| Penktadienis | Eurolyga | „Panathinaikos“ – „Olympiakos“ | 21:00 | Atėnai |
AEK pastaruosius dvejus metus glaudžiasi OAKA arenoje. Vienu metu legendinis Atėnų klubas lyg koks našlaitis žaidė bent keliose skirtingose arenose.
Per penkis metrus nuo ramaus Nea Filadelfijos rajono langų dygsta moderniausias futbolo stadionas Graikijoje. Stadiono statybų aikštelėje net aukščiausiame pastolių taške kabo AEK vėliava, signalizuojanti, kieno čia teritorija.
Bet jame vietos AEK krepšininkams neatsiras. Tačiau J.Mačiulis nesiskundžia ir sugrįžęs į OAKA areną, kurioje gerai pažįstamas kiekvienas jos kampelis.
Legendinėje arenoje vėl aidi Jono Mačiulio vardas, o 8-ajį numerį lydi šilti plojimai.
J.Mačiulis AEK ir „Brose“ mačą pradėjo nuo atsarginių suolo, bet ilgai negalėjo nusėdėti kėdėje. Jis vis parodydavo komandos draugams, kur bėgti, kur vesti kamuolį. Net AEK treneris Luca Banchi ir tas sėdėjo savo vietoje.
Tik baigiantis antrajai minutei, prieš tai pagyręs komandos draugus už gerą gynybą, lietuvis su rankšluosčiu ant pečių nenuleisdamas akių nuo aikštės tūptelėjo greta bendražygio, kuris kaip iš akies luptas Luigi Datome.
„Let's go! Let's go!“ – vis ragino J.Mačiulis.
Pastaruosius 13 metų žaidęs tokiuose klubuose kaip Kauno „Žalgiris“, Milano „Armani Jeans“, Sienos „Montepaschi“, Atėnų „Panathinaikos“, Madrido „Real“ ar Krasnodaro „Lokomotiv“, jis turi ką patarti.
Iš pirmo žvilgsnio, atrodo, galėtų būti net treneriu.
„Ne, ne, ne“, – stabdo arklius J.Mačiulis.
Arba teisėju, nes vis padiskutuodavo su trimis arbitrais ir reiškė jiems aiškią savo nuomonę dėl tam tikrų švilpukų.
Pakilęs į aikštę J.Mačiulis be emocijų įleido į „Brose“ krepšį tritaškį, kuris didino skirtumą iki dviženklio. Ketvirtajame kėlinyje jis pastūmėjo AEK į pergalę savo puskabliu ir protingais ledo ritulio perdavimais, kuriais inicijuodavo rezultatyvius manevrus.
Galiausiai pratrūko ir šaltakraujiškas J.Mačiulis, kuris po dviejų puikių išpuolių, prasidėjusių po lietuvio kamuolio įvedimo po krepšiu, AEK dviem metimais įtvirtino pergalę.
„Yes!“ – patenkintas rankomis mosavo J.Mačiulis.
| Lyga | Rungt. | Min. | % | Trit. | Baud. | Kam. | Perd. | Tšk. |
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Čempionų | 3 | 25,6 | 45,5 | 46,7 | 75 | 4,3 | 0,7 | 10 |
| Graikijos | 3 | 28,9 | 36,4 | 33,3 | 62,5 | 7,3 | 1,7 | 8,3 |
Jau kitą dieną J.Mačiulis grįžo į tą pačią OAKA areną ir prasilenkė su Luku Lekavičiumi, kuris kaip tik davė interviu Lietuvos žurnalistams.
AEK neima laisvadienių – Jonas ruošėsi treniruotei.
Ant parketo puolėjas sutiko Keithą Langfordą, gerokai užsilikusį po „Panathinaikos“ treniruotės ir besiruošusį penktadienio mačui su „Žalgiriu“.
Apie jį J.Mačiulis spėjo susidaryti tam tikrą nuomonę iš kelerių matytų žalgiriečių rungtynių. 24sek interviu su J.Mačiuliu iš Atėnų ir daugiau 33 metų puolėjo minčių apie didįjį krepšinį: neįvykusį sugrįžimą į „Žalgirį“; FIBA marazmus; mintis apie gyvenimą po krepšinio ir „Ryto“ pasiūlymą, kurio jis nepriimtų.
– Jonai, ar po 2014-ųjų sezono kada nors buvo realu dar sugrįžti į „Panathinaikos“? – šalia OAKA arenos parketo 24sek paklausė J.Mačiulio.
– Didžiausias susidomėjimas iš PAO prezidento buvo pernai. Bet jis žinojo, kad su „Real“ turiu garantuotą kontraktą, tad tas kontaktas iki galo ir neužsimezgė.
– Tada „Real“ jums kaip tik deklaravo, kad esate reikalingas komandai, nors galiausiai sezono metu savo noru susikrovėte lagaminus ir išvažiavote susigrąžinti žaidimo pojūčio į Krasnodaro „Lokomotiv“.
– Mes jau praėjusią vasarą ieškojome galimybių išeiti, bet „Real“ užtikrino mane, kad būsiu reikalingas, naudojamas rotacijoje ir t.t. To nebuvo, bet tada ieškojau galimybių išeiti sezono vidury. Ir išleido.
– Kaip jums dabar sekasi Atėnuose?
– Viskas liuks. Klubas dirba profesionaliai – vadovai, treneriai, asistentai, personalas. Nieko netrūksta.
Grįžome į pergalių kelią. Pradžia 0-2 nustebino, bet laimėjome jau keletą rungtynių iš eilės ir jaučiamės geriau.
– Ar išsigryninote, ko iš jūsų nori treneris Luca Banchi?
– Treneris nori to, ko ir dauguma trenerių: kietos gynybos po krepšiu; dabar daugiau žaidžiu ketvirtu numeriu, tai kad pasistumdyčiau ir su ketvirtais, kurie žaidžia ant posto, ir su penktais išsikeitus. Ir agresyvesnės gynybos kaip iš ketvirto pakankamai judraus. Ir nejudraus trečio (juokiasi.). Daryti step-out'ą...
Tie norai iš daugumos trenerių buvo daugiau mažiau vienodi. Tie norai nesiskiria ir čia.
– Mačiau jus ir aktyviai bendraujant su komandos draugais nuo suolo, patarinėjant jiems aikštėje.
– Tai buvo vienas tų dalykų, kurių iš manęs tikisi Luca Banchi. Turiu 12 sezonų Eurolygoje patirtį, o jie irgi nori kažką išmokti. Nesakau, kad kažką mokau, bet tiesiog iš patirties, kaip kur ką daryti.
Turime gana jauną komandą – tik aš, Dušanas Šakota ir Vassilis Xanthopoulas yra virš 30-ies, o visi kiti – jaunesni, po NCAA, atvažiavę iš G lygos. Tad ne tai, kad mokau, bet pasakau, kad gal pažiūrėk, čia vienaip ar kitaip. To mokymo per prievartą, kad daryk taip, o ne kitaip, nėra. Tiesiog pažiūrėk, pabandyk, gal pasiseks.
– Susidarė toks įspūdis, kad su tokia patirtimi, žaidimo skaitymu ir tvirtu žodžiu aikštėje, galbūt ateityje galėtumėte dirbti ir treneriu?
– Ne, ne, ne. Ne, ne, ne... Niekada negalvojau, kad galėčiau būti treneriu.
– Kodėl?
– Kažkaip ne tas galvoj. Norėtųsi likti šalia krepšinio, bet tas trenerio grafikas be laisvų dienų... Norisi gal ir daugiau laiko praleisti su šeima. Jei būsi šalia komandos, tai tas gyvenimas bus panašiai kaip žaidėjo. Kol kas tai netraukia.
Dabar sakau tikrai ne, bet kai baigsiu karjerą, pabūsiu keletą metų be įprastos krepšinio rutinos, tai gal ir pasiilgsiu to gyvenimo. Bet kol kas tai tikrai NE.
– O kas traukia? Vis tiek per tiek metų apsižvalgėte ir susidėliojote mintis, kas jus domintų baigus karjerą. Galbūt susikaupė minčių, kaip timptelėtumėte į viršų ir Lietuvos krepšinį?
– Žinote, Lietuvoje dar labai daug ko trūksta. Kai pamatai, kaip Madrido „Real“ klube žaidėjai, jaunimas gyvena viename bendrabutyje, juos vežioja autobusais tiek į treniruotes, tiek į mokyklas... Jei žaidėjas eina į kitą mokyklą, tai jam apmoka taksi paslaugas. Kai matai tokius dalykus, tai Lietuvoje iki tokių dalykų šimtas metų (juokiasi.).
Kita vertus, Lietuvoje sakytų, kad sužvaigždėjai, ką čia tau mokėti, ką daryti. O ten tai suprantamas dalykas ir žaidėjams belieka žaisti. Tad matome neblogus rezultatus – Madrido „Real“ jaunimas paruošia neblogų žaidėjų. Kad ir pernai, pagrindinėje komandoje žaidė bent trys jaunimo akademijos išugdyti žaidėjai. Tai tikrai neblogas rezultatas.
– Jūsų kontrakte yra numatyta sąlyga palikti AEK atsiradus Eurolygos klubo pasiūlymui. Kiek realu, kad AEK užbaigsite sezoną?
– Kontrakte yra numatytų visokių galimybių, bet aš jomis negyvenu. Kad va, ateis kažkokia data ir aš išvažiuosiu. Ne. Kas yra ten įrašyta, tas yra – tai konfidenciali informacija. Pasklido visokių kalbų, bet mano darbas yra čia ir jei aš jo gerai neatliksiu, tai ir neturėsiu šansų, kad kažkas pasikeistų..
Aš čia atlieku savo darbą ir žaidžiu krepšinį. Mėgaujuosi žaidimu Atėnuose, o mano šeimai čia labai patinka. Kol kas viskas gerai ir aš apie nieką nesuku galvos. Jei išauš diena ir atsiras kažkoks pasiūlymas, tada ir svarstysiu.
Bet nėra taip, kad čia maždaug galvočiau, jog tai tik laikina stotelė.
Tai profesionalus klubas, žaidžiantis Čempionų lygoje. Ten yra gerų komandų, geras lygis. Tikrai, esu patenkintas ir savo žaidimo laiku, ir vaidmeniu komandoje. Tikrai nesiruošiu kažkur bėgti, šokti, mesti, kad tik iš čia ištrūkčiau. Tikrai ne.
Atėnai ir Graikija yra ta vieta, kur man ir mano šeimai labai patinka. Viskas čia labai gerai.
– Pasirašydamas sutartį su „Lokomotiv“ turėjote tikslą susigrąžinti žaidimo pojūtį ir grįžti į ritmą. Kokių užduočių sau išsikėlėte Atėnuose?
– Ta forma jau gana nebloga. Grįžo ir žaidimo pojūtis. Taip pat ir meilė krepšiniui (šypsosi.). Dabar tikslas mėgautis krepšiniu, padėti komandai, pasiekti kuo daugiau pergalių. Kodėl gi nepabandžius...
Kai sukrenta burtai Graikijoje, kai pusfinalyje susitinka „Panathinaikos“ su „Olympiakos“ pusfinalyje, žiūrėk, jau ir finale žaidžiam (šypsosi.). Kodėl nepabandžius?
Manau, turime visai neblogų šansą čia kažką nuveikti ir Graikijoje, ir Čempionų lygoje.
– Nemažai krepšininkų, grįžusių į klubus po rinktinių, susidūrė su tam tikromis problemomis. Minėjote, kad esate geros formos. Kiek tam įtakos turėjo sprendimas rudenį nežaisti rinktinėje?
– Tai jau kiekvienam individualiai. Aš galvojau, kad man tai ne tai kad trukdys, bet norėjau vėl praeiti visą tą pasiruošimą. Po kokių 6–7 metų vėl pirmą kartą dariau tą trijų savaičių ikisezoninio pasiruošimo stovyklą.
Pasakiau tą ir Adomaičiui, kad noriu pasiruošti. Net nebuvo tų minčių rugsėjį važiuoti į rinktinę. Dabar žiūrėsime, bet manau, kad tas nevažiavimas man tikrai padėjo pasiruošti. Jaučiuosi tikrai gerai ir aikštėje. Nepritrūksta oro bėgiojant. Viskas liuks.
– Prieš rungtynes šalia šoninės linijos bendravote su „Brose“ vadovu Ginu Rutkausku, su kuriuo kartu dirbote Kauno „Žalgiryje“, kuris augino jus žaliai baltų jaunimo piramidėje. Gal prisiminėte senus laikus?
– Paprasčiausiai pasikalbėjome. Ir vasarą bendravome – klausė nuomonės apie kai kuriuos žaidėjus iš „Real“. Dalijomės informacija.
Keletą metų praleidome „Žalgiryje“, esame pažįstami. Viskas gerai – bendraujame, pasikalbame. Pakalbėjome, aišku, ir apie „Žalgirį“. Visi svarsto, visiems įdomu. Mums irgi įdomu (šypsosi.).
Viskas liuks. Kaip tik žais „Žalgiris“ su „Panathinaikos“, žiūrėsime, kaip kas.
– Kaip tik jūsų metimas į „Panathinaikos“ krepšį ikisezoninėse rungtynėse atnešė AEK pergalę. Kokį įspūdį palieka Atėnų komanda?
– Žaidėme draugiškose rungtynėse, kur dėl rinktinių jie neturėjo penkių žaidėjų. Ką žaidėme ir kas buvo, tai nesigiliname. O dabar kol kas jie rodo visai neblogą krepšinį.
– O kaip „Žalgiris“ atrodo iš šono?
– Žiūrėjau trejas rungtynes: su „Rytu“, „Fenerbahče“, porą kėlinių su „Baskonia“. Nežinau, atrodo, kad komanda žaidžia ir bando išpildyti, ko prašo Šaras. Bet jie turi nemažai naujų žaidėjų ir tai atsiliepia žaidimui.
„Žalgiris“ nėra pilna žvaigždžių komanda, kad su iš pernai likusiais žaidėjais po vieną nuspręstų komandos likimą. „Žalgiris“ taip suformuotas, kad reikia visų dvylikos žaidėjų indėlio. Jei visi daro, ką reikia, tai „Žalgiris“ gali būti nesustabdomas.
O dabar, matosi, kai kuriems žaidėjams reikės laiko priprasti prie Šaro poreikių. Bet manau, kad viskas bus gerai. Protingi vyrai surinkti – Šaras susirinko visus žaidėjus pagal save, iš kurių viską išreikalaus.
– Atėnuose visi šnabždasi, kad „Panathinaikos“ kitą vasarą kvies Šarūną Jasikevičių treniruoti komandos. Gal ką nors nugirdote?
– Kai aš nelabai čia kalbu su vietiniais, neskaitau laikraščių, tai nežinau, ką jie čia kalba. Ir labai nesidomiu.
Aišku, kad Šarą čia visi myli, tai faktas. Bet kas liečia visas konspiracijas, tai net nesidomiu.
– Kokį įspūdį „Panathinaikos“ žaidėjams ir graikams palieka Lukas Lekavičius?
– Atrodo, jis pats patenkintas. Ypač po pastarųjų kelerių rungtynių jis turėtų būti patenkintas (juokiasi.). Kaip tik klausiau, kas ten jiems nutiko Miunchene praėjusią savaitę. Bet atrodo, kad jis ten viskuo patenkintas, gauna savo minučių.
– Vasarą buvote tapęs laisvuoju agentu. Kiek realu jums buvo grįžti į „Žalgirį“?
– Praktiškai tokia galimybė buvo nulinė. Iš pradžių jie niekur neskubėjo ir sprendė Šaro klausimą. Kai Šaras paskelbė, kad jis lieka, po kelių dienų iškart paskelbė, jog lieka ir Ulanovas.
Tai ta galimybė tada jau buvo nulinė, ką kalbėjau su jūsų kolega Kęstu Rimkumi dar kai buvau Krasnodare. Jau tada buvome numatę scenarijų, kad jei Ulanovas lieka, tikrai nebūsiu „Žalgiryje“.
Tai buvo akivaizdu ir dar prieš visam tam nutinkant, tad man tai nebuvo naujiena. Jie pasiėmė žaidėją, kurį Šaras pažįsta geriau.
– Galvoju, o ar bandė jus kalbinti „Rytas“? Kaip prisiekęs žalgirietis, žinomas dar iš tos kompanijos su Kalniečiu ir Jankūnu, svarstytumėte tokį pasiūlymą?
– Net nebandė. Ir nemanau, kad aš ten važiuočiau, jeigu ir bandytų (juokiasi.). Tikrai... Ne.
– Atranka į pasaulio čempionatą dar vyksta, bet jūs jau turite garantuotą vietą Kinijoje. Ką manote apie Lietuvos krepšinio rinktinės potencialą 2019-ųjų vasarą?
– Oi, viskas dar labai toli.
Viskas atrodo gražu ir gerai, bet dar reikia visiems palinkėti sveikatos, atvažiuoti be traumų. Tada reikės susižaisti, susidėlioti pozicijas, vaidmenis. Žiūrėsime, kaip seksis. Bet kol kas tai būrimas iš kavos tirščių. Laukime paskutinių kelių langų. Pamatysime, kokią grupę gausime, ir viską toliau dėliosimės.
Ne mes, žaidėjai, dėliosime, o treneriai. Kurie bus pakviesti, manau, su mielu noru važiuos ir dirbs.
– Teko kalbėti su Adomaičiu dėl žaidimo rinktinėje lapkričio lange prieš Italiją ir Kroatiją?
– Teko. Sakiau, kad jeigu reikės, kitame lange žadu atvažiuoti. O vasarį tikrai ne, nes numatyta kontinentinė taurė Argentinoje ir AEK ten žais kaip FIBA Čempionų lygos nugalėtojai. Važiavimas ten ir bus per langą.
– Tai FIBA rengia savo turnyrą per pasaulio čempionato atranką, dėl kurios žaidėjų taip kovoja su Eurolyga?
– Taip, taip... Ten tai... Jau taip ten yra. Ir dar graikai taip pakeitė taurės turnyrą... Anksčiau sužaisdavo taurės ketvirtfinalį ir pusfinalį iki Kalėdų, o finalą rengdavo per taurių savaitę klubiniame turnyre, kai Eurolygoje vyksta pertrauka.
Tai dabar tvarka tokia, kad pusfinalis ir finalas vyks tą savaitę, kai sustos Eurolyga ir visi. Jei mes ten pateksime į pusfinalį, nežinau, kaip žaisime, nes būsime Argentinoje.
Tai čia vyksta visiškas marazmas... Žiūrėsime, kaip čia spręs tą problemą...
– Apie visą tą marazmą jau pasisakėte garsiai. Bet kas turi įvykti, kad būtų tvarka, kuri tenkintų ir krepšininkus, ir komandas? Gal žaidėjai galėtų įkurti kokią nors sąjungą, kuri garsiai kalbėtų apie problemas?
– Nežinau, kas turi atsirasti. Turi pasikeisti FIBA valdžios žmonių mąstymas. Kas iš to, kad kursime sąjungas ir sąjunga los kokiame nors laikraštyje, spaudoje, o ten chebrytė atsisėdusi kurs kažkokius planus, kaip jiems priversti klubus, terorizuos...
Tai nėra NBA, kur ateina trys pagrindiniai žaidėjai ir pasako, kaip bus. Čia vyksta visiška anarchija. Du ar trys žmonės nusprendžia už visus likusius 100 tūkstančių žaidėjų ir vadovų.
Kaip yra, taip yra. Nieko nepakeisi. Žaidėjai galėtų nebent boikotuoti langus, nevažiuoti į rinktines, pasaulio čempionatą. Tą gali padaryti. Bet, manau, jei nevažiuos pagrindiniai, važiuos kiti. Vis tiek atsiras, kas norės žaisti rinktinėje. Ypač tokiose šalyse kaip Lietuva, Ispanija ar Serbija.
Neatvažiuos Mačiulis, atvažiuos Sedekerskis. Neatvažiuos Valančiūnas, atvažiuos Birutis. Visi tik laukia savo šanso, kad sužaistų su tuo užrašu Lietuva.
Nežinau, kas turėtų įvykti, kad nesusirinktų visos visos komandos. Manau, tai vienintelis būdas kovoti su ta... Bet nemanau, kad taip atsitiks.
