po rinktinių turnyro Olandijoje, po kurio mane – jauną vaikį – turėjo paimti į armiją, aš neišvažiavau ten. Neva, reikėjo truputį pailsėti, pataisyti sveikatą.
O kol rinktinė dirbo Olandijoje, aš greitai, per savaitę, įstojau į Žemės ūkio akademiją. Svarbiausias jos pranašumas buvo tas pats, kad, kaip ir medicinos institutų, buvo karinė katedra. Dėl jos studentų į armiją nešaukė.
Tačiau Maskva kontroliavo mano mokslus labai rimtai. Visus rašto darbus reikėjo perrašyti savo ranka. Taip kad teko padirbėti. Na, ir kartą per savaitę buvo karinės parengties pamokos. Kartais tekdavo į jas atvažiuoti. Reikėjo ir žygiuoti mokytis, ir iš kalašnikovo šaudyti“.
Nuo pat pirmos finalo serijos A.Sabonis buvo labai svarbus žaidėjas, nors prieš jauną vidurio puolėją stovėjo už jį dar galingesnis Vladimiras Tkačenka.
1983 metais jaunasis A.Sabonis jau trankė kumščiu per parketą, išraiškingai žvelgė į teisėjus, vaipėsi ant atsarginių suolo ir pravirko, kai Vitoldas Masalskis paskutinėmis sekundėmis paleido kamuolį į užribį.
Suprasti akimirksniu
- Pagrindiniais CSKA žaidėjais kartu su S.Tarakanovu tada buvo Viktoras Pankraškinas, estas Heino Endenas, kazachas Valerijus Tichonenka, Aleksandras Volkovas, Vladimiras Tkačenka, Andrejus Lopatovas.
- Vlado Garasto vadovaujamoje Kauno komandoje svarbiausiais žaidėjais buvo Arvydas Sabonis, Rimas Kurtinaitis, Valdemaras Chomičius, Sergejus Jovaiša, Raimundas Čivilis, Gintaras Krapikas.
Tačiau CSKA budino A.Sabonyje kovą.
Sirgaliai nešiojo autobusą
A.Sabonis niekada neslėpė, kad jam nepatinka, kaip komplektuojama CSKA, ir mačus su kariškiais pasitikdavo ypatingai nusiteikęs. Kuo stipresnis varžovas, kuo labiau jis stiprinosi, tuo galingiau žaidė lietuvis.
Nuosekliai jis tapo pagrindine tų laikų dvikovų figūra. 1987 metais A.Sabonis nežaidė pirmajame finalo mače, bet paskui grįžo po traumos ir garantavo „Žalgiriui“ titulą.
1987-ųjų finalas buvo pats įsimintiniausias. Gydytojai draudė A.Saboniui žaisti, bet jis netikėtai grįžo ir tapo svarbiausiu faktoriumi, nors po Achilo traumos sunkiai judėjo aikštėje.
Per pirmą mačą be A.Sabonio CSKA laimėjo kovą dėl kamuolių 41:21.
Per trečiąjį vien Sabas atkovojo 25 kamuolius. „Kas mieste vyko per trečią lemiamą mačą nežinau, nes buvai aikštėje, – pasakojo A.Sabonis. – Tačiau, spėju, kad gatvėse buvo ramu ir tylu – visi sėdėjo prie televizorių. O paskui per visą Lietuvą prasidėjo trijų dienų šventė. Juk mumis niekas netikėjo, o pavyko laimėti Maskvoje per pratęsimą, kuris baigėsi 10:0. Paskui, grįžtant į Lietuvą, lėktuvas suko ratus virš oro uosto, nes ten žmonės užėmė visą nusileidimo taką. O mūsų autobusą iš pradžių nešė ant rankų, o paskui išardė kaip suvenyrą.“
Krepšinis labiau chaotiškas nei išmintingas
CSKA žaidėjai skundėsi teisėjavimu.
Jiems vis atrodė, kad A.Saboniui padeda neteisingos komandos draugų užtvaros. 1987-ųjų antrajame mače teisėjai ilgai leido Sabui likti aikštėje, nors jis turėjo keturias pražangas ir vis balansavo ties lemiamos pražangos riba.
Po šio finalo per 1988 metų finalinę dvikovą pirmą kartą sovietų sporto istorijoje dirbo teisėjai iš užsienio – belgas ir anglas.
„Iki šiol man atrodo, kad ten neteisinga buvo, – pasakojo Sergejus Tarakanovas. – Nedavė A.Saboniui penktos pražangos, tempė juos, prireikė trečiojo mačo. Ne dėl politinių motyvų, bet dėl krepšinio įdomumo.“
S.Tarakanovo nuomone, tada krepšinis buvo labiau chaotiškas nei protingas: „Pas mus nebūdavo tų egzotinių taktinių planų, kaip yra dabar. Kad keistume žaidimą ar ataką, mes improvizuodavome. Kartais tai vesdavo į nenuspėjamus rezultatus. Aišku, geriausi mano eros žaidėjai būtų geriausi ir šiandien – esu įsitikinęs tuo šimtu procentų. Kalbu net ne apie fizinį pasirengimą, šiuolaikinis krepšinis tiesiog yra kitoks.
Aišku, geriausi mano eros žaidėjai būtų geriausi ir šiandien – esu įsitikinęs tuo šimtu procentų.
Dabar žaidėjams aiškinama kiekviena detalė aikštėje – kur dėti koją, kada pakelti ranką. Pas mus buvo kitokia mokykla. Pavyzdžiui, rungtynėse su „Žalgiriu“ prieš mane gindavosi maži žaidėjai, dažniausiai Valdemaras Chomičius. Natūralu būtų prašyti kamuolio po lenta, „ant ūselio“. Tačiau mano partneriai negalėjo perduoti man kamuolio.
Buvo akivaizdu, kad mums reikėdavo išvilioti A.Sabonį iš po krepšio ir išnaudoti tas mikrodvikovas. Tačiau toje epochoje trūko komandinės disciplinos, kad priverstume sumokėti už prastą gynybą ir nelygiaverčius pasikeitimus ginamaisiais žaidėjais.“
