| Eurolyga | „Žalgiris“ – „Anadolu Efes“ | 20:00 | „Žalgirio“ arena |
– Vietoj klausimo-legendos – „kokios nuotaikos?“ paklausiu taip: kas prieš tokias rungtynes yra svarbiausia komandos viduje?
– Ramybė, koncentracija per treniruotes ir laisvalaikiu. Kuo įtemptesnė savaitė ir rungtynės, tuo turi būti daugiau poilsio: turi eiti laiku miegoti, laiku valgyti kokybišką maistą ir kuo daugiau energijos sutaupyti rungtynėms.
– Ar Šarūnas Jasikevičius šįkart paskelbė „karantiną“?
– Taip, važiuosime po treniruotės į viešbutį.
Kuo ilgiau Šaras čia bus, tuo geriau bus „Žalgiriui“.
– Ar komandos apgyvendinimas viename viešbutyje prieš svarbias rungtynes iš tikrųjų toks veiksmingas?
– Manau, iš to ir susideda visos pergalės, visi dalykai aikštėje. Kaip tą dieną jausiesi – pailsėjęs, gerai pavalgęs, o gal persivalgęs, visos tos žiūrovams nematomos smulkmenos susideda į gerą žaidimą aikštėje.
– „Žalgiris“ žais 4 rungtynes per 6 dienas. Kas tokiu metu sunkiau: kūnui atlaikyti krūvį ar galvai pasiruošti kitoms rungtynėms, kai gyvybiškai svarbias keičia kitos gyvybiškai svarbios?
– Jei visas rungtynes laimi, tas psichologinis krūvis palengvėja. Laimėjus ir nuotaika kita, pasitikėjimas. Be abejo, fizinis krūvis didelis, bet kadangi rungtynės labai įtemptos, tai ir psichologinis krūvis didelis.
– Gyvybiškai svarbų mačą žaisite savų sirgalių akivaizdoje. Ar savi sirgaliai padeda pamiršti visą nuovargį žengus į aikštę?
– Be abejo. Adrenalinas, emocijos... Išeini į aikštę ir arena visada būna pilna. „Žalgirio“ fanai žino, kaip palaikyti komandą. Jų vis daugiau. Smagu žaisti tokioje arenoje. Jie suteikia mums jėgų, kad ir kaip mes besijaustume.
– „Žalgirio“ arenoje tų emocijų būna labai daug. Kartais jos būna ne tik džiaugsmingos. Per rungtynes su „Crvena Zvezda“ sirgaliai švilpė ant žalgiriečių už prastą pasirodymą, o praėjusiame mače su „Panathinaikos“ nušvilpė konkrečiai Antaną Kavaliauską. Kaip išlaikyti tą aukso viduriuką su sirgaliais?
– Neturėtų būti asmeniškumų. Palaikai komandą jai sekasi ar ne.
Be abejo, žmonės ateina ir nori gerų emocijų, bet ne visada taip išeina. Nesakau, kad visada reikia ploti. Reikia švilpimo ir viso to. Bet gal ne taip asmeniškai, o visai komandai.
Vienas žaidėjas nelaimi. Laimime ir pralaimime visi – kaip komanda. Visi sėdime vienoje valtyje ir visi esame kalti.
– „Žalgiris“ jau seniai nebuvo taip arti Eurolygos ketvirtfinalio. Į galvą pirmiausia šauna ranka pasiekiamas Eurolygos finalo ketvertas Tel Avive Arvydo Sabonio laikais. Netoli buvome ir komandai vadovavus Joanui Plazai. Kuo šių metų „Žalgiris“ kitoks, kad ta svajonė atrodo realesnė nei daugelį sezonų?
„Žalgiriui“ buvo bėdų ir blogų dalykų. Bet atrodo, kad viskas susitvarkė ir neteks išgyventi to, kas „Žalgiriui“ buvo blogiausia.
– Pirmiausia, tai yra kovingas „Žalgiris“. Jis visada kovingas, bet manau, kad pakilo žaidimo kokybė. Laimime daugiau rungtynių ir žaidžiame geriau.
Viskas susidėjo: geri žaidėjai, geri treneriai, gerai dirbame. Viskas susideda iš smulkmenų ir turime tokį rezultatą. Viskas gerai. Turime šansų žengti į kitą etapą ir tikimės, kad tie šansai išliks iki paskutinių rungtynių.
– Kas buvo toji pagrindinė kibirkštis, kuri įplieskė komandą gerai atkarpai?
– Buvo daug ir visokių. Prieš Naujuosius pralaimėjome kelias rungtynes iš eilės ir atrodė, kad viskas pakryps į blogą pusę. Bet užsidarai salėje, analizuoji klaidas, sportuoji ir po truputį išlipi iš tos duobės.
– Kada įvyko tas „Žalgirio“ žaidimo lūžis?
– Manau, kad mes dar vis geriname žaidimą ir nežaidžiame savo geriausio krepšinio. Ta kreivė pastoviai kyla į viršų. Tikiuosi, kad ji kils iki sezono galo ir išvengsime duobelių.
Dirbame tikslingai nuo sezono pradžios. Buvo surinkta nauja perspektyvi komanda. Tiesiog reikėjo laiko, kol susižaisime ir vienas kitą pajusime, pavyks įgyvendinti trenerių sumanymus.
– Sėkmingą „Žalgirio“ sezoną daugelis sieja su Šarūnu Jasikevičiumi. Sutinkate?
– Susidėjo daug dalykų. Šarūno ir visų trenerių indėlis yra didžiulis. Ir klubo valdybos. Norint, kad būtų gera komanda, reikia finansų. Žinant „Žalgirio“ praeitį, dabar situacija visai kita. Manau, tai irgi daug ką lemia. Visi dirba gerai.
– Pirmą kartą karjeroje tapote naudingiausiu Eurolygos savaitės žaidėju. Pastarąjį kartą lietuvis tokio įvertinimo sulaukė tik prieš 4 metus. Ką jums reiškia šis simbolinis įvertinimas?
– Gerai įvardijote – simbolinis. Pralaimėsime dvejas rungtynes ir jis nieko nereikš. Tai antraeiliai dalykai. Jie šalia pergalių ir komandos. Svarbiausia pergalės ir komandos rezultatai.
– O dienos pabaigoje buvo akimirkų, kai pagalvojote, kad „geras, reiškia, kažką darau gerai“?
– Gal mažiau kreiptum į tai dėmesį, jei mažiau apie tai rašytų žiniasklaida. Vis tiek, tenka pasiskaityti. Bet pagalvoji tą dieną ir pamiršai, nes žinai, kad svarbiausia tai pergalės.
Dabar įtemptas sezonas ir svarbiausias „Žalgiris“. O rinktinė bus truputį vėliau.
– Statistiškai žaidžiate geriausią savo sezoną Eurolygoje. Kokie jaunystės ar krepšininko brandos metų sprendimai lėmė tokį jūsų ilgaamžiškumą ir kokybišką žaidimo kreivės kilimą?
– Daug kas sako, kad apie 30 metų ribą žaidėjai subręsta ir gerai jaučiasi fiziškai. Subręsta ir galva, jei taip galima išsireikšti (juokiasi.). Pradedi galvoti ir žaisti visai kitaip.
Galbūt atėjo ir patirtis. Be abejo, komandos draugai, treneriai... Treneris žino, kaip kiekvieną žaidėją išnaudoti, į kurią poziciją pastatyti, kad duotų daugiausiai naudos. Viskas susidėjo.
Be abejo, dabar visai kitas poilsis, mityba nei buvo anksčiau. Man tuoj bus 33-eji (gimtadienį švęs balandžio 29-ąją) – turi susikoncentruoti į tai, ką darai, ir papildomai padirbėti.
Metų daugėja ir jėgų nebėra tiek, kiek jaunystėje.
– Ar metams bėgant vis sunkiau apsispręsti dėl vasaros sprendimų? Ir kokia bus jūsų vasara – su Lietuvos rinktine ar be jos?
– Per daug apie tai dar negalvoju. Dabar įtemptas sezonas ir svarbiausias „Žalgiris“. O rinktinė bus truputį vėliau.
– Kada vasarą ateina akimirka, kai išsivalęs galvą ir pailsėjęs žaidėjas gali nuspręsti, ką daryti su rinktine?
– Tai labai individualus dalykas. Kiekvienas savo kūną pažįsta geriausiai. Kiek jam laiko pailsėti vasarą, o gal kažką patobulinti, išsigydyti traumą. Tai labai individualu ir negali pasakyti, kad man reikia tiek ir tiek laiko, kad būčiau tikrai pasiruošęs.
– Yra tokių žaidėjų kaip Ramūnas Šiškauskas, kurie baigė karjerą pakankamai anksti (34 metų), nors dar tikrai galėjo žaisti ilgiau. Yra tokių kaip Rimantas Kaukėnas, kurie žaidžia kone įžengę į penktą dešimtmetį. Ar jūs turite žymą, iki kurios planuojate žaisti krepšinį?
– Nežinau, labai sunku nuspėti ateitį. Nesame burtininkai, kad pasakytume, kad žaisime 10 metų ir tada baigsime. Sportas toks, kad traumos gali pakoreguoti planus.
Man krepšinis patinka. Mėgaujuosi jį žaisdamas. Žaidžiu namie, „Žalgirio“ arenoje, už „Žalgirį“, su tokiu fanų palaikymu... Tiesiog mėgaujiesi tuo kiekvieną vakarą išeidamas ant parketo. Kiek leis sveikata, tiek planuoju žaisti.
Bet man krepšinis patinka. Mėgaujuosi jį žaisdamas. Žaidžiu namie, „Žalgirio“ arenoje, už „Žalgirį“, su tokiu fanų palaikymu... Tiesiog mėgaujiesi tuo kiekvieną vakarą išeidamas ant parketo. Kiek leis sveikata, tiek planuoju žaisti.
– Jūs augote kartu su visa komanda. Peržvelgus tuos 14 sezonų, ar esate patenkintas tuo, kaip iš visko, kas įvyko, išniro „Žalgiris“?
– Daug visko buvo. Ir smagių skambių pergalių. Pirmaisiais metais tos emocijos buvo kitos – perėjimas į vyrų krepšinį ir žaidimas LKL buvo kažkas tokio. Su metais tos emocijos keičiasi, ateina patirtis. Vienos pergalės lieka pergalėmis, sieki kažkokių kitų tikslų.
Tam pačiam „Žalgiriui“ buvo bėdų ir blogų dalykų. Bet atrodo, kad viskas susitvarkė ir neteks išgyventi to, kas „Žalgiriui“ buvo blogiausia. Atrodo, kad viskas eina į priekį, tobulėja ir komanda stiprėja.
Smagu būti atgimimo dalimi. Tikiuosi, kad laukia dar daug skambių pergalių.
– Jonas Kazlauskas interviu 24sek sakė, kad dabar „Žalgiriui“ svarbiausia išsaugoti branduolį ir išlaikyti tęstinumą. Koks, jūsų akimis, turėtų būti kitas „Žalgirio“ žingsnis? Ir kiek tam tęstinumui svarbu išlaikyti Šarūną Jasikevičių kitam sezonui?
– Be abejo, stabilumas. Pirmiausias, finansine prasme, nes tai duoda komandai stabilumą – branduolio, trenerių išlaikymą, gal net sustiprinimą pagal poreikius. Viskas prasideda nuo finansų.
Atrodo, kad tas stabilumas po truputį atsiranda. Pernai jau buvo gera komanda, o šiemet, manau, ji dar geresnė.
Aišku, Šarūno buvimas „Žalgirio“ treneriu įneša dar daugiau stabilumo, tvirtumo, galbūt užtikrintumo. Kuo ilgiau jis čia bus, tuo geriau bus „Žalgiriui“.
