| Ketvirtadienis | Eurolyga | „Žalgiris“ – „Maccabi“ | 20:00 | Kaunas |
P.Jankūnas be konkurencijos yra ramiausias žalgirietis.
Kai prisėda atsikvėpti ant „Žalgirio“ atsarginių suolo, jis primerkęs akis ir pasikramtydamas vidinę burnos dalį įdėmiai seka rungtynių eigą.
Kai prie atsarginių priėjęs Šaras žeria pastabas, aukštaūgis klusniai linksi galva. Jei kažkas iš komandos draugų kažko nesupranta – pakartoja trenerio mintis. Jei kažkam labai nesiseka arba jei kažkuris gauna nuo Š.Jasikevičiaus sprigtą, tėviškai patapšnoja per petį.
Aikštėje „Žalgirio“ kapitonas pratrūksta iš emocijų nebent po taiklių savo tritaškių lemiamomis akimirkomis. Arba kai „Žalgiris“ laimi, rūbinėje nuo perliukų nesusilaiko net ir santūrusis krepšininkas.
Vaikai dar nemiegojo, kažką žaidė, tai buvo truputį triukšmo. Gal net erzinausi, kad negalėjau ramiai žiūrėti rungtynių. Aš niekada nešokinėju, nerodau emocijų – savyje išgyvenu.
Bet iš esmės tai žmogus, kuris drąsiai galėtų tapti Jungtinių Tautų taikos ambasadoriumi.
Tad kai net mažiausiai krepšiniu besidomintys žiūrovai priklupę prie televizoriaus sekė „Žalgirio“ dramą Atėnuose, P.Jankūnas ramiai stebėjo mačą su „Panathinaikos“. Net ir tada, kai teisėjai paskutinėmis ketvirtojo kėlinio sekundėmis neužfiksavo kritinės pražangos prieš Keviną Pangosą. Ar kai tas pats kanadietis buvo išvedęs „Žalgirį“ į priekį prieš pergalingą Nicko Calatheso slalomą nuo kranto iki kranto.
Pakankamai ramus jis buvo net ir per 2004-ųjų košmarą Tel Avive, kai namie dėl patemptų raiščių liko stebėti Derricko Sharpo tritaškio.
„Žalgiryje“ šia ramybe P.Jankūnas spinduliuoja jau 14 sezonų.
Už P.Jankūną daugiau minučių ant Eurolygos parketo (6660) yra praleidę tik keturi žaidėjai – graikai Nikos Zisis, Vassilis Spanoulis, Dimitris Diamantidis bei ispanas Juanas Carlosas Navarro.
Per 14 sezonų „Žalgiryje“ jis turėjo 110 skirtingų komandos draugų, rungtyniavo su tėvu ir sūnumi Saboniais – Domantu (rinktinėje) bei Arvydu, Tomu ir Gyčiu Masiuliais, broliais Javtokais ir Lavrinovičiais.
Prie šių išskirtinių įrašų ir 11 LKL čempionų žiedų P.Jankūnui trūksta tik vieno – Eurolygos finalo ketverto.
Žaisdamas su Arvydu Saboniu ir per televizorių stebėdamas tą dužusią žalgiriečių svajonę Tel Avive, dar vos 19-os P.Jankūnas tada nesuvokė, kaip arti atsidūrė šalia didingo įvykio.
„Žalgiris“ žaidžia geriausią sezoną nuo 2004-ųjų, bet svajonės link keliais ir alkūnėmis dar reikia nuropoti, atrodo, įveikiamą ruožą.
24sek laida „Eurolygos diena“ pristato interviu su P.Jankūnu – apie neįprastą vakarą prie televizoriaus, sezoną su A.Saboniu, „Žalgirio“ šuolio priežastį, patarimą galimam naujam klubo veidui ir įspūdingą savo 100 rungtynių seriją.
– Pauliau, kaip atrodė tas „Žalgirio“ mačas su „Panathinaikos“ prie televizoriaus?
– Keistai... Reikėjo likti namie. Atrodo, kai žaidi, tas sezonas įtemptas – daug rungtynių ir treniruočių, lyg ir būtų gerai 2-3 dienas nieko neveikti. Bet kai atitrūkti savaitei, tos kelios paskutinės dienos iki treniruočių buvo sunkios. Jau ir organizmas buvo pripratęs. Aišku, sportavau su fizinio rengimo treneriais, bet trūko emocijų, treniruočių.
Rungtynių diena buvo kitokia. Pamatai, kaip vyksta pasiruošimas rungtynėms. video interviu prieš mačą, per pertrauką. Buvo gan įdomi ir nauja patirtis.
– Kaip viskas atrodo iš žiūrovo pusės?
– Gerai. Tikrai labai gerai išdirbtas produktas. Visi dirba profesionaliai.
– Rungtynėse jūs spinduliuojate ramybe. O koks esate žiūrovas prie televizoriaus ekrano?
– Žiūrėjau ramiai. Atsisėdau ramiai. Vaikai dar nemiegojo, kažką žaidė, tai buvo truputį triukšmo. Gal net erzinausi, kad negalėjau ramiai žiūrėti rungtynių. Aš niekada nešokinėju, nerodau emocijų – savyje išgyvenu.
– Net ir neužfiksuota pražanga prieš Keviną Pangosą nepakėlė iš vietos?
– Ne, tikrai nepradėjau šokinėti ar kažką. Bet kadangi turiu televiziją, kur galiu atsisukti vaizdą, tai iškart atsisukau ir pradėjau analizuoti.
– Šį sezoną Šarūnas Jasikevičius minėjo, kad „Žalgiris“ per daug priklausomas nuo Kevino Pangoso ir Pauliaus Jankūno dueto. Ar stebint saviškius iš šono antroje rungtynių Atėnuose pusėje neapėmė pasididžiavimo jausmas?
Kai ateini vaikas iš dublerių 19-os metų į komandą, kuri visada buvo ta svajonė, ir matai, kad į tą pačią treniruotę ateina tokie žmonės kaip Sabonis, Tanoka, Timinskas... Buvo baisu, nemeluosiu.
– Be abejo, džiugu, kad turime charakterį, kietą stuburą. Vienai dalelei iškritus, kiti persigrupuoja, pasitempia ir tas žaidimas antroje pusėje buvo geras. Neiškovojome pergalės, bet parodėme charakterį vienoje sunkiausių arenų Eurolygoje.
Galima sakyti, kad tos rungtynės beveik pavyko (šypsosi).
– Dar kai praėjusio sezono pabaigoje kalbėjomės „Eurolygos dienoje“, džiaugėmės, kad „Žalgiris“ buvo ypač konkurencingas. Šiemet „Žalgiris“ netgi dar geresnis – yra atkrintamųjų traukinyje. Ką per tuos metus dar pridėjo „Žalgiris“?
– Kaip ir norėjo treneriai, komanda tapo atletiškesnė, greitesnė. Manau, naujokai tą indėlį įnešė ir dabar tokie esame. Aišku, reikėjo laiko, kad naujokai perprastų trenerio schemas. Mums, nuo pernai likusiems, reikėjo laiko susižaisti su naujokais.
Tai buvo natūralus procesas, bet panašu, kad mes jį vykdome. Be abejo, ne šimtu procentų. Kaip Šarūnas visada sako, kad dar daug ko mums trūksta, tai taip ir yra. Jis geriausiai žino mūsų potencialą, mato mus kasdien treniruotėse ir žino, kaip galime žaisti. Tik ne visada tai pavyksta.
– Eurolygoje nepraleidote net 100 rungtynių iš eilės. Ką patartumėte kitiems krepšininkams, siekiantiems tokio tvirtumo?
– Tas skaičius gražus ir toks simbolinis, nes su juo ir pasibaigė ši serija (šypsosi).
Bet tai labai individualu. Vieniems dažniau tos traumos ateina, kitiems – rečiau. Bet svarbiausia tai, kaip esi pasiruošęs fiziškai, kaip prižiūri save, elgiesi už aikštės ribų – skiri laisvą laiką poilsiui ir atsistatymui ar pasilinksminimui. Nesakau, kad to nereikia, bet reikia labai tą pasverti ir labai atrinkti laiką, kada galima, o kada ne.
Jaunimui patarčiau žinoti savo rutiną ir jos laikytis ne tik tada, kai viskas gerai. Kai viskas būna gerai, atrodo, nieko nereikia daryti. Bet kai esi geros formos, galbūt patingi padaryti savo pratimus, pamėtyti daugiau į krepšį, gali ateiti duobė. Reikėtų nuosekliai stabiliai dirbti ir tikėti tuo, ką darai.
– Simboliška, kad prieš 14 metų svarbias „Žalgirio“ rungtynes su Tel Avivo „Maccabi“ irgi stebėjote namuose. Turbūt tada buvo kitokie išgyvenimai nei praėjusį ketvirtadienį?
– Žinote, man dar buvo pirmieji metai pagrindinėje „Žalgirio“ komandoje, Eurolygoje, tad turbūt nesupratau tų rungtynių svarbos ir reikšmės. Taip arti dar nebuvome priartėję prie Eurolygos finalo ketverto, o pažiūrėkite, kiek metų praėjo...
Nežinau, gal toks mano būdas, tačiau kai kalbėdavomės, kaip bandydavome derėtis, vis galvodavau, kaip čia likti namie (juokiasi). Ir tikrai dėl to nesigailiu.
Tada irgi žiūrėjau taip pat ramiai, kaip dabar. Bet tada turbūt nesupratau tų rungtynių reikšmės. Koks tai svarbus ir sunkiai pasiekiamas dalykas.
– Eurolygoje debiutavote paskutinį Arvydo Sabonio sezoną karjeroje. Kokie buvo tie metai su Lietuvos krepšinio legenda?
– Tais metais buvo daug įspūdžių. Vien patekimas į pagrindinę komandą, pasirodymas pirmoje treniruotėje, kai ateini vaikas iš dublerių 19-os metų į komandą, kuri visada buvo ta svajonė. Ir matai, kad į tą pačią treniruotę ateina tokie žmonės kaip Sabonis, Tanoka, Timinskas... Bet buvo baisu, nemeluosiu (juokiasi).
Per treniruotes tekdavo ir pylos gauti. Žinote, kai jaunas esi, tai darai daug dalykų, kurių nereikia daryti. Bet buvo ir begalė patarimų. Užteko vien stebėti, ką tokie žmonės daro, kaip žaidžia, kad susidėliotum orientyrus ateičiai.
– „Žalgiryje“ žaidžiate net 14-ąjį sezoną. Esate šios komandos veidas. Tačiau jums jau balandį sueis 34-eri, karjera po truputį artėja prie pabaigos...
– (pertrauka) Kodėl artėja? Man neartėja (šypsosi).
– Bet „Žalgiriui“ jau reikia galvoti, kas jus pakeis aikštėje, kas pakeis jus kaip organizacijos veidą. Ir vienas tokių kandidatų yra Edgaras Ulanovas, kurio sutartis baigiasi po sezono. Mūsų žiniomis, jis dar nesiryžta pratęsti kontrakto ir gali pakilti į stiprią Eurolygos komandą. Ką patartumėte Edgarui tokioje situacijoje?
– Nežinau, tai jau priklauso nuo žmogaus. Vieni mėgsta kažkur važiuoti ir ieškoti naujų potyrių, o kiti sėslesni ir, kaip rodo mano pavyzdys, lieka klube ilgesniam laikui.
Nežinau, jeigu važiuoti kažkur, tai ten, kur tikrai tavęs nori, kur numatytas kažkoks vaidmuo. Ypač jaunam žaidėjui. Reikia važiuoti ten, kur tavęs nori, o ne jei kažkur kažkas pasiūlė vienu kitu euru daugiau, nes už tvoros žolė žalesnė. Taip nėra.
Manau, kad šiai dienai, ką turime čia, Kaune, „Žalgirio“ arenoje su tokiais treneriais, nežinau, ar Europoje kažkur galima daug geriau rasti. Bet kuriam žaidėjui verta likti ir kilti kartu su komanda. Manau, kad dabartinėje stadijoje „Žalgiris“ tik auga. Ką gali žinoti, kas čia vieną dieną bus.
Aišku, tai kiekvieno pasirinkimas. Atrodė, kad ir Lukas liks, bet jis priėmė sprendimą ir išvažiavo. Džiaugiuosi už jį. Jis nuvažiavo į tokią komandą, rado savo vietą, turi savo vaidmenį ir viskas gerai.
Bet kaip kam patinka...
– Kada be to sezono Chimkuose buvote arčiausiai išvykimo iš „Žalgirio“?
– Buvo ir prieš tai metų, kai klubas pateko į finansinę krizę. Tada buvo tikrai nemažai pasiūlymų ir atrodė, kad išvažiuosiu. Bet kažkaip vėl likau.
Tikrai buvo susidomėjimo, derybos buvo pažengusios į priekį. Bet, nežinau, gal toks mano būdas, tačiau kai kalbėdavomės, kaip bandydavome derėtis, vis galvodavau, kaip čia likti namie (juokiasi).
Ir tikrai dėl to nesigailiu.
– Esate dukart Europos čempionas ir pasaulio pirmenybių bronzos medalininkas. LKL čempionų žiedų jau tiek, kad net neužtenka visų 10 rankų pirštų. Tačiau yra viena neįgyvendinta svajonė – Eurolygos finalo ketvertas. Ar pasvarstote, gal galbūt šie ar kažkurie kiti metai gali būti tie, kai pavyktų tą svajonę su „Žalgiriu“ įgyvendinti?
– Žinote, labai sunku kalbėti, kas būtų, jei būtų. Pirmiausia, mes dar nesame užsitikrinę vietos ketvirtfinalyje. Tai yra pirminis tikslas ir iki jo dar reikia labai daug dirbti keliais ir alkūnėmis.
O po to, jei pakliūtume, savyje reikėtų rasti dar daugiau potencialo ir jėgų, pridėti mąstymo, kad kažką parodytume dar geriau.
Tačiau tikrai negalvoju nei apie jokius finalo ketvertus. Dabar esame susitelkę „Maccabi“. Šios dvi savaitės mums bus labai svarbios, nes atvažiuoja tiesioginiai varžovai dėl patekimo į ketvirtfinalį.
Žiūrėsime, kaip čia bus. Bet viščiukus skaičiuosime pavasarį (šypsosi).
