Pirėjas ir Graikija dar neužmiršo Jono Kazlausko.
Interviu su 64-erių treneriu metu drąsus „Olympiakos“ aistruolis lyg niekur nieko prisiartino prie lietuvio ir nieko nesakęs išsišiepė ir padarė asmenukę.
Treneris nesutriko – padarė pauzę ir šyptelėjo į kamerą.
„Pažįsta dar, prisimena, – paklaustas, kaip Graikijoje vietiniai reaguoja į buvusį „Olympiakos“ ir Graikijos rinktinės trenerį, 24sek pasakojo J.Kazlauskas. – Kadangi tiek „Olympiakos“, tiek rinktinės rezultatai buvo gana geri, tai jų prisiminimai neturėtų būti blogi. Nemini bloguoju (šypsosi).“
J.Kazlauskui sunku 100 metrų atkarpą Pirėjo Taikos ir draugystės stadionu praeiti kam nors jo nesustabdžius. Seni bičiuliai, krepšinio kelionės bendražygiai ar paprasčiausi sirgaliai vis tiesė J.Kazlauskui ranką.
Treneris retsykiais atvyksta į Graikiją. Du sezonus Pirėjo „Olympiakos“ klubą (2004–2006 m.) ir dvi vasaras Graikijos nacionalinę komandą (2009–2010 m.) treniravęs specialistas mėgsta čia atsipūsti.
„Atvažiuoju čia gerai praleisti laiko: geras oras, maistas, turiu daug draugų“, – teigė J.Kazlauskas.
Graikijoje sklando legenda, kad treneris stebina vietinius žiemą įšokdamas į Sarono įlanką.
„Su ta žiema čia taip, kad pagal mus, lietuvius, jau balandį čia gali laisvai maudytis, – šyptelėjo J.Kazlauskas. – O jie čia sušalę dar su striukėmis vaikšto. Šalti tik du mėnesiai – sausis ir vasaris.“
Pramogų metu ne visada būna progų užsukti į Pirėjo Taikos ir draugystės stadioną, tad jis retai apsilanko „Olympiakos“ rungtynėse. Bet penktadienio vakarą kartu su LKL prezidentu Remigijumi Milašiumi sėdėdamas pirmosiose SEF eilėse, buvęs ir „Olympiakos“, ir „Žalgirio“ komandos treneris išvydo itin dramatišką kovą.
„Šnekučiavomės visų rungtynių metu ir aš sakiau Remigijui, kad esu įsitikinęs „Žalgiris“ pergale“, – atviravo J.Kazlauskas.
Taip ir įvyko – žalgiriečiai panaikino 12 taškų skirtumą ir išplėšė pergalę 72:68, kuri prieš paskutinį Eurolygos reguliariojo sezono turą dar išlaikė šansus patekti į ketvirtfinalį.
Apie juos, pasaulio čempionato burtus ir įtampas Lietuvos krepšinyje – 24sek interviu su J.Kazlausku.
– Treneri, kas „Žalgirio“ ir „Olympiakos“ kautynėse jums paliko didžiausią įspūdį?
– Man patiko, kaip kovojo „Žalgiris“. Mačiau komandą, kuri siekia savo tikslo.
„Olympiakos“ atitrūkdavo tada, kai „Žalgiris“ pramesdavo laisvus metimus arba kažkas suklysdavo. Bet taip pasitaiko. Tačiau žalgiriečiai sugebėdavo grįžti į rungtynių ritmą.
Matėsi komandos vienybė siekiant užsibrėžto tikslo. O „Olympiakos“ žaidime mačiau pavienių veiksmų.
– Dar prieš keletą savaičių „Žalgiris“ Eurolygoje buvo tryliktas ir sunkiai galėjo pasvajoti apie patekimą į ketvirtfinalį. Dabar iki jo liko viena paskutinė pergalė ir vienas kitas palankus rezultatas paskutiniame ture. Kaip „Žalgiris“ išlipo iš duobės?
– Aš matau komandą. Aš matau sistemą.
Yra daug Eurolygos komandų, kurios turi neblogo lygio žaidėjų, bet jų žaidimas paremtas individualiu meistriškumu.
„Žalgiryje“ yra sistema: vien kiek varžovams sukelia problemų paspaudimas, visi kiti dalykai. Kartais gali pasisekti, kartais nepasisekti. Laisvas žaidėjas įmes ar prames... Čia yra daug faktorių.
Manau, pagrindinis dalykas yra tas, kad grįžo traumuoti žaidėjai. „Žalgiris“ dabar turi pakankamai ilgą suolą – daug žaidėjų gali įeiti į aikštę ir pakeisti ritmą.
– Šarūnas Jasikevičius dar yra augantis treneris ir šį sezoną susidūrė su daug sunkumų. Kokį jį pamatėte kriziniu laikotarpiu?
– Jis nesikeičia. Kaip vadovavo komandai, taip vadovauja. Nemanau, kad jį kažkas kažkiek labai veikia.
Valančiūnas dabar pakeitė komandą ir aš labai dėl jo džiaugiuosi.
– Kiek sunku treneriui laikytis savo filosofijos ir sistemos, kai dėl jos efektyvumo daug žmonių ima kelti klausimus, o rezultatai gramzdina turnyro lentelės dugno link? Ar treneriams tada nekyla minčių imtis permainų ir ieškoti kitų pergalės kelių?
– Kai pasirenki šitą darbą, tų komentarų visada bus – turi būti tam pasiruošęs. Lygiai taip pat yra ne tik treneriui, bet ir „Žalgirio“ krepšininkams.
Būna ir bus tokių atkarpų. Kelias nėra vien rožėmis klotas: arba gali dirbti darbą, arba negali.
Jeigu toliau sieki savo tikslo, negali pasiduoti ir nuo jo nukrypti. Gerai pas mus sakoma: nemesk kelio dėl takelio.
Negali kažkas, kas nemato proceso iš vidaus ir nežino situacijos, išmušti iš vėžių.
– „Žalgiris“ pastaruoju metu labai pagerino žaidimą. O kurio žalgiriečio pažanga jums šį sezoną padarė didžiausią įspūdį?
– Nežinau, nenorėčiau išskirti kurio nors vieno.
Man „Žalgiris“ yra komanda. Čia vieną dieną gali vienas, kitą – kitas.
„Žalgiris“ gerai užčiuopia varžovų gysleles – silpnąsias vietas, ir jas labai gerai išnaudoja.
Galbūt man patinka Grigonis. Jis ir puolime, ir gynyboje labai stengiasi.
– Kaip manote, ar „Žalgiris“ pateks į Eurolygos ketvirtfinalį?
– Dabar svarbiausia, kad jie siektų savo tikslo, kurio išsipildymu jau niekas nebetikėjo. Atrodė, kad „Žalgiris“ nebeturi šansų.
Bet „Žalgiris“ turi pakankamai normalius šansus ir toliau to sieks.
– „Žalgirio“ rungtynes Pirėjuje stebėjote su LKL prezidentu Remigijumi Milašiumi. Ką manote apie potencialią galimybę ateityje „Žalgiriui“ pasukti į Eurolygą ir trauktis iš LKL?
– Lyga turi bendrauti su „Žalgiriu“. Negalima sudaryti išskirtinių ypatingų sąlygų, bet gal, pavyzdžiui, lyga galėtų atsižvelgti sudarydama tvarkaraščius.
„Žalgiris“, ko gero, turi palankesnes sąlygas nei, pavyzdžiui, Ispanijoje žaidžiantys Eurolygos klubai. Vis dėlto nacionalinis čempionatas ten lygesnis ir stipresnis.
Bet galima kalbėti, kiek ten reikia žaisti „Žalgiriui“ rungtynių: ar du ratus, ar keturis.
Aišku, Eurolyga nori pasidaryti kaip NBA ir sukurti atskirą lygą. Nežinau, ar įmanoma tai padaryti, nes Amerika yra viena valstybė, o mes su skirtingomis kultūromis, su įstatymais. Nežinau... Gana sudėtinga.
Be to, jeigu tos Eurolygos komandos atsiskirtų, nacionaliniams čempionatams būtų labai riesta. Kita vertus, tos komandos žiūri savų dalykų ir nori užsidirbti, gauti pinigų. Visur viskas tuo paremta.
Tad sunku pasakyti – reikalingi geri tikslūs paskaičiavimai.
– Manoma, kad „Žalgiris“ Eurolygoje galėtų žaisti pagrindine sudėtimi, o LKL čempionate rungtyniautų su jaunais, kitoms komandoms paskolintais žaidėjais. Kita vertus, kiek tai apsunkintų trenerių štabo darbą laviruoti su tokiomis skirtingomis komandomis?
– Be abejonės, tai labai sudėtinga.
LKL rungtynėse tie žaidėjai, kai reikia pailsi, kai reikia įeina į formą. Kad galėtum žaisti aukštame lygyje, turi turėti labai gerą treniruočių ir rungtynių balansą. Nemanau, kad sužaisti vienas rungtynes per savaitę būtų gerai.
– Kaip sureagavote į pasaulio čempionato burtus, kurie lietuvius suvedė su Kanada, Australija ir Senegalu?
– Be abejo, tai stiprios komandos.
Jeigu burtai būtų atvedę silpnesnius varžovus, tai būtų galima organizuoti mažiau draugiškų rungtynių ir per tas grupės varžybas įeiti į aukščiausią formą. Dabar rinktinė turės atvažiuoti į čempionatą jau būdama gana geros formos.
Rinktinės uždavinys bus patekti į olimpines žaidynes. Tad jeigu uždavinys toks, anksčiau ar vėliau vis tiek reikės nugalėti stiprias komandas.
– Kas bus rinktinės varomoji jėga?
– Turėsime stiprią priekinę liniją. Bet, aišku, norėtųsi daugiau konkurencijos prie perimetro.
– Pastarąjį kartą du NBA lietuvius Joną Valančiūną ir Domantą Sabonį treniravote 2016-ųjų Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse. Kokį įspūdį palieka jų progresas?
– Sabonis progresuoja tolygiai. Jis visada savo vietoje, geroje komandoje.
O Valančiūnas dabar pakeitė komandą ir aš labai dėl jo džiaugiuosi.
– Kalbant apie konkurenciją prie perimetro, kodėl ten taip ilgai neatsirado naujų žaidėjų? Atrodo, kad vienintelis Marius Grigonis iš jaunesnių krepšininkų dabar artėja prie to aukščiausio lygio.
– Sunku pasakyti. Lietuva nėra tokia didelė valstybė, kad turėtų tiek daug talento, jog į baigiančio karjerą vietą stotų kitas.
Kažkur susidarė spragos, kažkur neatsirado talentingų žaidėjų, kažkur gal jie pasiklydo. Gal per anksti susigundė užsieniu ar kažkuo. Kažkur nustojo tobulėti.
Lyg ir turime to talentingo jaunimo, bet kad iškart įšoktų į profesionalų krepšinį ir būtų dideli pagalbininkai, deja, tokių ne per daugiausia.
Dabar akivaizdžiai matosi, kad prie perimetro mums riestoka.
Aš viską perėjau. Pereis ir Dainius Adomaitis. Ir dar labiau užsigrūdins.
– Kai 2008-aisiais palikote Kinijos rinktinę, ji daugiau taip ir nepasiekė olimpinių žaidynių ketvirtfinalio. Kai 2010-aisiais atsisveikinote su Graikijos nacionaline komanda, buvote paskutinis treneris, ją atvedęs ant medalininkų pakylos. Kiek ilgai reikės laukti kitų medalių Lietuvos rinktinei?
– Pasižiūrėkite, kai iš rinktinės nieko nesitiki, ji labai daug pasiekia. Mes galime prisiminti tuos pavyzdžius, kur atrodė, kad šita rinktinė nieko nepasieks, kad šita rinktinė labai silpna...
Tad galvoju ir šita rinktinė galėtų ir pasiekti, ir nustebinti.
– Kai vadovavote nacionalinei komandai, jūsų žodis Lietuvos krepšinyje buvo labai reikšmingas. Atrodydavo, kad beveik lemiamas. Kai į jūsų vietą stojo Dainius Adomaitis, jam daug energijos reikia eikvoti diskusijoms su „Žalgiriu“ dėl žaidėjų išleidimo į rinktinę, spręsti konfliktą su Donatu Motiejūnu, jau nekalbant apie „Ryto“ virtuvės problemas. Ar treneris turi vienas atlaikyti šias kovas, ar Lietuvos krepšinio federacija turėtų sudaryti tvirtesnį užnugarį?
– Gal mane truputį pervertinote. Mano žodžiai tikrai nebuvo visada lemiami.
Taip, turėjau savo nuomonę ir savo žodį, bet mes visada su visais diskutuodavome ir ieškodavome geriausio sprendimo. Ir būtų neteisinga sakyti, kad viską nuspręsdavau aš.
Bet ir aš kažkada buvau jaunas, ir aš kažkada pradėjau nuo nulio. Turėjau aibes problemų. Tame pačiame „Žalgiryje“. Atsimenu, kaip pradžioje klube nebuvo pinigų, o užsieniečiai boikotuodavo treniruotes.
Aš viską perėjau. Pereis ir Dainius Adomaitis. Ir dar labiau užsigrūdins.
Aš manau, kad Motiejūnas yra stiprus ir geras žaidėjas, kuris tikrai galėtų padėti rinktinei.
Trenerio tokia dalia su kolektyvu spręsti problemas. Dabar, be abejonės, jeigu federacija jį pasirinko, už jį turi stovėti mūru. Federacija kartu turi būti atsakinga. Manau, taip ir yra. Federacija kartu stovi ir kartu sprendžia tas problemas.
O tie dalykai „aplinkui“... Pasakykite, prie kokio trenerio to nebuvo (šypsosi).
Visada buvo. Kažkam patinka šitas, kažkam patinka kitas. Visada kažkur kažkas liks patenkintas arba nepatenkintas.
Treneris turi užsiauginti storą odą, jeigu jis įsitikinęs savo idėjomis ir siekia jų įgyvendinimo.
– Ką manote apie Donato Motiejūno situaciją? Ar su juo anksčiau turėdavote problemų rinktinėje?
– Dėl dabartinės situacijos negaliu komentuoti, nes nežinau niuansų.
Aš manau, kad Motiejūnas yra stiprus ir geras žaidėjas, kuris tikrai galėtų padėti rinktinei.
