2022 m. vasarą papildęs PAO organizaciją M.Grigonis tikrai tikėjosi ne to, ką gavo.
Kaip visada ambicinga Graikijos ekipa trūkinėti ėmė nuo pat sezono pradžios, Eurolygoje galiausiai liko priešpaskutinė, o ir M.Grigoniui asmeniškai sezonas nebuvo sėkmingas.
Nugaros problemų kamuotas lietuvis buvo arti to, kad paliktų Atėnus vasarą, bet galiausiai liko, tapdamas vieninteliu per tarpsezonį Graikijos sostinės nepalikusiu PAO legionieriumi.
Laikas parodė, kad tai buvo teisingas sprendimas. Per pirmus septynis Eurolygos turus M.Grigonis savo komandoje yra trečias pagal sužaistas minutes (vid. 28,6), ketvirtas pagal pelnytus taškus (vid. 11,4), ketvirtas pagal naudingumą (vid. 10,7 balo) ir pirmas pagal pataikomus tritaškius (vid. 2,1), o toks jo žaidimas yra vienas didžiausių „Panathinaikos“ šviesulių per duobėtą sezono startą – Eurolygoje PAO pralaimėjo keturis mačus iš septynių, tiesa, du jų per pratęsimą, o Graikijos pirmenybėse per šešis turus pralaimėjimo skonio dar neragavo.
Marius Grigonis pernai ir šiemet
- 2022-2023 m. sezone Eurolygoje: 17,9 min., 8,1 tšk., 1,6 rez. perd., 7,6 naud. bal.
- 2023-2024 m. sezone Eurolygoje: 28,6 min., 11,4 tšk., 1,8 rez. perd., 10,7 naud. bal.
Tokie rodikliai gal ir būtų nieko tragiško, jei ne iki dangaus užkelti lūkesčiai Atėnų ekipai. Kostas Sloukas, Juancho Hernangomezas, Mathiasas Lessort'as, Luca Vildoza, Kostas Antetokounmpo, o galiausiai - ir Kendrickas Nunnas. Tokį žvaigždyną vasarą ir sezonui jau prasidėjus prisiviliojo Atėnų žvaigždynas, o mašinos raktelius patikėjo į dukart Eurolygos čempiono E.Atamano rankas.
„Pagal keliamus tikslus gal nekaip sekasi, bet Graikijos lygoje dar nepatyrėme pralaimėjimų, tai džiugu. Eurolygoje paleidome keletą rungtynių, o visas rezultatas nuo to ir priklauso – poros pabaigų nesužaidi ir atrodo ne kaip, 3-4. Būtų 5-2, tai būtų gražiau“, – apie sezono pradžią Atėnuose kalbėjo M.Grigonis.
Prieš trečiadienį jo ir „Panathinaikos“ klubo laukiančią akistatą su Kauno „Žalgiriu“ gynėjas išsamiai pasidalino mintimis apie Ergino Atamano pakeistą Atėnų klubą, neįprastą savo paties vaidmenį, didžiulį graikų spaudimą, atvykstantį „Žalgirį“ ir rinktinės planus.
– Esi trečias pagal minutes, ketvirtas pagal rezultatyvumą komandoje. Ar jauti, kad palikai pastarųjų kelių sezonų negandas užnugaryje?
– Neturėjau kažkokio tragiško sezono asmeniškai praėjusiais metais. Aišku, buvo daug visokių dalykų, kurių negalėjai kontroliuoti, bet pats visada stengiesi. Jūs paskui įvertinat sezonus, bet aš nesijaučiau asmeniškai tragiškai. Komandiškai taip, buvo visokių negandų.
– Kaip pasikeitė „Panathinaikos“ klubas su E.Atamano atėjimu?
– Reikia pagyventi, kad suprastum, kaip čia viskas vyksta. Sunku prikalbėti. Turime naują komandą, naują trenerį, bandome susižaisti, suprasti vienas kitą. Ne visada viskas pavyksta. Niekas mūsų nelauks, kol susižaisime. Reikia kuo greičiau demonstruoti gerą formą.
– Kokie stereotipai, sklandantys apie E.Atamaną, subliuško per šiuos kelis mėnesius?
– O kokie tie stereotipai? Pasakykit, aš paneigsiu arba pasakysiu tiesą.
– Kad jis leidžia daug laisvės žaidėjams, nėra didelės kontrolės.
– Žaidime taip, tikrai duoda daug žaisti laisvai. Bet yra daug niuansų. Duoda žaisti laisvai, bet jei neįmeti ar klaidą padarai, ta laisvė greitai gali pasibaigti. Dviprasmiškai gaunasi. Treneris tikrai kitoks nei esu turėjęs, turi savų dalykų, bet jų turi kiekvienas žmogus. Šiai dienai viskas gerai, o jei kelis kartus pralaimėsi, jau viskas bus negerai – žaidėjai negeri, treneris negeras. Reikia laimėti ir tada viskas bus gerai.
– Pats daug žaidi sau neįprastoje trečioje pozicijoje. Kaip su tuo sekasi tvarkytis?
– Tik trečioje ir žaidžiu. Šį sezoną antru gal net nesu žaidęs, o šiek tiek pabandžiau ir ketvirtu. Jau toks amžius, kad kur duoda, negali rinktis – tą ir imi. Nesu toks žaidėjas, kuris gali daryti tik taip, kaip aš pasakysiu. Kaip treneris mane mato, taip ir žaidžiu.
Negali skųstis, kad duoda daug minučių, nes irgi kvailai atrodysi: kai neduoda – blogai, kai duoda – irgi blogai.
– Kaip kūnas reaguoja į tą krūvį, kurį gauni žaisdamas po beveik 30 minučių?
– Yra daug visokių priemonių, kad atsistatytum, tai viską bandai. Kartais sunkiau būna, bet negali skųstis, kad duoda daug minučių, nes irgi kvailai atrodysi: kai neduoda – blogai, kai duoda – irgi blogai. Tą priimi kaip iššūkį ir bandai išsilaikyti. Bandai kūną prižiūrėti kiek įmanoma geriau, o nuo traumų niekas nėra apsaugotas. Tos minutės padidina tikimybę gauti traumą, bet reikia būti pasiruošusiam, eiti ir dirbti.
– Su išaugusiomis minutėmis išaugo ir vaidmuo, matosi ir paties emocinis pakilimas. Ar sugrįžo džiaugsmas po slogesnio laikotarpio?
– Praėjusiais metais buvo visko labai daug, tai sunku buvo džiaugtis. Šiemet gal vien dėl to emocija yra sugrįžusi, nes turime gerą rūbinę, visi gerai sutariame, išeiname kažką padaryti ir ne tik krepšinį žaidžiame. To trūko praėjusiais metais. Iš to gal ir atsiranda, iš tos bendrystės ir susibendravimo. Smagu ir dėl kitų. Nežinau, ar praėjusiais metais nebuvo emocijų, nelyginau šitų dalykų, bet jei taip atrodo, tai dėl šitų priežasčių.
– Per vasarą pasikeitė beveik visa komandos sudėtis. Kaip naujam kolektyvui sekasi lipdytis ir kiek prie to prisideda patyręs veteranas Kostas Sloukas?
– Šitoje komandoje jau ir aš skaitausi kaip veteranas, esu trečias pagal amžių. Sloukas nėra tas, kuris labai kalbėtų. Jis ramesnio būdo. Bet žinoma, tai, kad jis yra, kelia jam daug pagarbos. Nežinau, kiek jis kartų nuėjęs į finalo ketvertą, laimėjęs keletą kartų. Jei jis ką nors pasako, jaučiasi, kad visi jį gerbia. Bet nėra tas, kuris daug kalba. Iš praėjusių metų komandoje likome tik aš ir du graikai, tai mes padedame kitiems įsilieti. Dabar jau viskas gerai. Prieš sezoną buvome Slovėnijoje, susibendravome ir dabar jau neatrodo, kad visi nauji.
– Komandoje daug žvaigždžių ir naujas garsus treneris. Kiek komanda patiria spaudimo iš aplinkos?
– Labai daug. Nežinau su kuo palyginti. Kaip „Žalgiryje“ būna, kad visi apkalba, tai čia žiniasklaida dar aštresnė – tiesiai šviesiai klausia, teisia ir užgaulioja. Čia žmonės labai greitai pasiduoda emocijoms, bet visi jie nuoširdūs – gal dėl to ir kyla emocijos. Jie išsiilgę pergalių. Praėjusiais metais buvo daug ko pasakyta iš žmonių, sirgalių, bet tai yra šio darbo dalis. Gauni daug kritikos, bet turi įsiklausyti tik į tų, kurie nori tau padėti, kritiką. Čia tokia kultūra – sunku paaiškinti, kas yra čia žaidę, žino. Visas miestas yra pasidalinęs į dvi stovyklas. Daugiau „Panathinaikos“ sirgalių, bet visur jaučiasi, kad ir kur nueisi, tos reakcijos.
– Ar turėjai karčių patirčių su sirgaliais?
– Nesmagiausia, kai būni su šeima ir vaikais, o sustoję iš mašinos pradeda kažką rėkauti. Kartais, jei nori, kad suprasčiau, tai ir angliškai pasako. Tas nemaloniausia. Ant manęs gali varyti kiek nori, galiu priimti, bet su vaikais nemalonu. Čia ir vaikai sirgaliai būna, kad gestų parodo (šypsosi). Tokia kultūra. Bet smagu, kad jie pilnai atsidavę, nors kartais ta riba peržengiama. Taip jau yra – atėjęs į „Panathinaikos“ tampi to dalimi.
Čia ir vaikai sirgaliai būna, kad gestų parodo.
– O nebuvo situacijų, kuriose sirgaliai privertė pasijusti nesaugiai?
– Ne. Gal tik praėjusiais metais buvo tas sezono uždarymas. Kažkiek galvoji, kad jau reiks eiti į kontaktą, bet šiaip ne, bent jau prie manęs nieko nebuvo. Daug kas žodžiais bando, o kai reikia fiziškai kažką daryti, dažniausiai atšoka. Tikiuosi, kad nieko ir nebus.
– „Žalgiris“ atvyksta su trijų pralaimėjimų serija, sekmadienį patyrė pirmą pralaimėjimą ir LKL čempionate. Ar dabar geriausias metas jums žaisti prieš Kauno komandą?
– Manau, kad jie žaidžia kaip žaidė. Kai laimėjo, sužaidė pabaigas, o dabar prieš „Anadolu Efes“ pabaigoje nepavyko. Prieš „Wolves“ daug nesureikšminčiau, tai vis tiek LKL – atkrintamosiose bus kitaip. Nemanau, kad kažkas pas juos pasikeitė ir jie nebenori žaisti arba mažiau kovos mums duos. Eurolygoje nėra „palauk“ – kiekvienose rungtynėse eini ir žaidi. Atsakant į klausimą, manau, kad vienodai, ar tris esi laimėjęs, ar tris pralaimėjęs.
– Kokį bendrą įspūdį palieka mažai atsinaujinęs „Žalgiris“?
– Išlaikė tą patį. Tas pats treneris, o jo veidas, kad visi pasiaukojantį, gynybinį krepšinį žaidžia. Viskas prasideda nuo gynybos. Gal ne tiek turi talento puolime, bet turi Evansą, kuris neįtikėtinai žaidžia antrą sezoną iš eilės. Daug tų pačių likę, Ulė turi daug laisvės, Dimša labai gerai žaidžia. Vaizdas toks, koks ir turi būti Kauno „Žalgirio“ – darbiniai šunys, kurie bet kam gali įkąsti.
– Tavo bičiulis Tomas Dimša pasirašė sutartį su „Žalgiriu“ dar tau esant Kaune, bet buvo skolinamas, o po to prasilenkėte. Ar smagu dabar stebint jį žaidžiantį tokiu lygiu?
– Būtų smagiau, jei būtų įvykę anksčiau. Nuo mažens galvojome ir svajojome, kad kartu žaisime, bet vienas žmogus nusprendė kitaip (šypsosi). Labai smagu žiūrėti. Visada, kai galiu, žiūriu „Žalgirį“, sergu už savo draugus ir savo miestą. Smagu, kai laimi, skaudu, kai pralaimi. O jei draugai gerai sužaidžia, tai dar smagiau.
– Atėnuose padaugėjo lietuvių – čia žaidžia ir Ignas Brazdeikis bei Mindaugas Kuzminskas. Ar tenka su jais susimatyti?
– Su Ignu nesusitikome, nes žaidžia už raudonus (juokiasi). Ne, juokauju. Jis truputį toliau gyvena, tvarkaraštis labai sunku. Su Kuzia buvome vieną kartą susitikę, bet dažniausiai, kai man būna laisva arba žaidžiame namuose, tai jis žaidžia. Kai tiek rungtynių, labai sunku susitikti. Bet vieną kartą susitikome, mačiau, kad jis irgi patenkintas, jam viskas gerai.
– Praėjusią vasarą turėjai laisvą nuo rinktinės ir turbūt akivaizdu, kad tai pasiteisino, matant šio sezono formą. O kokios mintys žvelgiant toli į priekį ir kitą vasarą su rinktine?
– Pasiteisino ar ne pažiūrėsime pasibaigus sezonui, nes gal rytoj kažkas atsitiks ir tada sakys, kad galėjau bent į rinktinę atvažiuoti. Dar reikia nugyventi iki vasaros. Tikrai negalvoju, bandau išlikti sveikas, žaisti gerai, o kai ateis laikas, tada ir nusprendi. Nebent kažkokia speciali situacija, kai būni apsisprendęs iš anksto. Bet jei būsiu sveikas ir jei kvies ir būsiu reikalingas, tai kodėl ne.
– O kokį įspūdį paliko rinktinė pasaulio čempionate ir kaip sekėsi ją stebėti per televiziją?
– Tikėjausi, kad gaus nuo amerikiečių ir žaisime prieš italus, bet sugalvojo Kariniauskas kitaip (šypsosi). Sistema išliko ta pati, jeigu vienų nebūna, kiti ateina ir pakeičia. Vaizdas buvo geras, rezultatas – tas pats. Reikia matyt keisti, kad būtų blogas vaizdas ir geras rezultatas.
