Martinas Schilleris liepos 14-ąją sulaukė daug sveikinimų, bet nebūtinai tikėjosi šios žinutės. Ji buvo iš nežinomo numerio. Tačiau vos tik pamatęs po ja pasirašiusį siuntėją, austras turėjo išsišiepti iki ausų.
Tai buvo Šarūno Jasikevičiaus sveikinimas.
„Jei ko reikia, nebijok – skambink. Padėsime“, – geranoriškai žaliai baltą vėliavą perdavė Šaras.
Tai turėjo būti pats geriausias paraginimas imantis turbūt didžiausio iššūkio karjeroje.
„Buvo nuostabu, kad jis paskambino. Tai buvo labai draugiškas pokalbis, – 15min pasakoja Martinas Schilleris. – Jam tikrai nebuvo būtina man skambinti. Bet jis buvo labai malonus.“
Keletą kartų 38-erių debiutantui buvo kilusi mintis surinkti Šaro telefono numerį. Bet greičiausiai tas pokalbis palauks iki vasaros. Na, arba vasario 18-osios, kai Šarūnas Jasikevičius priims „Žalgiriuką“ su M.Schilleriu naujuose jo namuose Barselonoje.
Praėjęs ugnį ir ledą, M.Schilleris Kaune pats savarankiškai rado problemų sprendimą.
TAIP PAT SKAITYKITE: „Kas tas Schilleris?“ Kaip „Žalgirio“ treneris keitėsi pats ir keitė mūsų visų požiūrį
„Rokai! Pauliau!“ – užsienietis taisyklingai kaip vietinis treniruotėse ir rungtynėse šaukia žalgiriečių vardus.
Nigelą Hayesą – mūsų kalbą užsimojusį perprasti drąsuolį iš JAV, linksniavimas tiesiog varo iš proto. Todėl sulaukęs komplimento dėl tarimo, M.Schilleris šypsosi plačiai kaip vaikas, gavęs saldainį iš Kalėdų Senio.
„Stengiuosi iš visų jėgų! – kvatoja „Žalgirio“ treneris. – Klausausi ir bandau pasakyti kuo tiksliau. Nėra lengva.“
Tiek lietuviškose krepšinio arenose, tiek Kaune apsiprantantis smulkaus sudėjimo strategas vietos kalbos mokosi iš savo mergaičių. Jos Kaune lanko mokyklą.
„Pinki, šieši“, – laužyta lietuvių kalba skaičiuoja M.Schilleris. Tai mėgstamiausi jo lietuviški skaičiai – skamba gražiausiai.
Bet treneris neveidmainiauja. Jei pasakytų, kad rimtai mokosi kalbėti lietuviškai, tai būtų visiškas melas. Ir įžeidimas Nigelui Hayesui.
Dešimt, septyni – šie skaičiai M.Schilleriui irgi turėtų nuskambėti labai smagiai. Tai Kauno „Žalgirio“ rezultatas Eurolygoje, pasiekus reguliariojo sezono pusiaukelę.
Apie pirmąjį pusmetį Kaune, didžiausius iššūkius ir ryškiausius akcentus „Žalgiryje“ – 15min interviu su M.Schilleriu.
– 10 pergalių bei 7 pralaimėjimai Eurolygoje ir vieta pirmajame aštuonete. Per tuos mėnesius Kaune perėjote ugnį ir ledą. Kaip dabar jaučiatės?
– Pakankamai gerai.
Kalbant apie pirmąjį ratą, rezultatus, bendrą situaciją, esame tikrai geroje pozicijoje. Tai yra gerai. Tai mums suteikė pasitikėjimo ir leido pozityviai analizuoti situaciją.
Kaip ir minėjote, pirmas ratas buvo neįtikėtinai įdomus. Buvo šioks toks pakilimas, nuosmukis, vėl pakilimas. Pabrėžčiau, kad ten, apačioje, kai pralaimėjome, darbas ir procesas nesikeitė. Todėl negaliu pasidalinti neįtikėtina istorija, kaip išsikapstėme iš tos duobės. Nes visas tas darbas buvo nuobodus – darbas ir ėjimas iš rungtynių į rungtynes, priimant visus iššūkius. O iššūkis didžiulis.
Varžovai čia fantastiški. Labai aukštas lygis. Man tai geras iššūkis ir aš dėkingas, kad galiu tai išgyventi.
– O kuris iššūkis jums buvo didžiausias, prie kurio teko labiausiai prisitaikyti?
– Sunku išskirti vieną dalyką, nes tai besitęsiantis procesas.
Tiesiog pats krepšinis skiriasi. Vienaip žaisti Vokietijos lygoje, kitaip LKL. Žaidimo skirtumas didelis. Kaip ir FIBA Čempionų lygoje, Europos taurėje bei Eurolygoje. O skirtumas tarp JAV krepšinio ir Europos dar kitoks.
Vienas didelis skirtumas buvo Europoje leidžiamas fiziškumas. Žaidimas nugara į krepšį čia taip pat labai gyvas, ypač Eurolygoje. Ar puolime žaidi nugara į krepšį, ar ne, privalai žinoti, kaip nuo to apsiginti, nes komandos per ten žaidžia aktyviai.
– Kaip tas pusmetis Kaune jus pakeitė?
– Kaip žmogus, nepasikeičiau (juokiasi.).
Kaip treneris... Nenoriu sakyti, kad pasikeičiau. Bet mano kasdienio darbo konceptas pasikeitė, nes pats krepšinis čia kitoks.
Sporto šaka ta pati, bet žaidimas kardinaliai skiriasi. Ir aš turiu prisitaikyti prie tų pasikeitimų. Man, kaip treneriui, tai iššūkis prisitaikyti prie naujų dalykų. Iššūkis man buvo ir pastarieji treji karjeros metai G lygoje.
Turinys pasikeitė, bet ar pasikeičiau kaip treneris? Ne. Nemanau. Bent jau ne bendrame lygyje.
– Ar po pusmečio matydamas taip žaidžiantį ir jūsų treniruočių režimą perpratusį „Žalgirį“, dabar galite tvirtai pasakyti, kad tai yra jūsų komanda – tokia, kokią ir norėjote matyti?
– Negaliu pasakyti, kad tai buvo kažkoks tam tikras momentas, tam tikros rungtynės, kada tai pasimatė.
Bet prisimenant pirmąją sezono pusę, man nuo pat pradžių labai patiko, kaip visi žaidėjai norėjo dalintis kamuoliu ir atrasti laisvą žmogų. Ši kompanija tai darė labai gerai. Taip pat puikiai suprato išsidėstymą aikštėje ir jos išplėtimą.
Gynyboje procesas vyko viso pirmo rato metu, kai darėme žingsnelius kiekvienose rungtynėse. Gruodis mums gynyboje buvo labai sėkmingas.
Tai procesas. Ėjimas į priekį yra geriausias vaizdas, kokį noriu matyti. Nenoriu pabrėžti, kad tai mano komanda ar ji žaidžia mano krepšinį. Tai procesas.
Būna vakarų, kur matai savo komandą ir sakai – ei, tai mano komanda! Bet būna rungtynių, kur norėtum, kad kameros nefilmuotų žaidėjų ir kur nenorėčiau pasakyti, kad tai mano komanda (juokiasi.).
– Nepaisant pergalių sezono pradžioje, nepaisant solidžios pozicijos turnyro lentelėje, kiek jus stebino tie mūsų klausimai apie dvyliktų rotacijos žaidėjų žaidimo laiką, taip pat gynybos problemas, net jeigu „Žalgiris“ turėdavo pergalių seriją? Jums, kaip užsieniečiui, nebuvo keista, kodėl mes tokie priekabūs?
– Ne, tikrai ne. Tai žaidimo dalis.
Aš labai greitai supratau, kad krepšinio kultūra Lietuvoje yra neįtikėtina. Ir tai labai atsispindi žiniasklaidoje.
Pastebėjau tai iš klausimų gausos, didelio žurnalistų skaičiaus, taip pat labai detalių klausimų, kurių kitose šalyse paprastai dažnai neišgirsi. Aš tikrai labai greitai su tuo susipažinau.
Bet tai mano darbas. Dėl tų klausimų neturiu jokių problemų. Tai tik nusako šios sporto šakos svarbą Lietuvoje.
– Paminėjote tą sunkų laikotarpį, kai pralaimėjote šešerias Eurolygos rungtynes iš eilės. Ar po to šešto pralaimėjimo klausėte savęs – gerai, o kas dabar?
– Vienintelis dalykas, kurio imuosi pralaimėjimų ar pergalių serijose, tiesiog žengti kitą žingsnį. O tas žingsnis ateina labai greitai dėl šito tvarkaraščio.
Tas kitas žingsnis visada yra arba rungtynių analizė, arba pasiruošimas treniruotei, arba pasiruošimas pamėtymui, o tada – rungtynėms. Visada koncentravausi į kitą žingsnį ir tai buvo pagrindinė tema nuo 1 iki 17 Eurolygos turo. Niekas nepasikeitė.
Tai labai įdomus procesas. Eurolygoje jis specifinis. Bet iš filosofinės pusės, ko gero, tą pereina visi, kai tavo gyvenime seka renginys po kito svarbaus renginio. Tik skirtumas tas, kad čia tas renginys labai žiūrimas, vertinamas, yra tik laimėtojas ir pralaimėtojas, jis taip pat paveikia labai daug žmonių. Tai labai įdomu.
Ką noriu pasakyti, manau, tai yra meno forma būti momente ir žengti kitą žingsnį, bet tuo pačiu susikurti sau erdvės sureaguoti, viską apmąstyti. O tai labai sunku, nes kitu atveju gali pasukti priešinga kryptimi.
Mano asistentai puikiai dirba. Paulius Motiejūnas taip pat labai smarkiai padeda, nepriklausomai nuo rezultato. Visi stengiasi pakelti klubą aukštyn.
– Kokią lyderystę komandoje pamatėte tuo sunkiu metu, kuri jus pamalonino ir įkvėpė kaip Eurolygos debiutantą?
– Gerą lyderystę. Ir iš dviejų grupių.
Pirmiausia, vadovybės, pradedant ir baigiant Pauliumi (Motiejūnu). Taip pat lyderystę iš turinio. Mažiau emocijų, daugiau turinio. Susitelkimo į tai, ką turime tobulinti, ar turime kažką tobulinti ir ką turime keisti.
Taip pat lyderystę iš komandos. Tokie žaidėjai kaip Jankūnas žengė į priekį. Bet negaliu paminėti tik jo. Jis tik visos tos lyderystės galva, kartu su Milu, Mariumi – jie tas lietuviškas branduolys.
Bet iš tikrųjų, ne tik jie – visa komanda parodė puikų susikaupimą, lyderystę ir ryžtą eiti į priekį.
– Kalbant apie lyderius, į tokius visoje Eurolygoje veržiasi Marius Grigonis. Kas jį daro jau elitiniu krepšininku?
– Mažiausiai 3–4 priežastys.
Iš techninės pusės, 2–3 pozicijos žaidėjas, kuris gali mesti ir vesti du prieš du žaidimą, yra labai vertingas. Tokių dažnai nerasi – čia faktas.
Iš tokios, sakyčiau, programinės pusės, pirmiausia jis yra visiškas profesionalas, o visų antra – labai nori laimėti. O troškimas laimėti susijęs su dalykais, kurių ne visada pamatysi rungtynėse. Elgesys ant suolo, noras laimėti kiekvieną žaidimą treniruotėje... Visa ši kombinacija man nusako jo kokybę. Grigonis daro puikų darbą.
Taip žaisti nėra lengva. Tobulėdamas ir būdamas jo situacijoje dar tik pakeliui į savo karjeros piką, gauni didžiulę atsakomybę būti kertiniu organizacijos žaidėju. Prisiimti tą atsakomybę ir ją išpildyti tikrai nėra taip paprasta.
– Turbūt nėra paprasta kartais prilygti jo energijai, emocijoms, meistriškumui ir reiklumui iš trenerio pusės. Sutikite, Marius yra kietas riešutėlis?
– Sutinku su jūsų žodžiais. Tai ir jo įvaizdžio dalis.
Žaisdamas Berlyne, Vokietijoje, jis susikūrė tokį įvaizdį. Ten jis buvo žinomas kaip aštrus žaidėjas su savo nuomone. Troškimu laimėti. Ir jei kažkas, jo akimis, nevyksta taip, kaip turėtų ir kas neneštų pergalių, jis tikrai pareikš savo nuomonę. Ir jei atvirai, man tai labai patinka.
Taip, kartais tai gali virsti negatyvu, bet aš tikrai taip negalvoju. Negali turėti komandos, kurią suburtų tik žaidėjai „taip, pone“, „ne, pone“. Ne – reikia visokių charakterių.
Jeigu tokio elgesio – aštrumo ir tam tikrose situacijose susierzinimo, priežastis yra teisinga – viskas gerai. Jeigu eini į karą ir eini į rungtynes, labai greitai supranti, kuo pasitiki, kuo ne ir su kuo tikrai norėtum eiti į karą. Ir aš tikrai norėčiau eiti į karą su Mariumi Grigoniu.
Mūsų nuomonė sutampa tikrai ne visada. Bet kol mus sieja tas pats tikslas – pergalė, tai viskas gerai.
– Kaip išėjote į karą su 20-mečiu? Kada supratote, kad galite pasitikėti Roku Jokubaičiu jau pirmųjų savo Eurolygos rungtynių pabaigoje su „Olympiakos“?
– Šio tobulėjimo kelyje padėjo tai, kad aš jo nepažinojau. Žinoma, žinojau, koks tai žaidėjas – jį išanalizavau priėmęs darbą Kaune, mačiau jį ir iš „Utah Jazz“ stovyklos. Bet nepažinojau jo iš vidaus. O tai dažnai padeda.
Tipinė situacija, kur žmonės remiasi etiketėmis. Tokioje šalyje ar sistemoje sunku eiti į priekį. Tai, aišku, nesusiję su Roku. Jis yra jaunas, jau pernai prie Šaro žaidė Eurolygoje. Treneris jį labai stūmė ir pažiūrėkit, kur jis dabar.
Bet, manau, man tas jo nepažinojimas iš vidaus tikrai padėjo. Rokas puikiai dirbo ruošdamasis sezonui. Jis turi tam tikrų savybių, kurioms radome vietos aikštėje nuo pat pradžių. Ir tada atsispyrėme.
Rokas užsidirbo savo minutes.
– Roko tikslas – prasibrauti į pirmąjį NBA naujokų biržos ratą. Jūs dirbote su būsimais NBA naujokais „Utah Jazz“ peržiūrose, kaip galvojate, kuo jis išsiskiria, kad galėtų tikėtis vietos pirmajame trisdešimtuke?
– Didžiulis dalykas tas, kad tokiame amžiuje Eurolygoje jis žaidžia po daugiau nei 20 minučių. Komandoje, kurioje jo minučių reikia. Komandoje, kuri užima aukštas pozicijas. Ir tai yra labai reikšminga.
NBA klubai tai vertina. Jie labai įsivertina, ką 20-mečiui reiškia žaisti tokiame lygyje. Eurolyga yra labai „sena“ lyga. Jei ne pati „vyriausia“ profesionalų krepšinyje. Eurolyga yra labai uždaras ratas, konservatyvi lyga. Ir čia kauniesi prieš brandžius, labai patyrusius vyrus. Žaidi prieš 26–36 metų amžiaus fantastiško meistriškumo žaidėjus.
Tai turėtų padėti Rokui gauti gerą šansą už Atlanto. Manau, jam turėtų pavykti. Jis talentingas, turi nepriekaištingą charakterį, labai sunkiai dirba.
Aš labai už jį sergu, kad tik išpildytų savo svajones, kad ir kokios jos bebūtų.
– Dauguma „Žalgirio“ įveiktų priešininkų turnyro lentelėje buvo žemiau jūsų. Vienintelis Miuncheno „Bayern“ įveiktas iš pirmojo aštuoneto. Ko dar reikia šiai komandai, norint žengti į dar aukštesnį lygį?
– Negaliu atsakyti į šį klausimą. Žinau, kad nuskambėsiu nuobodžiai, bet tikrai žiūrime iš rungtynių į rungtynes.
Šioje lygoje visi gali nugalėti bet ką. Ir čia net ne klišė. Tikrai tikiu, kad bet kuri komanda gali nugalėti bet kurią kitą bet kurį vakarą. Netikiu, kad bet kuri komanda gali laimėti seriją. Bet vieną vakarą – tikrai taip.
Ir tame yra daug faktorių. Šiemet – koronavirusas, dar traumos, nacionaliniai čempionatai, formos kreivė. Kas galėjo pagalvoti, kad Berlyno ALBA nugalės „Bayern“ klubą Vokietijoje praėjusį savaitgalį? Be kelių žaidėjų nugalės Vitorijos „Baskonia“? Eurolyga yra tikras žvėris.
Tikrai – mūsų požiūris yra toks ir aš niekada negalvojau kitaip.
– Šarūnas Jasikevičius minėjo, kad skambino jums prieš sezoną ir pasakė, kad jei kils problemų ir turėsite klausimų, bet kada galite į jį kreiptis. Jei sezono metu turėtumėte vieno skambučio galimybę, kada jam skambintumėte?
– (juokiasi.) Geras klausimas.
Tikrai taip – buvo nuostabu, kad jis paskambino. Tai buvo labai draugiškas pokalbis. Jam tikrai nebuvo būtina man skambinti. Bet jis buvo labai malonus.
Kai žaidėme prieš „Barcelona“, čia, Kaune, jis buvo labai malonus, elgėsi labai pagarbiai, draugiškai. Aišku, aikštėje buvo konkurencingas.
Keletą kartų galvojau jam paskambinti, bet supratau, kad pats viską išsiaiškinu. Tai dar nenutiko.
Negalėčiau išskirti to momento, kada jam skambinčiau. Ko gero, tai galėtų būti kokie nors krepšinio klausimai. Bet jei nori skambinti krepšinio klausimais, pirmiausia turėtum susikurti santykį.
Tai gali nutikti ir aš labai to norėčiau. Jis yra toks kietas, o ir „Barcelona“ yra fantastiška. Bet tai turbūt nutiktų vasarą, ne sezono metu.
– Kada norėjote jam skambinti?
– Tiksliai nepamenu. Tai buvo labiau užkulisiniai klausimai. Bet tai nevirto skambučiu.
Tiesiog žinau, kad galiu jam paskambinti. Tas laikas dar ateis!
