Steve'o Vasturia nuotykis Lietuvoje prasidėjo istorija, kurią amerikietis draugams dabar gali pasakoti kaip anekdotą.
„Jūs prisiimate riziką būti deportuoti namo savo sąskaita, jeigu jūsų neįsileis Europoje“, – perspėjo jį ir kartu keliavusį kitą amerikietį Thomasą Walkupą JAV oro uosto darbuotojai.
Dėl COVID-19 situacijos pasaulyje ir Europos Sąjungos užkardos atvykėliams iš JAV, be specialių dokumentų joks amerikietis nebūtų galėjęs įžengti į ES teritoriją.
Tačiau legionierius turėjo gerą kelionės „draudimą“. Pirmiausia – kartu į skrydį susiruošusį lietuvį Martiną Gebeną, o visų antra – tvirtą „Žalgirio“ administracijos užnugarį, kruopščiai sutvarkiusios dokumentus sklandžiai amerikiečių kelionei į Kauną.
„Iš tikrųjų, nebuvo jokio nerimo, nes bendravau su agentu ir žinojau, kad klubas viskuo pasirūpins. Aišku, didelis pliusas, kad kartu keliavęs komandos draugas buvo lietuvis. Ko gero, jeigu būčiau buvęs vienas, būtų buvę sunkiau. Bet „Žalgiris“ viskuo pasirūpino“, – 15min pasakojo S.Vasturia.
Iš JAV į Lietuvą atvykusiems krepšininkams teko karantinuotis. Bet ir čia S.Vasturia neliko vienas.
„Žalgiris“ keturis savo žaidėjus – S.Vasturia, M.Gebeną, Nigelą Hayesą bei Augustine'ą Rubitą, apgyvendino tame pačiame izoliuotame vieno Kauno viešbučių korpuse.
Jis tapo nedideliu „Žalgirio“ burbulu, kuriame žaidėjams teikiama nuolatinė priežiūra laikantis visų saviizoliacijos reikalavimų. Įrengta netgi improvizuota treniruoklių salė, kurioje krepšininkai kasdien sportuoja pagal jiems paruoštą individualią programą.
S.Vasturia tai bus jau antras karantinas, bet jo veikla pernelyg nesiskirs nuo pirmojo Amerikoje – laisvalaikį daugiausia užims „Netflix“ ir vaizdo žaidimai. Bet šis karantinas bus įdomesnis.
„Šiuo metu man svarbiausia aklimatizuotis. Taip pat įdomu išsiklausinėti apie miestą, kuriame gyvensiu. Bendrauju su komandos draugais, klausinėju apie Kauną, Lietuvą. Noriu geriau pažinti komandos draugus. Dar, tikiuosi, gausime kortų. Veiklos nėra per daugiausiai, bet stengiamės susikaupti ir tą laiką išnaudoti geroms treniruotėms“, – 15min pasakojo 196 cm ūgio S.Vasturia.
Kol S.Vasturia dar tik pakavosi lagaminus tolimai kelionei, didžioji dalis Kauno „Žalgirio“ aistruolių ir ekspertų jau spėjo „paskolinti“ mįslingąjį žalgiriečių naujoką kitai komandai.
Tačiau geras jo bičiulis, o dabar – ir komandos draugas M.Gebenas, paliudytų, kad didžioji dalis skeptikų pramiega tai, kuo gali nustebinti krepšininkas iš Filadelfijos.
Prieš šešerius metus tai S.Vasturia vedžiojo M.Gebeną po prestižinio Notrdamo universiteto miestelį, bandydamas privilioti aukštaūgį būtent į „Fighting Irish“ ekipą. Dabar lietuvis pasakoja amerikiečiui apie „Žalgirio“ legendą ir negailestingą konkurenciją Lietuvos krepšinio flagmane.
„Juokinga, kaip susidėliojo gyvenimas“, – šyptelėjo amerikietis, Martino vestuvėse buvęs pabroliu.
Tačiau S.Vasturia – paprastas kaip du kart du. Nematęs prasmės dėjimuose ir pirmą kartą NCAA rungtynėse įkrovęs į krepšį iš viršaus tik paskutiniajame ketvirtajame sezone, jis labai ramiai vertina ir savo galimybes konkurencija pulsuojančioje „Žalgirio“ sudėtyje.
Apie jo požiūrį į kovą dėl vietos „Žalgiryje“, įspūdingą šuolį į Eurolygą ir jo kelyje pasitaikiusias svarbias lietuviškas figūras – interviu 15min.
TAIP PAT SKAITYKITE: Steve'as Vasturia – karjera, analizė ir ką jis gali duoti „Žalgiriui“
– Steve'ai, kaip su Martinu Gebenu tapote tokiais gerais bičiuliais?
– Pirmą kartą susitikome universitete, kai tapome komandos draugais Notrdame. Kai jis buvo viliojamas į komandą, aš jau buvau sužaidęs pirmąjį sezoną NCAA ir aprodžiau jam universiteto miestelį.
Vėliau per tuos trejus metus mūsų draugystė išsivystė. Iš tikrųjų, daug koledžo komandos draugų tampa gerais draugais. Mes taip pat išlaikėme ryšį, sekėme vienas kito karjeras, pažinojome vienas kito šeimas.
– Tapote daugiau nei bičiuliais iš universiteto – buvote pabrolys Martino vestuvėse. Kokios vertybės jus taip suartino?
– Man buvo didelė garbė ir labai smagi patirtis būti jo vestuvių dalimi.
Mes abu atėjome iš gerų šeimų, abu vertiname sunkų darbą, rūpinamės kitais. Kažkaip visada gerai sutarėme ir gerai leidome laiką ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų.
– Kokia buvo Martino Gebeno reakcija, kai jam pranešėte, kad jumis domisi „Žalgiris“?
– Jis labai apsidžiaugė. Martinas suteikė man informacijos apie klubą ir pasakojo, kaip jam čia patinka. Džiaugdamasis už mane, jis tuo pačiu labai norėjo man padėti. Manau, kad tokio gero draugo patirtys ir patarimai man labai padėjo priimti sprendimą dėl „Žalgirio“.
– Kokie buvo Martino išvardyti pagrindiniai „Žalgirio“ pranašumai?
– Jis kalbėjo apie fanus ir koks geras čia jų palaikymas. Taip pat kaip gerai dirba visa organizacija. Pats irgi per televiziją galėjau matyti Eurolygą ir suprasti, koks tai geras klubas.
– Kaip Martinas bando jus paruošti prieš Eurolygos debiutą „Žalgiryje“?
– Jis perspėjo, kad Lietuvoje gali būti šaltoka – čia buvo pirmas dalykas (šypsosi.). Kita vertus, jis pabrėžė, kad žiemos koledže irgi buvo panašios.
Martinas norėjo man padėti apsiprasti mieste. Pasakė, kad daug žmonių čia kalba angliškai, todėl neturėsiu jokių problemų. Pasidalijo geriausiais restoranais, gražiausiomis vietomis, būsto rekomendacijomis. Dar neturėjau progos apsižvalgyti mieste, bet jis man labai padės.
O aikštėje jis iškart pasakė, kad pasiruoščiau sunkiam darbui. Dabar tai visiems bus naujas startas, nes atėjo naujas trenerių štabas.
– Steve'ai, kaip buvusio futbolininko ir beisbolininko sūnus tapo krepšininku?
– Vaikystėje išbandžiau įvairiausias sporto šakas: žaidžiau tiek beisbolą, tiek futbolą – viską, kas įmanoma. Augau su dviem broliais ir vieni su kitais varžydavomės įvairiausiose sporto šakose. Bet mano mama buvo krepšininkė ir aš visada žavėjausi krepšiniu.
– Gimėte ir augote Filadelfijoje. Meilė krepšiniui įsižiebė stebint Alleną Iversoną?
– Mes visada buvome „76ers“ fanai – eidavome į areną stebėti jų rungtynių. O Iversonas tuo metu buvo ne tik viso miesto, bet ir viso pasaulio žvaigždė. Mane labiausiai sužavėjo, kad jis aikštėje duodavo 150 proc. savęs. Jis buvo vienas pirmųjų vyrukų, kuriuos pamačiau žaidžiant.
– Šv. Juozapo vidurinėje mokykloje kovoje dėl titulo pakartojote Wilto Chamberlaino 35-ių finale įmestų taškų rekordą, o jūsų marškinėliai vėliau iškilo komandos krepšinio salės palubėse. Ką jums reiškia būti viename sakinyje su tokia NBA legenda?
– Tai buvo tikrai šaunu. Bet didžiausias ir svarbiausias mano prisiminimas tas, kad laimėjome finalą. Aišku, smagu pakartoti rekordą, bet mums pasisekė daugiausiai dėl komandos draugų ir trenerių. Man labiausiai įstrigo bendras džiaugsmas su komandos draugais ir mokykla.
– Lankėte katališką mokyklą, o vėliau mokėtės elitiniame katališkame universitete, kuris vertinamas tarp 20 geriausių universitetų visose JAV. Augote laikydamasis griežtų taisyklių ir siekdamas aukšto išsilavinimo?
– Ta privati katališka mokykla buvo gan griežta, bet nieko neįprasto. Džiaugiuosi, kad augau šeimoje, kurioje galėjau rinktis. Visada norėjau žaisti geroje programoje ir gauti gerą išsilavinimą. Tai, kad galėjau baigti Notrdamo universitetą, man yra didelis įvykis. Aš visada didžiuosiuosi, kad ten mokiausi.
Notrdamas man suteikė ne tik karjeros galimybes. Ten užmezgiau santykius, kuriuos labai vertinu ir kuriais galiu ir galėsiu remtis ateityje. Notrdamas padėjo man užaugti.
Man visada patiko žaisti ir kautis treniruotėse prieš Marių Grigonį. Jis visada degė noru laimėti.
– Turėjote solidžią karjerą NCAA, o paskutinį jūsų sezoną universitete įamžino pirmasis dėjimas per karjerą Notrdame. Martinas Gebenas pasakojo, kad jums dėjimas yra tas pats dviejų taškų vertės metimas, todėl nematote prasmės, kam į jį įdėti daugiau pastangų. Iš šalies paliekate labai paprasto vyruko įspūdį. Ar tokį paprastą jūsų požiūrį į efektingus momentus galima susieti su jūsų gyvenimo būdu?
– O taip, tas video buvo tikrai smagus. Linksmiausia buvo matyti džiūgaujančius komandos draugus. Tai atspindėjo, kokia gera komandoje buvo atmosfera.
Grįžtant prie jūsų klausimo, manau, taip, galima rasti panašumų. Aš tiesiog bandau atiduoti 110 proc. savęs ir padėti komandai.
Manau, kad tiek kiekvienam sportininkui, tiek kiekvienam žmogui svarbiausia būti atviram, žingeidžiam ir ambicingam. Aš visada stengiausi laikytis šių vertybių. Galbūt aikštėje nerodau daug emocijų, bet aš toks buvau visada – niekada su emocijomis nepuolu per aukštai ar per žemai.
Tiesiog stengiuosi kautis ir sunkiai dirbti.
– Kai baigėte sezoną NCAA, profesionalo karjerą pradėjote Berlyno ALBA klube, bet per visus metus Vokietijoje sužaidėte tik trejas rungtynes. Kas nutiko?
– Po paskutinio sezono NCAA turėjau traumą ir praktiškai negalėjau žaisti iki sausio.
Tai buvo sunkus metas, bet gavau galimybę pabūti labai geroje organizacijoje. Prisijungiau prie jos tik sezono viduryje ir nežaidžiau daug. Bet tada nieko nežinojau apie Europos krepšinį, o būti tokios komandos dalimi man buvo labai vertinta patirtis. Man labai patiko ALBA, kurioje galėjau mokytis iš trenerio Aito Garcia Reneseso, tokių komandos draugų kaip Grigonis, Sikma ar Siva.
Taip, visi nori žaisti, tačiau tie vyrukai man padėjo pamatyti, kas yra aukščiausias lygis ir ko man dar iki jo trūksta. Aš esu dėkingas už tą galimybę ir tuos kelis mėnesius su ALBA.
– Ką atsimenate apie Marių Grigonį?
– Tada jis žaidė labai gerą sezoną. Man visada patiko prieš jį žaisti ir kautis treniruotėse. Tai labai talentingas taškų rinkėjas. Atsimenu, kad jis visada degė aistra laimėti. Gerai turėti tokį komandos draugą.
– Ar matote tarp jo ir savo žaidimo panašumų?
– Iš tikrųjų, žaidžiame panašiose pozicijose ir galime daryti daug skirtingų dalykų: rinkti taškus, žaisti agresyviai, padėti komandos draugams būti geresniems. Man buvo labai įdomu prieš jį žaisti. Įsitikinau, kaip gerai jis gali rinkti taškus ir kokią didelę įtaką daryti žaidimui.
– Ką galvojote apie savo karjerą kitą sezoną atsidūręs antrame Ispanijos krepšinio divizione?
– Man tai buvo labai gera galimybė atsiskleisti. Vėlgi, daug ko nežinojau apie Europos krepšinį, nes buvau jaunas. Suvokiau, kad tai kitas lygis nei Berlyne, bet man tai buvo šansas parodyti, jog galiu žaisti daugiau ir būti su kamuoliu rankose.
Juk Luke'as Sikma irgi pradėjo nuo antro Ispanijos diviziono. Kiekvieno kelionė yra skirtinga ir visada turi pasinaudoti situacija, į kurią patekai.
– Antrojo Ispanijos diviziono komandoje, Palensijoje, sutiko dar vieną lietuvį.
– Rokas Gustys buvo puikus! Jis irgi žaidė NCAA, pažinojau jo trenerį iš Hofstros, todėl kažkiek žinojome vienas kitą.
Jis dominuodavo kiekvienu aspektu – mes tikrai labai gerai sutarėme. Ir buvo smagu su juo žaisti.
Man labai gera matyti, kaip gerai jis atrodė pernai ir kaip jis auga toliau.
– Po sezono Ispanijoje vėl grįžote į Vokietijos Bundesligą. Kas šįkart buvo kitaip, kad jau tapote Vechtos „RASTA“ lyderiu?
– Dar viena labai gera patirtis. Pradedant organizacija, vyr. treneriu Pedro Callesu, komandos draugais – visi buvo nuostabūs.
Kai atvykau į Rastą, ji buvo kaip tik po labai gero sezono Vokietijoje, todėl klubas buvo visų gerbiamas. Buvau labai laimingas dėl gauto šanso. Tas sezonas nutrūko anksčiau, bet Pedro davė man galimybę vėl priimti sprendimus su kamuoliu. Jis labai manimi tikėjo. Manau, tai buvo labai gera paspirtis mano karjeros ateičiai.
– Berlyne buvote labiau metikas, o per porą artimiausių metų tapote du prieš du krepšininku, kuris priimdavo sprendimus su kamuoliu rankose. Kaip įvyko ši transformacija?
– Mokykloje daug žaisdavau įžaidėju ir visada turėjau kamuolį rankose. Tik NCAA mano vaidmuo keitėsi. Tiesiog dariau tai, ko labiausiai reikėjo komandai. Visada tą darau.
– Žvelgdamas į „Žalgirio“ sudėtį, kur, manote, galėtumėte jai padėti labiausiai?
– Matau daug gerų vyrukų ir daug talento. Kiekvienoje situacijoje keliu sau tikslą atėjęs padėti komandai būti sėkmingai. Ar tai bus taškų rinkimas, ar kamuolio skirstymas, ar metiko funkcija – turiu daug būdų, kaip galiu prisidėti.
Man svarbiausia atiduoti komandai viską nuo pat pirmos dienos. Labai džiaugiuosi būdamas „Žalgirio“ organizacijos dalimi.
– Daug kas mano, kad Kauną palikus Šarūnui Jasikevičiui, kuris ir pasikvietė jus į klubą, galite neprasimušti į pagrindinę komandą ir artimiausią sezoną būti skolinamas. Ką pasirašęs ilgalaikę sutartį su „Žalgiriu“ galvojate apie tokią galimybę?
– Žinote, aš susitelkęs sezono startui. Noriu susipažinti su komandos draugais ir viską įrodyti treniruotėse. Nežinau, kas manęs laukia ateityje. Aš tiesiog laimingas dėl „Žalgirio“ ir noriu padėti komandai laimėti.
– Kaip galvojote, ką jumyse pramiega skeptikai, kurie jūsų nemato pagrindinėje komandoje?
– Jei atvirai, negalvoju, ką galvoja kiti žmonės. Niekada nesusitelkiu į kitų nuomones. Nors tie žmonės tikrai turi teisę galvoti, ką nori. Bet man tiesiog labiausiai rūpi sunkus darbas ir komanda.
– Ar jau teko bendrauti su naujuoju „Žalgirio“ treneriu Martinu Schilleriu?
– Taip, jau kalbėjome. Tai buvo labiau prisistatymo pokalbis, vienas kito pažinimas. Bet aš dėkingas jam už skambutį. Turėjome tikrai gerą pašnekesį.
– M.Schilleris užaugo vokiškoje krepšinio sistemoje, o keletą pastarųjų metų pasisėmė JAV krepšinio patirties dirbdamas arti NBA, G lygoje. Kaip manote, ar jūsų karjeros vingiai per NCAA ir Vokietiją gali jums suteikti pranašumų prisitaikant prie jo sistemos?
– Nežinau, ar tai turės kažkokios įtakos, bet taip, tų panašumų dėl Vokietijos krepšinio gali būti. Bus įdomu pasikalbėti apie tas patirtis.
– Kokių iššūkių laukiate iš debiuto Eurolygoje ir ką esate užsibrėžęs savo karjeros etapui „Žalgiryje“?
– Aš labai laukiu sezono ir visų iššūkių. Bet, žinote, manau svarbiausia eiti iš treniruotės į treniruotę, iš rungtynių į rungtynes ir tobulėti.
Džiaugiuosi, kad turėsiu galimybę mokytis ne tik iš komandos draugų ar trenerių, bet ir varžovų. Man tai svarbiausi įdomiausi dalykai ir aš labai laukiu, kada galėsiu žaisti tokioje organizacijoje su tokia didele istorija. Tikiuosi, kad situacija leis mums žaisti prieš šiuos nuostabius fanus.
TAIP PAT SKAITYKITE: Steve'as Vasturia – karjera, analizė ir ką jis gali duoti „Žalgiriui“