| Eurolyga | „Žalgiris“ – „Emporio Armani“ | 20:00 | „Žalgirio“ arena |
Šis iš pažiūros kuklus 180 cm ūgio mažylis auga akyse. Ir kaip krepšininkas, ir kaip pašnekovas.
Galbūt aikštėje jis žemiausias pagal centimetrus, bet didis savo žaidimu.
29 taškai į Bambergo „Brose“ krepšį ir 32 naudingumo balai Vokietijoje buvo tik prisirpusi vyšnia ant pyragaičio su užpurkštu vaniliniu kremu, kuri simbolizavo saldų Luko sezoną Eurolygoje.
L.Lekavičius visas 28 rungtynes šį sezoną kilo nuo atsarginių suolo. Tam, kad į „Žalgirio“ žaidimą įskeltų kibirkštį, kuri ne kartą pastūmėjo komandą sunkiu metu.
Ta neprilygstama Luko energija ir žaibiškas greitis virsta 8,5 taško, 3,4 rezultatyvaus perdavimo ir 9 naudingumo balų vidurkiu per 18 minučių.
Šį sezoną „Žalgirio“ mažylis jau pagerino penkis Eurolygos rekordus: pelnytų taškų (29), naudingumo balų (32), atkovotų kamuolių (8), rezultatyvių perdavimų (8) ir net blokų (1). Už pastarąjį „Žalgirio“ rūbinėje jam trumpai užklijavo pravardę „Dikembe Lekavičius“.
Bet nei Žaibo Makvyno, nei Atominės musės pravardės jam nepatinka. Jis purtosi komplimentų ir grįžta į „Žalgirio“ areną tobulinti žaidimo.
Už šį nediduką mažakalbį krepšininką kalba jo žaidimas ir energija, kuri nuo augalotų varžovų galvų padeda kažkokiu mistiniu būdu pagriebti kamuolį puolime net atsisėdus ant parketo.
24sek interviu su Luku Lekavičiumi – apie „Žalgirio“ džiaugsmus ir 10 minučių nuoskaudą, trečią sezoną su Šarūnu Jasikevičiumi, mažų krepšininkų duoną, kitą svarbiausią klubo žingsnį ir ateitį Kaune.
– Lukai, jeigu ne tas nelemtas „Fenerbahče“ pralaimėjimas „Anadolu Efes“ klubui, dabar bendrautume tvyrant visai kitokiam rungtynių įtampos lygiui. Kokia atmosfera „Žalgiryje“ tvyrojo iki to sezoną jums užbaigusio mačo ir kokia ji dabar?
Nesame komanda, kuri gali atsipalaiduoti ir nekovoti. Esame „Žalgiris“ – visada kovojame.
– Nežinau, aš asmeniškai įtampos nejutau. Gal tik taip atrodė. Man visos Eurolygos rungtynės svarbios. Lemia ar ne, mums nesvarbu, prieš ką kovoti – visų einame nugalėti.
– Ar kas nors Tel Avive ant suolo rungtynių metu žinojo, kad „Anadolu Efes“ pralaimėjo ir pergalė prieš „Maccabi“ nebeištemps į ketvirtfinalį?
– Nežinau, kaip treneriai, bet mes, žaidėjai, nežinojome nieko. Kovojome iš paskutiniųjų.
– Kaip manote, ar taip pat būtumėte kovoję, jei kas nors per pertrauką būtų pasakęs „velnias, vyrai, ketvirtfinalio nebebus“?
– Manau, kad tikrai taip pat (šypsosi.). Nesame komanda, kuri gali atsipalaiduoti ir nekovoti. Esame „Žalgiris“ – visada kovojame. Nesame geriausia Eurolygos komanda, todėl turime laimėti savo kova. Tą ir darome. Nesvarbu, tos rungtynės ką nors lemia ar ne.
– Dėl ko kovos Lukas Lekavičius dvejose likusiose Eurolygos rungtynėse, kurios nebeturi reikšmės dėl patekimo į ketvirtfinalį?
– Pirmiausia, rungtynės su Milanu yra paskutinės namie. Šį sezoną namie žaidžiame prastai – laimime rečiau nei išvykoje. Todėl galbūt jaučiamės kažkiek skolingi žiūrovams. „Žalgirio“ arenoje neparodėme geriausio žaidimo, todėl atiduosime viską ir sieksime pergalės.
– Tai, kad sirgaliai šluoja bilietus į paskutiniąsias „Žalgirio“ sezono namų rungtynes, yra savotiškas įvertinimas už garbingą pasirodymą?
– Taip, manau, tai prisidėjo. Ir dar paskutinės rungtynės Eurolygoje. Juk kitos bus tik rudenį, po kelių mėnesių.
– Ar šis sezonas Eurolygoje paliko daugiau džiaugsmo, kad viršijote daugelio lūkesčius, ar kartėlio, kad tas ketvirtfinalis buvo taip arti, jog skaudu nebūti tarp aštuonių stipriausių?
– Kai sužinojome, kad nepatekome, tą akimirką buvo liūdna. Gal 10 minučių. Bet pagalvojome, kad sezonas tikrai geras. Prieš jį niekas nesitikėjo tokių rezultatų. Turėjome tikslą 10 pergalių. Nuslūgus emocijoms, sezonas labai geras. Bet, aišku, kažkiek gaila. Stengsimės kitąmet tą pasiekti.
– Mantas Kalnietis žaisti prieš „Žalgirį“ negalės. Apsidžiaugėte ar nuliūdote sužinojęs, kad neteks išbandyti jėgų prieš pagrindinį Lietuvos rinktinės įžaidėją?
– Man motyvacijos niekada netrūksta. Pasirodyti prieš jį ar ką nors... Tai Eurolygos rungtynės. Kokios dar motyvacijos reikia? Visada išeini ir stengiesi žaisti. Nebuvo nei liūdesio, nei džiaugsmo. Sužinojau ir tiek.
– Esate įvardijamas kaip potencialiausias M.Kalniečio dubleris rinktinėje šią vasarą. Kuo jaučiatės geriau pasiruošęs pasitikdamas šią vasarą su rinktine nei praėjusią, kai net nebuvote pakviestas į kandidatų sąrašą?
– Apie rinktinę dar nelabai galvojau. Bet šis sezonas man geresnis. Pats tą jaučiu. Kodėl taip yra, sunku pasakyti. Aišku, Šaras prie to labai prisideda. O rinktinė... Turėsiu laisvą mėnesį, todėl spėsiu pailsėti. Atvažiuosiu į rinktinę šviežesnis nei užpernai. Gal tada buvau pervargęs po studentų rinktinės... Dabar atvažiuosiu pailsėjęs ir vėl iš naujo stengsiuosi įrodyti, kad esu vertas dvyliktuko.
– Poilsis vasarą, individualus darbas, Šarūnas Jasikevičius ar ateinanti krepšininko branda: kuris pagrindinis komponentas inspiravo sėkmingą asmeninį sezoną?
– Nežinau. Vieno tikrai negalėčiau išskirti. Susidėjo viskas – individualus darbas, poilsis nuo krepšio. Ir treneris, aišku, prisidėjo.
Tas ir keisčiausia, kad Šaras labiausiai šaukia dėl gynybos, ne puolimo, nors pats buvo puolimo žaidėjas.
– Kiek procentiškai įvertintumėte Šarūno Jasikevičiaus indėlį į tokį sezoną?
– 50 procentų tai tikrai. Bent pusė to darbo. Žaisti jo komandoje yra malonumas. Jis pasako aiškias užduotis. Tereikia išeiti ir jas atlikti.
– Kaip užsimezgė jūsų tarpusavio ryšys?
– Nežinau. Su Šaru mes jau trečią sezoną. Jis žino, ką galiu, ir bando išnaudoti mano pliusus. Jis mane gerai pažįsta, o aš jį. Todėl nebuvo sunku.
– Ar toks ir yra planas neleisti jūsų žaisti starto penkete ir įnešti į žaidimą energijos nuo suolo?
– Nežinau. Turbūt treneris pats mato, kad man geriau sekasi kilti nuo suolo. Yra tekę žaisti starto penkete LKL. Nesu savas. Man geriau pakilti nuo suolo ir įnešti energijos. Tą Šaras irgi mato.
– Šaras ne kartą pagyrė jūsų žaidimą, bet rungtynių metu dažnai matome jį ant jūsų emocingai šaukiantį. Dėl ko dažniausiai pyksta Šarūnas Jasikevičius?
– Dėl smulkmenų, tikrai (juokiasi). Dėl tų mažų dalykų. Jis kreipia dėmesį į kiekvieną smulkmeną: ne ten padėsi koją, ne ten nubėgsi, užšoksi ant žmogaus, ant kurio nereikia.
Iš tų smulkmenų viskas susideda.
Visuomet būdavau mažiausias, bet kai išeinu į aikštę, toks nesijaučiu.
Bet labiausiai dėl gynybos. Tas ir keisčiausia, kad labiausiai šaukia dėl gynybos, ne puolimo, nors pats buvo puolimo žaidėjas.
– Lukai, esate žemiausias žalgirietis. Ar dėl savo ūgio kada nors jautėtės nuvertintas jaunystėje ar profesionalo karjeroje?
– To niekada nejaučiau.
Visuomet būdavau mažiausias. Būdavo įprasta. Kai išeinu į aikštę, nesijaučiu mažiausias.
Galbūt dėl to, kad esu mažas, išmokau mesti tą savo floaterį. Visi būdavo aukštesni, todėl turėdavau kažkaip permesti. Gal tai ir į naudą išėjo – išmokau savo metimą.
Bet nesijaučiu prastesnis. Taip, gynyboje sunkiau, bet krepšinis yra komandinis žaidimas, todėl tas bėdas išsprendžiame komandiškai.
– Žymiausias šių dienų NBA mažylis 175 cm ūgio Isaiah Thomasas sakė, kad aikštėje nesijaučia lyg būtų mažiausias žaidėjas. Kaip jūs matote aikštę, būdamas tarp aukštesnių vyrukų?
– Esu mažiausias, bet esu greičiausias. Tą ir stengiuosi išnaudoti.
– Praėjusiose rungtynėse su „Anadolu Efes“ matėme jus graibstantį kamuolius puolime net atsisėdus. Svarbu ne ūgis, o smūgis?
– Nežinau, kovingumas (juokiasi). Norisi laimėti ir atiduoti visas jėgas. Esi mažiausias, bet nori ir stengiesi visais būdais tą padaryti. Noras laimėti.
– Darius Maskoliūnas prieš savaitę interviu sakė, kad jei Lukas Lekavičius būtų šiek tiek aukštesnis, „Žalgiriui“ vasarą būtų sunku jį išlaikyti. Ar tikite, kad su daugiau centimetrų būtų paprasčiau?
– Nežinau. Jei būčiau aukštesnis, gal čia nežaisčiau. Bet sunku pasakyti.
– O ar žemesnis žaidėjas turi daugiau dirbti ir stengtis aikštėje nei aukštesnis?
– Kažkiek taip. Ūgis yra privalumas. Esi mažesnis, tai turi išnaudoti kitus pliusus: greitį, staigumą, metimą – ką nors kitą. Aukštesnis turi kitų pliusų.
Bet manau, kad yra komandų, kurios nori turėti skirtingus įžaidėjus – mažesnį ir aukštesnį. Savi pliusai ir minusai.
– Vienas tų privalumų yra sirgalių dėmesys. Gerbėjai mėgsta žemus herojus. Vienas tokių dabar ant bangos – Isaiah Thomasas iš „Boston Celtics“. Ar po tų sėkmingų rungtynių Bamberge pajutote didesnį sirgalių dėmesį?
– Sirgaliai pasveikino. Bet viskas labai greitai pasimiršta. Vienos prastos rungtynės ir užmiršti.
Pats norėjau kuo greičiau užmiršti. Man nepatinka tie palyginimai, nes noriu viską pamiršti.
Smagu žmonėms, turbūt, kai žemi žmonės ateina žaisti krepšinio. Žiūrovams turbūt įdomu ir smagu stebėti tokius žaidėjus.
– O ar pakilo varžovų gynybos dėmesys? Turbūt taip neberizikuoja kaip „Brose“, kuri tyčia leisdavo atakuoti tikėdamasi, kad pramesite?
– Taip, Bambergas rizikavo. Bet kiekviena komanda turi skirtingą gynybos sistemą. Aišku, po Bambergo tokios gynybos nebebuvo.
– NBA turėjo pakankamai nemažai žemų herojų: Isaiah Thomasas, Spuddas Webbas, Nate'as Robinsonas, Earlas Boykinsas, Muggsy Boguesas, dar keli kiti. Kuris imponuoja labiausiai?
– Nelabai juos stebėdavau. Bet man visada patikdavo Brandonas Jenningsas.
Gal jis aukštesnis už mane (185 cm. – aut. past.), bet patinka jo žaidimo stilius. Kažkiek primena mane. Nuo mažens jį stebiu, dar kai žaidė vieną sezoną Eurolygoje. Jis man visada patiko. Dabar gal tik neatsigauna po traumų, nesiseka.
Aišku, šį sezoną įspūdingus rezultatus rodo Isaiah Thomasas. Tai ir į jį pasižiūriu kartais.
Tai du krepšininkai, kuriuos stebiu.
– Sezono pabaiga jau ne už kalnų. Ką vasarą tobulinsite labiausiai?
– Ilsėsiuosi. O kai bus rinktinės stovykla, reikės dirbti jos ritmu.
– O jeigu galėtumėte mostelti burtų lazdele, ką labiausiai norėtumėte patobulinti per vieną naktį?
Norėčiau likti čia. Žiūrėsime, bet daugiausia šansų, kad taip ir bus.
– Per naktį norėčiau patobulinti gynybą. Tai būtų geriausia. Bet ar vasarą ją įmanoma patobulinti... Juk tai yra visos komandos gynyba.
– Tai labiausiai norite patobulinti sprendimus komandinėje gynyboje?
– Taip. Šiaip nežinau. Visko trūksta.
Galbūt dar gerinčiau metimą, kad būčiau stabilesnis. Galiu įmesti iš penkių keturis, o kitose rungtynėse – iš trijų nulį.
– Kokia sutartis jus sieja su „Žalgiriu“? Ar galima garantuoti, kad kitą sezoną žaisite už žaliai baltus?
– Garantijų nėra, bet greičiausiai liksiu.
Yra pliusas, kuris priklauso nuo klubo. Aišku, yra visokios išpirkos. Bet norėčiau likti čia. Žiūrėsime, bet daugiausia šansų, kad taip ir bus.
– Kokį kitą žingsnį turi žengti „Žalgiris“, kad patektų į Eurolygos ketvirtfinalį kitą sezoną?
– Pirmiausia, išlaikyti branduolį.
Aišku, svarbiausias dalykas – išlaikyti trenerį. Jeigu pavyks... Kas nors išvyks, bet svarbiausia bus rasti išvykusiems gerą pamainą. O tai jau – Šaro ir vadovybės darbas.
