Šarūnas Jasikevičius nenorėjo nulipti nuo „Žalgirio“ arenos parketo.
Pasidžiaugęs pergale su savo vyrukais iš Barselonos, jis luktelėjo žalgiriečių prie jų susibūrimo aikštės centre. Persimetė keliais žodžiais ir pasisveikino su Pauliumi Jankūnu, Artūru Milakniu. Apsikabino abu „Žalgirio“ gynėjus Luką Lekavičių bei Roką Jokubaitį.
„Ateik“, – visas išsišiepęs jis dar norėjo prisišaukti vieną jauną žaidėją.
Greitai prie Šaro prisistatė Rokas Jokubaitis. „Barcelona“ treneris nusikvatojo: „Ne tu!“ Ir linksmai nustūmė jaunąjį „Žalgirio“ žiburį.
Priėjo pasisveikinti Marius Grigonis, bet tai Marekas Blaževičius buvo tas, kurio dar taip laukė Šaras. 19-metis jaunuolis prieš rungtynes planavo pasikalbėti su „Barcelona“ treneriu, bet šiek tiek nustebo, kai jo paskutinio laukė pats Šarūnas Jasikevičius.
44-erių treneris tėviškai apsikabino 209 cm ūgio centrą ir trumpai su juo šnektelėjo.
„Pasakė man tai, ką pasakė po to ir spaudos konferencijoje, – 15min prieš kelionę į Atėnus pasakojo M.Blaževičius. – Užsiminė, kad gal nefaina situacija. Persimetėme keliais žodžiais.“
„Kas nenužudo, padaro mane stipresnį“, – ramiai atsakė treneriui Marekas.
Šaras dar kažką pasakė, tėviškai paplekšnojo per kaklą ir paleido bėgti pas saviškius į žalgiriečių rūbinę.
Šarui nereikėjo Barselonos žaidėjams pristatinėti Mareko. 19-metis centras neišbėgo į aikštę nei mūšyje su „Barcelona“, nei dar 10 kitų Eurolygos susitikimų. Tik simboliškai gavo pasilakstyti porą minučių košmarišką vakarą Tel Avive.
LKL čempionate žalgirietis kol kas išbėgo ant parketo 4 iš 10 reguliariojo sezono rungtynių. Per 17 minučių vidurio puolėjas pelnė vid. 8,3 taško (60 proc. dvit.), atkovojo 4,8 kamuolio, blokavo 1,5 metimo ir rinko po 9 naudingumo balus.
Tačiau tiek M.Blaževičius, tiek „Žalgiryje“ jo laukusi gerbėjų minia tikėjosi kažko daugiau.
Galbūt daugiau jaunajam Lietuvos krepšinio talentui buvo priplanavęs ir Šarūnas Jasikevičius, vieną vasaros sekmadienį išsikvietęs tuomet dar 18 metų centrą pasikalbėti dėl galimybės žaisti Kauno klube.
Golfo klube šalia Elektrėnų tada jiedu daugiau nei tris valandas plepėjo apie „Rytą“, „Žalgirį“, krepšinį, moteris ir golfo taisykles. Šaras buvo įspėjęs, kad 2020-ųjų tarpsezonį iš Kauno jį gali ištraukti tik Barselonos pasiūlymas. Bet turbūt net „Žalgirio“ treneris tada nepatikėjo, kad ta galimybė tokia reali.
„Aš šioje situacijoje net kažkiek blogai jaučiuosi. Nieko blogo nepadariau, bet blogai jaučiuosi. Ir gaila, – prieš savaitę Kaune širdį atvėrė Šarūnas Jasikevičius. – Tik kad vaikas nepalūžtų. Bet Marekas panašus į Roką (Jokubaitį). Jis tikrai žymiai vyresnis galvoje nei jo paso skaičiai. Manau, tikrai nepalūš.“
Nepalūžo. Nors buvo visko.
Dar prieš pandemiją pristatęs ambicingą savo NBA tikslą „Projekte Marekas“, M.Blaževičius sezono pradžioje buvo pasodintas į Martino Schillerio suoliuko galą be šanso nuo jo pakilti. Nesvarbu, koks priešininkas tai bebūtų – „Olympiakos“, „Chimki“, „Anadolu Efes“, ar „Šiauliai“, „Dzūkija“ ir „Pieno žvaigždės“.
Emocingai sureagavęs Marekas veržėsi žaisti. Jeigu ne „Žalgiryje“, tai nors kitoje komandoje. Dar prieš sezono startą į Panevėžį jį kvietėsi „Lietkabelio“ vyr. treneris Nenadas Čanakas. Vėliau panevėžiečiai jį matė savo sudėtyje vietoje Marino Maričiaus. Tačiau raudoną šviesą jaunam centrui vis uždegdavo „Žalgirio“ vadovas Paulius Motiejūnas. Pareiškęs, kad jeigu bus skolinamas, tai tik į užsienio klubą.
Dabar M.Blaževičius ramesnis. Po LKL rungtynių jis daro savo žaidimo vaizdo peržiūrą su Martino Schillerio asistentu Arne Woltmannu. Anksčiau vokietis jam iškirpdavo dešimt epizodų, kuriuose jis neiškeldavo rankos pagal pamatines M.Schillerio gynybos taisykles. Dabar tokių epizodų pasitaiko jau tik vienas kitas.
Esu išauklėtas, kad turiu pats praeiti savo problemas ir į tai įtraukti kuo mažiau žmonių.
Palikęs ant suolo Joffrey Lauvergne'ą ir Augustine'ą Rubitą, savaitgalio mače su Vilniaus „Rytu“ M.Schilleris metė Mareką į aikštę jau pirmojo kėlinio pabaigoje. Uždaręs įsidrąsinusį Martyną Echodą, per 22 minutes 19-metis atsidėkojo treneriui 10 taškų, 6 atkovotų kamuolių bei 13 naudingumo balų pasirodymu su 3 nepamirštamais blokais.
„Manau, kad jis vienas tų, kurie turi tvirtą galvą ant pečių. Turi daug talento ir eis į priekį, – išsivežęs pergalę iš Kauno, sakė Š.Jasikevičius. – Aš labai laimingas, kad jis atėjo į „Žalgirį“, kad ir kaip jam būtų sunku šiai dienai.“
15min – atviras M.Blaževičiaus pasakojimas apie iššūkius „Žalgiryje“ ir vis didėjantį M.Schillerio pasitikėjimą.
– Jeigu per Šaro viešnagę Kaune vėl būtumėte susėdę pasikalbėti trims valandoms, kokių patarimų būtumėte prašęs Šarūno Jasikevičiaus?
– Patarimų gal net nereiktų. Tiesiog būtų smagu pasikalbėti ir viskas.
Žmogus daug supranta apie krepšinį. Pats puikiai suprantu, kad reikia tiesiog dirbti, išlaukti ir viskas. Man tą gali pasakyti ir Paulius Jankūnas, ir Artūras Milaknis – jie turi ne mažiau patirties ir viską supranta.
Gal pasakytų kažką įdomesnio, bet svarbiausia, kad man reikia dirbti ir būti kantriam.
– Atsisveikindamas su „Žalgiriu“ ir su jumis, Šaras buvo minėjęs, kad jei kils sunkumų, galite jam skambinti. Skambinote?
– Ne, neteko.
– Kodėl? Nebuvo kilusi tokia mintis?
– Nebuvo minčių, tikrai.
Kažkaip esu išauklėtas, kad turiu pats praeiti savo problemas ir į tai įtraukti kuo mažiau žmonių. Gal tai auklėjimo reikalas ir net nebuvo minties skambinti.
– Kaip jaučiatės po kelių pirmųjų mėnesių „Žalgirio“ komandoje?
– Buvo gan sunku pradėti viską nuo nulio. Vilniuje buvo kažkas užsitarnauta, suformuota nuomonė, o čia viskas nuo nulio. Naujas miestas. Esi lygus su visais kitais žaidėjais. Treneris yra užsienietis ir nesvarbu, ar tu lietuvis, ar ne.
Iš pradžių gal buvo lengvas šokas. Bet po truputį viską perprantu ir pradedu suprasti situaciją. Matau to individualaus darbo vaisius. Daug sunkiai dirbu su Sigitu Kavaliausku, Nerijumi Navicku, Tautvydu Saboniu, Arne Woltmannu.
Kai dabar išeinu žaisti LKL rungtynių, po jų pažiūrime video ir matome, kad jau yra žingsniai į priekį. Kad jau su kaire ranka metu, ko nebuvo praėjusį sezoną. Matai, kad žingsnis po žingsnio sunkaus individualaus darbo dėka matyti to vaisiai. Ir supranti, kad reikia tik žaidimo ritmo. Tai veda į priekį ir neleidžia sustoti.
– Sakote „pradedate suprasti savo situaciją“. Kokia tai situacija ir ko reikia, kad eitumėte į priekį?
– Kantrybės. Tikrai nesu kantriausias žmogus. Vis dar esu gan emocionalus. Bet reikia kantrybės ir ramybės.
Manau, daug jau jos išsiugdžiau, bet jos niekada nebūna per daug. Tai man pravers ateityje.
– Tokiais momentais aplink save gerai turėti žmones, kurių nuomonė būtų svarbi ir naudinga. Anksčiau toks patarėjas Vilniuje buvo Artūras Javtokas. Kas dabar yra jūsų patarėjai Kaune?
– Daug kalbėjome su agentu Tadu Bulotu, Pauliumi Motiejūnu. Paulius minėjo, kad reikėtų nueiti pas „Žalgirio“ sporto psichologą Gintą. Jis nori, kad ne tik su juo susipažinčiau.
Gal yra to laiko, bet dar kažkaip nesinori. Gal dar kažkaip keistai į tai žiūriu... Gal iki to dar nepribrendau. Bet Pauliui pažadėjau, kad šį sezoną susipažinsiu su Gintu ir pabendrausiu. Paulius novatoriškai į tai žiūri ir nori, kad žaidėjai bendrautų su psichologu.
Iš tų patarėjų buvo Tadas Bulotas. Viskas. Daugiau gal artimesni draugai, bet su jais daugiau bendrauju prasiblaškymui. Nesinori su visais kalbėti apie tą krepšinį ir dabartinę situaciją. Paskambini draugams – daugelis dabar kažkur studijuoja užsienyje, tai dabar beveik vienas iš kompanijos likau Lietuvoje, ir man tie pokalbiai padeda.
– Kaip Marekas Blaževičius bando prasiblaškyti ir kas dar įdomiausia jūsų gyvenime be krepšinio?
– Bendravimas su draugais. Aišku, „PlayStation“ labai geras mano draugas (šypsosi.). Grįžti namo, kažką pasigaminti, paskambini mamai, pakalbi. Bendravimas, kažko darymas, knyga, serialas... Tiek ir reikia. Aišku, einu dirbti individualiai, o tai irgi prablaško. Taip ir prabėga diena.
Atsikeli, pavalgai, individuali treniruotė, jeigu vakare turime tik komandinę. Grįžti, numiegi – vėl sportas. Grįžti, keli skambučiai su draugais, su mama. Jeigu yra laiko, „PlayStation“, serialas ir miegas. Tokia ir rutina – nieko per daug įdomaus nėra.
– Kaip galvojate, kokios pagalbos tokioje situacijoje kaip jums sezono pradžioje, reikia jaunam žaidėjui?
– Aš nežinau, ar tai reikėtų vadinti pagalba. Aš nemanau, kad man reikia pagalbos. Tiesiog turiu išsiugdyti savo savybes, kurių man trūksta – kantrybės ir galbūt emocijų valdymo, daugiau šalto proto. Ir tiek.
Jeigu dar kažkas atsidurtų tokioje situacijoje, viskas priklauso, kiek stiprus esi psichologiškai. Aš manau, kad esu stiprus. Tai neveikia nei mano galvos, nei ką. Man nesvarbu, ką kalba kiti – siekiu savo ir viskas.
– Kai pasirašėte kontraktą su „Žalgiriu“, tiek Šarūnas Jasikevičius per pokalbį golfo klube, tiek Paulius Motiejūnas pasakė, kad gausite žaisti tiek, kiek pats užsidirbsite. Kaip užsidirbti Martino Schillerio pasitikėjimą?
– Jis turi savo detales, kurias akcentuoja per treniruotes ir vaizdo peržiūras. Pavyzdžiui, rankos kamuolio linijoje. Yra tokios mažos detalės, į kurias daugiau atkreipęs dėmesį, tą išpildai, o treneris tai tikrai pastebi ir taip įgyji jo pasitikėjimą.
Reikia nuo kažko pradėti. Pirmiausia, nuo LKL, o tada joje įrodyti treneriui, kad gali žaisti. Tada jis pradės svarstyti, ar leisti žaisti tave ir kitose rungtynėse.
– Ar jau jaučiasi tas augantis trenerio pasitikėjimas?
– Tikrai jaučiu didesnį pasitikėjimą. Buvo smagu, kad treneris išleido į Lietuvos rinktinę. Parašė „sėkmės tau“. Grįžau atgal, pasikalbėjome apie rinktinę. Buvo smagu.
Atsišviežinti savo galvą išėjo į naudą. Grįžęs su treneriu pasikalbėjau, reikėjo grįžti atgal prie mūsų taisyklių. Jaučiasi pasitikėjimo augimas.
– Koks pas Martiną Schillerį yra centrų vaidmuo aikštėje?
– Turbūt kaip ir kiekvienas treneris Eurolygoje ir Europoje, jis nori, kad centras būtų gynybos ramstis. Turime specifinę gynybos sistemą, kur aukštas turi labai daug kalbėti ir daug kas nuo jo priklauso. Mažiukai turi klausytis, ką pasakys didelis. Ir jeigu tu sugrybauji, viskas griūva.
Atsakomybė gynyboje priklauso nuo aukštaūgio. Treneris reikalauja daug kalbėti, būti aktyviam, laikyti rankas kamuolio linijoje. Mažos detalės... Pavyzdžiui, rotacijos prie closeouto situacijų, kai privalai iškelti ranką. Mažos detalės, kurias po rungtynių žiūrint vaizdo įrašą su asistentu, jis tau rodo: čia nepakėlei rankos, čia per toli buvai nuo žmogaus. Tos treneriui svarbios detalės nuolat akcentuojamos.
Manau, jau nėra, ką lyginti su ikisezoninėmis rungtynėmis, po kurių rodydavo po maždaug 10 klipukų su neiškeltomis rankomis. Dabar tokių tik koks vienas. Einama į priekį.
– Ar tie video ir trenerio žodžiai padeda aiškiau suprasti, kodėl negaudavote žaidimo laiko LKL rungtynėse su „Šiauliais“, „Dzūkija“?
– Su protu tikrai supratau. Bet iš pradžių gal veikė emocijos, buvo pikta.
Ėjau, dirbau, bet, manau, treneris visada teisus. Nesvarbu, kokia situacija, negali su treneriu ginčytis. Nenoriu su juo nei pyktis, nei nieko, nes jis protingesnis – todėl ir yra treneris. Jis žino visas schemas, atėjęs į naują komandą turėjo sulipdyti visus žaidėjus. O manęs nebuvo pamiršęs – bendravo, viskas buvo tvarkoj. Tiesiog buvo neįprasta.
Grįžtame prie tų detalių – kantrybė, galvos valdymas, emocijų valdymas, supratimas, kad dirbi dėl savęs, o ne ateiti į treniruotę nuleidus galvą, nesistengti. Reikia parodyti, kad nepalūžti ir dirbi dėl savęs, o ne kažkieno kito. Nes turėjai aukštesnių tikslų.
Tavo gyvenimas nesustoja, kad nežaidi „Žalgiryje“ ir oi – gyvenimas griūva. Ne. Man 19 metų. Man reikia toliau dirbti, investuoti į savo artėjančius metus. Kad būčiau sveikas, išvengčiau traumų, galėčiau mesti su kaire ranka, padaryti kokį geresnį judesį. Tos visos mažos detalės su laiku susideda į vieną didelį paveikslą.
– Ką negaunančiam žaisti jaunam žaidėjui norisi išgirsti iš trenerio? Koks pokalbis su treneriu padeda geriau suprasti situaciją?
– Man užtenka tiesiog pasikalbėti. Nesvarbu, apie ką. Kad ir orą. Esame kalbėję su treneriu apie NBA atkrintamąsias. Tiek ir tereikia.
– Ar bandėte giliau pakalbėti apie savo situaciją su Martinu Schilleriu?
– Nebandėme. Su asistentais esame kalbėję, bet su Martinu – ne.
– Ar „Žalgiryje“ atradote savo Uvį Helmanį?
– (Juokiasi.) Tikrai taip – abu: ir Tutis (Tautvydas Sabonis), ir Arne (Arne Woltmannas). Vienas gal agresyvesnis ant individualaus darbo, o kitas žiūri į techniką, kas man labai svarbu.
TAIP PAT SKAITYKITE: M.Blaževičius: pavyzdinis jo pasirinkimas ir vienintelis trūkumas iki tobulo Vilniaus
– Ką apie savo situaciją kalbėjote su Pauliumi Motiejūnu? Kokie tai būna pokalbiai?
– Esame kalbėję daug kartų. Kalbėjome ir apie situaciją, ir apie viską. Jis patarė man nueiti pas psichologą, išsakė savo nuomonę. Aš išklausiau ir pasakiau, kad galbūt man dar tai atrodo keista ir galbūt dar nesu tą priaugęs. Bet pažadėjau, kad nueisiu.
Paulius daug metų dirba tokioje organizacijoje, pasiekė tokį lygį, todėl jo nuomonė svarbi. Jis čia yra galva.
– Porą mėnesių labai aktuali buvo nuomos tema. Jums ilgą laiką buvo atviros durys į Panevėžio „Lietkabelį“, bet Paulius Motiejūnas buvo tas žmogus, kuris nenorėjo jūsų išleisti į šią komandą. Koks buvo didžiausias Pauliaus argumentas, dėl kurio jums reikėtų likti Kaune?
– Jis jau vasarą pasakė, kad ima mane, jog būčiau čia. Kad negalvočiau, jog kažkur mane išleis. Kad turiu čia užsitarnauti, pamatyti virtuvę, priprasti. Daugiau detalių pasakyti negaliu – visada galima apie tai padaryti interviu su pačiu Pauliumi.
– O Pauliaus Motiejūno argumentai jus įtikino, kodėl turite likti „Žalgiryje“?
– Žmonės skirtingi, nuomonės irgi skiriasi. Gal man norėjosi žaisti. Gal kai ilgiau nežaidžiau, galvojau velniop viską – norisi žaisti. Bet reikia šalto proto. Paulius jo turėjo.
Kalbėjome su juo ir jis pasakė, kad būti čia man bus geriau. Kad viską matyčiau. Bus traumų, koronavirusas – turiu viską užsitarnauti. O mano charakteris ne toks, jog mane reikia kažkur paskolinti, kad aš lengvai pasiduodu.
Nežinau, manau, dabar viskas tvarkoj. Gal ilgesnį laiką nežaidęs galvosiu, jog gal būtų buvę geriau kitaip. Bet dienos pabaigoje supranti, kad yra už tave protingesnių žmonių. Ir kai apie tai pagalvoji, jie juk man nori tik padėti. Gal kartais reikia jų paklausyti. Nes negali visada būti teisus ir protingiausias.
– Dažnai iš draugų ir savo aplinkos girdėjote klausimą, kad gal būtų buvę geriau likti Vilniaus „Ryte“?
– Taip.
– Ką jiems atsakydavote?
– Sakydavau, kad visi sprendimai, kuriuos priėmiau, daugeliui gal atrodė blogi. Gal iš pradžių atrodė blogai, kad likau „Perle“. Kodėl vėl likau Vilniuje? „O, žiūrėk, gavai traumą – būtum išvažiavęs, būtų buvę geriau“.
Kai sužaidžiau gerą sezoną, visi sakė, koks tai buvo geras sprendimas likti Vilniuje. Po „Perlo“ per metus prasimušiau į pagrindinę komandą ir visi sako, kaip gerai aš pasielgiau.
Dabar visi kalba, kad padariau blogai. O ką visi kalbės po metų? Kad tai buvo geras sprendimas.
Ta pati istorija, tik kitame lygyje. Aš savimi neabejoju ir žinau, kad viskas bus gerai. Tiesiog reikia dirbti ir tiek.
– Nauja istorija buvo pirmosios rungtynės prieš buvusią komandą Vilniuje. Savi koridoriai, kurie ilgą laiką atstojo namus, sirgaliai, didžiuliai plakatai, žmonės, persirengę klounais prie „Žalgirio“ suolo. Kas iš tų aplinkinių sugrįžimo faktorių įstrigo labiausiai, ir jeigu būtų reikėję žaisti prieš „Rytą“ svarbiomis minutėmis, kaip galvojate, kaip būtumėte pasirodęs?
– Įsiminė skanduotės „Nekenčiu Blaževičiaus“. Visai patiko. Tikrai patiko.
Kaip žaisčiau? Manau, pradžioje tikrai padaryčiau daug klaidų. Kokias dvi pirmąsias minutes. Koks Jankis, kiti vyresni žaidėjai, pasigriebtų mane ir pasakytų, kad nusiraminčiau – viskas gerai. Ir tada persilaužčiau į savo žaidimą, kuris buvo antrose rungtynėse su „Rytu“. Kai išėjau į aikštę visiškai ramus.
– Daug klaidų būtų iš per didelio jaudulio?
– Ne, tiesiog norėčiau padaryti labai daug. Iš to didelio noro. Tas jaudulys... Labiau džiaugsmas. Vis tiek, žaidi krepšinį – tai, ką mėgsti. Nepavadinčiau to jauduliuku. Tiesiog iš per didelio noro. Per daug lakstai, išeikvoji nereikalingą energiją, o po minutės nebegali pabėgti. Manau, visiems taip būna.
– Paulius Jankūnas vienas tų, kuris paėmė jus po sparnu?
– Pasakyčiau, kad taip, bet ir visi kiti vyresni žaidėjai rūpinasi – Rubitas, JoJo (Joffrey Lauvergne'as), Marius (Grigonis), Milas... Nėra taip, kad vienas Paulius prižiūri.
Visi pabendrauja, visi supranta tą reikalą. Nėra taip, kad tik Paulius kažką sakytų. Kartais apie tai pabendraujame, bet dažniausiai per treniruotę po kokios nors situacijos gauni patarimų, kaip galėjai padaryti geriau, kaip padaryti kitaip. Visos gudrybės, kurių reikia klausytis ir įsiminti, nes tai išeina į naudą.
– Antrosios rungtynės su „Rytu“ jums buvo solidžios (10 tšk., 6 kam., 3 blk.). Su tais blokais Martynui Echodui bei Mindaugui Girdžiūnui ir su savo indėliu į triuškinančią pergalę, kokią žinutę siuntėte pirmiausia „Rytui“, bet svarbiausia sau, kadangi žaidėte prieš kol kas aukščiausio kalibro varžovą po ilgos pertraukos?
– Nežinau, gal tai buvo sunkaus darbo įrodymas, dėl ko dirbu. Peržiūrint rungtynes pamatyti, kad tobulėji.
Ne tik krepšinio prasme, bet išėjau su ramybe. Kad ir geresnės fizinės savijautos. Nesu superiniame krepšinio ritme, bet viskas gerėja – darausi greitesnis, lengvesnis, staigiau nuskaitau situacijas. Tai sunkaus darbo vaisiai.
– Kai kalbame apie Mareko Blaževičiaus žaidimą „Žalgiryje“, pirmiausia visi puolame skaičiuoti jo minutes aikštėje ir statistinius rodiklius. Bet „Žalgiris“ yra daugiau nei tik krepšinis. Ką per tuos kelis mėnesius naujo atradote Kauno klube, ko galbūt nebuvote matęs per 18 metų?
– Pasakysiu tokį pavyzdį. Dabar LKL visos komandos turi problemų su COVID-19. Kaune turėjome tik Roko atvejį ir ta problema buvo labai greitai išspręsta. Manau, tai viską pasako, kaip profesionaliai čia dirbama.
Kaip senas geras laikrodis – jokių problemų. Būna tų pralaimėjimų, bet viskas labai greitai persigrupuoja ir tas laikrodis toliau gerai eina. Manau, čia būtų geriausias pavyzdys.