Po 12 pirmųjų rungtynių Eurolygoje Thomo Walkupo taškų vidurkis siekė 3,8 taško. Pusėje tų mačų amerikietis aikštę paliko visiškai tuščias ir lietuviai jau ėmė badyti pirštais į blankią „Žalgirio“ naujoko statistikos eilutę.
Šarūnas Jasikevičius spaudos konferencijose bandė atsišpaguoti aukštindamas amerikiečio gynybą ir charakterio savybes. Bet tai neguodė nei kritikų, nei paties Th.Walkupo.
Trylikto Eurolygos turo mūšyje su Stambulo „Daruššafaka“ žalgirietis per pirmąją rungtynių pusę net nepakilo nuo suolo.
Dabar jo komandos draugai juokauja, kad per pustrečių metų Kaune matė žalgirietį panikuojant nebent tada, jei „Žalgirio“ treniruotė vykdavo tuo pačiu metu, kaip „Supreme“ išpardavimas.
Bet tą gruodžio 19-osios vakarą, kai Th.Walkupas pirmą kartą nepradėjo Eurolygos susitikimo „Žalgirio“ starto penkete ir du kėlinius pražiūrėjo žaidimą iš šono, legionieriui buvo visai nejuokinga.
„Galvojau – nejaugi tai viskas? Negi dabar jie mane atleis? – 15min krepšinio podkaste „urBONUSas“ pasakojo Th.Walkupas. – Ir neturėčiau ko dėl to kaltinti, nes žaidžiau tikrai prastai. Nusipelniau visų tų sekundžių ant suolo.“
Tačiau Marius Grigonis prisirinko greitų pražangų ir Šaras metė į aikštę rezerve paliktą gynėją. Šis nenuvylė.
Th.Walkupas driokstelėjo galingu dėjimu į „Daruššafaka“ krepšį, inicijavo žalgiriečių spurtą Stambulo pelkėje ir prikėlė „Žalgirį“ pergalei.
„Pajutau žemę po kojomis. Nebuvo taip, kad nuo tada pradėjau žaisti neįtikėtinai. Bet mano pasitikėjimas vis augo ir augo. Po truputį sugebėjau tapti svarbesniu komandos nariu. Bent jau ką nors duoti komandai. Nes pradžioje jaučiausi lyg silpnoji grandis“, – atvirauja Th.Walkupas.
Traumos vėliau pakirto „Žalgirio“ įžaidėjus Nate'ą Woltersą bei Leo Westermanną. Pusmetį iš šono stebėjęs, kaip Šaras dresiruoja savo atakų organizatorius, iš bėdos atakų dirigento lazdelę gavęs Th.Walkupas kaip iš natų dirigavo žaliai baltų atakoms ir virto „Žalgirio“ aikštės generolu.
Vedlys pagal savo pavyzdį, bebaimis karys ir nepakeičiamas gynyboje. Taip dabar apie savo bendražygį kalba jau trečią sezoną su amerikiečiu leidžiantys žalgiriečiai.
Kai šis dėl apsinuodijimo praėjusią savaitę praleido rytinę treniruotę Barselonoje, niekas net nesuabejojo – tai ne problema, kuri sustabdytų Thomą nuo dalyvavimo svarbiose „Žalgirio“ rungtynėse.
Vasarą 28-erių krepšininko kontraktas su „Žalgiriu“ baigsis ir išlaikyti jį Kaune bus sudėtinga. Bet apie savo nuotykių kupiną kelionę Lietuvoje ir prioritetus renkantis žaidėjų turguje – išsamus Th.Walkupo pasakojimas 15min krepšinio podkaste „urBONUSas“.
Visą pokalbį galite išvysti video, o šiame straipsnyje pateikiame įdomiausias pokalbio ištraukas:
– Kokiomis blogiausiomis aplinkybėmis yra tekę žaisti per skausmus ar traumą?
– <...> Atsimenu, kai buvau 15–16 metų, maždaug per dvi pirmąsias rungtynių minutes man plyšo kryžminiai kelio raiščiai. Pasakiau gydytojai, kad kažkas negerai su mano keliu. Bet ji apčiupinėjo skaudamą vietą ir pasakė, kad viskas atrodo gerai. Grįžau ant suolo, bet vis tiek nesijaučiau gerai. Tačiau jei jau pasakė, kad viskas gerai, tai bandau grįžti.
Grįžau į aikštę 1–2 minutėms, netgi pataikiau tritaškį. Bet pasakiau: treneri, aš tikrai manau, kad kažkas negerai su mano koja – man ji buvo lyg makaronas. Jokio stabilumo, kiekvienas žingsnis... Jaučiausi lyg bėgdamas ant makarono. Pasiprašiau keitimo ir pasakiau, kad kažkas tikrai negerai.
– Anot mano šaltinių, Thomas Walkupas „Žalgiryje“ dar vadinamas Kauno Bradu Pittu. Kaip atsirado ši pravardė?
– Manau, tai visiškas pokštas, nes Bradas Pittas yra patrauklus vyras, o aš toks nesu (šypsosi). Bet aš turbūt nujaučiu, kas galėjo tau tai papasakoti. Jie tiesiog dėl to iš manęs juokiasi. Bet tuo pačiu priimu tai kaip komplimentą (šypsosi).
– Komandos draugai apibūdina jus kaip įžaidėją, kuris veda į priekį pagal savo pavyzdį. O į kokius lyderius pats lygiavotės augdamas ir bręsdamas kaip žaidėjas?
– Man toks buvo Steve'as Nashas. Iš jo kalbos, iš jo vadovavimo. Per kiekvieną pauzę jis sutelkia komandą, nurodo, kaip žaisti. Jis labai vokalus, o šauniausias jo dalykas yra „penkių“ dalijimas. Jis nuolat puoselėja tą komandos vienybę. Mano akimis, jis geriausias aikštės generolas, tikras įžaidėjas. Aš visada mėgavausi stebėdamas jo žaidimą.
– Komandos draugai minėjo, kad gynyboje Walkupas yra tiesiog nepakeičiamas. Pergalė prieš „Olympiakos“ buvo geriausias pavyzdys, ką gali duoti gera gynyba. Koks buvo kol kas didžiausias jūsų gynybinis iššūkis Eurolygoje?
– Geras klausimas. Ir smagu prisiminti „Olympiakos“ rungtynes. Tikrai nedažnai gynyba sulaukia įvertino. Todėl labai šaunu, kad būtent gynyba buvo svarbiausias to gražiausio epizodo faktorius.
Bet sunkiausiai dengiami gynėjai yra tie, kurie sunkiai nuspėjami. Tokie, kurie gali daryti visko po truputį. Niekada nežinai, ar jie mes per rankas, ar atšoks ir mes. Bet jie gali pataikyti, atiduoti perdavimą, žaisti du prieš du ar po krepšiu. Aukšti ir greiti vyrukai yra tikrai sunkiai įkandami gynėjai.
Mike'as Jamesas yra sunkiai dengiamas vyrukas. Jis nėra labai didelis, bet daro visko po truputį ir niekada nežinai, ko laukti.
Aš šiek tiek už jį aukštesnis. Aišku, jis turi labai gerą šuolį ir aukštai kyla į orą, todėl tai apsunkina jo gynybą. Bet, galvoju, mano ilgis leidžia bent dengti tą metimą. O su stepbackais to ir reikia. Bet jei jis pataiko tokius metimus visą mačą, tai belieka tik paspausti jam ranką.
– Jūsų ištvermė irgi yra vienas tų dalykų, kuris leidžia taip stabiliai ir produktyviai gintis. Vienas komandos draugas sakė, kad per tuos dvejus metus „Žalgiryje“ jus matė gal tik du kartus prašantį keitimo. Kokių mitybos ir treniruočių taisyklių laikotės, kad išliktumėte toks energingas visą mačą?
– Svarbiausia yra miegas. Šiuo klausimu bandau sau būti labai griežtas. Galvoju, reikia mažiausiai 8 valandų miego, kad gerai pradėtum dieną.
O tada maistas. Aš nesu veganas, kaip vienas tavo šaltinių (šypsosi). Bet maitinuosi pakankamai sveikai ir subalansuotai. Aišku, vaikystėje nemėgau daržovių, bet profesionalus sportininkas turi valgyti kuo švariau. Esu paslydęs, bet o kas nemėgsta šiek tiek saldumynų?
Kai pirmą kartą atvykau į „Žalgirį“, kėliau daug didesnius svorius. Ir komandos draugai kartoja, kad tai ne tas pats Thomas, koks buvo pirmais metais (šypsosi). Bet dabar aš esu greitesnis. Manau, man tai padeda gynyboje gaudant tuos mažus įžaidėjus.
– Joffrey Lauvergne'as atvykdamas į Kauną irgi numetė iki 10 kg ir matome, kaip jam tai padėjo. O kada įvyko tas lūžio momentas, kai pradėjote rūpintis savo kūnu?
– Šaras skyrė didelį dėmesį kūno priežiūrai. Ypač, jei nesisekdavo. Ar gerai maitiniesi? Ar gerai miegi? Ar gerai treniruojiesi? Ar pakeli didelius svorius? Ypač pirmais metais aš turėjau apsišlifuoti kai kuriuos dalykus. Bet tai ateina ir su amžiumi.
Kai esi 20-ies, prieš rungtynes gali valgyti viską ir mačo metu jaustis normaliai. Bet kai tau jau 24–25 metai, pradedi suprasti, kad nebeatsistatai taip greitai. O 27–28 metų jau jautiesi lėtas. Todėl privalu prižiūrėti kūną, kad galėtum žaisti aukščiausiu lygiu.
– Buvote ne pirmas žalgirietis, kuriam reikėjo laiko įsitvirtinti „Žalgiryje“. Lėtas buvo ir Mariaus Grigonio startas. Brandonui Daviesui irgi reikėjo laiko atsiskleisti. Ar dalijatės savo patirtimi ir patariate kitiems Eurolygos debiutantams, pavyzdžiui, iš NBA aplinkos pernai atvykusiam Nigelui Hayesui ar panašiu į jūsų keliu atėjusiam Steve'ui Vasturia? Ar jiems reikia tokios pagalbos?
– Žinoma. Pirmais metais su Mariumi mes buvome lyg nublokšti traukinio (šypsosi). Mes tikrai labai prastai pataikėme. Vienu metu tritaškius metėme gal net iki 20 proc. Buvo blogai.
Bet po truputį viską perėjome ir tas procesas padėjo man pagelbėti kitiems. Ypač pernai, kai buvau vienas vyriausių komandoje. Kai, pavyzdžiui, dauguma veteranų pernai išvyko į rinktinę, jaučiausi užtikrintai, kad perimčiau tą lyderystę. Nesakau, kad paėmiau kitus amerikiečius po savo sparnu. Bet jiems paaiškinau, ko galima tikėtis, kur strigau aš ir kur atsiranda kliūčių. Manau, žmonėms tai padeda. Arba bent jau perspėja, kam reikia būti pasiruošus.
Jei kažkas galėjo būti bent žingsneliu geresnis, džiaugiuosi galėjęs padėti.
– Thomai, esate dviejų labai skirtingų „Žalgirio“ erų dalis – Šarūno Jasikevičiaus ir Martino Schillerio. „Žalgirio TV“ tinklalaidėje minėjote, kad laisvalaikiu žiūrėdamas eilines Eurolygos rungtynes, pavyzdžiui – „Maccabi“ ir „Real“, žvelgėte į žaidimą analizuodamas jį per Šaro sistemos prizmę. Kiek sunku buvo persiorientuoti prie M.Schillerio schemų?
– Vienas geriausių dalykų buvo tai, kiek daug išmokau iš Šarūno. Ir tai ne tik apie jo sistemą. Daug žmonių galvoja, kad jis duoda sistemą, tu prisitaikai ir viskas. Bet ne. Aš tiek daug išmokau, kaip žaisti ir skaityti žaidimą. Nesvarbu, koks treneris būtų atėjęs po jo, aš jau turėjau iš Šaro perduotą krepšinio suvokimą.
Taip pat mano prisitaikymą palengvino mano patirtis „Žalgiryje“ ir Eurolygoje bei komandos draugų žinojimas. Iš Šaro, ypač kaip įžaidėjas, tiesiog turėjau sugerti visą tą jo žinių bagažą. O atėjęs treneris Schilleris pristatė naują žaidimo koncepciją ir dabar darau tai, ko reikia jam. Keista sakyti, bet man pasisekė, kad Europoje žaidžiau pas trenerius, kurie turėjo skirtingas filosofijas. Būtų neprotinga nepasimokyti iš kiekvieno iš jų. Tas prisitaikymas nebuvo sudėtingas ir džiaugiuosi, kad pamačiau žaidimą iš skirtingų pusių.
– Nepaisant didelių permainų vyr. trenerio poste, „Žalgiris“ ir toliau kovoja dėl vietos Eurolygos atkrintamosiose. Kas leido išlikti konkurencingiems?
– Kai Šaras pranešė, kad išvyksta, visi galvojome: o kas dabar bus? Bet, manau, tai natūralus dalykas. Tačiau kai pradėjome diegti naują sistemą, nuo 1 iki 12 žmogaus ja patikėjo.
Aš galvojau, kad mums gali pavykti. Kad kiekvienas mačas bus kova, bet jei laikysimės plano, galime būti geroje situacijoje. Manau, kad tas geras startas su pergalių serija mums buvo labai svarbus. Tai padėjo visiems suprasti, kad jei laikysimės plano, jis gali veikti. Tai buvo svarbu ne tik mums, bet ir sirgaliams, žiniasklaidai.
Neabejoju, ir treneris atvykdamas turėjo krūvą klaustukų. Tai natūralu, kai esi svetimšalis ir debiutuoji Eurolygoje. Bet jis daro neįtikėtiną darbą ir aš džiaugiuosi, kad jis yra mūsų treneris.
– Kada įsitikinote, kad nauja sistema veikia?
– Manau, tai buvo rungtynės su „Anadolu Efes“. Ne tik todėl, kad laimėjome, bet ir išpildėme trenerio planą. Ypač gynybinius sumanymus.
Nedarėme nieko beprotiško, nebuvo jokio stebuklingo planavimo, bet suveikė trenerio gynybos sistema. Ir tada supratome, kad žaidėme prieš labai gerai puolančią komandą ir laimėjome apie 20 taškų. Tai buvo ženklas, kad jei tęsime darbą, viskas bus gerai.
– Praėjusią savaitę Barselonoje žaidėte prieš buvusį savo trenerį, kuris žino jus kaip nuluptą. Kaip bandėte pergudrauti Šarūną Jasikevičių ir užbėgti jo sumanymams už akių?
– Nemanau, kad įmanoma pergudrauti Šarą (šypsosi). Nemanau, kad yra tokių žmonių.
Mes puikiai žinojome, ką jie nori padaryti, bet taip pat Šaras mus labai gerai pažįsta. Žinai, kad tai labai disciplinuota komanda, kuri neleis naudotis mūsų stiprybėmis. Tu supranti, kad jis visą savaitę ruošė komandą keistis prieš mane dengiamaisiais ir versti eiti į kairę pusę. Jis matė mane 2,5 metų, Jankį ir Milą – 5. Jis pažįsta mus iki kruopelytės ir tai yra svarbu.
Bet taip pat žinome jo sistemą. Tikiu, kad galėjome geriau pasipriešinti ir turėjome geriau pasiruošti „Barcelona“ sumanymams. Bet tai labai gerai treniruota ir disciplinuota komanda. Jie žaidžia labai gerą krepšinį, yra atsipalaidavę ir puikiai pataiko.
– Klausiau šito kelių trenerių ir ne visi jie galėjo arba norėjo atsakyti. Bet ko reikia norint sustabdyti Marių Grigonį?
– Taip, tikrai žinau, kaip jį sustabdyti. Jau pirmais metais treniruotėse užvaikydavau jį vos tik jis gaudavo kamuolį (šypsosi).
Juk kalbėjome, koks buvau stiprus pirmaisiais metais. Tais laikais būdavo daug kieto žaidimo... Bet kas man patinka labiausiai, tai kad jis visada duodavo atgal. Jis būdavo toks pat fiziškas. Turbūt dėl to dabar tapome tokiais gerais draugais, nes niekada vienas kitam nenusileidome.
Atsimenu, kai Šaras pasikvietė mane ir paklausė: ei, žmogau, tu bandai jį sužaloti? Nebandau, mes tiesiog du fiziški vyrukai!
Nesu tikras, ar galima jį sustabdyti. Ypač, kai jis žaidžia savo ritmu. Jis neįtikėtinai greitai gali pasiųsti kamuolį į krepšį. Nepasakytum, kad jo pirmas žingsnis yra sprogstamasis, bet kiekvienose rungtynėse pamatysite jį susikuriantį sau laisvus metimus. O dar kokiu taiklumu jis pataiko tritaškius... Tai viena geriausių taškų mašinų Eurolygoje.
Gera su juo žaisti, nes jis dar gerai perduoda kamuolį, gudriai ginasi ir man labai malonu rungtyniauti drauge.
– Vasarą tapsite laisvuoju agentu. Prieš trejus metus žaisdamas Vokietijoje tokiu metu jau turėjote pasiekęs susitarimą su „Žalgiriu“. Kai ateis tas metas vėl rinktis komandą, kas bus tie prioritetai, į kuriuos atsižvelgsite labiausiai?
– Geras klausimas. Daugelis tiesiog klausia, tai kur žaisi ir ką darysi? Manau, kad prioritetų žinojimas yra labai svarbus dalykas.
Gera rūbinė man yra labai svarbus dalykas ir to aš išmokau „Žalgiryje“. Atsimenu, kai vykau į Kauną, dalelytė manęs galvojo, kaip čia mane Lietuvoje priims, nes tie žmonės gal turi šeimas, gal jiems nelabai patinka užsieniečiai. Bet kai atvykau į „Žalgirį“, čia pamačiau šeimą. Man tai bus labai svarbu.
Taip pat – krepšinio kultūra. Kai kurios komandos turi kovotojų dvasią, kai kurios ne. Skamba banaliai, bet žiūrėdamas matai „Žalgirį“ visada besikaunantį. Atsimenu gal tik vieną mačą, kuriame buvome per daug atsipalaidavę ir išleidome rungtynes nuo pirmų minučių. Tačiau tie du dalykai man bus labai svarbūs.
Kalbant apie miestus, man tai nėra svarbiausia. Didžiąją savo laiko dalį praleidžiu salėje arba namuose, todėl man nereikia daug veiklos ar vietų, kurias reikėtų pamatyti. Ne miestas, ne oras, o krepšinis.
