„Kai laisvalaikiu žaidžiame krepšinį, žaidime būna daugiau pražangų nei taktinio žaidimo, – juokėsi dar vaikystėje krepšinio treniruotes Vilniuje lankęs S.Ritteris. – Pats daugiau žaidžiu vidurio puolėjo pozicijoje. Deja, pas mus nėra švaraus žaidimo, o krepšinis mums, irkluotojams, tampa viena iš pasirengimo dalių, tad tai būna puiki pramoga.“
Iki 202 cm ūgio ištįsusio S.Ritterio teigimu irklavime, kaip ir krepšinyje, labai svarbi komunikacija tarp komandos narių, šiuo atveju tarp valtį irkluojančios įgulos. Porinės dvivietės valčių klasės atveju sportininkai dar prieš startą atlieka varžovų analizę, kurią krepšinio pasaulyje įprasta vadinti „skautingu“.
„Svarbiausia susitarti, kokią taktiką naudoti varžybų metu. Kiekvienas žodis, pasakytas distancijoje, pareikalauja daug jėgų, turime įvertinti viską, žinoti pranašumus, silpnybes ir pasirinkti taktiką, – teigė irkluotojas. – Na, o krepšinyje mane žavi, kai komanda žaidžia išnaudodama visus savo žaidėjus, gynyboje žaidėjai padeda vienas kitam. Greitas žaidimas mane taip pat labai žavi.“
Krepšinyje, kaip ir irklavime, anot S.Ritteris, ūgis yra svarbus faktorius. Nors paties pašnekovo teigimu, irklavimo pasaulyje yra maloniai stebinančių ir atkakliu darbu žavinčių žemesnių irkluotojų. Tiesa, paprašytas pasirinkti, su kuo sėstų į porinę dvivietę valtį – Luku Lekavičiumi ar Robertu Javtoku, #ŽaliaBalta laidos pašnekovo sprendimą nulėmė irklavimo pasaulyje galiojančių fizinių jėgų ir sudėjimo aspektas.
„Norint išsirinkti porininką, reikėtų pirma pabandyti pairkluoti su abiem krepšininkais. Na, aišku, jeigu Roberto fizinės savybės yra pranašesnės, tada reikėtų rinktis Robertą“, – šypsojosi Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių sidabro medalininkas porinių dviviečių valčių klasėje.
Intensyvus treniruočių grafikas ir net gruodžio mėnesį ant Galvės ežero rengiamos irklavimo treniruotės neužkirto kelio S.Ritteriui apsilankyti „Žalgirio“ arenoje. Tiesa, sportininkas čia lankėsi pirmą kartą ir buvo sužavėtas.
„Žalgirio“ arenoje esu pirmą kartą ir įspūdis labai geras. Džiaugiuosi, kad buvau pakviestas, ir ne šiaip apsivilkau žalius marškinėlius, o tam, kad parodyčiau, už ką sergu“, – kalbėjo S.Ritteris.
