| Penktadienis | Eurolyga | „Žalgiris“ – „Fenerbahče“ | 20:00 | Kaunas |
Toks geras, kad iš jo kai kuriuos derinius į savo žaidimo knygą nusirašė net „San Antonio Spurs“ strategas Greggas Popovichius, laikomas kiečiausiu NBA treneriu.
58-ąjį gimtadienį rungtynių su „Žalgiriu“ dieną švenčiantis Ž.Obradovičius savo darbais nusipelnė tokios šlovės, nors tas kelias į aukštumas buvo labai neįprastas. Toks, kad net buvo nukrypęs ir į kalėjimo kamerą.
Tik jis atėmė iš specialisto vienerius karjeros metus, bet ne genialumą.
Įsivaizduokite, kad žalgirietis Martynas Sajus be tų minučių, kurias jam kartais suteikia „Žalgiryje“, dar gautų treniruoti „Žalgirio“ dublerius. Tai, pavyzdžiui, Ž.Obradovičius 22-ejų vesdavo treniruotes 15-mečių komandai.
Pats po treniruočių krepšinio klube Željko likdavo salėje ir konspektuodavosi trenerio idėjas.
Željko buvo geras įžaidėjas, rungtyniavęs tik dviejuose klubuose – Čačako „Borac“ ir Belgrado „Partizan“. Būtent garsiajame „Partizan“ jis iškovojo savo tris profesionalo krepšininko karjeros trofėjus – Jugoslavijos čempionų titulą, Jugoslavijos taurę ir FIBA Koračo trofėjų, ir įtvirtino save kaip vieną geriausių atakų organizatorių Jugoslavijoje.
Belgrade jis žibėjo su tokiomis žvaigždėmis kaip Vlade Divacu, Predragu Danilovičiumi, Aleksandru Džordževičiumi ir Žarko Paspalju.
1988-aisiais su Jugoslavijos rinktine Ž.Obradovičius tapo olimpinių žaidynių vicečempionu, o 1990-aisiais iškovojo pasaulio čempionato auksą. Tačiau tarp šių dviejų apdovanojimų Željko išgyveno sunkiausius metus savo gyvenime.
Jo žaidėjo karjerą pristabdė asmeniniai rūpesčiai. Ž.Obradovičius turėjo nemalonumų dėl Jugoslavijos armijos, o 1989-aisiais automobiliu sukėlė eismo įvykį, po kurio senyva moteris buvo mirtinai sužalota.
Ž.Obradovičius buvo nuteistas kalėti dvejus metus. Bausmė buvo kiek sutrumpinta, bet Željko teko pabūti kalėjimo kameroje. Panašu, joje jis dar labiau gilinosi į trenerio darbą, kadangi po bausmės atlikimo grįžęs į „Partizan“ jis dar ne tik žaidė, bet ir ėmė treniruoti Belgrado klubo jaunimo komandą.
Beje, Ž.Obradovičius buvo patekęs į dar vieną eismo įvykį, kuris vos nepakeitė jo gyvenimo. Arba, kitaip tariant, vos neužbaigė.
1997-aisiais Ispanijoje jis nebesuvaldė automobilio ir rėžėsi į telefono būdelę.
„Maniau, kad mirsiu. Tą kartą supratau, koks svarbus yra gyvenimas“, – vėliau atviravo Željko, kuris po tos avarijos ėmė prasmingiau ir dar džiaugsmingiau švęsti savo gimtadienius.
Jis taip pat nebėgo nuo pirmosios savo avarijos, atėmusios kito žmogaus gyvybę. Ž.Obradovičius niekada nesibaidė faktų ir tiesos, o tą skaudų gyvenimo įvykį priėmė kaip labai gerą pamoką.
"Gal jie išprotėjo?"
Kada Željko pradėjo trenerio karjerą? 31-erių. Jis gavo pasiūlymą perimti Belgrado „Partizan“ vairą tada, kai su Jugoslavijos rinktine jau buvo perėjęs fizinio rengimo stovyklą prieš Europos čempionatą ir ketino leistis į draugišką turnyrą.
Dušanas Ivkovičius – Ž.Obradovičiaus vestuvių vyriausias pabrolys, įžaidėjui buvo įteikęs kapitono raištį. Bet Željko negalėjo atsispirti „Partizan“ vadovų pasiūlymui.
Gyvenime turi rizikuoti. Be rizikos neįmanoma pasiekti savo tikslų.
Šį sprendimą jis turėjo priimti per vieną naktį, kai po treniruočių stovyklos prieš kelionę į draugišką turnyrą rinktinė vienai dienai sugrįžo į Belgradą.
„Dabar arba niekada“, – pasakė jam tuometinis „Partizan“ bosas, buvęs komandos draugas ir labai geras bičiulis Draganas Kicanovičius.
Tiesą pasakius, Željko pats pokalbio telefonu metu buvo prasitaręs klubo bosams, kad yra geriausias kandidatas treniruoti komandą. Po dviejų savaičių jis sulaukė oficialaus pasiūlymo ir dėl savo svajonės turėjo pasitraukti iš Jugoslavijos rinktinės.
Sakot, per anksti? Paskubėjo? Nieko panašaus – sprendimas visiškai pasiteisino jau pirmaisiais darbo metais.
„Visi galvojo, kad vadovai išprotėjo. Kaip po velnių žaidėją gali iškart paversti treneriu? Pats tada turėjau gerų pasiūlymų iš Serbijos ir Vokietijos, bet rizikavau. Gyvenime turi rizikuoti. Be rizikos neįmanoma pasiekti savo tikslų“, – prisimena Ž.Obradovičius.
Ž.Obradovičius su „Partizan“ 1992-aisiais tapo Eurolygos čempionu ir iškart iškovojo trigubą karūną – triumfavo tarptautiniame turnyre (Eurolyga), Jugoslavijos taurėje ir nacionaliniame čempionate. Jeigu ne Jungtinių Tautų sankcijos Jugoslavijai, Željko būtų turėjęs galimybę apginti trofėjų su „Partizan“, bet kitąmet dalyvauti Eurolygoje ekipai nebuvo leista.
Tačiau į Eurolygą Ž.Obradovičius sugrįžo pergalingai po metų pertraukos – 1994-aisiais. Tąsyk jis triumfavo su Badalonos „Juventut“, o dar po metų – su Arvydu Saboniu, Rimu Kurtinaičiu ir Madrido „Real“. Jis mokėjo išnaudoti savo žaidėjus ir skynė pergales dėl savo krepšinio filosofijos, kuri paremta daugiausiai žaidimu du prieš du ir kamuolio atmetimais prie tritaškio linijos.
Trofėjus po trofėjaus ir Ž.Obradovičiaus laimėjimų lentynoje rasite štai ką:
- 9 Eurolygos čempionų titulus.
- 5 geriausio Eurolygos metų trenerio apdovanojimus.
- 11 Graikijos čempionų titulų.
- 7 Graikijos taures.
- 2 Saportos taures.
- 3 Turkijos čempionų titulus.
- 3 Turkijos prezidento taures.
- 1 Jugoslavijos čempionų titulą, Jugoslavijos taurę, Turkijos taurę, Italijos lygos taurę.
Bet ne viskas buvo taip paprasta. Nepagalvokite, kad pergalės į Ž.Obradovičiaus gyvenimą atėjo natūraliai.
Tik nevadinkite jo laimės kūdikiu
Pavyzdžiui, kai 31-erių tapo treneriu, jis pirmą mėnesį beveik nemiegodavo. Naktimis analizavo žaidimą, kad užsitarnautų žaidėjų ir žmonių pasitikėjimą. Jo logika tokia: jeigu žaidėjas prieis ir paklaus ko nors apie žaidimo momentą, treniruočių pratimą ar dar ką nors, o tavo atsakymas bus prastas, tai turėsi problemų.
Ž.Obradovičius norėjo pasiruošti visiems įmanomiems klausimams.
Svarbiausia, kad Željko niekada nebuvo savanaudis ir atviraudavo apie žmones, kurie labai prisidėjo prie jo darbo rezultatų.
Pavyzdžiui, Aleksandras Nikoličius – Serbijos krepšinio tėvu laikomas treneris, asistavo Željko „Partizan“ klube pirmaisiais jo darbo metais. Ž.Obradovičius buvo jam labai dėkingas už vertingas pamokas ir patarimus. A.Nikoličiui tuomet buvo 67-eri – 36 metais daugiau nei Željko.
Ž.Obradovičius prisimena, kad A.Nikoličius nemėgdavo atsakymo „taip“ – jis norėdavo diskutuoti, per ginčą išsigryninti tiesą.
Beje, A.Nikoličius kartais užpykdavo ant Željko, jei šis anksčiau pasirodydavo treniruotėje. Mat, pavyzdžiui, „Partizan“ pradėdavo pratybas 6 valandą vakaro, o A.Nikoličius jau būdavo salėje 3 val. Bet kai Ž.Obradovičius atvykdavo anksčiau, kolega smarkiai užpykdavo: „Iš kur tu čia? Ką tu čia darai?“
Ž.Obradovičius taip pat dėkingas Božidarui Maljkovičiui, kuris palikdamas „Joventut“ komandą rekomendavo jį vadovams. Be abejo, savo vyriausiajam pabroliui Dušanui Ivkovičiui, pakvietusiam Ž.Obradovičių jam asistuoti Serbijos rinktinėje 1995-aisiais. Dėkingas žaidėjams, kurie lemiamais momentais vieni patys galėdavo nuspręsti mačo baigtį – bent vieną tokį Željko visada norėdavo matyti savo komandoje.
Beje, prieš keletą metų jis paskaičiavo, kad daugiau nei 50 jo treniruotų krepšininkų vėliau tapo treneriais.
Nepaisant kai kurių sėkmingų rekomendacijų ir bendražygių, tik jokiais būdais nesuverskite visų Ž.Obradovičiaus nuopelnų Fortūnai.
Bendraujant su Željko, yra dvi esminės taisyklės – negalima jo vadinti laimės kūdikiu ir negalima kritikuoti jo žaidėjų.
Už tokį atsidavimą savo komandai ir krepšiniui, Ž.Obradovičius aplink aikštę susirado daug draugų, kurie virto puikiais bičiuliais. Jis labai atsakingai žiūri į savo draugystes ir niekada nepamiršta žmonių, kurie jam padėjo ir kurių pagalbos jam reikėjo svarbiausiais momentais.
Net jo priešai sporte gražiai atsiliepia apie Ž.Obradovičių. Na, nebent galbūt išskyrus Erginą Atamaną.
Nepaisant rūstaus charakterio rungtynių metu ir treniruotėse, atslūgus emocijoms Željko yra puikus malonus žmogus su geru humoro jausmu. Pavyzdžiui, jis juokavo, kad nenori išmokti graikų kalbos, jog nesuprastų, ką apie jį rašo graikų spauda. Bet manoma, kad Ž.Obradovičius iš tikrųjų suprasdavo graikiškai, tik to nenorėjo niekam atskleisti.
Nesenstantis treneris
Iki kol „Barcelona“ nepasamdė Svetislavo Pešičiaus, Ž.Obradovičius buvo vyriausias Eurolygos treneris. Tačiau skirtingai nuo kitų senosios kartos krepšinio specialistų, Željko deriniuose amžiaus nesimatė.
Kiekvienas žmogus kasdien turi puikią galimybę išmokti kažką naujo. Jeigu neišmoksta – jis miręs.
„Atrodo, žmogus jau ir amžiuje, ir turi daug titulų, bet visada pamatai naujų dalykų. Jis kasmet vis tobulėja ir pateikia daug įdomybių, naujų akcentų. Željko kartais net ne kas sezoną, o jau kitą mėnesį treniruoja vis skirtingai.
Atrodo, vienais metais jis pasidaro nuolankesnis, kitais – piktesnis. Jis nėra monotoniškas ir niekada neina viena linija.
Iš taktinės pusės, aš dar nematęs, kad Obradovičiaus komandos žaistų su tiek variantų ir derinių. Viena vertus, jo krepšinis labai paprastas ir aiškus, bet rungtynių metu jis visada ištraukia naujų kozirių“, – Ž.Obradovičių apibūdino Š.Jasikevičius.
Ir tai turėtų ilgai nesikeisti. Ž.Obradovičius yra visiškas krepšinio fanatas. Net jei „Fenerbahče“ neturi rungtynių ar treniruočių, serbas užsuka į „Ulker“ areną ir joje leidžia visą dieną. Daug dirba, analizuoja savo darbą ir žaidėjų pasirodymus, bei nuolat laiko krepšinio pulsą.
„Kiekvienas žmogus kasdien turi puikią galimybę išmokti kažką naujo. Jeigu neišmoksta – jis miręs“, – yra pasakęs Ž.Obradovičius.
Tai tik keletas fragmentų iš įspūdingos Ž.Obradovičiaus karjeros, kuriai išpasakoti reikėtų visos knygos. Tik keli pavyzdžiai, koks unikalus yra treneris, šiuo metu viešintis Lietuvoje. Koks unikalus tai Šarūno Jasikevičiaus mokytojas.
Krepšinio mėgėjai turės fantastišką progą atšvęsti gimtadienį kartu su šio žaidimo guru „Žalgirio“ arenoje.
