| Penktadienis | Eurolyga | „Olympiakos“ – „Žalgiris“ | 21:30 | Pirėjus |
„Krepšinio karžygys, suvienijęs Lietuvą“, – prieš dešimtmetį skambiai skelbė Lietuvos žiniasklaidos antraštės.
Tą 2010-ųjų rugsėjį Lietuva savaitei primiršo didžiąją ekonominę krizę, kai mūsiškiai įskriejo ant bronzinio pasaulio čempionato laiptelio Turkijoje.
Tam nepaaiškinamam skrydžiui alkaniems lietuviams sparnus užaugino K.Kemzūra, kuris vėliau netgi buvo išrinktas Lietuvos metų žmogumi, rinkimuose pralenkęs pačią prezidentę Dalią Grybauskaitę.
Jeigu per artėjantį pusmetį K.Kemzūra pergalingais savo darbais sugebės suvienyti didžiulę „Olympiakos“ šeimą, tai jis bus paskelbtas ir metų žmogumi Pirėjuje.
Krizių centre Atėnų priemiestyje iš pradžių reikėjo gaisrininko, o dabar – aiškaus vedlio. Kapitonas Kemzūra ėmėsi darbo.
Žmonės smalsiai žvilgčiojo į K.Kemzūrą viename Flisvos prieplaukos restoranų pietinėje Atėnų dalyje.
Vietos sirgaliai anksčiau atpažindavo lietuvį, nes šiam kaip asistentui tekdavo pasakoti televizijai apie „Olympiakos“ žaidimą prieš rungtynes, per ilgąją pertrauką ar po mačo. Bet dabar tai veidas, į kurį vis dažniau krypsta sunerimusių ir vilties ieškančių „Olympiakos“ sirgalių akys.
K.Kemzūra neskaito graikų spaudos, nesinaudoja socialiniais tinklais ir yra maksimaliai atsiribojęs nuo pašalinio triukšmo. Tačiau negali nejausti to „Olympiakos“ bendruomenės susirūpinimo ir žmonių lūkesčių.
Vilties K.Kemzūra įpūtė jau pirmosiose savo kaip „Olympiakos“ vyr. trenerio rungtynėse, kai raudonieji 89:63 pranoko „Valencia“.
„Nudžiugau detaliau susipažinęs su trenerio filosofija. Aš juo tikiu ir manau, kad prie Kemzūros galime daug pasiekti“, – po mačo teigė vienas „Olympiakos“ lyderių Nikola Milutinovas.
K.Kemzūrą pamėgo ir „Olympiakos“ lyderiai Vassilis Spanoulis ar Georgios Printezis, kurių žodis turėjo būti reikšmingas „Olympiakos“ vadovybei – ši oficialiai pranešė, kad lietuvis lieka treniruoti klubą iki sezono pabaigos.
Anksčiau nepailstančiai dirbusiam D.Blattui teikęs ataskaitas, K.Kemzūra dabar pats bando surasti atsakymą, kuris išspręstų „Olympiakos“ problemas.
Sykį jis jau išgelbėjo Lietuvos rinktinės garbę, kai po 2009-ųjų fiasko niekas netikėjo jauna surinkta kompanija nacionalinės komandos stovykloje.
Dabar irgi niekas netiki šia „Olympiakos“ versija. K.Kemzūros operacija prasideda.
Prieš „Olympiakos“ dvikovą su „Žalgiriu“ – K.Kemzūros pokalbis su 15min apie krizę Pirėjuje, skyrybas su Mindaugu Kuzminsku, Šarūno Jasikevičiaus sistemos ypatumus, Lietuvos rinktinės trenerio rinkimus ir reikšmingą karjeros etapą.
– Ką Davidas Blattas jums pasakė, kai pirmąją savo pergalę Eurolygoje su „Olympiakos“ tiesioginiame eteryje skyrėte jam? – 15min Graikijoje paklausė K.Kemzūros.
– Sakė, kad išlaikiau klasę (šypsosi.). Bet kaip kitaip galėjau padaryti?
Man kažkaip taip šovė į galvą ir, manau, tai buvo teisinga. Norėjau ne parodyti save, o tiesiog kažkaip dar kartą jam padėkoti. Už viską, ką jis padarė.
– Kaip dabar gyvena Davidas Blattas?
– Dabar gyvena ramiau (šypsosi.). Pasiskambiname, pasikalbame.
Aš visada dėkingas už jo nuomonę. Jis ją pasako, pasižiūri rungtynes. Visada laukiu jo ir kitų, kas man galėtų padėti patobulėti ar rasti kažką geriau, nuomonės.
Izraelyje jam streso nėra ir tikiuosi, kad dabar jam ramiau. Tik ten žaidžia sūnus, tai dėl jo labai išgyvena, seka.
Gyvena gyvenimą (šypsosi.).
– Tai po kiekvienerių rungtynių Blattas perduoda jums savo įžvalgas?
– Ne, mes tiesiog bendraujame. Čia aš jo prašau. Dažniausiai pasiskambinu ir pasiklausiu.
Jis visada linki sėkmės. Skatina nenusiminti ar pasidžiaugia po pergalių.
Tai šlovinga komanda su istorija ir žmonėms sunku suprasti, kodėl pralaimime.
– Graikai mano, kad viena didžiausių priežasčių, kodėl Blattui nepavyko išlikti Pirėjuje, tai Graikijos krepšinio mentaliteto nesuvokimas. Galbūt jis neįvertino ir nesuprato graikiškos krepšinio kultūros. O jūsų akimis, ką reiškia treniruoti Graikijoje?
– Blattas turėjo savo stilių ir su juo sėkmingai dirbo. Gal čia ne viskas veikė? Bet buvo visokių aplinkybių. Kodėl tai veikė ar neveikė – klausimas.
Manau, buvo daug detalių ir aplinkybių. Viena jų – vėl nauja komanda. Pernai turėjome daug traumų, kažkur nepasisekė ir kažkur praslydome. Bet irgi, vos atėjome pirmaisiais metais – nauja komanda. Antrą sezoną – dar naujesnė komanda. Sakyčiau, su mažiau Eurolygos patirties.
Susidėjo įvairios aplinkybės: gal Graikijos lygos rungtynių nebuvimas, gal mažesnis biudžetas. Man sunku tai komentuoti, bet tikrai sunku prisikviesti žaidėjų ir konkuruoti su kitomis komandomis. Kai negauni pirmos, antros, trečios opcijos, gal paimi tik ketvirtą. Taip buvo.
Galbūt žaidėjai nesusidėliojo vaidmenų. Gal vieni negalėjo pavežti tų vaidmenų, o kiti buvo jais nepatenkinti. Tai irgi nepadėjo.
Viskas kažkaip susidėjo. Bet per anksti daryti tokias išvadas ir kažką kalbėti, nes šį sezoną tebuvo vienerios rungtynės.
O graikiškas mentalitetas? Visur visi nori laimėti, bet aš akcentuočiau „Olympiakos“ mentalitetą. Tai šlovinga komanda su istorija ir žmonėms sunku suprasti, kodėl pralaimime.
Po paskutinių pralaimėtų rungtynių man sakė: nepamename, prieš kiek metų „Olympiakos“ namuose būtų pralaimėję dvejas rungtynes iš eilės. Nėra ir ką atsakyti. Aš bandžiau paaiškinti, kad galbūt ir tokio „Olympiakos“, koks jis yra dabar, nebuvo daug metų.
Nesiteisinu, bet noriu parodyti paveikslą – prieš tai su šita komanda nugalėjome CSKA, kur anksčiau su stipresnėmis komandomis nebuvome laimėję Maskvoje.
Nežinau, ką pasakyti – toks yra krepšinis. Nėra, kad mažiau stengiesi, bet visi labai greitai nusivilia. Turbūt kaip ir visur. Pralaimėjimas yra šlykštus jausmas.
– Graikija yra specifinė krepšinio šalis: legendomis apipinti fanų karai, nuolatinis spaudimas, skandalai. Tai atrodo kaip ypač sunki aplinka darbui. Kada atėjo tas pirmas momentas, kai supratote: „Va čia yra Graikija“?
– Negalėčiau pūstis ir sakyti, kad turiu kažkokią labai didelę patirtį, bet nenutiko nieko, ko iki šiol nebūčiau patyręs.
Lietuvoje mes irgi mylime tą krepšinį, tad kai buvau rinktinės treneriu, to dėmesio tikrai užteko. Tai man buvo pirmoji Graikija.
Čia atvažiavęs buvau asistentas. Kai būdavau šalia Davido Blatto, mane pažindavo. Taip tai nelabai.
Aišku, kai dirbi su „Panathinaikos“, tas triukšmas, švilpimas, reagavimas į žaidėjus, koliojimas... Bet ar aš to triukšmo nebuvau girdėjęs ir matęs? Negaliu sakyti, kad buvo kažkas vau.
Tų riaušių kažkaip irgi nepasitaikė. Aišku, išėjome iš Graikijos taurės pusfinalio rungtynių. Tai buvo nauja. Neatsimenu, kada būčiau su komanda pasitraukęs iš mačo. Esu kartą turnyre grasinęs, kad išvesiu komandą, bet daugiau tokių atvejų nepamenu.
O su riaušėmis susipažinau Turkijoje, kai prieš daug metų asistavau „Bešiktaš“ klube ir žaidėme prieš „Fenerbahče“. Nebuvo tai kažkokia didelė masė, bet mūsų sirgaliai susistumdė su policija. Buvo nejauku, kai masė vis pasiduodavo į vieną, tai į kitą pusę. Ir nežinai, ar jie įbėgs į aikštę, ar ne.
Graikijoje to dar nebuvo, bet ir nenorėčiau. Nejauku – nežinai, kaip tada reaguoti.
Bet nebuvo nieko naujo, su kuo dar nebūčiau susidūręs.
– Grįžkime į Graikijos taurės pusfinalį. Kaip atrodė „Olympiakos“ rūbinė, kai klubo vadovai dėl teisėjų darbo priėmė sprendimą nebetęsti rungtynių su „Panathinaikos“?
– Atsilikome 15 taškų ir su treneriais derinome planą, ką daryti, jog grįžtume į rungtynes.
Kai sužinojome, kad nebegrįšime į aikštę, žaidėjai ramino ir sakė, kad tai (teisėjų skandalai. – aut. past.) jau kartojasi. Mums gal sunku visa tai suprasti, bet, jų teigimu, tai kartojosi jau daug metų. Nuotaika buvo slogi.
Tai buvo prieš metus, bet nenorėčiau daugiau atsidurti tokioje situacijoje.
Aš kaip ir bandau tęsti, bet negaliu tęsti – aš nesu Blattas, esu Kemzūra.
– Vos perėmęs „Olympiakos“ vairą iš Davido Blatto, sakėte, kad esate šoke. Ar jau išlipote iš šoko būsenos?
– Baigėsi tas šokas. Taip pasakiau, nes save ruošiau ne tokiam scenarijui. Visada nori būti maksimaliai tam pasiruošęs, bet ateina toks momentas, kai mažiausiai to tikiesi.
Reikėjo labai greitai susitelkti ir išsiaiškinti, ką reikia daryti, ką ir kiek nori keisti. Kad nesumaišytum ir neišderintum.
Tas pirmąsias savaites reikėjo viską susigrupuoti. Dabar gal lengviau, nes įėjau į vėžes, bet dar vis tiek esi procese. Norisi rasti, kas geriausia, nes komanda nežaidžia taip, kaip norėčiau – stringa.
Kol komanda nežaidžia, kaip nori, treneriui yra neramios dienos.
– Stojote vadovauti komandai po ketverių metų pertraukos. Ar nebuvo neįprasta persitransformuoti iš asistento vaidmens?
– Taip, kada ateini iš kažkur, yra pliusas ir minusas.
Jau kai dirbau, buvau susisteminęs savo, ką noriu daryti. Ir dažniausiai tai atsiremia į tai, kokį talentą turi aikštėje.
Gali gal labai daug ką daryti, bet mane gyvenimas išmokė. Pavyzdžiui, kai dirbi „Daruššafaka“ klube ir tada važiuoji į Austrijos rinktinę. Turi vienus talentus, kitus atletus, fiziškumą, o nuvažiavęs turi visai kitokius žmones. Nors minčių turi, bet jie kažko negali.
Tada staigiai turi atsirinkti, kas netinka. Tai kažkiek ir padeda, ir komplikuoja.
Aš kaip ir bandau tęsti, bet negaliu tęsti – aš nesu Blattas, esu Kemzūra. Turiu įdėti kažkiek savo. Kai įdedi savo, nori įdėti kuo geriau. Bet gal kartais užtrunka tos paieškos, kuo tikėtum ir tu, ir komanda. Tai atima laiko ir yra sunku.
Pirėjuje nenorėjau keisti visko. Stengėmės pasilikti tuos gerus dalykus ir kitus bandėme daryti geriau. Jei būčiau atėjęs iš šalies, būtų paprasčiau – iš karto darome taip ir viskas.
Kalbėjome atvirai – negalėjau meluoti ir pažadėti, kad Kuzminskas žais tas dideles minutes. Taip galėjo būti, bet galėjo ir nebūti.
– Po dvejų rungtynių „Olympiakos“ oficialiai pranešė, kad liekate vadovauti komandai iki sezono pabaigos. Jau po pirmos pergalės prieš „Valencia“ vienas klubo lyderių Nikola Milutinovas gražiai išsireiškė, jog tiki K.Kemzūros filosofija ir su ja komanda turėtų eiti ateityje. Kaip jums pavyko įtikinti ir žaidėjus, ir vadovus, kad suteiktų jums šansą likti prie „Olympiakos“ vairo net ir nepaisant pralaimėjimo „Zenit“ antrajame savo mače?
– Nežinau... Gal šiek tiek pasisekė su tvarkaraščiu. Su visa pagarba „Valencia“, bet gavome ne „Anadolu Efes“ ar „Maccabi“.
Atitaikėme tai, ką norime žaisti, viskas buvo labai aišku. Manau, buvo aišku ir su „Zenit“. Ir pradėjome tas rungtynes labai gerai.
Galvoju, gal pirmosiose rungtynėse žaidėjai patikėjo. Kai jauti tą malonumą, kamuolys juda, apsigini – visada smagu. Gal jie visai kitaip kalbėtų po dvejų paskutinių rungtynių? (šypsosi.)
Bet tada buvo labai teigiamas impulsas. Sužaidėme labai gerai, kaip komanda. Kamuolys gerai vaikščiojo ir visi buvo patenkinti.
Su „Zenit“ pradžia buvo gera, bet po to kankinomės – neišpildėme kažkokių idėjų ir suklydome.
Sunku atsakyti į klausimą. Aš tiesiog dariau, ką galiu ir ką noriu daryti. Stengiausi ruoštis rungtynėms, tą padaryti kuo geriau ir jas laimėti. Viskas. Tokia buvo mano koncentracija.
O sprendimus priima žmonės, kurie turi juos priimti.
– „Olympiakos“ apie savo sprendimą pranešė po pralaimėtų rungtynių „Zenit“?
– Žaidi tam, kad laimėtum. O ar pralaimėjimas gali nulemti? Nežinau. Po rungtynių atėjo komandos viceprezidentas ir su manimi buvo pokalbis.
Pasakė, ką jie nori padaryti, kad nori patekti į ketvirtfinalį. Pasakiau, kad tai bus sunku, bet, manau, įmanoma. Taip ir baigėme – dabar tęsiame darbus.
Kiekvienas turėtų imti pavyzdį iš Spanoulio tokio šimtaprocenčio atsidavimo.
– Kaip dabar jaučiatės: kaip gaisro gesintojas ar komandos vedlys?
– Mes kovojame, stengiamės ir einame į kiekvienas rungtynes atskirai.
Turėjome labai gražią pergalę Maskvoje, kuri davė mums didelį tikėjimą. Po to pasąmonėje leidomės į dugną po dviejų pralaimėjimų.
Taip ir gyvename – kitos rungtynės. Po jų bus kitos. Stengiesi gerinti, kas buvo negerai.
Eini nuo rungtynių iki rungtynių.
– Nuo praėjusio sezono turite progą kasdien dirbti su Eurolygos legenda Vassiliu Spanouliu. Ką naujo sužinojote apie krepšinį sutikęs tokią asmenybę?
– Neeilinė asmenybė ir neeilinis charakteris.
Matosi, kad jis yra laimėtojas. Spanoulis niekada nepasiduos. Jo visos mintys yra apie krepšinį: pikenrolas, kaip žaisti, kaip gintis, kaip pulti.
Jo tos mintys kartais žaidžia prieš jį. Nesvarbu, kad jo pase tų metų daug, bet jis kartais įsikarščiuoja kaip jaunas žaidėjas. Iš to didelio noro laimėti jis kartais stengiasi padaryti daugiau, nei reikia.
Bet kiekvienas turėtų imti pavyzdį iš jo tokio šimtaprocenčio atsidavimo. Neįtikėtina krepšinio asmenybė.
– Su V.Spanouliu siejami didžiausi „Olympiakos“ dešimtmečio laimėjimai, bet komanda išgyvena persitvarkymo laikotarpį. Koks turėtų būti naujas „Olympiakos“ identitetas ir kokia būtų jūsų vizija?
– Labai platus klausimas. Ir turbūt labiau skirtas vadovams.
Nežiūriu taip toli į priekį 3–5 metus. Aš gyvenu nuo rungtynių iki rungtynių ir noriu, kad komanda šį sezoną sužaistų kuo sėkmingiau.
Apie viziją reikėtų kalbėti su „Olympiakos“ vadovybe, kaip jie ją mato ir ką nori padaryti. Kokie pokyčiai turi būti ir kaip vėl komandą išvesti į tą dalyką.
Niekam ne paslaptis – amžius paliečia visus. Nė vienas nesame užsikonservavęs. Todėl turbūt reikia ieškoti naujų talentų. Daug kas atsirems į biudžetą, iš kurio būtų galima kažką lipdyti.
Manau, turi būti kiek įmanoma daugiau talentingų ir stiprių vietinių žaidėjų, aplink kuriuos būtų galima lipdyti užsieniečius. Kad komandoje būtų tęstinumas.
Norisi parodyti, kad šitame lygyje galiu dirbti sėkmingai. Tai mane motyvuoja.
– „Olympiakos“ paveiksle buvo Mindaugo Kuzminsko figūra. Kodėl jame jos nebeliko?
– Trumpai kalbant, tai buvo Mindaugo sprendimas.
Visos aplinkybės taip susidėjo. Minčių apie išsiskyrimą nebuvo. Komandą tenkino jo žaidimas. Vienas minusas buvo tai, kad jo netenkino žaidimo laikas. Atsirado kažkoks susidomėjimas iš „Lokomotiv“ ir Mindaugui teko apsispręsti.
Kalbėjome atvirai – negalėjau meluoti ir pažadėti, kad jis žais tas dideles minutes. Taip galėjo būti, bet galėjo ir nebūti.
To eigoje jis priėjo prie sprendimo, kad jam galbūt ten bus geriau. „Olympiakos“ irgi neprieštaravo. Galbūt klubui nusimetė kažkokia finansinė našta. Dabar komandoje neturėtų atsirasti skylė, nes galėtume žaidėjams išdalinti tas minutes.
Tiesiog taip susiklostė aplinkybės.
– Ką šiuo gyvenimo laikotarpiu jūsų karjerai gali reikšti tokia galimybė treniruoti Eurolygos klubą?
– Įžvelgiu daugiau pozityvo.
Žmonės sužinojo mano pavardę, kad aš toks esu, kas buvo užmiršęs. Tie pasiekimai galbūt buvo senokai. Norisi parodyti, kad šitame lygyje galiu dirbti sėkmingai. Tai mane motyvuoja.
O paskui matysime. Kiekviename darbe, kai tu dirbi, tai ir tobulėji.
Treneriams reikia ne tik žinių. Ir chirurgas tobulėja operuodamas, o ne žiūrėdamas ir padavinėdamas. Geriausia, kai dirbi, klysti ir taisai klaidas.
Todėl čia įžvelgiu daugiau pozityvumo. O ką atneš gyvenimas, matysime.
– Nuo ko prasideda jūsų pasiruošimas rungtynėms, kai sutinkate tokį specifinį varžovą kaip „Žalgiris“?
– Mes skaidome darbą. Yra nemažai sričių, kurioms turi pasiruošti.
Pirmiausia, turi pasiruošti puolimo idėją, nes jie gali gintis vienaip, antraip, trečiaip. Kita dalis yra gynyba.
„Žalgiris“ turi savo puolimo koncepciją ir mes turime žinoti, kur galime rizikuoti, kur negalime, ko negalime leisti.
Tas dvi dalis skaidome ir kasdien darome dalelę iš kiekvienos srities.
Pasiruošimo metodas panašus – sau treneriai bandome išsigryninti puolimo taškus ir gynybos principus.
Su kitomis komandomis gali būti labai paprasta – tu žinai, ką jie žais, ir ima talentu. „Žalgiris“ ima daugiau gudrumu.
– Esate sakęs, kad kai Lietuvos rinktinėje treniravote Šarūną Jasikevičių, turėdavote papildomai pasiruošti treniruotei, nes Šaras mėgdavo klausti, kodėl daroma taip, o ne kitaip. Kur dabar turite pasitempti kaip treneris, kai ruošiatės akistatai su šiuo specialistu?
– Šaras turi savo sistemą ir ją perkando. Dauguma žaidėjų labai gerai žino savo vaidmenį. Jie turi specifinius derinius, kuriais užmigdo ir gali nubausti.
Tam ir reikia pasiruošti. Su kitomis komandomis gali būti labai paprasta – tu žinai, ką jie žais, ir ima talentu. „Žalgiris“ ima daugiau gudrumu.
Turi suderinti tokią gynybą, kuri tiktų daugmaž visiems atvejams. Tu negali eiti į visus derinius ir smulkintis, nes pasiklysi. „Žalgiris“ ir gerai juos slepia, ir iš to vieno derinio gali sužaisti tris dalykus.
Turi dengti visą puolimo sistemą, o ne vieną derinį, nes tai tave pražudys.
– Ką galvojate ir jaučiate matydamas Zacho LeDay žaidimą „Žalgiryje“?
– Jis pateko į geras rankas ir duoda gerą rezultatą. Jis tobulėja kaip žaidėjas ir džiugu dėl jo.
– Kaip turėtų vykti Lietuvos rinktinės trenerio rinkimai?
– Nebuvau apie tai susimąstęs.
Tų sistemų gali būti įvairių. Viskas gali būti ir labai paprastai – LKF galėtų imtis atsakomybės ir paskirti trenerį. Bet tada jie kažkaip turėtų prisiimti dalį atsakomybės.
Jei nori padaryti kažkokią demokratiją, turi būti surinkti kandidatai ir iš jų kažkaip rinktis, balsuoti. Atsimenu, mano laikais buvo, kad rašėme programas, pats ją rašiau. Siuntėme ir t.t. Bet nežinau... Jeigu tai duos naudos, galima daryti. Tačiau nereikia daryti nieko dėl akių. Ten, man taip atrodo, daugiau buvo daroma dėl akių.
Galų gale kokia sistema bebūtų, federacija turi prieiti prie kandidato, kuriuo ji labiau pasitiki ir kuris jai atrodo tinkamiausias. Iš pradžių turi būti kažkokia meilė ir tikėjimas, nes kitaip nieko nebus. O tada kažkiek turėtų būti dalinamasi atsakomybe.
Nesakau, kad jei kažkas blogai, federacija turėtų atsistatydinti ar kažką. Bet po kažkiek laiko reikia daryti analizę ir svarstyti, kas buvo blogai.
Jei atvirai, man nepatinka ši sistema.
– Šių rinkimų metu jums skambino trenerių asociacijos vadovas Vydas Gedvilas. Jis teigė, kad atsisakėte galimybės treniruoti rinktinę, nes esate susitelkęs darbams „Olympiakos“ klube. O jeigu LKF siūlytų Eurolygos treneriams dirbti tik per čempionatus, į FIBA langus sezono metu pasiunčiant savo trenerių štabą, ar kitaip svarstytumėte tokį pasiūlymą? Kokia iš viso turėtų būti ideali treniravimo sistema prie naujo rinktinių tvarkaraščio?
– Nežinau. Jei atvirai, man nepatinka ši sistema.
Ir šiaip yra sunku, nes krūvis labai didelis. Ypač, jei dirbi Eurolygoje.
Matant tendencijas, kas darosi su trenerių darbais – kiek trenerių buvo atleista ir t.t., reikia suprasti, kad klube yra tiesioginis darbas ir pajamos. Todėl kas norės? Niekas nenori. Labai sunku dirbti du darbus.
Aš visiškai suprantu Jasikevičių, kuris po sezono nieko nebenori. Žmogus turi pailsėti, išsivalyti galvą, pabūti su šeima.
Ta sistema yra sudėtinga ir nėra gera. Vasaros kažkiek gali paaukoti, 2–3 metus pravaryti tą ciklą, bet ar po to norėsi tai tęsti – klausimas.
Aš irgi norėjau tą daryti. Bet vėliau iškilo labai daug klausimų.
Amerikiečiai bandė į čempionatą siųsti vieną trenerį, o per langus žaisti su kitu. Čia jau kiekvienos federacijos individualus sprendimas. Yra tame logikos, nes laikomasi tęstinumo. Kita vertus, žaidėjai tai kiti – ar galėsi tą pačią sistemą žaisti su kitais žaidėjais, o po to ir vasarą? Vasarą per pasiruošimą jie suvažiuoja anksčiau, o čia per langus jie turi tik savaitę. Kiek tu tos taktikos gali įdėti?
– O išvis, ar nėra per sunku dirbti treneriu? Matome tendenciją, kaip dažnai jie keičiami, kokie nekantrūs yra klubai ir kaip jiems reikia greitų rezultatų. Kaip jaučiatės šioje profesijoje?
– Skirtinguose klubuose skirtingi reikalavimai, bet niekam nepatinka pralaimėti. Vieni turi daugiau kantrybės, kiti – mažiau. Yra įvairių priežasčių ir tų atleidimų paaiškinimų, bet čempioniškos komandos darbas yra sunkus.
Daug kas priklauso nuo surinktų žaidėjų ir kaip jie atitinka tavo viziją ir ją supranta. Daug priklauso nuo tęstinumo ir palaikymo iš vadovybės.
Laiminčiai komandai reikalingas laikas. Bet ne visada jo būna. Kartais kažkas neveikia ir tų pokyčių reikia.
Aš stengiuosi apie tai negalvoti. Mano darbas pasakyti komandai kažką geriausio, kad komanda judėtų į priekį. Jeigu žais gerai – mano šansai bus geri, jei blogai – kas mane gali išgelbėti? Todėl ir stengiuosi tam susitelkti. Daugiau niekas kitas neišgelbės.
– Šių trenerio rinkimų metu išryškėjo pozicija, kas yra per jauni, o kas yra per seni treneriai. O koks yra trenerių pikas?
– Galbūt ir yra. Kita vertus, Svetislavas Pešičius rodo, kad ir 70-ies jis to parako dar turi pilna (šypsosi.).
Gyvenimas yra banguotas su savo pakilimais ir nusileidimais ar ramesne linija. Negali žinoti.
Amžius turi savo – jis duoda daugiau patirties. Labai jaunas tu negali būti. Daug kas priklauso nuo kartos, žaidėjų. Galbūt vieniems treneriams reikia šiek tiek palaukti – tas momentas ateina.
– Koks dabar yra Kęstučio Kemzūros karjeros tikslas?
– Laimėti prieš „Žalgirį“ (šypsosi.).
Labai paprastai – einu iš rungtynių į rungtynes. O tas tikslas prives prie kito tikslo.
