„Tai buvo puikūs laikai. Ką tik šnekėjau su Arla (Martynu Arlausku) ir sakiau jam, kad lankytų mokyklą, nes, mano manymu, tai yra geriausias laikas gyvenime. Aš pats asmeniškai neturėjau daug laiko išeiti kažkur su draugais, bet kiekvieną kartą būdavo labai smagu, jaučiausi laimingas ir labiausiai mėgdavau sporto užsiėmimus“, – kalbėjo 23-erjų krepšininkas.
V.Micičius atskleidė, jog jo sportininko karjera galėjo pakrypti ir visai kita linkme. Serbas daug anksčiau užlipo ant slidžių nei į rankas paėmė krepšinio kamuolį.
Slidinėjimas man padėjo tapti greitesniu – tai panaudojau ir krepšinyje. Nuo to laiko negalėjau savęs įsivaizduoti kažkur kitur
„Visada save įsivaizdavau kaip kažkurios sporto šakos atstovą. Nuo penkerių metų aš slidinėjau, buvau tapęs čempionu.
Slidinėjimas man padėjo tapti greitesniu – tai panaudojau ir krepšinyje. Nuo to laiko negalėjau savęs įsivaizduoti kažkur kitur, – apie pirmąją savo aistrą pasakojo „Žalgirio“ įžaidėjas. – Augau kalnuose iki devynerių metų, mano tėvai ten dirbo, tad mudu su seserimi pradėjome slidinėti.
Ji sportavo su snieglente ir keturis kartus tapo pasaulio čempione, o man pavyko keturis kartus laimėti Serbijos ir Balkanų šalių čempionatus.“
V.Micičius puikiai pamena savo mokyklos išleistuves. Pasak jo, tai buvo viena gražiausių mokyklos švenčių, o labiausiai įsiminė jo kostiumas.
„Tuo metu su Serbijos jaunių rinktine ruošėmės čempionatui, tad turėjau prašyti rinktinės trenerio, kad mane išleistų į išleistuves. Mes buvome viduryje pasiruošimo, bet treneris mane išleido ir tai buvo labai graži šventė, – apie savo išleistuvės kalbėjo serbas. – Buvo pirmas kartas, kai vilkėjau kostiumą. Buvo tikrai nelengva rasti man tinkantį, ieškojome tris dienas, bet pagaliau radau tikrai gražų ir nuo to laiko labai mėgstu dėvėti kostiumus.“
Žalgirietis pasakojo, jog mokykloje jam sekėsi gerai, o tam įtakos turėjo ir šeima, kuri jam kėlė gana aukštus standartus.
„Serbijoje mes turime penkiabalę vertinimo sistemą. Pirmas mano pažymys buvo penki su minusu, tai reiškia, jog padariau gal tik vieną klaidą, o aš pagalvojau, jog tai labai blogas pažymys, tad ėmiau verkti.
Žinoma, tėvai man paaiškino, kad tai yra labai geras įvertinimas ir nuo tada aš mokiausi gerai, – apie pirmąjį nesusipratimą mokykloje kalbėjo V.Micičius. – Mano sesuo demonstravo labai aukštus pasiekimus, tad mano šeimoje kartelė buvo iškelta labai aukštai, ketvertas nebuvo geras pažymys. Šeima mane spaudė mokytis gerai.“
V.Micičius dar dabar palaiko gerus ryšius su savo pradine mokykla ir pasakoja apie ją vien gerais žodžiais. Pasak žalgiriečio, ten jis buvo mylimas visų mokytojų ir jautėsi puikiai.
„Jaučiausi ten kaip šeimoje. Praeitą vasarą aš aplankiau savo pradinę mokyklą ir padovanojau krepšinio bei futbolo kamuolių, nes žinau, kokia situacija yra Serbijoje su pinigų skyrimų šiems dalykams. Tai buvo mano dovana jiems“, – teigė V.Micičius.
