Mantas Kalnietis pirmadienio vakarą įkrito į savo vietą Krasnodaro „Lokomotiv“ rūbinėje. Jam reikėjo atsikvėpti po dvigubos pamainos VTB lygos rungtynėse.
34 minutės ir 52 sekundės – šis laikas, kurį pirmadienį jis praleido mūšio lauke su „Chimki“, žymėjo ilgiausias 34-erių lietuvio rungtynes šį sezoną. Pastarąjį kartą sezono metu tiek ilgai jis lakstė prieš 7-8 metus – tam pačiam Krasnodare, tik kad pačiame savo jėgų žydėjime.
Patyręs pikenrolo meistras nesitarė dirbti dviem etatais, kai 2019-ųjų vasarą su „Lokomotiv“ viceprezidentu Ginu Rutkausku susėdo prie derybų stalo. Į Krasnodarą jis turėjo atvykti kaip dubleris Willui Cummingsui. Aštriam 28 metų 183 cm ūgio mažyliui – visiškai Manto priešingybei.
Bet dabar Jevgenijus Pašutinas negali išeiti į krepšinio aikštę be lietuviško kompaso.
Šį sezoną ant parketo M.Kalnietis praleido jau 507 minutes – mažiau tik už Jordaną Crawfordą (516 min.) bei Mindaugą Kuzminską (511 min.).
Europos taurėje žaisdamas po 27 minutes įžaidėjas renka vid. 7,3 taško (70,8 proc. dvit., 42,1 proc. trit.), 2,9 atkovoto kamuolio, 8,4 rezultatyvaus perdavimo ir 14,4 naudingumo balo. VTB pirmenybėse Manto vidurkis siekia 7,7 taško, 3,9 atkovoto kamuolio, net 10 rezultatyvių perdavimų ir 16 naudingumo balų.
„Lokomotiv“ vyrukai turėtų vaišinti Mantą vakariene. Ir tikrai ne viena. Jis kaip greičiausias ir patikimiausias kurjeris pandemijos metu. Tai po krepšiu, tai prie tritaškio linijos pristatinėja siuntas savo komandos draugams, kurias išpakavę jie dažniausiai randa rezultatyvius perdavimus. Ir sukasi jis istoriniu tempu.
Vidutiniškai po 10 rezultatyvių perdavimų VTB lygoje išskirstantis Mantas kol kas yra absoliutus turnyro rekordininkas. Dar joks kitas VTB lygos žaidėjas per lygos istoriją neišlaikė dviženklio rezultatyvių perdavimų vidurkio.
Europos taurėje po M.Kalniečio perdavimų rezultatyviai baigiasi vid. 8,44 atakų – be abejonės, daugiausiai visame turnyre. Per visą „EuroCup“ istoriją daugiau perdavimų išdalino tik du krepšininkai – Stefanas Markovičius (9,14 perd., 2016-2017 m.) ir Marko Marinovičius (8,6 perd., 2013-2014 m.).
„Komandoje turime daug metikų, taškų rinkėjų ir visi nori įmesti. O man labai gerai, kai visi patenkinti, – šypteli Mantas. – Tai jeigu laimime, viskas fainai – visi žiūri, kiek taškų įmetė, o aš žinau, kiek padariau asistų.“
Prabėgus porai dienų po ilgos darbo pamainos su „Chimki“, kur jis išdalijo 14 rezultatyvių perdavimų, Mantas pakeliui į rytinę treniruotę dešimčia minučių vėliau nei įprastai išriedėjo į Krasnodaro gatves. Jos dabar ištuštėjusios – vietiniai dar taiso sveikatą po trankių Naujųjų ir ruošiasi Kalėdoms. Stačiatikiai jas švenčia sausio 7-ąją.
Daug Manto Kalniečio amžiaus žaidėjų neatlaikytų tokių apkrovų. Kai kitų 34-erių veteranų baterijos jau nusidėvėjusios, lietuvis prieš kurį laiką jas perkrovė antrajam gyvenimui.
Mantas atrado mitybos režimą, kuris padėjo jam atsikratyti nereikalingų kilogramų. Tai protarpinis badavimas, kuris dažniausiai paremtas tokiu principu: žmogus suvalgo savo dienos maisto normą per tam tikrą valandų skaičių – dažnu atveju, per 8 valandas, o po to – pavyzdžiui, 16 valandų, visai nebevalgo.
Keli iš moksliškai pagrįsto metodo privalumų – krentantys kilogramai, lengvumas ir augimo hormono gamybos skatinimas.
„Pabandžiau taip, kad atsikratyčiau nereikalingų kilogramų. Jie tikrai nereikalingi – ne be reikalo taip sakoma, – šypsosi M.Kalnietis, bet pabrėžia, kad tokio mitybos režimo neperša – esą tai labai individualu. – Žaidžiau praktiškai 92-93 kg svorio, o dabar turiu 88 kg. Jaučiu, kad mano kūnas jaučiasi geriau: kaip atsistato, kaip reaguoja į krūvius. Galų gale, energijos požiūriu. Man tas tinka.“
Kai kaip koks kuratorius nelydi „Lokomotiv“ į pergales ir nedirba kurjeriu krepšinio aikštėje, Mantas mielai įsijungia pasižiūrėti Kauno „Žalgirio“ rungtynių. Jis paskutinis su savo komandos draugais patikrino „Chimki“ prieš Rimo Kurtinaičio kompanijos kelionę į Kauną. Žalgiriečiai penktadienį „Žalgirio“ arenoje bandys nugalėti kraujuojantį Rusijos turtuolį.
Nors Schilleris buvo tarkuojamas, man atrodo, jis mokosi.
Stebėdamas savo bičiulius per kompiuterio ekraną įžaidėjas mėgaujasi „Žalgirio“ krepšiniu. Jis nuolat bendrauja su Kauno komandos žaidėjais, klubo darbuotojais, todėl prilaiko žaliai baltų pulsą. Ypač jam smagu dėl vieno gero pažįstamo, kuris 36-erių žaidžia geriausią savo atkarpą jau per ilgą laiką.
„Paulius įrodinėja, kad dar žino, kur pastumti, ką palaikyti, kaip pažiūrėti į teisėją, kad jis nesubaudavo. Šukuosena vis retėja, bet įgūdžiai nekinta“, – juokiasi Mantas, prabilęs apie savo vaikystės bičiulį, artimą kaip brolį iki šių dienų, Paulių Jankūną.
Su „Žalgirio“ kapitonu apie jo žaidimą dabar jiedu pasišneka dažniau. Mantas turi ir žinutę tiems, kurie taip įdėmiai skaičiuoja Pauliaus atlyginimo ir statistikos protokolo eilutes.
Bet tai – tik viena ilgo 15min interviu su M.Kalniečiu detalių.
Turiu pasakyti, kad gyvenimas be šeimos ir vaikų labai slegia. Žiūrėsime, kokie vasarą bus pasiūlymai ir ką reikės daryti.
– Mantai, tiek, kiek rungtyniavote pirmadienį su „Chimki“ (34:52), klubinio sezono metu nežaidėte jau keletą metų. Kaip po tokių rungtynių jaučiasi 34 metų krepšininkas, ypač kai su „Chimki“ esate tarp trijų daugiausiai atakų VTB lygoje suorganizuojančių komandų?
– Šitos rungtynės buvo išskirtinės, nes neturėjome dviejų svarbių žaidėjų, kurie daug dalyvauja rotacijoje (Mindaugo Kuzminsko ir Willo Cummingso). Taip išėjo, kad tas laikas dar išaugo.
Po rungtynių buvau labai pavargęs. „Chimki“ turėjo tris įžaidėjus, kurie keisdamiesi mane dusino. Negalėdavau pereiti aikštės kaip per treniruotę niekam nespaudžiant. Tas mačas kainavo daug energijos ir jėgų.
– Turbūt su Ginu Rutkausku prieš pusantrų metų nesitarėte, kad reikės dirbti dviem etatais?
– Kai kalbėjomės prieš dvejus metus, turėjau būti žmogus, kuris kyla nuo suolo, žaidžia pirmoje-antroje pozicijoje. Taip ir pradėjome, tiesiog tas pernykštis sezonas mums buvo žiauriai nesėkmingas. Pasikeitė treneris. Atėjus Pašutinui, jis nenorėjo, kad būdamas aikštėje su Cummingsu, žaisčiau antru numeriu. Taip ir išėjo, kad susidarė tie viršvalandžiai (šypsosi.).
– Jevgenijus Pašutinas pats buvo galvotas atakų organizatorius. Jam galbūt labiau imponuoja kuriantys, nei individualiai užpuolantys įžaidėjai?
– Luca Banchi labiau mėgo amerikietišką stilių, kur įžaidėjas pats renka daug taškų ir dažnai pats užsibaiginėja atakas. O Pašutino filosofija visai kita. Jam daug labiau pirmai pozicijai tinka mano kandidatūra, nes aš stengiuosi surasti komandos draugus ir tik vėliau dairausi į krepšį. Cummingsas yra geras taškų rinkėjas ir jis padeda komandai. Krasnodare abu esame patenkinti.
Norėčiau dar kartą pasakyti – patikėkit, Jankūnas daug daugiau pinigų nepasiėmė, nei pasiėmė iš „Žalgirio“.
– Mindaugas Kuzminskas minėjo, kad Krasnodare esate turbūt geriausios savo fizinės formos gyvenime. Koks tas specialus mitybos planas, pagal kurį bandote reguliuoti savo kūną?
– Jei atvirai, nelabai noriu plėstis į tuos dalykus, nes tai gali būti labai individualu. Tiesiog nenoriu kažkam įpiršti savo nuomonės, nes gal paaugliui tuo galiu sugadinti gyvenimą.
Bet dėl savo mitybos jaučiuosi daug geriau – laisvesnis. Tai labiau ne dėl dietos, o protarpinio badavimo. Gyvenu taip, kad per trumpą laiką pavalgęs, vėliau ilgą laiką nevalgau.
Man tai tinka, bet tikrai neagituoju tokios mitybos.
– Kas jus įkvėpė tokiems ieškojimams?
– Normalu – amžius bėga, eina metai. Apie tai vis nugirsdavau, bet pavyzdžiu man buvo tokie mano pozicijos krepšininkai kaip Pablo Prigioni, Marcelinho Huertas, tas pats Šaras paskutiniais karjeros metais. Kai jau turi kažkur kažką daryti kitaip, jei nori išsilaikyti aukščiausiame lygyje.
Pabandžiau taip, kad atsikratyčiau nereikalingų kilogramų. Jie tikrai nereikalingi – ne be reikalo taip sakoma (šypsosi.). Anksčiau žaidžiau praktiškai 92-93 kg svorio, o dabar turiu 88 kg. Jaučiu, kad mano kūnas jaučiasi geriau: kaip atsistato, kaip reaguoja į krūvius. Galų gale, energijos požiūriu. Man tas tinka.
– Ką dar bandėte keisti gyvenimo režime, kad pratęstumėte savo karjeros galiojimo laiką?
– Daugiau mažiau nieko nekeičiau. Tas mano kūnas ir šiaip nelinkęs į viršsvorį. Ir ta fizinė kondicija nėra taip staigiai žemėjanti tokiu stačiu kampu. Nors supranti, jog po truputį ateis laikas ir eisi žemyn – jis turbūt ir ateina, bet norisi, kad tai ateitų ne tokia bauginančia trajektorija kaip kai kuriems žaidėjams.
– Krasnodare smarkiai pamėgote ir pirtelę. Gal tai daugiau nei pramoga ir atsipalaidavimo būdas – būna ten ir visokių sportinių režimų?
– Ir taip, ir taip. Ir pramoga kažką paveikti, ypač po rungtynių turint daug laisvo laiko. Ir kitas dalykas – aišku, tikrai neblogina sveikatos.
– O Krasnodare komandos draugai jūsų dar nevaišina už tokius rezultatyvių perdavimų skaičius?
– Ne, nevaišina. Mūsų žaidimas paremtas du prieš du ir dažniausiai tą du prieš du žaidžiu aš. Komandoje turime daug metikų, taškų rinkėjų ir visi nori įmesti. O man labai gerai, kai visi patenkinti. Tai jeigu laimime, viskas fainai – visi žiūri, kiek taškų įmetė, o aš žinau, kiek padariau asistų (šypsosi.).
– Kaip keičiasi jūsų žaidimas, kai iki sezono pabaigos iškrito geriausias jūsų du prieš du partneris Alanas Williamsas?
– Daug kas nesikeičia – yra kitas žmogus (Reggie Lynchas). Dar laukiam papildymo po krepšiu, o tam mūsų centrui tai pirma komanda tokiame aukštame lygyje, nes prieš tai žaidė antroje Italijos lygoje. Tai kasdien mokomės, pykstamės, bet jau kažkas mezgasi ir tobulėja žmogus – neblogai atlieka tą savo vaidmenį, kurio neturėjo atlikti prieš sezoną.
– „Lokomotiv“ artėja prie susitarimo su gynėju Nigelu Williamsu-Gossu. Kaip po šių permainų keisis jūsų vaidmuo?
– Nežinau, sunku pasakyti. Manau, kad jis perkamas vien dėl to, kad kai ateina atkrintamosios, pavasaris, nenormalu žaisti po 35 minutes. O kaip tai keisis, dar sunku pasakyti. VTB lygoje yra legionierių limitas, tai kažkas ilsėsis ir nežais. Bet dabar apie tai negalvoju.
Jei komandai tai padės, kiekvienas turėsime laiko poilsiui ir būsime šviežesni. Paskutinis mačas su „Chimki“ parodė, kad gal dar galėjom kabintis, bet tiek aš, tiek Crawfordas žaidėm po 35 minutes, tai rungtynių gale nei sprendimai tokie, nei kojos gali.
– Kitą savaitę sugrįšite į „EuroCup“, kur prasidės „Top 16“ etapo kovos. Esate vieni favoritų laimėti turnyrą, o grupės varžybose pasitikrinote prieš geriausiai vertinamą komandą – Bolonijos „Virtus“. Ką tie du pralaimėjimai italams parodė, ko „Lokomotiv“ dar trūksta iki čempioniško kalibro?
– Aš turbūt kartojuosi, bet tarp „EuroCup“ ir Eurolygos yra tikrai didelis skirtumas. Nedaug Europos taurės komandų galėtų žaisti Eurolygoje. Jau nekalbu apie didelius laimėjimus, o tik normalią konkurenciją su kitomis Eurolygos ekipomis.
Man labai pasijuto, kad to agresyvumo ir noro, kurį demonstruojame, gerai – mums užtenka. Savo talentu laimime prieš tas „EuroCup“ komandas. Bet Bolonija mums parodė, kad gerai, energijos turit, noro – turit, bet reikia ir galvos. Manau, jie mus pergudravo – ir asmeniškai, ir kaip komandą.
Situacija kvaila, gėdinga ir nedėkinga. Bet nieko čia nereikia per daug galvoti. Tiesiog atvažiuoti, laimėti ir išsiskirstyti iš tos nenormalios sistemos.
– Pirmadienį paskutiniai patikrinote „Chimki“ klubą prieš Rimo Kurtinaičio kelionę į Kauną. Kokios būklės dabar yra Chimkų komanda?
– Šiaip esu iš tų žmonių, kur nesinori komentuoti kitų komandų žaidimo. Turi būti viduje, kad viską pajustum. Bet natūralu, kad ten situacija nėra gera. Tai matyti ir nebūnant viduje.
Atrodo, kad dauguma žaidėjų yra nepatenkinti. Galima juos suprasti – jų yra labai daug, praktiškai visi žaidėjai yra aukšto lygio. Kaip sakiau po rungtynių pirmadienį, turbūt „Chimki“ vairuotojas turi daugiau patirties už mūsų jaunimą. Laiko visiems tikrai neužtenka ir kartais komandoje prasideda tokios bėdos, kaip komandinio žaidimo nebuvimas.
– Tai „Žalgiriui“ prognozuotumėte pergalę prieš „Chimki“?
– Prognozuot tikrai nepriprognozuosiu, nes visaip gali būti. Bet tai tikrai įveikiamas varžovas.
Tik reikia nepamiršti, kad „Chimki“ ne geriausios savo formos, tačiau tie žaidėjai yra žiauriai individualiai stiprūs, jų labai daug ir atsipalaiduoti tikrai negalima. Gali būti skaudžiai nubaustas. Ypač „Chimki“ neblizga gynyboje, bet pačiam „Žalgiriui“ reikės gintis iš visų jėgų, nes talento ten ojej...
– O kiek jus pirmajame Eurolygos rate nustebino „Žalgiris“ ir kur yra šio „Žalgirio“ lubos?
– Nors treneris (Martinas Schilleris) buvo tarkuojamas, man atrodo, jis mokosi. Atrodo, kad jis nori žinoti ir ima tą informaciją. Kiek pakalbu tiek su žaidėjais, tiek su klube dirbančiais žmonėmis, tai didelis pliusas treneriui už jo tą norą mokytis ir būtent dėl to, manau, tie rezultatai ir eina į priekį.
Nemanau, kad „Žalgiriui“ yra kažkokios lubos. Žingsnis po žingsnio jie žiūri į kiekvieną mačą, tobulėja ir eina į priekį.
– Rungtynėmis su „Chimki“ žalgiriečiai pradės rusišką krepšinio atkarpą – kitą savaitę svečiuosis Maskvoje ir kausis su CSKA, po to – Sankt Peterburge su „Zenit“. Kaip manote, ar CSKA šiuo metu stipriausia komanda Europoje?
– Nežinau, manau, ta geriausia komanda Europoje čia būna atkarpomis ir ji kinta. Porą rungtynių kažkas pateko į mažą duobelę, pralaimėjo, ir žiūrėk, jau kita geriausia. Bet kai visi sveiki, ant popieriaus CSKA man atrodo labai įspūdingai. Starto penketas išvis, atrodo, NBA lygio... Labai solidūs pakeitimai. Jie atrodo tikrai gerai.
– O ko reikia nugalėti Xavi Pascualio „Zenit“?
– Kiek teko žaisti, tai taktiškai brandžiausia komanda. Negalėčiau sakyti, kad ten yra labai jau superinio aukšto lygio žaidėjai. Bet labai jaučiasi trenerio ranka. Ko jis nori, tą ir išgauna. Kad galėtum tikėtis sėkmės, prieš juos turi žaisti labai drausmingai ir labai teisingai reaguoti į situacijas.
– Kalbant apie „Žalgirį“, ką manote žiūrėdamas į komandos lyderį Marių Grigonį?
– Dar prieš sezoną, kai vasarą susirinkome į rinktinę ir tiesiog treniravomės, žaidėme draugiškas rungtynes, grįžęs su draugais kalbėjausi apie rinktinę, kaip ten kas. Ir sakau, kad niekas nebuvo pasimetęs, visas jaunimas tikrai neiškrito iš konteksto, bet Grigonis yra kitame lygyje. Jis tada dar buvo po traumos, praktiškai pusę metų nežaidęs. Todėl man nebuvo didelės nuostabos, kad jo rezultatai bus tokie, kokie yra dabar. Nes pats pajutau rinktinėje, kad jis yra kito lygio. Perėjęs į kitą lygį savo meistriškumu.
– Kas jį kelia į kitą lygį?
– Jis gerai skaito situacijas, žaidžia du prieš du, iš antros pozicijos dažniausiai būna didesnis už visus oponentus, kurie jį dengia. Jis mato ne tik krepšį, bet gali sėkmingai skaityti situacijas ir nusimesti perdavimą tiek dideliam, tiek į kampus. Elitinis pataikymas. Gera gynyba. Nelabai žinau, prie ko prikibti...
– O ką galvojate matydamas kitą elitiniu lygiu dabar žaidžiantį jaunuolį Paulių Jankūną?
– (juokiasi.) Jis įrodinėja, kad dar žino, kur pastumti, ką palaikyti, kaip pažiūrėti į teisėją, kad jis nesubaudavo. Šukuosena vis retėja, bet įgūdžiai nekinta (juokiasi.).
– Paulius prieš tai turėjo nelengvą atkarpą. Kaip geras jo bičiulis, pastebėjote, ar jį pastaraisiais metais trikdė kalbos apie jo žaidimo kreivę, atlyginimą, karjeros pabaigą?
– Apie tuos dalykus su juo per daug nekalbėdavome. Ypač, jei nesisekdavo, per daug apie krepšinį nekalbėdavom. Bet dabar esu laimingas ir džiaugiuosi, kad jis parodė, jog anksti jį nurašyti.
Jis parodė, kad žino, kaip būti naudingam trumpomis atkarpomis. Paulius gali būti labai naudingas, ypač su specifiniais varžovais. O dabar eilę rungtynių prieš bet kokį varžovą buvo tikrai naudingas.
Kas mane labiausiai erzina dėl straipsnių ir atlyginimų, tai galėčiau priminti, kad Paulius savo metu galėjo važiuoti praktiškai į bet kurį Europos klubą už trigubai didesnius pinigus. Tada tiem žmonėm buvo gerai. O dabar jei jis sezono pradžioje kažkur strigo, tai jau iškeliamas jo atlyginimas.
Bet norėčiau dar kartą pasakyti – patikėkit, Jankūnas daug daugiau pinigų nepasiėmė, nei pasiėmė iš „Žalgirio“.
– Kiek jam padėjo atsiskleisti Martino Schillerio žaidimo schemos?
– Schilleris stengiasi mokytis ir suprasti, ką kiekvienas žaidėjas gali jam duoti, kur statyti akcentus. Laikui bėgant, jis vis geriau supranta žaidėjus ir vis geriau juos išnaudoja. Ne tik Paulių, bet ir kitus.
– Vienas tų kitų labai gerai išnaudojamų žaidėjų yra Rokas Jokubaitis. Jau negailėjote jam komplimentų anksčiau, bet ką jis ateityje gali suteikti Lietuvos krepšiniui, nacionalinei komandai, ko galbūt perimetro kūrėjams trūko anksčiau?
– Ne tik Rokas, bet susidūriau ir su Augustu Marčiulioniu, Arnu Velička... Nežinau, kaip jiems seksis toliau – kurie prasimuš ir kurie ne, bet visi turi tikrai aukštas galimybes ir vienareikšmiai, kas matyti iš žaidimo stiliaus, jie labai individualiai stiprūs gynėjai.
Pastarąjį dešimtmetį kalbėjome, kas pakeis Macijauską, Šiškauską. Mes dažniausiai strigdavome ten, kur reikėdavo spręsti situacijas vienas prieš vieną. Neturėjome įgūdžių, kaip mažiukams užbaigti atakas. O šitie žmonės, matyti, turi gerus įgūdžius ir galės tą pasiūlyti.
– O ar jų charakteriai tokie stiprūs, kad ateityje galėtų prasimušti į tą lygį?
– Labai sunku vertinti žmones, kai juos matei nepilną savaitę. Bet net neabejoju, kad tie žmonės, kurie pateks į rinktinę, jie bus tinkamo charakterio. Jeigu jie neturės charakterio, tai greičiausiai ir nežais rinktinėje.
– Kokių apmąstymų dėl rinktinės jums sukėlė pastarasis Europos čempionato langas su pralaimėjimu Danijai?
– Situacija kvaila, gėdinga ir nedėkinga. Bet nieko čia nereikia per daug galvoti. Tiesiog atvažiuoti, laimėti ir išsiskirstyti iš tos nenormalios sistemos. Kaip tą padaryti? Žiūrėsime, galvosime. Bet aišku, kad kažką reikia keisti.
– Kaip manote, kur slypi pagrindinės tų problemų šaknys?
– Nežinau. Reikėtų atvažiuoti ir per daug nesigilinti, prieš ką mes žaidžiame, per savaitę stebuklų vis tiek neišmoksime. Mums reikia ne kažkur kažką burti ar nervintis.
– O ką galvojate apie savo ateitį? Ginas Rutkauskas dar netraukia iš savo kabineto stalčiaus naujo kontrakto su „Lokomotiv“?
– Nuskambėsiu šabloniškai, bet esu tikrai susikaupęs šiam sezonui. Aš dabar pats nenorėčiau, kad man kažkas kištų kontraktą. Nes yra labai daug sudedamųjų dalių.
Viena iš jų – nežinomybė dėl kitų metų. Nes turiu pasakyti, kad gyvenimas be šeimos ir vaikų labai slegia. Žiūrėsime, kokie vasarą bus pasiūlymai ir ką reikės daryti. Nes tas vienišas gyvenimas sekina ir nei man, nei jiems gerai. Vasarą galvosime iš naujo, šeimos taryboje (šypsosi.).
– Tokiu atveju užbaigti karjerą namuose, Kauno „Žalgiryje“, būtų idealu?
– Vienareikšmiai. Bet man svarbiausia, kad tai nėra kažkoks žūtbūtinis tikslas. Aš žaisiu ten, kur būsiu labiausiai reikalingas ir naudingas. Toks mano tikslas.
Nenoriu atvažiuoti į „Žalgirį“ tik, kaip sako, rūbinei palaikyti. Gerai, galiu palaikyti, bet noriu būti aikštėje. Jei galėsiu būti naudingas „Žalgiryje“ savo metų, tai malonu. Bet tai nėra griūk mirk, taip ir ne kitaip.
– Esame kalbėję, kad nebuvote tinkamiausias žaidėjas Šarūno Jasikevičiaus sistemai „Žalgiryje“. O ar matytumėte save Martino Schillerio „Žalgiryje“?
– Jeigu pažvelgtume giliau, tai vienareikšmiškai. „Žalgirio“ žaidimas yra panašesnis į tai, kas man padėjo pasidėti pamatus savo karjerai. Sakyčiau, mes žaidžiame panašų krepšinį ir Krasnodare.
Viskas normalu. Vieniems tinka vienokie žaidėjai, kitiems – kitokie.
