Kodėl K.Kemzūra nuolat kalba apie energiją, greitį, agresyvumą? Ir svarbiausia – nusiteikimą? Todėl, kad dalis Lietuvos rinktinės krepšininkų norą žaisti painioja su noru norėti. Kita dalis – nori, bet ne visada gali. Trečia – nori, bet to nebeužtenka. Groja trys orkestrai. Ir į taktą jie pataiko retai.
18-mečių rinktinė, pirmas sezonas Eurolygoje, 19-mečių rinktinė, vyrų rinktinė, pagrindinė „Lietuvos ryto“ vidurio puolėjo vieta, vėl vyrų rinktinė, dvi aklimatizacijos. Esate naivūs, jei vis dar tikite, kad J.Valančiūnas mėgaujasi krepšiniu. Nesvarbu, kad vos 20-ies, bet Toronto „Raptors“ gaus išsunktą ir sausą kempinę.
Anksčiau stabiliausias P.Jankūnas pastaraisiais metais tapo priešingybe. Vienose rungtynėse surenka 38 naudingumo balus, kitose – 5. Įmeta 20 taškų, vėliau nė vieno. Stabilumą ir kokybę lemia psichologinis nuovargis. Krepšinio persisotinusiems žaidėjams aikštėje sunku sukaupti dėmesį ir mąstyti kūrybiškai. Trenerio žodžiais, nusiteikti.
Šiuo metu neturime nei naujo A.Macijausko, nei S.Štombergo, nei R.Šiškausko, o juos kažkada turėjome vienu metu.
Jei vieniems poilsio signalus siunčia protas, kitiems raudoną šviesą įžiebia pavargę kūnai. R.Kaukėnas grįžo po antrą kartą trūkusių kryžminių kelio raiščių. Per metus S.Jasaičiui operuota kirkšnis, ranka, meniskas, traumuota šlaunis ir kelis. Sulūžo skausmo iki šiol nepaisęs R.Javtokas.
Žmogus visiškai atsinaujina kas septynerius metus, kai organizme nebelieka nė vienos senos ląstelės. Krepšinio narkomano noro svaigintis neatimsi net tada, kai jam bus 65-eri. Tačiau ir Š.Jasikevičiaus kūnas nebe tas, kuris Atėnuose amerikiečiams suleido mirtiną nuodų dozę.
Metai smogė D.Songailos judesių bei koordinacijos tikslumui. Puolėjo, kaip ir Š.Jasikevičiaus, žaidimas vis dažniau priklauso nuo varžovų fizinės jėgos ir meistriškumo. Veteranai nori, bet ne visada gali. Atneša tiek naudos, kiek leidžia varžovai.
Pastarieji žino, kad Lietuva neturi tikro snaiperio. Nėra antro numerio – stabilios taškų darymo mašinos iš toli. Nėra ir vidurio puolėjo, pelnančio 10 taškų ir atkovojančio 10 kamuolių.
Žodžiu, neturime nei naujo A.Macijausko, nei S.Štombergo, nei R.Šiškausko, o juos kažkada turėjome vienu metu. Atėnų olimpiadoje individualiais veiksmais po 30 taškų galėjo įmesti bet kuris iš jų, ir dar Š.Jasikevičius. O juk dar buvo D.Slanina ir D.Šalenga. Savo klubuose visi buvo lyderiai. Varžovai nežinojo, kurį, kada, ir svarbiausia, kaip uždengti. Trūksta ir gynybos ramsčio. Tokio, koks buvo D.Nowitzkį uždengdavęs M.Žukauskas.
Londone visi varžovai žino: pakanka uždengti L.Kleizą. Vienintelį dabar tikrą lyderį. R.Seibutis, J.Mačiulis ir M.Pocius – geri žaidėjai. Bet ne žvaigždės, kaip jų pirmtakai. Komandinio tipo krepšininkai priklauso nuo kitų. Nuo įžaidėjų. Buksuojančių įžaidėjų.
Išskirtinio talento ir Turkijoje nebuvo. Skirtumas tik tas, kad ten varžovus šokdino vienas, darnus ir norintis puikiai groti orkestras. To nėra ir nebegali būti. Toks dabar Lietuvos krepšinio lygis. Nors mes vis dar norime olimpiados bronzos. Bet tik iš įpročio. Reikia pripažinti: šiuo metu mūsų pergalės – praeityje.
