Suprasti akimirksniu
- „Žalgirio“ ir „Maccabi“ rungtynių Tel Avive pradžia – 21 val. 5 min.
– Ar sulaukus „Žalgirio“ pasiūlymo, nebuvo baisu vykti į Kauną iškart po Šaro eros?
– Visiškai ne. Jeigu būsi bailys, nebūsi sėkmingas. Manau, bijoti ir praleisti geras galimybes, yra tiesiog kvaila.
Sutinku, kad gali būti baisu. Tai taip pat labai priklauso nuo tavo karjeros etapo. Bet kai man paskambino „Žalgiris“ ir pasiūlė perimti postą, neturėjau jokių abejonių, kaip tik priimti galimybę.
– Turbūt Kaune nuolat girdite palyginimus su Šarūnu Jasikevičiumi?
– Žiūrėkite, tai yra žmogiška. Šaras yra Eurolygos legenda, labai sėkmingas treneris. Taip pat svarbu, kad jis čia nebuvo atleistas, o pats perėmė tokią krepšinio imperiją kaip „Barcelona“. Dėl krepšinio pamišusioje šalyje jis čia herojus. Todėl tie palyginimai – normalus dalykas.
Bet man tie palyginimai gadina malonumą. Kai atvyksti į naują šalį, kai persikeli iš JAV į Lietuvą, juk beprasmiška nuolat lyginti šias dvi valstybes, nes tai juk gadina visą patirtį.
Palyginimai čia tikrai yra nebaigta istorija, bet normaliai tai priimu ir nekreipiu į tai dėmesio.
– Sako, kad jūs tylesnis ir ne toks piktas kaip Šaras – visiška jo priešingybė.
– Pirmiausia, iškelkime klausimą, ką reiškia „griežtas“ treneris. Ar tai priklauso nuo to, kaip garsiai rėksi ir kaip kažką keiksi? Ar tai yra disciplinos ir tam tikrų kitų dalykų išreikalavimas aikštėje? Mums reikėtų nemaišyti išreikalavimo su griežtumu. Aš remiuosi disciplina – taktine disciplina.
Visai kitas klausimas, kaip priversti žaidėjus žaisti kietai. O tai jau kita istorija. Kiekvienas treneris turi savo metodų.
– Kur labiausiai teko prisitaikyti prie europietiško krepšinio?
– Man teko padaryti keletą didelių asmeninių pokyčių. Pirmiausia, reikėjo priprasti prie fiziško žaidimo ir kamuolio judėjimo. Mažesnė aikštė, mažiau erdvės, mažesnis greitis, daugiau fiziškumo, bet mažiau atletiškumo. Tai visiškai kitoks krepšinis.
– Ką naujo Eurolygoje pritaikėte iš G lygos?
– Nežinau, kaip Eurolygoje buvo dirbama prieš tai, bet, spėju, dabar daugiau fokusuojamės į individualų žaidėjų paruošimą ir jų asmeninį progresą. Tai įprasčiau JAV, ką ir pastebėjau per tuos trejus metus Solt Leik Sityje. Kaune turime jauną komandą, keletą veteranų, todėl manau, kad svarbu nuolat gerinti jų žaidimą.
– Jūsų auklėtinis Rokas Jokubaitis atsiėmė paraišką dalyvauti NBA naujokų biržoje. Kaip manote, kiek toli jis gali žengti?
– Pirmiausia, džiaugiuosi, kad jis liko su mumis. Aš kalbėjausi su jo agentu prieš galutinį jų sprendimą. Manau, kad jis galėjo būti pašauktas naujokų biržoje – tik neklauskite, kaip aukštai.
Jis labai talentingas ir su metais vis atletiškėja. Rokui dar tik 19 metų, o jis gauna reikšmingas minutes Eurolygoje. Kai jis ten pateks, tai Rokui labai padės.
– Quinas Snyderis, kuris šiuo metu treniruoja „Utah Jazz“, ar daug kitų G lygos metų treneriais išrinktų specialistų, dabar vadovauja NBA komandoms. Ar pats turite tikslą žengti jų pėdomis?
– Žinoma, neprieštaraučiau, jei taip nutiktų. Galiu nuskambėti nuobodžiai, bet dabar aš susitelkęs tam, kaip padaryti „Žalgirį“ geriausia įmanoma komanda. Nežinau, kas bus po penkerių metų, nes aš susitelkęs į dabartį.
– Kalbama, kad Amerikoje jus laikė svetimšaliu, o sugrįžus į Europą, Kauną, jus savotiškai laiko amerikiečiu. Jaučiate nuolatinį spaudimą įrodyti savo vertę?
– Šis palyginimas yra visiška tiesa. Kai dirbau G lygoje, visi tik ir kalbėjo, kad aš per daug šaukiu, esu per griežtas. O kai vėl dirbu Europoje, sako, kad aš dirbu kaip amerikietis. Daug žmonių domisi mano situacija, bet geriausias dalykas, kad tikrai ne daug kas galėjo išgyventi tokius potyrius.
Aš jaučiu, kad man dėl to pasisekė. Treneris Messina yra pasakęs, kad laimėti vienoje šalyje yra viena, o laimėti keliose skirtingose valstybėse, yra visai kas kita. Aš visiems rekomenduočiau išlipti iš komforto zonos ir priimti iššūkius.
