Pedro Martinezas, Joanas Plaza, Dejanas Radonjičius – šios ir dar kelios pavardės ėmė sklisti tarp „Žalgirio“ sirgalių po to, kai Permės „Parma“ komandai neišleidus Kazio Maksvyčio kauniečių vyr. trenerio paieškos iš lietuviškų tapo tarptautinėmis.
Visi šie specialistai daug metų dirbo ar vis dar dirba Eurolygos ar Europos taurės klubuose ir yra gerai žinomi „Eurolygos trenerių klano“, kaip spaudos konferencijoje antradienio popietę pavadino Paulius Motiejūnas, atstovai.
„Žalgiris“ rinkosi kitą kryptį ir tapo pirmąja Eurolygos komanda, patikėjusia savo vairą prieš tai tik G lygoje vyr. treneriu dirbusiam specialistui, ir vos trečiąja nuo 2000-ųjų, pasirinkusia prieš tai vyr. trenerio patirtį tik Šiaurės Amerikoje, bet ne Europoje sėmusį strategą.
Kauniečiai išsirinko Austrijos specialistą, grindžiantį savo žaidimą amerikietiška žaidimo filosofija.
38-ejų Martinas Schilleris iki praėjusios savaitės pabaigos, kai ėmė sklisti kalbos apie „Žalgirio“ susidomėjimą šiuo austru, buvo bene nežinomas ne tik Lietuvos, bet ir Europos krepšinio padangėje.
„Žalgiris“ tapo pirmąja Eurolygos komanda, patikėjusia savo vairą prieš tai tik G lygoje vyr. treneriu dirbusiam specialistui.
Krepšinio profesionaliai nežaidęs ir trenerio karjerą dar 22-ejų pradėjęs specialistas daugelį metų dirbo asistentu įvairiose Austrijos ir Vokietijos komandose, o kiek giliau Europos krepšinyje pasikausčiusiems sirgaliams jis galėjo įsiminti tik dėl darbo Vokietijos rinktinėje, kurioje nuo 2015-ųjų M.Schilleris talkino Chrisui Flemingui ir Henrikui Rodliui.
Vis dėlto savo vardą austras susikūrė ne šioje, o kitoje Atlanto vandenyno pusėje – per sėkmingą trejus metus trukusį etapą „Salt Lake City Stars“ komandoje NBA G lygoje M.Schilleris spėjo užsirekomenduoti kaip darbštus, išmanus ir imlus naujovėms specialistas bei 2019–2020 m. sezone net buvo pripažintas geriausiu pirmenybių treneriu.
Austro pasiekimus ir jo oratoriaus gebėjimus per darbo pokalbį įvertinę „Žalgirio“ vadovai nusprendė patikėti Lietuvos krepšinio flagmano vairą M.Schilleriui, įteikdami jam garantuotą dvejų metų sutartį.
„Rizika yra, bet galvojame, kad tai yra privalumas, kad jis nėra žinomas ir „išskautintas“ Europoje“, – pristatydamas naują „Žalgirio“ vedlį pagrindinį argumentą išdėstė Paulius Motiejūnas.
Netikėtą triušį iš kepurės ištraukęs „Žalgirio“ vadovas nesusigundė Eurolygos trenerių rinkoje šmėžuojančiomis garsiomis pavardėmis ir pasekė poros komandų, jau ėjusių panašiu keliu, pavyzdžiu.
Nuo 2000 iki 2018 metų Eurolygos komandos nė karto savo vairo nepatikėjo strategui, prieš tai treniravusiam tik Šiaurės Amerikos komandas bei neturėjusiam vyr. trenerio patirties Senajame žemyne.
Eurolygos komandų vadovai nepabijodavo rinktis nebent jau prieš tai patirties Europoje turėjusių specialistų iš kitos Atlanto pusės, kaip antai po stažuočių NBA į Eurolygą prisikviesti Davidas Blattas, Ettore Messina ar Nevenas Spahija.
Eurolygoje dirbo ir keletas iš Šiaurės Amerikos kilusių specialistų, bet jie savo kelią link stipriausio Senojo žemyno krepšinio turnyro grindė europietiškais, o ne amerikietiškais keliais.
2008–2014 m. Bambergo „Brose“ klubą treniravęs amerikietis Chrisas Flemingas pats ilgai žaidė Vokietijos klubuose, o baigęs karjerą pakilo karjeros laiptais iki Eurolygos komandos vairo.
Eurolygoje tris sezonus su trimis skirtingomis komandomis (Frankfurto „Skyliners“, Po Ortezo „Elan Bearnais“ ir Salonikų „Aris“) darbavosi ir kanadietis Gordonas Herbertas, tačiau jis taip pat buvo giliai įleidęs šaknis Europoje – 12 metų žaidė Suomijoje, o dar prieš žingsnį į Eurolygą treniravo Suomijos, Austrijos ir Vokietijos komandas.
Eurolygos pionierėmis, pasamdžiusiomis ne Europos, o už JAV klubų vyr. treneriais dirbusius specialistus tapo Atėnų „Panathinaikos“ ir Stambulo „Fenerbahče“ komandos.
Tiesa, abi jos išsirinko gerokai skambesnes pavardes, kurios buvo žinomos bent jau už Atlanto ir dirbusias ne G lygos, o NBA komandų ar garsiausių Šiaurės Amerikos universitetų vyr. treneriais.
Tendenciją samdytis tik Europoje patikrintus specialistus sulaužė „Panathinaikos“, pakvietusi JAV studentų krepšinio legendą Ricką Pitino, praeityje dirbusį ir NBA lygoje.
Tuo metu jau 66-erių strategas per karjerą du sykius atvedė savo komandas į NCAA čempionų titulus, septynis sykius žaidė NCAA finalo ketvertuose, o NBA klubus „New York Knicks“ ir „Boston Celtics“ treniravo šešis sezonus.
Nors R.Pitino ir jo įtraukiančios, bet kartais kiek komiškos spaudos konferencijos Europoje buvo sutiktos su skepsiu, amerikietis greitai įrodė savo vertę su antroje Eurolygos turnyrinės lentelės pusėje merdėjusiu PAO klubu.
Pasiekęs 10 pergalių per 19 mačų R.Pitino ištempė „Panathinaikos“ į atkrintamąsias, o sėkmingai su juo Atėnų komanda atrodė ir kitame sezone, kai iki koronaviruso pandemijos vėl užtikrintai rikiavosi aštuonete – užėmė šeštąją vietą.
R.Pitino nepriminė įprasto Europos komandos trenerio – jis gerokai sumažino derinių skaičių komandos žaidime, taikė labiau studentų krepšiniui būdingą spaudimą per visą aikštę ir stengėsi kaip įmanydamas motyvuoti auklėtinius ugningomis kalbomis. Panašu, kad netradiciniai metodai Europoje veikė visai neblogai.
„Pitino remiasi labiau amerikietišku krepšiniu. Tai nustebino – viskas laisviau, mažiau derinių, mažiau suvaržymų. Bet tokia taktika pasiteisino“, – apie pusmetį jį treniravusį amerikietį yra sakęs dabartinis „Žalgirio“ įžaidėjas Lukas Lekavičius.
Kitas amerikietišku keliu pasukęs klubas – Š.Jasikevičiaus šią vasarą negavusi „Fenerbahče“ komanda.
Ji išsirinko daugiau nei du dešimtmečius JAV dirbusį ir užsirekomendavusį serbą Igorį Kokoškovą, Europoje žinomą labiausiai dėl to, jog 2017 m. atvedė Slovėnijos rinktinę ant aukščiausio Europos čempionato medalių pakylos laiptelio.
Taip pat kaip ir M.Schilleris krepšinio profesionaliai niekada nežaidęs I.Kokoškovas dar 28-erių išvyko į JAV, kur metus dirbo Misūrio universitete, o vėliau net 18 metų darbavosi įvairių NBA komandų trenerių štabuose.
Per šiuos metus serbas tapo vienu labiausiai gerbiamų trenerių asistentų lygoje, o tą pagarbą kristalizavo 2018 m. vasarą, kai tapo pirmuoju europiečiu NBA komandos vyr. treneriu – serbas metus treniravo „Phoenix Suns“.
Naujas „Žalgirio“ treneris tokia turtinga dosjė kaip R.Pitino ar I.Kokoškovas pasigirti negali, bet jį taip pat galima laikyti nauju amerikietiškos krepšinio mokyklos atstovu Europoje.
Martino Schillerio karjeros vingiai
- 2004–2005 m. sezone dirbo asistentu Diuseldorfo komandoje antrajame Vokietijos divizione.
- 2005–2007 m. užėmė trenerio ir komandos vadovo pareigas pusiau megėjiškoje Vokietijos regionų lygoje, Bergedorfo komandoje.
- 2007–2010 m. užėmė trenerio asistento poziciją Austrijos „WBC Wels“ komandoje. Su ja 2009 m. tapo Austrijos čempionu, 2008 m. užėmė 7-ąją vietą, 2010 m. – 5-ąją poziciją.
- 2010–2015 m. dirbo trenerio asistentu Kvakenbriuko „Artland Dragons“ komandoje. 2011 m. laimėjo Vokietijos Bundeslygos bronzą, 2013 m. užėmė 4-ąją vietą, 2012 ir 2014 m. iškrito ketvirtfinalyje. 2015 m. „Artland Dragons“ net nepateko į atkrintamąsias.
- 2015–2017 m. austras dirbo asistentu Liudvigsburgo „MHP Riesen“ ekipoje. Abiejuose sezonuose jo komanda iškrito Bundeslygos ketvirtfinalyje.
- 2017–2020 m. vadovavo „Salt Lake City Stars“ komandos žaidimui. 2018 m. jo komanda su 14 pergalių ir 36 pralaimėjimais į atkrintamąsias nepateko, 2019 m. su 27-23 balansu buvo šešta geriausia komanda Vakarų konferencijoje ir iškrito pirmajame atkrintamųjų varžybų etape, o 2020 m. pasiekė 30 pergalių ir 12 pralaimėjimų ir sustabdžius sezoną buvo geriausia komanda Vakaruose.
10 metų sėmęsis patirties Austrijos ir Vokietijos klubuose M.Schilleris mažų mažiausiai kilo komandos pajėgumo laipteliais.
2007–2010 m. jis dirbo gimtosios šalies „WBC Wels“ komandoje, su kuria 2009-aisiais tapo egzotiškos Europos krepšinio valstybės Austrijos čempionu.
2010–2015 m. M.Schilleris persikraustė į kaimyninę Vokietiją, kur užėmė Kvakenbriuko „Artland Dragons“ komandos trenerio asistento pareigas. Su „drakonais“ austras 2011 m. iškovojo Bundeslygos bronzą, 2013 m. pasiekė pusfinalį, bet ryškesnių laimėjimų neužfiksavo.
Kitas jo žingsnis buvo į Liudvigsburgo „MHP Riesen“ ekipą, kur M.Schilleris praleido dvejus metus, bet trofėjų šiame Šiaulių dydžio mieste austras nematė – Bundeslygoje užimtos 6 ir 8 vietos.
Nors vyr. trenerio darbo net ir po 10 metų Europos klubuose M.Schilleris negavo, į perspektyvų specialistą nukrypo akys iš kitos Atlanto pusės.
Kartu su juo Vokietijos rinktinėje dirbęs Alexas Jensenas, nuo 2013-ųjų užimantis ne tik nacionalinės komandos, bet ir „Utah Jazz“ trenerio asistento pareigas, pakvietė M.Schillerį į Jutos valstiją, kur austrui buvo patikėta dukterinė „Jazz“ komanda G lygoje – „Salt Lake City Stars“.
Tris sezonus iš eilės tarp pirmenybių autsaiderių buvusi komanda M.Schillerio rankose ne iš karto tapo dominuojančia jėga, bet jau antrajame sezone perkopė 50 proc. pergalių santykį ir pateko į atkrintamąsias, o koronaviruso pandemijos nutrauktame 2019–2020 m. sezone buvo viena geriausių komandų lygoje bei pretendavo į titulą – sustabdžius sezoną, „Stars“ buvo pirmi Vakaruose ir antri visoje lygoje.
Šiuolaikiškas treneris po tokio sezono jau galėjo tikėtis pasiūlymų tapti kurios nors NBA komandos vyr. trenerio dešiniąja ranka, kai į jo elektroninio pašto dėžutę atskriejo žinutė iš Kauno.
„Treneris tikrai galėjo likti ten ir pretenduoti į NBA komandos asistento darbą, bet nusprendė atvykti čia, – pristatydamas geriausią G lygos specialistą sakė P.Motiejūnas. – Mes tikrai turime jam parodyti pasitikėjimą, ir jį rodysime. Tikime šiuo procesu ir suprantame, kad greitai rezultatų nebus. Reikės kantrybės, reikės dirbti, bet mes pasiruošę dirbti.“
„Žalgirio“ vadovas, daugiau nei ketverius metus galėjęs patogiai stebėti Europos krepšinio legendos Š.Jasikevičiaus treniruojamos komandos žaidimą, supranta, kad kauniečių pasirinktas kelias yra rizikingas ir kad vaisių jis gali duoti negreitai.
Tačiau daug metų su žemesnio lygio, bet alkanais ir tramplino į aukštesnį lygį ieškančiais žaidėjais rizikavęs „Žalgiris“ šįsyk nusprendė panašią strategiją pritaikyti ir trenerio medžioklėje.
Juolab kad ir pats M.Schilleris, panašu, yra pasiruošęs visai kitokiai patirčiai, negu turėjo per ankstesnius 16 savo treniravimo karjeros metų.
„Iš jo nuo pat pradžių jautėme norą ateiti ir pasinaudoti šansu. Alkanumas iš jo jautėsi. Kalbėjome apie skirtingą Europos ir NBA krepšinį, kokie yra didžiuliai skirtumai, bet sutarėme, kad nėra gero ir blogo stiliaus. Ieškosime mišinio, kaip rasti tinkamiausią kelią pasiekti pergalę. Jis nėra gerai žinomas ir nėra iš kažkokio Eurolygos trenerių „klano“. Jis – šviežias kraujas, bet kartu mes galėsime augti“, – sakė P.Motiejūnas.