Šaras nepatenkintas trypė kėdėje jau po pirmos „Barcelona“ atakos, o po pirmojo nevykusio saviškių bandymo užpulti, piktai atsistojo prie šoninės linijos.
Kartais jis keitė žaidėjus kaip ledo ritulyje – metė tai po 3, tai po 2 žalgiriečius ant parketo.
Šaras pyko už aukštaūgių improvizacijas atakuojant iš vidutinio nuotolio (neįmetant kamuolio po krepšiu P.Jankūnui), neveikusią gynybą prieš 217 cm ūgio milžiną Ante Tomičių ir katalonų tritaškių krušą.
Strategas sunerimęs vaikščiojo palei šoninę liniją. Jis neentuziastingai pakėlė nuo suolo savo kareivius ir žvilgtelėjo į lapelį, kurį traukėsi iš savo švarko.
Jame stebuklingas pergalės receptas nebuvo užrašytas. Neatsirado ir auksinės variacijos, kuri galėjo perlaužti „Barcelona“ primestą žaidimo kodą.
„Kaip?!“ – nesuprasdamas, kodėl žaidėjai nesilaiko jo nubraižytų derinių, nusivylęs klausinėjo Šarūnas Jasikevičius.
Kai jau nekantriausi sirgaliai ėmė skirstytis iš savo vietų, kažkokiu stebuklingu būdu „Žalgiris“ čiupo „Barcelona“ už gerklės ir sugebėjo iškovoti pratęsimą.
Bet buvęs žalgirietis Kevinas Pangosas ir „Barcelona“ vyrukai pasistengė, kad tas stebuklas greitai subliūkštų.
„Žalgiris“ gaudė gaudė, bet taip ir nesugaudė „Barcelona“ komandos 85:88.
„Kaip jau visose spaudos konferencijose, turiu pripažinti, kad mūsų pastangos buvo superinės. Bet mūsų disciplina bei galva labai vėluoja ir neseka paskui.
Ypač pirmajame kėlinyje, varžovai išmušė mus iš rungtynių kontrolės. Jeigu sutarėme atakuoti vienoje ar kitoje vietoje, tai per pirmas 5 minutes su kamuoliu nenuėjome ten nė vieno karto.
Viskas kartojasi. Negaliu pasakyti nieko naujo – nesurandame aikštėje nė vieno boso. Kartais keturi žaidėjai žino, ką žaidžiame, o penktas nežino. Tai įžaidėjų darbas.
Šioje situacijoje mums vasarą kažkiek nesisekė. Bet dabar kai kurie žaidėjai jau daug laiko su komanda ir jie turi suprasti, koks jų vaidmuo. Mes to iš jų dar negauname.
Nesuprantu, kaip mes pirmą pusę pralaimėjome tik 5 taškais. Yra tiek daug dalykų, dėl ko negalėjome laimėti, kad net sunku pasakyti“, – po pralaimėjimo sakė Š.Jasikevičius.
– Ar galima sakyti, kad „Barcelona“ kontroliavo visas rungtynes?
– Taip. Šimtas procentų. Kai kuriose situacijose, reikia pripažinti, mūsų įžaidėjus iš žaidimo išėmė ne gynybiniu presingu pasižyminčios komandos žaidėjai. Bet reikia tą praeiti. Esame, kas esame – „Žalgiris“. Neužmirškime to.
Vasarą mums nepavyko pasirašyti pirmų pasirinkimų įžaidėjo pozicijoje. Gerai, kad įsigijome Nate'ą. Bet kalbant atvirai, Derricko su Leo reikia laukti. Dėl įvairių priežasčių.
Lauksime – jie dirba labai gerai. Leo atsigauna po traumos, o Waltono pastangos yra puikios. Šiai dienai to neužtenka žaisti prieš Europos grandus.
– Ar Wolterso metimų skaičius (15) ne per didelis?
– Neturiu problemų. Reikia skaityti gynybą. Gal vieną kartą krepšį atakuosi 15 kartų, gal kitą 8. Ne tame esmė. Esmė, kad turime eiti ten, kur esame susitarę.
Jei vienas mūsų pranašumų yra Jankūno centravimas prieš Singletoną, tai nežinau... Treneris ir įžaidėjai nepadarė savo darbo, nes per pirmas 6 minutes Jankūnas negavo nė vieno kamuolio.
Mistiniu būdu Singletoną vis tiek išbaudavome.
Optimizmo man suteikia tie patys dalykai – žaidėjai dirba išsijuosę. Bet žaidėjai... Jiems reikia tai praeiti. Neturime kitos išeities, kaip tik rodyti jiems video, analizuoti, daryti ir stengtis. Mes tą darysime.
Šiai dienai momentais aikštėje atrodome kaip raitelis be galvos.
Gal didelė frazė, bet...
– Aaronas White'as be keitimų žaidė lemiamu metu. Kiek jo energija sugrąžino komandą į rungtynes?
– Aaronas turėjo įspūdingas rungtynes, išskyrus vieną susikeitimą su Singletonu. Jis žaidė įspūdingai.
Tik kai vejiesi varžovą nuo pradžių, vėliau kiekviena klaida brangiai kainuoja. Matėme praėjusio sezono Aaroną White'ą. Gal net geresnę jo versiją.
Bet kai kurių žaidėjų iš praėjusių metų mums labai trūksta.
– Ar paskutinė ataka buvo tokia, kokia turėjo būti baigiantis ketvirtajam kėliniui?
– Galbūt dar nesuprantame derinio esmės. Dar daug ko nesuprantame. Pastangos yra. Situacija nėra bloga – mes esame arti finalo ketverto komandų. Bet nežinau, ar trauksite praėjusių metų citatas, ar pernai, bet kai kurios komandos tą perlipa, o kai kurios ir lieka.
Iš detalių susideda visas krepšinis. Mažėja šansų įeiti į tą lygį, kuris ir taip mums sunkiai pasiekiamas.
– Komanda laimėjo 3 išvykos rungtynes, bet namuose dar nelaimėjo. Tai sutapimas ar išvykose ir namuose komandą matote kitokią?
– Manęs šis santykis visiškai nejaudina. Pralaimėjimai mane jaudina, bet pergalių ir pralaimėjimų santykis nejaudina.
Žaidimas su „Baskonia“ buvo tikrai neblogas. Su Madridu buvo neišlaikytas žaidimo planas iki galo. Bet žaidžiame su komandomis, kurios turi daugiau potencialo perlaužti rungtynes mačo gale.
Turime žaisti arti galimybių ribos. Gal net kartais aukščiau.
Šiandien man buvo skausminga, kad jie labiau griebė mūsų įžaidėjus už gerklės, nei mes griebėme jų įžaidėjus už gerklės.
– Ko Mariui Grigoniui trūko ilgiau išsilaikyti aikštėje nei 2 minutes?
– Mariui prastai su nugara. Jis gal visai neturėjo žaisti.
Prieš dvi dienas labai stipriai patempė nugarą. Jis yra vienas tų, kurie labai stengiasi. Gal man net nereikėjo jo mesti į aikštę. Pabandžiau. Aišku, tuo metu buvo minusas.
Kita vertus, Derrickas, Marius ir Thomasas nėra tie žaidėjai, kurie turėtų tempti komandą.
– Kaip vertinate tai, kad „Baskonia“ atleido trenerį Pedro Martinezą?
– Antrą kartą atleidžia tas pats klubas. Jų vėl netenkina užimama pozicija. Pažiūrėkite, kokiomis sąlygomis jis buvo atleistas pirmą kartą. Tai yra įspūdinga.
Gali daug kalbėti, bet tai yra mūsų darbo realybė. Savininkai, visi kiti neturi kantrybės.
Tai yra fantastinis treneris. Tikrai nekeisiu apie jį nuomonės. Man labai patinka jį studijuoti ir jo dalykus. Bet esame žiaurioje profesijoje. Mes tą juk visi žinome.
– Koks jausmas šioje žiaurioje profesijoje turėti tokį didžiulį palaikymą?
– Super. Daugiau nei super.
Galvoju, žaidėjai jaučia tą palaikymą. Tai viena mūsų stiprybių.
Sunku čia būtų kibti į atlapus Europos grandams be pilnos arenos. Be tokio ažiotažo. Čia yra ekstra.
Bet įėję į aikštę turime padaryti savo darbą. Varžovų treneris kažkur savo komandai įdėjo daugiau energijos nei aš. Nes mūsų idėjos buvo panašios.
Bet sugrįžtame, jog mes tikrai esame toli nuo savo potencialo. Žaidžiame aplink galimybių ribą. Tai duoda daug optimizmo, bet kas mes tokie būsime? Ar tie, kurie bus amžinai perspektyvūs?
Ar mes persilaušime ir pradėsime pergalių seriją?
