Luka Dončičius pareiškė, kad jo pasiilgs, Sergio Lullas socialiniame tinkle dėjo grotažymę prie užrašų „katapulta“ ir „,mano vardas Johnny“, o treneris Pablo Laso teigė, kad būtų nieko prieš turėti komandoje dvylika žaidėjų tokių, kaip Jonas.
Madrido „Real“ pagarbiai ir šiltai atsisveikino su Lietuvos krepšininku, kuris 2014 metais atvyko į Ispanijos sostinę iš Atėnų „Panathinaikos“ ir padėjo legendiniam klubui iškovoti aštuonis titulus.
Nebūtinai rezultatyvus, bet visada kietas, kovingas ir patikimas lietuvis su „Real“ kėlė Eurolygos nugalėtojų taurę (2015 m.), dusyk tapo Ispanijos čempionu (2015 ir 2016 m.), laimėjo tris Karaliaus taures (2015, 2016, 2017 m.), Supertaurę (2014 m.) ir Tarpžemyninę taurę (2015 m.).
Sėdėjau, sėdėjau, sėdėjau ant suolo, galvojau, galvojau ir supratau, kad noras žaisti krepšinį laimi prieš galimybę patogiai gyventi Madrido „Real“ klube.
Trofėjų galėjo būti ir daugiau, bet, nesulaukęs sezono pabaigos, J.Mačiulis paprašė Karališkojo klubo paleisti jį. Po pusketvirtų metų nuo praėjusio savaitgalio 198 cm ūgio lietuvis savo noru nebėra žaidėjas komandoje, kurioje dauguma elitinių žaidėjų svajoja rungtyniauti.
– Jonai, nutraukėte sutartį su Madrido klubu, kai iki sezono pabaigos liko keli mėnesiai. Kas paskatino tam?
– Šį sezoną gaudavau mažai žaidimo minučių, o norą žaisti visada jaučiau. Tačiau viduryje sezono mūsų klube buvo pernelyg daug traumuotų žaidėjų, tad komandos vadovai nenorėjo manęs paleisti.
Dabar dalis žaidėjų sugrįžo į aikštę, netrukus grįš ir likusieji. Pasakiau klubo vadovams: norėčiau dar pažaisti.
Liko 3–4 mėnesiai, galima sakyti, – trečdalis sezono. Be to, tai pati įdomiausia dalis, kai vyksta kovos dėl apdovanojimų. Norėčiau pabandyti surasti komandą, kurioje galėčiau žaisti.
Madrido klube treneris manęs aikštėje nematė, o aš nieko pakeisti negaliu. Pablo Laso taip nusprendė, turiu su tuo susitaikyti ir nuoskaudų tikrai neturiu. Tiesiog pats galiu pabandyti kažką pakeisti ir tikėtis pagauti sėkmės paukštę – pasidairyti krepšinio rinkoje ir surasti žaidimo minučių kitoje komandoje.
Suprantu, kad galbūt nėra normalu, kad krepšininkas nori išeiti iš Madrido „Real“. Tačiau aš sėdėjau, sėdėjau, sėdėjau ant suolo, galvojau, galvojau ir supratau, kad noras žaisti krepšinį laimi prieš galimybę patogiai gyventi Madrido „Real“ klube.
Ši komanda tikrai yra geriausia, kalbu ir apie žaidėjus, ir apie organizaciją. Tačiau aš toks žmogus – noriu žaisti krepšinį. Šis noras šįkart nugalėjo.
– Kaip į jūsų sprendimą reagavo šeima?
Žmona matydavo, kad po rungtynių, praleistų ant atsarginių suolo, namo grįždavau ne geriausios nuotaikos.
– Žmona matydavo, kad po rungtynių, praleistų ant atsarginių suolo, namo grįždavau ne geriausios nuotaikos. Šeima man labai svarbi, bet krepšinio karjeroje dažniausiai pats priimu sprendimus.
Šeima susitaikiusi su tuo, kad krepšininko gyvenimas nėra pastovus, nors šįkart pavyko pagyventi vienoje vietoje beveik ketverius metus, o tai yra daug.
– Ar Madrido klubas suprato jūsų norą?
– Buvęs žaidėjas, dabar klubo vadovas Alberto Herrerosas, visur keliaujantis kartu su komanda, pasakė man: „Aš tave visiškai suprantu, tu dar nesi pensininkas, kad galėtum ramiai laukti ir likti patenkintas tokia padėtimi. Jei nori žaisti, tave suprantu ir linkiu sėkmės.“
Išsiskyrėme labai lengvai ir gražiai. Man liks malonūs prisiminimai, kurių išėjimas tikrai neapkartino. Po pastarųjų rungtynių penktadienį klubo prezidentas įteikė atminimo dovanas.
– Iš aštuonių su „Real“ laimėtų titulų brangiausia turbūt yra Eurolygos karūna?
– Žinoma, visi titulai brangūs, bet Eurolygos čempiono titulas yra pats vertingiausias Europos klubinio krepšinio trofėjus. Tuo labiau, kad jis vienintelis per mano karjerą. Ir iškovojau jį ne su bet kuo, o su Madrido „Real“.
– Kurio asmens – komandos draugo, klubo darbuotojo ar šiaip bičiulio – jums labiausiai trūks paliekant „Real“?
– Visa komanda gyveno kaip šeima. Mes dažnai švęsdavome visi kartu žmonų ir vaikų gimtadienius, dažnai rinkdavomės į svečius vieni pas kitus namuose. Buvo artimas draugų ratas, kurį nelengva palikti, tačiau kartais reikia žiūrėti ir savęs. Jei noriu žaisti, reikia priimti sprendimą.
– Ar iš tiesų palankus dabar tam laikas? Eurolygos klubai šį sezoną nebegali registruoti naujų žaidėjų šiam turnyrui.
Veikiausiai Kauno klubui būtų per didelė prabanga mokėti man atlyginimą vien dėl LKL.
– Aš ilgai gyvenau budėjimo režimu, kai turi būti visada pasirengęs žengti į aikštę, bet kartu žinai, kad žaidimo laiko gausi mažai. Tai prideda įtampos, o nykstant galimybei pasirodyti aikštėje, kelti sau tikslus yra sudėtinga.
Todėl išėjau be plano, be pasiūlymų. Sėdėsiu, lauksiu ir žiūrėsiu – gal kas atsiras.
Po mėnesio baigsis Eurolygos reguliarusis čempionatas. Aštuoni klubai tęs kovas, kiti aštuoni pasitrauks ir galbūt sugalvos pabandyti pasistiprinti prieš nacionalinių pirmenybių lemiamas kovas. Galbūt kažkas pradės kito sezono dėlionę. Aš nesijaudinu ir niekur neskubu.
– Ar esate iškėlęs išskirtinių reikalavimų būsimai komandai?
– Ne. Mano svarbiausias kriterijus – galimybė žaisti. Būtų svarbu prieš tai pasikalbėti su treneriu ir tai išsiaiškinti, ar turėčiau žaidimo minučių, ar turėčiau geras galimybes padėti komandai.
– Ar iš Kauno „Žalgirio“ dar niekas neskambino?
– Aš visą laiką palaikau ryšį su Pauliumi Motiejūnu („Žalgirio“ prezidentas, – red.).
Pasiūlymo, žinoma, dar nėra, o aš manau, kad jo artimiausiu metu ir nebus, nes „Žalgiriui“ nėra būtinybės. Ir su dabartine sudėtimi „Žalgiris“ turėtų laimėti LKL čempionatą, Eurolygoje aš nebegalėčiau žaisti, tad veikiausiai klubui būtų per didelė prabanga mokėti atlyginimą vien dėl LKL.
– Nebent „Žalgiris“ galvotų apie kitą sezoną?
– Turbūt būtų neteisinga dabartinių žaidėjų atžvilgiu sukurti netvirtumo ir nestabilumo jausmą. Jei aš pasirašyčiau sutartį, daugiau ar mažiau taptų aišku, kurie žaidėjai turėtų pradėti galvoti apie išėjimą iš komandos. „Žalgiris“ nėra Madrido „Real“, kuris gali sau leisti turėti 17–18 tokio pat aukšto lygio žaidėjų ir mokėti jiems didelius pinigus.
Manau, kad „Žalgiris“ neskubės ir nepriims sprendimų, kol nesibaigs sezonas.
– Ar pačiam „Žalgiris“ būtų prioritetas, net jei finansinės sąlygos būtų kiek mažesnės?
– Šiuo metu man visi klubai yra lygūs, nes tikslas yra žaisti. O kalbant apie kitą sezoną, būtų svarbios sutarties sąlygos – nebūtinai finansinės, bet labiau sutarties trukmė. Kraustytis kažkur į kitą šalį su visa šeima ir neturėti užtikrintumo būtų sudėtinga.
Žinoma, „Žalgiriui“ galima būtų padaryti kažkokią nuolaidą (juokiasi).
– Ar dabar karštai ieškosite klubo, ar sversite pasiūlymus atidžiau, neatmesdamas galimybės palaukti iki vasaros?
– Neieškosiu karštai, bet lauksiu pasiūlymų išskėstomis rankomis (šypsosi).
– Lauksite Ispanijoje ar Lietuvoje?
– Esame apsvarstę kelis variantus. Jei pavyktų pasirašyti sutartį greitai, iškart išvažiuočiau. Jei ne, su šeima planuojame grįžti į Lietuvą prieš Velykas. Tada veikiausiai ir liktume Lietuvoje toliau laukti.
– Veikiausiai šeimą pradžiugino tokios žinios?
– Matote, dvi jauniausios dukros, be Ispanijos, beveik nieko nemačiusios. Joms namai yra ten, kur yra mama ir tėtis, o visi draugai – Ispanijoje. Joms palikti Ispaniją turbūt bus sunkiausia. Kita vertus, jos dar mažos ir turbūt greitai susirastų draugų ir kitur.
Vienaip ar kitaip, anksčiau ar vėliau, mūsų planas yra grįžti gyventi į Lietuvą. Kodėl gi to nepadarius anksčiau?
– Jei pasiūlymas atsirastų greitai, veikiausiai važiuotumėte į kitą šalį be šeimos?
– Tikriausiai, kad taip.
Reikės ieškoti tokios lygos, kad spėčiau už rinktinę sužaisti.
– Išsiskyrus su „Real“, atsiranda didesnė galimybė žaisti Lietuvos rinktinėje, kai ji birželio pabaigoje rungtyniaus pasaulio čempionato atrankos varžybose?
– Kaip tik paskambino Dainius Adomaitis ir treneriui sakiau: Jei būčiau likęs Madride, turbūt nebūtų galimybės padėti rinktinei, nes tuo metu dar vyktų Ispanijos čempionato finalai. Kitose lygose pirmenybės įprastai baigiasi anksčiau. Reikės ieškoti tokios lygos, kad spėčiau už rinktinę sužaisti. Pajuokavome, ir tiek.
– Bet sužaisti Lietuvos rinktinėje norite ne juokais?
– Žinoma. Nors yra talentingo jaunimo, pasportuoti vasarą savaitę ir atgauti krepšinio ritmą – kodėl gi ne?
