„Kas nutiko?“ – nesuprato italas.
Jis dar nebuvo matęs šviežio oficialaus „Žalgirio“ pranešimo. P.Motiejūnas komandos vairą perdavė 38-erių austrui Martinui Schilleriui, apie kurį Lietuva sužinojo pirmą kartą.
Dabar Europos krepšinio vadybos krikštatėvis su šypsena prisimena tą skambutį. 65-erių italas jau keletą metų palaiko artimą kontaktą su „Žalgirio“ vadovu. Jiedu reguliariai dalijasi savo įžvalgomis ir krepšinio idėjomis. Bet šią vasarą vyrai turėjo dar daugiau bendrų temų.
Ir „Fenerbahče“, ir „Žalgiris“ užbaigė fantastišką laikotarpį. Stambule nutrūko Željko, o Kaune – Šaro era. Ir abu vadovai lyg susitarę priėmė sprendimą pradėti naują ciklą su treneriais iš kitos Atlanto vandenyno pusės.
Maurizio telefonas nenustoja mirgėti ir dabar, prieš „Žalgirio“ ir „Fenerbahče“ Eurolygos rungtynes Kaune.
Turkijos superklubo generalinis vadybininkas nuo birželio 29-osios, kai padėjo parašą po nauja dvejų metų sutartimi, dar neturėjo nė vieno laisvadienio.
Rūpesčiai neleidžia atsikvėpti nė akimirkai. Su 5 pergalėmis ir 9 pralaimėjimais „Fenerbahče“ rikiuojasi tik 14-oje Eurolygos turnyro lentelės vietoje. O kur dar planai stiprinti sudėtį, buitiniai reikalai, likę namuose Turkijoje. „Fenerbahče“ tvarkosi ir tiems darbams galo dar nematyti.
Kruopščiai valandų tikslumu susidėliojęs susitikimus Lietuvoje, trečiadienio vakarą M.Gherardini labiausiai laukė pasimatymo su savo senu bičiuliu. Paulius Motiejūnas jo laukė „Žalgirio“ arenoje, kur jie galėjo ramiai susėsti apsitarti savo bendrų džiaugsmų, rūpesčių ir svarbiausių klausimų.
Apie tuos, kurie labai artimi ir Kauno „Žalgirio“ sirgaliams, M.Gherardini papasakojo interviu 15min.
Iš Šaro nuoširdumo supratau, kad bus labai labai sudėtinga jį pasikviesti į Stambulą.
– Išvyko Željko Obradovičius, būrys ilgamečių „Fenerbahče“ karių kaip Kostas Sloukas, Luigi Datome, Nikola Kaliničius, daug kitų žaidėjų. Nuo ko pradedate „Fenerbahče“ pertvarkymą?
– Užbaigus tokį neįtikėtiną ciklą, kokį turėjome su Željko, didžiausias poreikis buvo rasti tinkamą žmogų, su kuriuo galėtume pradėti šį pasikeitimų laikotarpį. Tai buvo pirmas didžiausias poreikis. Manau, kad mums pasisekė, jog pavyko susitarti su Igoriu Kokoškovu.
Atsižvelgiant į biudžeto sumažėjimą, turėjome ieškoti kitokių būdų, kaip suklijuoti komandą, bet tuo pačiu patenkinti poreikius. O pakeisti teko nemažai žaidėjų – 7-8. Pradėjome konstruoti sudėtį vėliau nei kitos Europos komandos, todėl tų likusių pasirinkimų buvo mažiau nei įprastai. Stengėmės išsirinkti geriausius ir ieškojome žaidėjų, kurie komandai galėtų duoti universalumo ir žaidimą daugiau nei per vieną poziciją. Duotų tam tikro agresyvumo formuojant naują komandos atmosferą, kuri jungtųsi aplink dvi likusias žvaigždes – Nando De Colo ir Janą Vesely.
Mums labai pasisekė, kad galėjome įsigyti tokius žaidėjus kaip Edgaras Ulanovas, Dyshawnas Pierre'as, Danilo Barthelis ir kitus. Savo klubuose jie buvo labai reikšmingi žaidėjai, todėl turėjo patirties ir universalumo tapti faktoriais mūsų komandoje. Mums patinka visa šita dėlionė.
Sezono pradžia buvo tokia įkvepianti – laimėjome keletą rungtynių iš eilės Turkijoje, Eurolygoje startavome lengva pergale prieš „Crvena zvezda“, svečiuose lengvai nugalėjome „Anadolu Efes“. Turbūt daugelis pagalvojo, kad taip viskas klostysis ir likusią sezono dalį. Bet realybė tokia, kad sportas dažnai priklauso nuo atkarpų, situacijų, mažų detalių.
Mūsų atveju, turėjome neįtikėtiną savaitę. Pralaimėjome dvejas rungtynes taip, kad kitus 10 kartų tu niekada nebūtum pralaimėjęs. Pralaimėjome CSKA po pratęsimo, duodami jiems šansą išlyginti pagrindinio laiko rezultatą tritaškiu ir pralaimėdami pratęsimą paskutinių sekundžių tolimu metimu. Po dviejų dienų pralaimėjome „Bayern“ po dviejų kėlinių pirmaudami 20 taškų skirtumu. Tai situacijos, kurios normaliomis sąlygomis niekada nepasikartotų.
Bet vienas kitas smūgis sukėlė degimo efektą komandai, nes mes kažkuria prasme praradome savo pasitikėjimą. Praradome De Colo, kuris negalėjo žaisti 6 savaites. Ir taip komandos susiklijavimas vietoj augimo gavo labai reikšmingą smūgį.
Bandėme susilpninti „Žalgirį“ išimdami iš jų Ulanovą (šypsosi.). Bet jie vis tiek rado sprendimų.
Tuo pačiu metu mus pradėjo kankinti traumos. Tą savaitę mums trūko kitų žmonių, kurie gerai pradėjo sezoną. Žaidėme be Mahmutoglu, Duverioglu, Barthelio. Šiandien išsiaiškinome, kad mūsų organizacija – beldžiu per medį, apsaugojo mus nuo COVID-19. Bet mes daugiausiai treniruočių ir rungtynių dėl traumų praleidusi komanda Eurolygoje.
Dėl visų tų problemų vietoj to, kad klijuotume komandą ir puoselėtume vienas kito supratimą, dar nė vienerių rungtynių nesužaidėme pilna sudėtimi. Tik grįžo De Colo, tai traumą gavo Vesely. Įsigijome Alexą Perezą, kad jis padėtų diriguoti komandą, o jis gavo traumą pirmoje treniruotėje.
Mums pritrūko sėkmės ir turėjome problemų su traumomis. Tai negali būti pasiteisinimas, nes tai krepšinio sezono dalis. Bet tai paaiškinimas, kaip naujai kompanijai sunku augti pagal vasarą numatytus planus prie naujo trenerio ir naujų žaidėjų. Nes yra daug kitų elementų, kurie gali daryti įtaką kitiems procesams.
– Kai Željko nusprendė palikti „Fenerbahče“, pirmas žmogus, į kurį kreipėtės, buvo Šarūnas Jasikevičius. Kaip bandėte jį įkalbėti treniruoti Stambulo klubą, taip gerai jį pažinodamas ir puikiai suprasdamas, kokie jo poreikiai?
– Su Šaru mes visada turėjome ypatingą ryšį. Žinau, kaip jis mąsto ir kaip priima sprendimus. Tikiu, kad jis gerai mane pažįsta ir žino, kaip aš dirbu ir kaip norėčiau su juo dirbti kaip su partneriu, mano treneriu. Visada pagalvodavome, kad kažkada ateis galimybė dirbti kartu.
Pristačiau jam galimybę „Fenerbahče“ klube, kuris turi neįtikėtiną krepšinio bendruomenę, puikią areną, atsidavusią vadovybę – prezidentą, vadovus, milijonus fanų, kurie daro mus sekamiausia tarptautine krepšinio komanda pasaulyje, kas yra kažkas neįtikėtino. Ir kaip šie žmonės yra pasinešę dėl šios komandos sėkmės.
Pasakiau jam, kad dabar tai gali būti jo ir galime dirbti kartu. Neturėjome ko slėpti. Mūsų pokalbis buvo labai paprastas.
Bet kad ir kaip jis vertino tą galimybę, jis taip pat buvo labai atviras sakydamas, kad turi vieną prioritetą šiame sprendime ir nori išlaukti to momento.
Iš jo nuoširdumo supratau, kad bus labai labai sudėtinga jį pasikviesti į Stambulą. Bet ne dėl to, ką aš jam pasiūliau.
– Igorio Kokoškovo pasirinkimas visus nustebino, bet labai maloniai. Kaip priėjote prie idėjos jį pasikviesti?
– Galvojau, kad pakeisti tokį kaip Željko Obradovičius yra neįmanoma. Jis yra unikalus treneris ir visada toks išliks dėl to, koks yra ir ką pasiekė. Bandžiau įsivaizduoti, kaip būtų galima rasti kitokį lyderį ir kitokį trenerį šiam naujam ciklui.
Pagalvojau, kad būtų gražu turėti kažką tokio, kas turi gerą tiek NBA, tiek tarptautinio krepšinio supratimą. Jei atvirai, iškart pagalvojau apie Igorį ir nusprendžiau jam paskambinti. Bet galvojau, kad mano šansai jį sudominti nedideli. Tačiau jis jau nuo pirmo skambučio buvo labai užsivedęs. O mes kalbame apie vyruką, kuris prieš dvejus metus buvo NBA klubo vyr. treneris, o dabar buvo pirmas asistentas „Sacramento Kings“ komandoje su ilgalaikiu kontraktu. Mane nustebino jo entuziazmas. Jis pasakė kad tai iššūkis, kurį norėtų išgyventi.
Jei atvirai, daugiau laiko turėjau įtikinėti Vlade Divacą jį išleisti, nei įkalbinėti patį Kokoškovą. Nes jis iškart pritarė „Fenerbahče“ projektui. Pagalvojau – ei, tai visiškai neįtikėtina!
– Paulius Motiejūnas minėjo, kad turėjote smagų pokalbį apie tai, kokius panašaus stiliaus trenerius pasamdė „Žalgiris“ ir „Fenerbahče“. Kokiais džiaugsmais ir baimėmis dėl savo pasirinkimo dalijotės per tą skambutį?
– Su Pauliumi mus sieja specialus ryšys. Mes labai gražiai sutariame ir man labai patinka, kaip jis dirba. Dėl to dažnai bendraujame, dalijamės patirtimi, galimybėmis. Manau, kad toks dalijimasis smarkiai padeda.
Kalbant apie trenerius, vienoje vandenyno pusėje sėkmingas treneris turi prisitaikyti prie rūbinės dinamikos realybės kitoje pusėje. O tai užtrunka. Skirtingi poreikiai, požiūris, interpretacijos – net dėl žaidėjų kūno kalbos.
Viena yra dirbti NBA klube 20 metų ir turėti tarptautinio krepšinio patirties tokiose rinktinėse kaip Sakartvelo, Slovėnijos ar Serbijos. Bet Eurolygos dinamika labai skiriasi. Tai visai kitas pasaulis. Kitokių reikmių, stimuliacijų, požiūrio ir detalių pasaulis.
Manau, kad tiek Schilleris, tiek Igoris buvo puikūs treneriai ir kažką pasiekė vienoje pusėje, bet atvykę į kitą turi prisitaikyti, kaip, pavyzdžiui, bet kuris kitas žaidėjas. Reikia laiko užtikrinčiau įvaldyti savo reakcijas, prieiti prie problemų, žaidėjų, teisėjų. Visa tai reikia tiesiog pereiti.
Galvoju, kad ir Pauliaus, ir mano darbas yra padaryti tą trenerio prisitaikymą kuo greitesnį ir patogesnį. Ir perduoti treneriams žinutę, kad užakcentuojame kai kuriuos dalykus tik todėl, kad juos palaikome ir norime jiems padėti.
Aš prisimenu savo pradžią „Toronto Raptors“ klube. Prireikė laiko, kol perpratau žaidimą, sprendimų priėmimą, pasiūlymus. Dabar viską pergalvojęs suprantu, kad pirmaisiais mėnesiais NBA mano idėjos tikrai nebuvo tokios įdomios, nes turėjau prisitaikyti prie visai kitokio verslo.
Prisitaikymas yra labai svarbu. Bet tuo pačiu labai svarbus kokybiškas patirčių pasidalijimas su žmonėmis, su kuriais dirbi. Jie turi suprasti, kad jiems rūpi ir nori, kad jie būtų sėkmingi. Ir tai turi būti labai aiški žinutė. Tai geriausias būdas, kaip gali palaikyti jų darbą ir sprendimus.
– Pastaruosius 7 metus sezono metu kiekvieną rytą gerdavote kavą su Željko Obradovičiumi, su juo aptarinėdavote krepšinio ir „Fenerbahče“ aktualijas. Kaip atrodydavo tie pasikalbėjimai prie puodelio espreso su Željko ir kaip dabar jie atrodo su Igoriu Kokoškovu?
– Visų pirma, mes kalbame apie puikius trenerius, bet labai skirtingas asmenybes.
Manau, aš dar tik pačioje savo pažinties su Igoriu pradžioje. Taip, mes žinojome vienas kitą, bet dar niekada nedirbome drauge. Tas ryšio kūrimas užtrunka. Viena dirbti 9-10 metų su Željko ir dalintis su juo krepšinio idėjomis kiekvieną dieną ar tai Trevize, ar Stambule. O visai kas kita pradėti viską nuo nulio.
Igoriui noriu perduoti visą patirtį, nes jo gyvenime tai didelis pokytis. Kalbame apie žmogų, kuris paliko Europą prieš 21 metus. Viskas, ką jis dabar turi pereiti, yra iššūkis iššūkyje. Šiame jo kelyje turiu būti jo dešinėje.
Igoris ir Željko yra skirtingi, bet abu įdomūs pašnekovai, krepšinio žmonės. Tie pokalbiai visada būna labai stimuliuojantys, kad ir apie ką mes diskutuotume. Bet tai užtruks.
Tikiuosi, kad Igoris gauna užtektinai palaikymo pereinant sunkumus ir visus jo kelyje pasitaikiusius iššūkius. Jis turi rasti ne tik išklausytoją ar kalbėtoją, bet ir žmogų, kuris gali duoti jam įrankius dar geriau susitvarkyti su iššūkiais.
– Po tiek darbo metų su Željko, prie kokių ryškiausių Igorio Kokoškovo filosofijos išskirtinumų reikėjo prisitaikyti labiausiai?
– Žinote, reikia palaikyti tuos pokyčius. Mes keičiamės kaip klubas. Dabar viskas kitaip, nei per septynerius metus su Željko ir mes keičiame visą darbo specifiką. Mūsų diena prasideda labai anksti. Žaidėjai pradeda priprasti prie visai kitokio režimo. Tai irgi yra prisitaikymo dalis. Žaidėjai irgi turi suprasti naujus reikalavimus, naują režimą ir tai, kaip bandome jiems padėti pagerinti savo gyvenimus.
Visada, kai pradedi kažką naujo, tai dar neturi visų atsakymų. Tai neįmanoma. Bet viena, kas aišku, tai kad reikia palaikyti tą naują darbo modelį.
Manau, kad ir Paulius, ir aš jau susidūrėme su tokiais pokyčiais ne tik mentaliteto prasme. Gal būna net per daug naujų dalykų, dėl kurių turime būti šalia ir pasiūlyti vieną kitą aspektą, kuris turėtų dar geresnę įtaką komandos rezultatui.
Bet taip jau nutinka, kai atverti naują lapą ir tą darai su nauja sistema. Yra klaustukų – ne visi atsakymai surašyti ant akmens. Todėl turime būti šalia su palaikymu tikintis, kad dienos pabaigoje visi kartu pasieksime pozityvų rezultatą.
– Vadovų palaikymas tokiems treneriams ypač svarbus tada, kai jie sulaukia didžiulio spaudimo iš aplinkos. Martinas Schilleris Lietuvoje ir Igoris Kokoškovas Turkijoje dar neprisijaukino vietos krepšinio bendruomenės. Sirgaliai, žiniasklaida, krepšinio žmonės kelia klausimus dėl jų taktinės reakcijos, perdėto ramumo, konkrečių sprendimų, neįprastų pasirinkimų. Kaip amerikiečiams treneriams užsitarnauti pasitikėjimą Europoje?
– Aš girdėjau apie tai. Galvoju, tai susiję su jų asmenybe ir praeitimi. Nelengva pasikeisti. Negali reikalauti trenerio rėkti ir jis staiga ims ir pradės šūkauti – tai neįmanoma. Daug kas priklauso nuo asmenybės bruožų. Manau, kad viduje jie jaučia tą patį adrenaliną kaip ir visi treneriai. Tiesiog visi turi skirtingų būdų, kaip jie atskleidžia tą adrenaliną.
Pavyzdžiui, Igoris visada yra labai organizuotas. Pas jį viskas turi sekti pagal planą. Jis ateina į rungtynes fantastiškai gerai pasiruošęs. Manau, jis neparodo emocijų, nes nori kontroliuoti savo emocijas, kad priimtų geresnius sprendimus. Bet būna situacijų, kur nesvarbu, kad ir kaip norėtum kontroliuoti dalykus, kartais tiesiog turi būti nekontroliuojamas, kad paveiktum tai, kaip žaidėjai elgiasi aikštėje.
Bet tai mokymosi procesas. Juk Martinas ir Igoris yra Eurolygos debiutantai. Nesvarbu, kokia buvo sėkminga jų karjera, tai pirmas jų sezonas Eurolygoje. Abu jie yra labai protingi žmonės. Pavyzdžiui, Igoris yra neįtikėtinas krepšinio protas. Bet nesvarbu, koks buvai sėkmingas, startavęs naujame krepšinio pasaulyje turi pereiti mokymosi procesą.
Kai ateini į naują pasaulį, iš pradžių kartais abejoji galbūt net pats to nesuprasdamas. Sezono eigoje jiems seksis dar geriau, nes jie jausis vis užtikrinčiau. Jie perpras, kaip geriausiai valdyti situacijas aikštėje. Jie jau vis geriau supranta skirtumus ir pradeda suvokti, kaip prisitaikyti prie kitokio gyvenimo krepšinio aikštėje.
– Su „Žalgiriu“ jus sieja daug panašumų. Įsigijote du buvusius „Žalgirio“ žaidėjus – Edgarą Ulanovą bei Leo Westermanną. Šį sezoną pasikvietėte ir Alexą Perezą, kurį įdėmiai sekėte dar praėjusių metų vasarą prieš jam sukertant rankomis su „Žalgiriu“. Į Kauną iš Stambulo persikėlė Joffrey Lauvergne'as. Jarellas Eddie irgi buvo „Žalgirio“ kandidatų sąraše. Kas lemia tokias panašias klubų idėjas? Ar tai dėl tokio dažno bendravimo su Pauliumi Motiejūnu?
– Mes su Pauliumi sutinkame dvi skirtingas realybes. Bet tai nereiškia, kad negalime dalintis idėjomis. Mes visada tą darėme.
Tai, kad vadovai keičiasi savo vizijomis ir idėjomis, yra labai pozityvus dalykas. Aš labai gerbiu Pauliaus vadovavimą. Tikrai sunku padaryti tokį darbą neturint didelių išorinių pajamų šaltinių. Skautingas, marketingas, bilietų pardavimai – tokioje finansinėje situacijoje visur turi būti žingsniu priekyje.
Mes visada dalijomės informacija, bet šią vasarą taip sutapo, kad jis prarado kažką kaip Šaras, o aš – kažką kaip Željko. Ir taip sutapo, kad mes abu pradėjome persitvarkymą.
Aišku, „Fenerbahče“ yra milžiniškas klubas. Milžiniškas tuo, kas stovi už „Fenerbahče“. Paulius dirba kitoje dimensijoje, bet bandėme dalintis patirtimis ir nuomonėmis. Nebūtinai apie tuos pačius norimus žaidėjus, bet ir kitus krepšininkus.
Mano nuomone, geras atviras dalijimasis informacija tarp komandų vadovų visada padeda šiam verslui. Jeigu Eurolygoje visi taip viskuo dalintųsi, būtume žymiai stipresni ir galėtume priimti dar geresnius sprendimus. Jeigu norime būti sėkmingi, labai svarbu, kad rūpintumėmės ne tik savo kiemu, bet žiūrėtume į bendrą didelį paveikslą.
Tai labai panašu tarp žaidėjų ir trenerių. Komunikacija čia yra labai svarbi.
Man patinka, kad mūsų su Pauliumi idėjos sutampa. Kad dažnai sutariame dėl žaidėjų, asmenybių įvertinimo. Bet taip – šie metai buvo neįtikėtinas sutapimas (šypsosi.).
– Ar jūs konsultavote Paulių dėl Martino Schillerio?
– Tikrai ne. Tai buvo visiškai Pauliaus pasirinkimas.
Aš atsimenu linksmą jo skambutį. Jie turbūt buvo paskelbę naujienas apie Schillerį oficialiai, tačiau aš to dar nežinojau. Kartais būna, kad jei atsilieki pusvalandžiu, tai tu jau smarkiai vėluoji.
O Paulius man parašė: „Matai, aš irgi galiu galvoti nestandartiškai!“ Paklausiau jo, kas nutiko. Tai jis pasigyrė, kad ką tik pasamdė Schillerį.
Buvo labai juokinga. Bet tas patirčių dalijimasis stimuliuoja ir tikrai padeda. Galvoju, taip turėtų būti ir daugelyje kitų sričių.
– Kas jums patiko „Žalgirio“ persitvarkyme?
– Geriausia, kad jie visada randa būdų surinkti labai subalansuotą komandą. Balansas reiškia, kad komanda nėra priklausoma nuo vieno žaidėjo. Kaskart sutikęs „Žalgirį“ tu tiksliai nežinai, ką reikės sustabdyti, nes visi gali rinkti dviženklį taškų skirtumą. Kiekvieną vakarą jie gali atrasti skirtingus atsakymus skirtingoms situacijoms. Per tuos metus tai tapo tipišku „Žalgirio“ bruožu.
Paulius nebijo rizikuoti ne ant nežinomų, bet topinei rinkai nepatikrintų žaidėjų. O nestandartiniai sprendimai turi eiti su pasitikėjimu.
Jis nebijo pastūmėti jaunų žaidėjų. Pavyzdžiui, Rokas Jokubaitis šiemet yra vienas tų retų naujų vardų Eurolygoje. Paulius išlaiko tą lietuvišką komandos pojūtį. Kadangi komandos branduolys lietuviškas, tai labai padeda klubo kultūros puoselėjimui.
Bandėme susilpninti „Žalgirį“ išimdami iš jų Ulanovą (šypsosi.). Bet jie vis tiek rado sprendimų – žaidėjų, išliko stabilūs. Jie visada tokie. Ir tai Pauliaus nuopelnas.
– Edgaras Ulanovas buvo vienas pirmųjų jūsų pirkinių, kai su „Fenerbahče“ pasirašėte naują sutartį. Kokia buvo šio ėjimo vizija ir ko Edgarui dar reikia pereiti į kitą lygį?
– Jis nuostabus jaunas vyras. Mes jį mylime. Bet visai kaip kalbėjau apie trenerius – jis dar prisitaikymo fazėje.
Jis dar bando suprasti, kaip pritapti bendrame komandos paveiksle ir ką jis gali į jį pridėti. Turime būti šalia ir jį palaikyti, kad tas procesas būtų kuo patogesnis. Neabejoju, kad vėliau jis mums duos tai, ko iš jo tikimės.
Edgaro prisitaikymo laikotarpis dar nesibaigė ir mes bandome jam padėti. Nes jis puikus vyrukas.
– Krepšinyje dirbate jau ilgai ir pastaraisiais metais kovojote tik dėl aukščiausių tikslų bei titulų. Dabar išgyvenate sunkią atkarpą ir gaunate didžiulį spaudimą. Kaip jūs valdote spaudimą ir situaciją, kai dalykai nesiklosto taip, kaip norite?
– Visada bandau pamatyti didįjį paveikslą. Ateitį. Arba tašką, kuriame nori būti.
Jei emocingai reaguotume į šiandienos įvykius, tas vertinimas būtų labai ribotas. Turime žvelgti plačiau – į dalis, jų progresą, lipdyti jas, kad sukurtume naują ciklą.
Kai pirmą kartą atvykau į „Fenerbahče“, per pusantrų metų pakeitėme visą sudėtį. Palikome tik vieną žaidėją. Nes turi turėti labai aiškią žinutę, kur einame, ko reikia, kas turi būti tos dėlionės dalys ir kaip kantriai jas klijuoti. Tokie dalykai nenutinka per vieną naktį.
Aš tikiu, kad tuo didžiuoju paveikslu reikia dalintis su visais: klubu, jo savininkais, prezidentu, vadovybe. Laukia daug darbo ir bandau kuo daugiau prisidėti prie šio proceso. Bet mes turime suprasti, kad tai užtruks. Tai visai naujas lapas po neįtikėtinos eros.
Spaudimas, nervai, viskas... Aš manau, kad tas geras stresas ir gera įtampa turi lydėti tavo darbą. Bet reikia pasitikėti procesu. Nes tai svarbiausia norint teisingai pereiti problemas, sunkumus, džiaugsmus ir viską, kas yra kelyje. Jei nebus pasitikėjimo procesu, tai gali būti problematiška.
