Panevėžio „Lietkabelio“ autobusas su „Lokomotiv“ žaidėjais stabtelėjo vienoje Tauragės kavinių. Vietiniai kiek nustebo pamatę būrį aukštų vaikinų su dviem jiems labai gerai pažįstamais veidais – Manto Kalniečio ir Mindaugo Kuzminsko. Ne mažiau egzotiškai šis sustojimas pasirodė ir „Lokomotiv“ legionieriams.
„Sustojome Tauragėje pavalgyti, tai visiems buvo atrakcija, – šypsosi Mindaugas Kuzminskas. – Mažas miestelis, dar pamatė akmeninę bažnyčią...“
„Vau, pas jus taip įprasta!?“ – klausė 30-mečio lietuvio „Lokomotiv“ amerikiečiai, išvydę, ko gero, Tauragės Martyno Mažvydo evangelikų liuteronų bažnyčią.
„Taip taip, čia tai gan normalu“, – nepasimetė puolėjas.
„Vau, geras – čia kaip filmuose“, – aikčiojo žingeidūs Krasnodaro klubo legionieriai.
Visai kaip mokyklos ekskursijoje, pavalgę „Lokomotiv“ žaidėjai sušoko į autobusą ir tęsė savo ilgą kelionę. Pirmadienį iš Krasnodaro pakėlę sparnus į Maskvą, „Lokomotiv“ antradienį perskrido į Kaliningradą ir pasileido į trijų valandų kelią autobusu.
Su nuotykiais perėję Lietuvos krepšininkų per pastarąjį pusmetį jau ne sykį kirstą Karalienės Luizos tiltą, nuo Panemunės pasienio posto su panevėžiečių atsiųstu transportu „Lokomotiv“ iš lėto dardėjo „Cido“ arenos link.
Mindaugas Kuzminskas į tokias ilgas keliones paprastai pasiima knygą. Dabar skaito „21 pamoką XXI amžiui“.
„Bet šiaip skaitau nuo, iki: romanai, detektyvai, biografijos... Esu perskaitęs visas knygas apie Lietuvos mafiją (šypsosi.). Ypač man patinka tikrais faktais paremtos istorijos. Patinka paskaitinėti apie įvykius, kurie nutiko neseniai arba vyksta dabar“, – pasakoja žaidėjas.
Naujausias M.Kuzminsko atradimas – profesoriaus Alberto Skurvydo paskaitos. Puolėjui įdomiausios – mitybos ir krūvių temos, kuriomis daug įdomių dalykų galėtų papasakoti ir pats Mindaugas. Pastarąjį pusmetį jis taip užsisportavo ruošdamasis sezonui, kad atvykęs į „Lokomotiv“ stovyklą per testavimus rodė geriausius savo jėgos ir šuolio rodiklius.
Pirmas žingsnis – visiems pažįstamiems mane prižiūrintiems daktarams paskambinau ir pranešiau apie ligą. Svarbiausia tokiais momentais išlikti racionaliam.
M.Kuzminskas duoda interviu telefonu įsitaisęs autobuso „galiorkoje“ – ten, aišku, ir Mantas Kalnietis.
„Jis irgi skaito knygas, ypač... (pauzė.) Dabar pamatytumėte jo žvilgsnį“, – nusikvatojo M.Kuzminskas.
Krepšininko telefono fone pasigirdo priekabus balsas. Tai buvo Mantas Kalnietis, staiga įsitraukęs į pokalbį.
„Manęs klausia, ką tu veiki – ką pasakyti?“ – į M.Kalnietį atsisukęs juokėsi M.Kuzminskas, prieš tai patraukęs įžaidėją per dantį finansų ir futbolo temomis.
Mantas kažką linksmai paburbėjo atgal.
„Jau bijau kažką sakyti, nes gausiu strėlių“, – išsišiepęs grįžo į pokalbį M.Kuzminskas.
Šiuo sudėtingu laikotarpiu M.Kuzminskas su M.Kalniečiu tapo dar artimesniu duetu. Jie ryškūs ne tik aikštėje, kur VTB lygos sezono starte abu renka po 16 naudingumo balų, bet ir už krepšinio salės sienų, kur jau planuoja pažintines rusiškos pirtelės ekskursijas „Lokomotiv“ amerikiečiams.
Kai visi Rusijoje rungtyniaujantys užsieniečiai priversti praleisti visą sezoną be šeimų, lietuviška draugija padeda sumažinti socialinę distanciją ir paįvairinti tokias prailgusias keliones, kurių 2020-2021 m. bus daugiau nei įprastai.
Koronavirusas keičia krepšininkų gyvenimą, bet M.Kuzminskas visur bando įžvelgti pozityvo. Prisiminęs išankstines savo prognozes karantino pradžioje, dabar jis stebisi, kad iš viso gali atstovauti Krasnodaro klubui, atvykti žaisti krepšinio į Lietuvą ir pasimatyti su seniai matytais artimaisiais ir bičiuliais.
15min – pokalbis su M.Kuzminsku apie persirgtą koronavirusą, jo numuštą turbūt geriausią fizinę formą gyvenime, „Lokomotiv“ galimybes laimėti Europos taurę, stebimą naują „Žalgirio“ projektą ir įmanomus, tačiau negąsdinančius pokyčius Lietuvos rinktinėje.
Suprasti akimirksniu
- M.Kuzminsko ir M.Kalniečio „Lokomotiv“ trečiadienį 105:76 Panevėžyje nepaliko vilčių Panevėžio „Lietkabeliui“.
- M.Kuzminskas per 25 minutes pelnė 8 taškus, atkovojo 7 kamuolius, atliko 3 rezultatyvius perdavimus ir surinko 14 naudingumo balų.
- „EuroCup“ sezono starte lietuvis renka vid. 11,7 taško, 4,3 atkovoto kamuolio ir 13,3 naudingumo balo.
– Mindaugai, kaip dabar atrodo skrydžiai lėktuvu COVID-19 fone?
– Maskvos Šeremetjevo oro uoste jaučiasi ryškiai sumažėjęs žmonių kiekis. Anksčiau būdavo didelės eilės – tam pačiam traukinuke, pervažiuojant į kitą terminalą. O dabar tuščia – kai kurios oro uosto patalpos net uždarytos. Kaip vaiduoklių namai.
Mažiau skrydžių, todėl likę reisai prisipildo žmonių. Kaip bebūtų, Rusijoje nėra griežtos kontrolės, todėl ne visi dėvi kaukes, kaip kitose šalyse.
– Ar keliaudami mažiau saugotės, kai jau persirgote virusą?
– Meluočiau sakydamas, kad ne. Pagal atliktus tyrimus, mūsų organizme yra antikūnų ir viskas turėtų būti gerai. Bet, kaip žinote, tas virusas nėra iki galo ištirtas, todėl saugomės dėl kitų ir bendros tvarkos. Norisi parodyti pavyzdį kitiems, kas to nedaro. Kiti žmonės, kurie saugosi, juk nežino, kad mes persirgome. Todėl būtų keista, jei jie matytų mus mažiau besisaugojančius.
– Rusijoje legionieriai dėl kelionių apribojimų priversti žaisti be artimųjų. NBA ši tema – psichologinė žaidėjų būklė, pastaraisiais metais įgavo vis didesnę reikšmę. Su kokiais psichologiniais iššūkiais krepšininkai gali susidurti šio sezono metu?
– Taisyklės tokios, kad tavęs niekada niekas negali atvažiuoti aplankyti. Todėl dar labiau džiaugiuosi, kad komandoje yra Mantas, su kuriuo praleidžiame tikrai daug laiko.
Dar turbūt praėjo per mažai laiko, bet, manau, klubai spręs šią problemą įprastais dalykais. Gerai, kad mūsų legionieriai tokie žingeidūs – jiems viskas įdomu. Tai nusivesim į rusišką pirtį, aprodysim (šypsosi.). Nusivesime kažkur skaniai pavalgyti.
Galvoju, šį sezoną bus labai svarbus tarpusavio bendravimas, ne vien komandos rezultatai. Reikės rūpintis psichologine gerove – bendrauti, kalbėtis, leisti laiką kartu. Su šeimomis bendraujame telefonu, bet gyvas bendravimas labai svarbus socialinei gerovei.
Šis sezonas, manau, bus išskirtinis ne vien dėl kelionių, bet ir, kaip pasitaikė mums, rezultatų 20-0, nes dėl viruso negalės atvykti žaisti tai viena, tai kita komanda. Ir, be abejo, žaidimas užsienyje be šeimų.
Gyvename nebe savo įprastoje zonoje. Bet noriu pabrėžti, kad vasarą žiūrėdamas į visą situaciją galvojau, kaip iš viso vyks tas sezonas. Kaip keliausime? Todėl esu tikrai nustebęs, kad sezonas vyksta. Reikia tuo tik džiaugtis.
– Kaip atrodo momentas, kai gauni teigiamą COVID-19 testą?
– Tada turi daugiau klausimų nei atsakymų. Dėl ligos eigos, ką daryti, kaip tęsti treniruočių procesą ir panašiai.
Pirmas žingsnis – visiems pažįstamiems mane prižiūrintiems daktarams paskambinau ir pranešiau apie ligą. Su jais bei klubo daktaru nutarėme, kokių tolimesnių žingsnių imsimės. Svarbiausia tokiais momentais išlikti racionaliam.
Priėjome nuomonės, kad kol nėra aiškaus gydymo būdo, reikia tiesiog stiprinti imunitetą ir laukti, stebėti save. Būtent tą ir darėme.
– Mantas Kalnietis minėjo, kad koronaviruso pradžioje buvo staigiai aukštai pakilusi temperatūra. Jūs irgi persirgote su simptomais?
– Su, ir gan stipriais. Manyčiau, kad buvo panašiai – tik gal Mantui viskas prasidėjo viena diena anksčiau ir man baigėsi šiek tiek vėliau. Bet viskas pasireiškė gan panašiai.
Tos kelionės dienos nebūna lengvos – ypač, kai pradedi galvoti, koks tas virusas ir į ką jis gali mutuoti ateityje.
– Ką apie tai pavyko sužinoti?
– Kai tiek laiko praleidome namuose, tai tiek visko išskaitėme, pražiūrėjome interviu, konferencijas, kad nuomonę esu susidaręs gan tvirtą. Vis tik priėjau prie išvados, kad nėra iki galo pagrįstų tyrimų, kurie parodytų vienaip ar kitaip. Tas virusas naujas ir tik vėliau pasirodys, kaip tai mums atsilieps.
Tik grįžti į ritmą nebuvo lengva, nes ilgai nebuvome aikštėje be intensyvesnio fizinio krūvio, nors klubas ir stengėsi sudaryti sąlygas sportuoti namuose. Atrodo, dar tik grįžtame į formą.
Labai dėl to gaila, nes po karantino visą vasarą dirbau pagal individualią programą ir atvažiavau į klubą geros formos. Dėl saviizoliacijos Rusijoje vėl teko mėnesį prasėdėti namuose. Bet nėra ko skųstis – kaip ir visais klausimais, dabar svarbiausia sveikata.
– Tarp kitko, kruopščiai planavotės individualią sporto programą pokarantininiu laikotarpiu. Kokius pojūčius aikštėje pajutote po intensyvaus darbo vasarą?
– Pasigerinau visus šuolio, jėgos rekordus. Fizinė būklė buvo viena geriausių gyvenime. Dabar, be abejo, visi rodmenys pakritę. Tarp rungtynių nėra daug laiko atsistatyti, bet manau, kad darbas tikrai nenuėjo per niek.
– Kokia buvo viso šito individualaus darbo motyvacija? Gal norėjote pasiruošti sezonui, po kurio bandytumėte kabintis už aukščiausio lygio?
– Susėdau su treneriu Martu Skrabuliu, gydytoju, masažuotoju, viską susidėliojome – krūvius, mitybą, ir laikėmės plano. Žiūrėjome į ilgalaikę perspektyvą, ne tik šį sezoną. Taip pat traumų prevenciją, kūno paruošimą krūviams.
– Atvažiavote į Panevėžį po pergalės VTB lygoje prieš Talino „Kalev“ 20-0. Tokių dabar dalinama vis daugiau Europos taurėje, taip pat ir Eurolygoje. Ar sutinkate su 0-20 taisykle? Kaip ši situacija iš viso turėtų būti sprendžiama?
– Man tikrai gaila, nes, pavyzdžiui, „Zenit“ pradeda Eurolygos sezoną 2-0 ir viskas atrodo gerai, bet nutinka kažkas, ko nelabai gali kontroliuoti – įsivelia virusas, ir po dvigubos savaitės tau gresia 2-2 net be kovos. Tad iš krepšinio pusės, tai atrodo gan nesąžininga ir skaudu.
Tačiau supranti, kad prie įtempto tvarkaraščio ir kelionių nėra taip paprasta perdėlioti rungtynių, suderinti tai su vietiniais čempionatais, kitomis komandomis. Tad čia yra dvi medalio pusės. Iš kurios pusės pažiūrėsi, ta ir bus teisi.
– Daugiausiai nuo viruso, atrodo, kol kas kenčia Rusijos komandos. Ar tai tik sutapimas, ar iš tiesų rusai nesisaugo nuo viruso?
– Būkim biedni, bet teisingi – Rusijoje žmonės šiuo klausimu turi mažiau atsakomybės. Nežinau, gal jie mažiau bijo viruso. Bet atvažiavęs į Rusiją nustebau pamatęs, kad prekybos centre ar toje pačioje vaistinėje kai kurie žmonės, net darbuotojai, nedėvi kaukių, nesilaiko atstumų.
Iš kitos pusės, tie susirgimai Rusijos klubams vėliau gali virsti pranašumu. Nes jeigu dabar didžioji dalis žaidėjų prasirgs ir, reikia tikėtis, nesirgs vėliau – tas sezonas galės įvykti normalia vaga.
Tiek keliaujant ir praeinant tiek oro uostų, lėktuvų ar autobusų, tikimybė užsikrėsti – nerealiai didelė. Todėl viena vertus gal ir gerai, kad protrūkis mūsų klube įvyko prieš sezoną. Taip, gal neturėjome visavečio pasiruošimo, tačiau ilgoje perspektyvoje, jeigu nebesirgsime, viskas gali būti gerai.
– Kuris „Lokomotiv“ geriau pasiruošęs laimėti Europos taurę ir patekti į Eurolygą: dabartinis ar pernykštis?
– Jeigu lygintume dabartinį sezono pradžios „Lokomotiv“ su tuo, kuris praėjusio sezono viduryje du mėnesius iš eilės nepatyrė pralaimėjimo, sakyčiau, kad pernykštis. Bet čia buvo didelis susižaidimo, vienas kito pajutimo klausimas.
Viskas labai priklausys nuo to, kaip bus šiuo atveju. Kaip Kevinui Hervey pavyks pakeisti Johnny O'Bryantą, o Jordanui Crawfordui – Samą Dekkerį. Manau, visi šie dalykai bus svarbiausi.
– Ar po Johnny O'Bryanto išvykimo jūsų vaidmuo keičiasi? Kaip apskritai sutariate su treneriu Jevgenijumi Pašutinu?
– Gerai, gerai. Per mano karjerą buvo gal tik pora trenerių, su kuriais buvo sunkiau rasti bendrą kalbą. Bet su Pašutinu kol kas esame prie tos pačios linijos – visi žiūrime ta pačia kryptimi.
Jo krepšinio filosofija tokia gan paprasta, bet šiuo atveju veiksminga. Jis žino, kada reikia aprėkti, kada draugiškai pabendrauti. Pašutinas pranoko mano lūkesčius.
– Tikiu, žaidžiant užsienyje labai įdomu stebėti krepšinio įvykius Lietuvoje. Ypač, permainas Kauno „Žalgiryje“. Kaip jums naujas „Žalgirio“ projektas su Martinu Schilleriu?
– Aš manau, kad viskam reikia laiko ir kantrybės. Nereikia iš anksto klijuoti kažkokių etikečių. Ypač, kai treneris ir visa komanda sulaukė tiek kritikos po pralaimėjimo „Lietkabeliui“.
Bet šiuo atveju galime pasižiūrėti į rezultatus – Eurolygoje kol kas 3-0. Taip, dėl žaidimo visiems visada gali kilti klausimų, bet manau, kad visoje Europoje tas krepšinis dabar dar nėra kokybiškas. Reikia kantrybės, duoti laiko, ir viskas bus gerai.
– Pastaraisiais metais ne kartą buvote siejamas su „Žalgiriu“. Kaip galvojate, kaip Mindaugas Kuzminskas atrodytų atsinaujinusioje „Žalgirio“ sistemoje?
– Aš esu greito laisvo žaidimo šalininkas. Manau, kad man nebūtų problema prisitaikyti prie tokios sistemos.
Bet kalbant apie tokius hipotetinius klausimus, galvoju, tokie turėtų būti užduoti klubui – kokia jo vizija, kokius žaidėjus nori matyti treneris ir panašiai.
O dabar galvoju tik apie „Lokomotiv“. Su šia komanda noriu nueiti kuo aukščiau, būti kuo stabilesnis ir solidesnis asmeniškai. Virusas parodė, kad galime daug ką planuoti, daug ko tikėtis, tačiau ateina dalykas, kurio net niekas nemato, bet jis sujaukia visus planus.
– Jis gali keisti ir Lietuvos rinktinės planus. Dėl vėlyvo NBA sezono starto, olimpinė atranka ir olimpinės žaidynės gali vykti be NBA žaidėjų. Kaip Domanto Sabonio ir Jono Valančiūno trūkumas atsilieptų mūsų rinktinei? O gal atvirkščiai – tai net išeitų į naudą, matant, kad kitose rinktinėse NBA žaidėjai daro dar didesnę įtaką žaidimui?
– Aš visada buvau idėjos šalininkas, kad už rinktinę turi žaisti patys geriausi krepšininkai. Čia ir yra visa čempionatų ir olimpiadų esmė. Todėl būtų gaila, jeigu neturėtume visų geriausių.
Bet prieš vėją nepapūsi – NBA yra didžiulė organizacija ir ji nuspręs, kaip jai geriau. Mums tai būtų milžiniški nuostoliai – du nerealūs žaidėjai. Bet jeigu pasižiūrėtume realistiškai, iš kitos perspektyvos, manau tikrai nebūtume labiausiai nukentėjusi komanda. Galvoju, būtų rinktinių, kurių nuostoliai būtų žymiai didesni.
Tiek Jonas, tiek Domas yra priekinės linijos žaidėjai, o šioje pozicijoje mes paprastai nesiskundžiame. Pirmas, kas šauna į galvą, tai Artūras Gudaitis.
– Ar su Valančiūnu bei Saboniu, ar be, bet lieka atviras klausimas dėl ketvirtos pozicijos. Ar su Mantu Kalniečiu jau susidėliojote, kaip rinktinėje spręsite šį rebusą – ten slinksitės jūs, Edgaras Ulanovas, ar tvirtasis Jonas Mačiulis?
– Daug ką mes čia galime spręsti, bet sprendimą priims treneriai (šypsosi.). Manau, niekam nebūtų problemų pasislinkti į tą poziciją.
Taip, aš labai patogiai jaučiuosi žaisdamas trečiu, bet jeigu reikėtų, drąsiai žaisčiau ketvirtu numeriu. Dėl to tikrai nebūtų jokių problemų. Toje pozicijoje 2017-aisiais Europos čempionate žaidžiau prie Dainiaus Adomaičio. Ir asmeniškai, ir komandiškai – išskyrus tas vienerias rungtynes su graikais, viskas buvo gerai.
– Užbaikime pokalbį hipotetitiniu klausimu. Įsivaizduokime, kad dabar 2021-ųjų birželis. Kaip galvojate, kas įvyko per tą pusmetį ir kaip praėjo sezonas?
– Manau, kad tą įprasto formato sezoną išlaikyti buvo labai sunku. Galvoju, būsime praėję kažkokių pakeitimų, gal burbuliukų, daug nukeltų rungtynių. Bet visos lygos, manau, vienokiu ar kitokiu būdu finišuos. Ką kai kurios lygos parodė jau praėjusį sezoną – labai norint, įmanoma pabaigti sezoną.
