Nors J.Kazlauskas turi kitų užsiėmimų, krepšinis vis dar užima svarbią dalį 62 metų trenerio gyvenime.
Jis rečiau apsilanko arenose, bet stebi krepšinį namie, kad aprėptų dar daugiau rungtynių ir būtų pasiruošęs, jei sulauktų tinkamo pasiūlymo karjeros tęsiniui.
Šią savaitę J.Kazlauskas svečiavosi 24sek laidoje „Eurolygos diena“ ir papasakojo ne tik apie save, bet ir įspūdžius stebint Eurolygoje jau dvyliktąją pergalę pasiekusį Kauno „Žalgirį“, šios komandos trenerį Šarūną Jasikevičių bei klubo ateities kryptį.
– Treneri, daug dėmesio skiriate anūkams, laisvalaikiu žaidžiate tenisą. Ką dar veikiate pastaruoju metu?
– Esate gerai informuoti (šypsosi – aut. past.). Yra ir daugiau sričių, kurių nebūdavo anksčiau.
Buvo daug užimtų metų, mano dukros užaugo be didesnės mano pagalbos – už tai ačiū žmonai.
Tačiau dabar aš turiu atiduoti duoklę – padedu dukroms auginti anūkus.
– Esate plataus akiračio žmogus, koks būna jūsų tradicinis vakaras –bandote aprėpti daugiau krepšinio, kurį galima matyti įvairiais kanalais, galbūt domitės politika?
– Jeigu žaidžiamas krepšinis, be abejo, žiūriu krepšinį. Tikrai daug matau, nes daug ir rodoma. Nepraleidžiu politikos laidų – „Panorama“ mūsų šeimoje yra tarsi šventė, taip pat man patinka Edmundo Jakilaičio, Ritos Miliūtės analitinės laidos.
Dabar turiu daug laiko ir knygoms – mėgstu detektyvus.
– Renkatės Agatha Christie ar šių laikų rašytojų kūrinius?
– Labiau populiaresnius skandinavų detektyvus. Daugiau skaitau šia kryptimi.
– Krepšinį mieliau stebite namie nei arenose, ar ne?
– Kartais nuvažiuoju į salę, bet namuose niekas netrukdo, netampo ir neklausinėja. Be to, pasibaigus vienerioms rungtynėms, galiu žiūrėti kitas. Taip daugiau pamatau.
– Kokį įspūdį šį sezoną palieka „Žalgirio“ žaidimas? Kauno klubas šį sezoną buvo išsikėlęs uždavinį laimėti 10 rungtynių Eurolygoje, bet jau pasiekė daugiau (12 pergalių).
– Įspūdis labai geras. Labiausiai man patinka aktyvi gynyba. Visada buvau ir esu gynybos šalininkas – žinau, kad aktyviai nesiginant nebus stabilaus žaidimo.
„Žalgirio“ žaidėjai ginasi labai aktyviai. Jie nebijo rizikuoti – padvigubinti gynybos, paspausti, kai varžovai bando žaisti pikenrolą. Nuo jo geba gintis ir apačioje, ir viršuje, dvigubindami. „Žalgiris“ nebijo rotuoti žaidėjus – tai leidžia gintis agresyviai.
Norėtųsi, kad ir kitos Lietuvos komandos imtų pavyzdį ir galėtų panašiai gintis. Vis dėlto neturime judrių 215 cm ūgio žaidėjų, todėl reikalinga tokia agresyvi gynyba. Kitos komandos galėtų iš „Žalgirio“ pasimokyti.
„Žalgiris“ labai pagreitino žaidimą. Perėjimas į varžovų aikštės pusę, greitas derinių atlikimas – tai svarūs pliusai.
Be to, „Žalgiris“ labai pagreitino žaidimą. Perėjimas į varžovų aikštės pusę, greitas derinių atlikimas – tai svarūs pliusai.
– Kiek tai yra Šarūno Jasikevičiaus nuopelnas?
– Be abejo, kad tai vyriausiojo trenerio idėjos. Manau, kad jis ir jo štabas dirba labai gerai – todėl ir rezultatas toks.
– Kuris žalgirietis šį sezoną jums tapo staigmena?
– Sunku pasakyti, bet norėčiau pakalbėti apie jaunuolius.
Lukas Lekavičius šį sezoną akivaizdžiai kitoks, nei buvo praėjusį. Daug kas dabar bando priminti, kad pernai vasarą jo nebuvo Lietuvos rinktinėje, bet į ją aš kviečiau žaidėjus ne pagal šį, o pagal praėjusį sezoną.
Džiaugiuosi, kad Luko ambicijos paėmė viršų. Esame išbandę daug jaunų įžaidėjų, bet nesulaukėme, ko tikėjomės. Ir jo žaidimas buvo kiek „nusėdęs“, ir mes jau pagalvojome, kad štai, dar vieną pabandėme, bandė užsikabinti, bet nepavyko nieko gero.
Džiaugiuosi, kad paskui Lukas tobulėjo ir šį sezoną rodo visiškai kitokį žaidimą.
Edgaras Ulanovas save išnaudoja labai produktyviai. Aišku, rinktinėje jo pozicijoje buvo labai tvirti žaidėjai – Jonas Mačiulis, Mindaugas Kuzminskas. Rinktinėje trečiojo, ketvirtojo ir penktojo numerių pozicijos pakankamai stiprios, netrūksta gerų žaidėjų.
Bet E.Ulanovas patobulėjo – geriau pataiko, kai reikia, „centruoja“ lyg vidurio puolėjas. Be to, jis gerai ginasi. Kai „Žalgiriui“ reikia, jis susikeičia ir gali atsilaikyti gynyboje prieš ketvirtos ar penktos pozicijų varžovus. Tai suteikia „Žalgiriui“ daugiau galimybių ginantis.
– Ar Paulius Jankūnas jums neprimena „San Antonio Spurs“ – atrodo, kad kasmet šis žaidėjas ir NBA komanda vis nustebina geru žaidimu?
– Iš tiesų geras pavyzdys. „Spurs“ turi labai gerą trenerį, gerą sistemą – išėjo Timas Duncanas, bet jie gavo LaMarcą Aldridge'ą ir vėl subūrė puikią komandą.
Manau, kad „Žalgiris“ turėtų stengtis išlaikyti pagrindinius lietuvius. Pavyzdžiui, CSKA geriausi žaidėjai rusai irgi nesikeičia. Madrido „Real“ klube pagrindiniai žaidėjai ispanai – taip pat.
Manau, kad „Žalgiris“ turėtų stengtis išlaikyti pagrindinius lietuvius.
Daugiau žaidėjų pasikeitė „Barcelona“ gretose. Kur dabar „Barcelona“? Daug permainų buvo „Maccabi“ – kur dabar „Maccabi“? („Barcelona“ Eurolygoje žengia 11-oje vietoje, „Maccabi“ – 13-oje).
– O Antanas Kavaliauskas? Jo žaidimas pastaruoju metu banguoja – ar „Žalgiris“ turėtų jį išlaikyti?
– Matote, lietuvių neturime tiek daug. Jei manome, kad Antanas turėtų dominuoti Eurolygoje, tai taip nebus. Bet kaip pagalbinį vidurio puolėją aš jį vertinu labai aukštai.
Lietuvos krepšinyje jis dominuoja. Jei dominuotų ir Eurolygoje, turbūt jis nežaistų „Žalgiryje“.
– Siekiant stabilumo „Žalgiriui“ būtų svarbu išlaikyti ir trenerį. Kaip prognozuotumėte, ar Šarūnas Jasikevičius, kuris nuolat turi pasiūlymų iš kitų Eurolygos klubų, liks Kaune po šio sezono?
– Sunku pasakyti. Tai – „Žalgirio“ vadybininkų reikalas, o jie savo darbą atlieka gerai – pirmiausia, Paulius Motiejūnas.
Daug lems „Žalgirio“ finansinės galimybės, ką Šarūnui siūlys didieji Europos klubai. Prognozuoti sunku, bet tai, kad trenerį kviečia, yra gerai. Vadinasi, jis auga ir progresuoja.
– Gerai pažįstate Šarūną. Kuo jis nustebino šį sezoną, kai pirmą kartą nuo pat pradžių galėjo klijuoti ir komplektuoti komandą pagal save?
– Jis gerai supranta krepšinį, yra dirbęs su labai gerais treneriais. Jis žino, ką reikia daryti, nes visa tai jo gyvenime jau yra buvę. Tai palengvina jo įsiliejimą į trenerių ratą.
Man patiko, kad „Žalgiris“ pradėjo kalbėti apie teisėjavimą. Visada maniau, kad reikia apie tai kalbėti. Dabar krepšinyje dažnai rungtynės baigiasi vieno taško skirtumu ir vienas tampa nugalėtoju, o kitas – „lūzeriu“. O juk mačas baigėsi vieno taško skirtumu.
Man patiko, kad „Žalgiris“ pradėjo kalbėti apie teisėjavimą.
Aš negalvoju, kad treneris ar žaidėjai priekabiautų dėl vieno švilpuko. Tačiau, kai yra tendencingų sprendimų, kai tos pačios situacijos vertinamos vienaip, o paskui kitaip – apie tai reikia kalbėti. „Žalgiris“ nebijo ir apie tai šneka. Gerai, kad internete atsirado tokie vaizdo momentai. Seniai reikėjo tai padaryti.
Teisėjai sako, kad tai yra žmogiškasis faktorius. Tačiau, žmogau, tu juk nulemi likimus komandų, žaidėjų ir trenerių. Galų gale, už tai gauni atlyginimą. Niekas neteisia dėl vieno kito švilpuko, bet reikia stengtis vengti tendencingų klaidų. „Žalgiris“ privertė save gerbti. Man tai patinka.
– Ar matote žaidėjų rinkoje Lietuvos krepšininkų, kurie būtų įperkami „Žalgiriui“ ir tiktų pagal žaidimo lygį?
– Aš labiau norėčiau, kad mūsų jauni žaidėjai augtų kartu su komandomis: tiek su „Neptūnu“ ar „Lietkabeliu“. Paskui jiems eitų kita pakopa: „Žalgiris“ ar „Lietuvos rytas“. Norėčiau, kad su jaunais žaidėjais būtų sudaromos ilgesnės sutartys, nes nemanau, kad kitose šalyse – Ispanijoje ar Vokietijoje, yra geriau.
Žinoma, renkasi žaidėjas. Kažkada buvo iškraipyti mano žodžiai, kad NCAA (JAV studentų krepšinio asociacija) yra blogai. Aš sakiau, kad blogai yra, kai žaidėjas numetamas bet kam ir nustoja progresuoti. Tačiau, kai matai, kad pateko į gerą komandą, pas gerą trenerį – tada viskas yra tvarkoje. Bet šiandien esame praradę per daug talentų.
Suprantu, kad klubai nori laimėti dabar, bet būtų gerai, jog mūsų klubai galėtų užsiauginti daugiau jaunų žaidėjų, o tai sėkmingai daro Serbijos komandos.
– Esate nusivylęs, kad jauni perspektyviausi žaidėjai, tokie kaip Arnoldas Kulboka, Tadas Sedekerskis ar Arnas Velička, išvažiuoja į užsienio klubus?
– Man svarbiausia, kad jie niekur nedingtų. Kad ateityje žaistų Lietuvos rinktinėje.
Žmogus pats renkasi. Mūsų klubai taip pat turėtų pasiūlyti kažkuo geresnes sąlygas, kad jie neišvažiuotų. Jei išvažiuoja, vadinasi, ko nors nepasiūlome.
Mūsų klubai taip pat turėtų pasiūlyti kažkuo geresnes sąlygas, kad jie neišvažiuotų. Jei išvažiuoja, vadinasi, ko nors nepasiūlome.
– „Žalgiris“ vis dar vaikosi savo svajonę – patekti į Eurolygos ketvirtfinalį. Kaip jūs vertinate Kauno komandos šansus?
– Svarbiausia, ką pasiekė „Žalgiris“ – jis dabar konkurencingas. Man tai yra pats svarbiausias faktas.
Šiandien „Žalgiris“ žaidžia su „Barcelona“ ar CSKA ir niekas iki pabaigos nežino, kas bus nugalėtojas. Gali pralaimėti, bet kaunasi iki pabaigos.
Kaip atsispirti nuo to, kas jau pasiekta, ir žengti kitus žingsnius? Tai – „Žalgirio“ svarbiausia užduotis. Man ne taip svarbu, ar „Žalgiris“ pasieks ketvirtfinalį, ar ne. Svarbiau, kad klubas yra konkurencingas, kad į Kauną atvažiavę grandai bijo. Tai yra svarbiausia.
Anksčiau būdavo, kad grupės varžybose porą komandų įveikdavo, o paskui... Dabar taip nebėra.
– Ar „Žalgirio“ sezoną jau dabar galima vadinti sėkmingu?
– Sezonas yra vertinamas finiše ir titulais. Bet „Žalgirio“ žaidimas yra patrauklus akiai. Žalgiriečiai jau nebesileidžia būti mušamaisiais, jie žaidžia dėl pergalių.
– Šį sezoną „Žalgiris“ turi neblogų legionierių. Ar pasiteisina tokie komplektavimo sprendimai žaidėjų rinkoje? Jūsų laikais buvo kiek kitaip – per auksinį sezoną Eurolygoje Šabtajus Kalmanovičius išleido daug pinigų ir pavyko įsigyti tris puikius legionierius (Tyusą Edney, Anthony Bowie ir Georgą Zideką) tiesiai iš NBA.
– Tada situacija buvo kita, buvo NBA lokautas. Duok Dieve, kad kada nors „Žalgiris“ būtų turtinga komanda, kuri pirmoji galėtų rinktis žaidėjus.
Šiandien taip nėra ir ilgai dar nebus. Pirmiausia žaidėjus susirenka Maskvos CSKA, Madrido „Real“, „Barcelona“, o paskui jau kiti. Todėl labai svarbus ne tik trenerių darbas. Aš sakau komplimentus „Žalgirio“ vadybai, žmonėms, kurie pateikia pasiūlymus treneriams, o šie renkasi iš tų pasiūlymų rato.
Šio sezono pradžioje, kai „Žalgiriui“ nepavyko kelerios rungtynės, iškart pasigirdo nuomonių, kad legionieriai yra nei šiokie, nei tokie.
Tačiau aš džiaugiuosi, kad jie auga kartu su komanda, jai stipriai padeda ir jau prigesino sezono pradžioje sklidusias kalbas.
Visa tai – slidus dalykas. Gali išsirinkti neblogą legionierių, bet pasitaiko šalutinių faktorių, dėl kurių jis nepritampa prie komandos. O būna atvirkščiai – staiga jis iššauna. Pavyzdžiui, Jamesas Andersonas labai padėjo „Žalgiriui“ prieš du sezonus, bet yra visiškai kitoks Stambulo „Daruššafaka“ klube. Tokių pavyzdžių yra daugiau – Sonny Weemsas ir kiti.
Iš savo praktikos prisimenu Sammy Mejia, kuris buvo geriausias Prancūzijos lygoje, bet visiškai nepritapo CSKA, nes jo pozicijoje buvo kitų gerų žaidėjų. Net ir išleidus labai daug pinigų galima labai prašauti pro šalį. Gali gyvenimo sąlygos netikti, žiema per šalta pasitaikyti. Neįmanoma apskaičiuoti.
Nereikia galvoti, kad pavyks kaskart. Tačiau šį sezoną legionieriai pakankamai gerai padeda „Žalgiriui“.
– Įdomu, kad šį sezoną „Žalgiris“ nekeitė sudėties – tik Vytenis Lipkevičius pačioje sezono pradžioje išvažiavo į Prienus. Kitaip yra „Lietuvos ryte“, kuriame šį sezoną jau pasikeitė daug žaidėjų. Ar stabilumas visada yra sėkmė?
– Tai yra gerai. Lietuvoje esame įpratę, kad gavę kokius nors žaidėjus su jais sunkiai dirbame per treniruotes, kad gautume galutinį rezultatą. Esame įpratę taip.
Dėl Lietuvos krepšinio labo norėčiau, kad Vilniaus „Lietuvos rytas“ sudarytų daug aršesnę konkurenciją „Žalgiriui“.
Aš ir pats, dirbdamas kitose komandose, ne iškart susigaudžiau: brač, gi galiu juos keisti – ką nors atleisti, ką nors pakviesti. Manau, kad šiandien „Žalgiriui“ būtų gerai išsaugoti 7–8 žaidėjus. Žinoma, Kauno klubui pačiam geriau matyti, bet lipant laipteliais aukštyn būtų gerai išlaikyti branduolį ir vieną kitą poziciją pakoreguoti.
Tačiau be stabilumo nieko nebus. Kataro futbolo komanda kažkada prisipirko žvaigždžių, pažaidė vieną sezoną, bet po jo nieko nebeliko.
Reikia auginti savus, o galiausiai prie jų lipdyti ir stiprinti pozicijas, žiūrint, ko trūksta. Visa tai „Žalgirio“ vadyba ir daro.
Tačiau dėl Lietuvos krepšinio labo norėčiau, kad Vilniaus „Lietuvos rytas“ sudarytų daug aršesnę konkurenciją „Žalgiriui“. Jau pakilo Panevėžio „Lietkabelis“, Utenos „Juventus“, nuolat gerai žaidžia Klaipėdos „Neptūnas“, kurie įkanda per vieną kitą mačą. Tai yra gerai. Bet jei „Lietuvos rytas“ sudarytų didesnę konkurenciją „Žalgiriui“, Lietuvos krepšinyje viskas būtų šaunu.
– Kokie yra jūsų planai – buvo kalbų apie Tel Avivo „Maccabi“, kitas jumis besidominčias komandas? Kaip įsivaizduojate savo ateitį?
– Matote, aš irgi kažkada buvau jaunas ir norėjau kažką įrodyti. Atėjau į „Žalgirį“, kai jam buvo pakankamai sunku. Buvau „Olympiakos“ klube, kai jis buvo sudėtingoje pozicijoje.
Aš nebenoriu tokio karo. Noriu ko nors kito. Tačiau šiandien to ko nors kito neturiu.
Kai šiuos klubus palikau, jie buvo pakankamai aukštai, todėl dabar galiu manyti, kad padariau gerą darbą, net ir iki šiol su jais palaikau gerus ryšius.
Ar dabar man vėl lįsti ten, kur kam nors yra blogai, ką nors atleisti, kelti turbulencijas? Aš nebenoriu tokio karo. Tai, kas ten vyksta, yra karas, tikra karyba. Aš noriu ko nors kito. Tačiau šiandien to ko nors kito neturiu. Todėl gyvenu taip.
– Ir Kazanės „Uniks“ visada jautė simpatijas Lietuvos krepšinio atstovams. Ar jus yra vilioję į Kazanę?
– Taip, kažkada jie mane labai stipriai kvietė. Bet aš nelabai mėgstu kalbėti tai, kas buvo, kas kvietė, o kas ne. Jei neįvyko, vadinasi, neįvyko. Nekorektiška būtų prieš kitą trenerį, kuris priėmė tą pasiūlymą. Galbūt todėl ir neišsiplėskime.
– Jus labiau domintų darbas su klubu ar rinktine?
– Neįsivaizduojate, kiek atsakomybės yra treniruojant rinktinę. Atrodo, kad dirbi trumpai, tik vasarą, bet atsakomybė yra didžiulė. Už tavęs – visa Lietuva.
Aš jau 10 metų treniravau Lietuvos rinktinę. Kokius 4 metus – Lietuvos jaunimo rinktines. Šešerius metus dirbau „Žalgiryje“ ir trejus „Lietuvos ryte“. Jums neatrodo, kad vienam žmogui tai yra per daug?
Darbas klube yra kitoks. Jei rinktinėje per trumpą laiką kuri nors grandis sušlubavo, būna labai sunku ištaisyti. Nes tam nėra laiko. Rengiesi keturias savaites, bet paskui nebelieka laiko ką nors keisti. Klube turi devynis mėnesius, gali ką nors išbandyti, tobulinti žaidimo sistemą, yra daug treniruočių, kai gali ką nors pakeisti.
Aš jau dešimt metų treniravau Lietuvos rinktinę. Kokius ketverius metus – Lietuvos jaunimo rinktines. Šešerius metus dirbau „Žalgiryje“ ir trejus „Lietuvos ryte“. Jums neatrodo, kad vienam žmogui tai yra per daug?
– Treneri, ar turite agentą?
– Taip, turiu.
– Vadinasi, esate žaidėjas krepšinio rinkoje?
– Pasakysiu taip: šiandien aš negaunu to, ko noriu. Tai yra sudėtinga. Galbūt niekada nebegausiu to, ko noriu, aš nežinau.
