Šarūno Jasikevičiaus kalba Milane buvo įspūdinga.
Tas aštuonių minučių atviras pokalbis su žurnalistais tiesiog nuginklavo. Ir iš tiesų, visi tie straipsniai apie pirmuosius „Žalgirio“ vykėlius ir nevykėlius, akis draskančias problemas ir vilties žiburėlius, dabar dar neturi didelės reikšmės. Atsiverskite naujienų archyvus ir kasmet surasite kažką panašaus.
Laikas, kurio pagrindiniam komandos įžaidėjui reikia suprasti, kaip įvesti kamuolį į vidų.
Seni įpročiai, kuriuos į „Žalgirį“ atsinešė dar išsiblaškę legionieriai.
Abejotinas naujokų meistriškumo lygis, kurį dar reikia nušlifuoti. Juk kadaise ir Brandonas Daviesas, atrodė, prieš porą metų galėjo būti kitas pretendentas po Dee Bosto susikrauti lagaminus.
Eurolygos fiziškumo prisijaukinimas – neįvertintas komponentas, kuris net miškuose grūdintam tipiniam australų regbininkui Jockui Landale'ui dar yra iššūkis.
O kur gi dar legendinės situacijos prieš bonusą ir po bonuso.
Ar esate matę filmą „Švilpiko diena“ (angl. Groundhog day)? Tokia gyvena ir „Žalgiris“, tik kad taip nuo nulio prasideda ne kiekviena diena, o kiekvienas Eurolygos sezonas.
Galbūt kaip ir pagrindinį filmo herojų įkūnijusį Billą Murray Šarūną Jasikevičių aplanko pačios blogiausios mintys. Bet treneriui nereikia smarkiai permąstyti savo vertybių – jis jomis visų nuostabai jau važiavo į Eurolygos finalo ketvertą ir ketvirtfinalyje paspirgino geriausio trenerio Europoje komandą.
Tereikia pasitikėti procesu.
„Žalgiris“ išlepino.
Komanda, kuri realiai finansiškai pajėgi stumdytis tik Eurolygos lentelės apačioje, įtikino, kad galime ir mokame daugiau. „Baskonia“ be dviejų traumuotų žaidėjų ir „Milanas“ be 60 proc. starto penketo buvo varžovai, kuriuos šis „Žalgiris“ galėjo sumedžioti.
Bet „Žalgiris“ vėl atsimušė į tą naujokų sieną.
Ir ką gi mes vėl matome?
Kažkuo primindamas Brandoną Daviesą, Zachas LeDay dar sunkiai supranta kiekvienos atakos svarbą. Jis dar žaidžia gan palaidą krepšinį pagal savo senus įpročius abejose aikštės pusėse. Laikas su Šarūnu Jasikevičiumi turėtų padėti šiam aukštaūgiui nukreipti energiją tinkama kryptimi.
Stebina vos 18 proc. tikslumu krepšį atakuojantis ir kol kas vid. 2,3 taško per 23 minutes renkantis Nigelas Hayesas. Šis 24 metų amerikietis labai mėgsta analizuoti žaidimą ir stebėti viską iš šono. Gal todėl pergalvodamas situacijas jis kartais nebežino, kuris metimas geras, o kuris prieštarauja sistemai.
Bet sunku įsivaizduoti, kaip lietuvių kalbą iki asmenavimo ir linksniavimo gliaudantis atvykėlis nesugebėtų perprasti „Žalgirio“ sistemos.
Beje, Šaras paleido jam strėlę. „Žaidėjai turi suprasti, kad čia bus 10 mėnesių kova už centimetrą, o tik po to bus krepšinis. Jeigu jie tą supras, o ne ateis pasilinksminti ir gerai praleisti laiko, paskaldyti tritaškių, mes kažkokio potencialo turime.“
Treneris pacitavo pirmuosius N.Hayeso interviu „Žalgiryje“. Atrodo, Šaras girdėjo ir tą amerikiečio interviu apie delfinus (Š.Jasikevičius seka ir analizuoja krepšininkų žodžius žiniasklaidoje kur kas smulkiau, nei jums atrodo iš pirmo žvilgsnio).
Bet N.Hayesas kažkaip tą perpras. Tokio aukšto intelekto asmenybei tai neturėtų būti labai sudėtinga. Pasiųstas ir pozityvus signalas – išskyrus trumpą 15 sekundžių pauzę, amerikietis Milane žaidė paskutinę 17 minučių atkarpą. Bus bėdų tik jei kaktomuša susidurs N.Hayeso ir Š.Jasikevičiaus ego.
Solidumo dar trūksta J.Landale'ui. Atrodo, net ir kietakaktis 23-ejų australas truputį praskydo debiutinėje Eurolygoje. Kartais 211 cm ūgio centras pats nesupranta savo stiprybių po krepšiu ir prisibijo ryžtingesnių veiksmų. Per kraštus dar veržiasi ir tas jaunatviškas nepatyrimas. Bet Šaras tiki šiuo aukštaūgiu ir turbūt tik laiko klausimas, kada jis ims drebinti baudos aikštelę.
Nededu kryžiaus ant Alexo Perezo. Anaiptol, dar tikiu, kad jis dar sugebės pakilti į kitą lygį Kauno „Žalgiryje“. Bet atkarpos su šiuo meksikiečiu kol kas kainuoja tikrai brangiai.
„Žalgirio“ puolimas akivaizdžiai pagyvėja, kai ant parketo žengia Lukas Lekavičius. Jis smagus kaip bengališka ugnelė – žybsi ir spindi akyse. Tiesa, dažnai trumpą laiką. Kai ta liepsnelė užgęsta, „Žalgiriui“ reikia patikimo atakų generolo. Deja, Šaras dar negali atsisukti į A.Perezą, dėl to vežimą kaip darbinis arklys traukia Thomasas Walkupas.
Galbūt Th.Walkupas nesižiūri kaip tradicinis kūrėjas. Bet jo gebėjimas įkirsti į baudos aikštelę, iš kur prasideda didžioji „Žalgirio“ kūryba, gebėjimas įgyvendinti Šaro planą ir daryti tai, ko prašo treneris, jam užtarnauja tokį pasitikėjimą.
Th.Walkupas be keitimo paskutines 16 rungtynių minučių gynyboje ganė Sergio Rodriguezą ir pats tempė „Žalgirį“ ant pečių puolime. Jis inicijavo ir Luiso Scolos batelių pakabinimo ant vinies ceremoniją Milane, antroje mačo dalyje pelnydamas 17 iš 19 savo taškų. Tai kažkas neįtikėtino.
Th.Walkupas yra unikalus žaidėjas. Universitete jam teko rungtyniauti ir įžaidėju, ir sunkiuoju kraštu. Jeigu Šaras per tuos metus iš jo nulipdys ateities atakų organizatorių, kaip eksponatą statysim amerikietį į Leonardo da Vinčio muziejų Milane. Bet dar sunku įsivaizduoti Th.Walkupą kaip Eurolygos „Top 8“ komandos pagrindinį įžaidėją.
Nesu tikras dėl Alexo Perezo ir Kevino Pangoso palyginimo. Pats A.Perezas sezono pradžioje atrodo labiau kaip Dee Bostas, prieš porą metų neįsitvirtinęs „Žalgiryje“. Neryžtingam įžaidėjui dar nepavyksta nei užaštrinti žaidimo, nei rimčiau grasinti varžovų krepšiui. Aikštėje jis kol kas laksto kaip vaiduoklis.
A.Perezu tikiu, bet čia gali prireikti daug kantrybės. Ir Rygoje bei Bandirmoje visu gražumu jis atsiskleidė tik po kiek laiko, žiemai įsibėgėjus. Tik nežinau, ar „Žalgiris“ gali leisti sau tokią prabangą.
Per 7 A.Perezo minutes Milane „Olimpia“ susikrovė 12 taškų persvarą. Sudėjus ir „Baskonia“ rungtynes, iš viso per 13 minučių Eurolygoje A.Perezui būnant aikštėje „Žalgiris“ įmetė net 21 tašku mažiau nei priešininkai. Per 13 minučių dvejose rungtynėse! Tai nebūtinai tiesiogiai susiję su A.Perezo buvimu ant parketo – juk aplinkui yra dar keturi žmonės. Bet, reikia pripažinti, sąsajų tikrai nemažai.
Tik sugrąžinsiu jus trejus metus atgal ir priminsiu Kevino Pangoso trejų pirmųjų rungtynių „Žalgiryje“ statistiką. Prisitraukite prie ekrano, prisėskite ir įsikibkite į kėdę – 3 taiklūs metimai iš 23, 5 klaidos prie 6 rezultatyvių perdavimų ir iš viso 3 naudingumo balai. Toks buvo K.Pangoso prisistatymas Eurolygos scenoje.
Po dvejų metų šis vaikinas išbėgo ant Eurolygos parketo kaip 1,5 mln. eurų vertės „Barcelona“ krepšininkas.
Vienintelė detalė, už kurios gali užkliūti „Žalgiris“ – pirmą sezoną su K.Pangosu starto penkete žaliai balti nepateko į Eurolygos ketvirtfinalį.
„Žalgiris“ nelaimi Eurolygoje ne dėl A.Perezo. Žiūrėkime į visumą. O visumoje „Žalgiris“ yra kaip garaže surinktas automobilis. Galbūt toks truputį nei šioks, nei toks. Su kitiems automobiliams kažkur netikusiomis, kažkur neišsiskiriančiomis detalėmis.
Tik mechanikas čia ne šiaip mėgėjas. Vis iš naujo kasmet renkamas „Žalgirio“ variklis kuriasi, kuriasi, kuriasi, kuriasi, bet kai pagauna kibirkštį, po to jis lenkia net ir prabangiausius bolidus. Ir net nebesvarbu, lenktyniautų Madrido, Atėnų ar Stambulo trasose.
Mechanikas prie vairo visada tiki savo automobiliu ir jis kol kas jo nepavedė. Tik čia ir yra ta loterija – niekas šimtu procentų nėra tikras, kada ir ar iš viso jis užsikurs.
Šaro „Žalgiris“ dar niekada nepradėjo Eurolygos sezono dviem pralaimėjimais. Bet tai tik dar vieni skaičiai, kuriuos žalgiriečiai jau ne kartą pavertė nereikšmingu istorijos įrašu.
Tai, kas turi reikšmę, yra galutinis komandos rezultatas sezono pabaigoje. Dabar mes kalbame apie „Žalgirio“ rūpesčius po spalio 10-osios rungtynių. Iki reguliariojo sezono finišo – lygiai pusmetis. Pernai tokiu metu dar net nebuvo prasidėjęs Eurolygos reguliarusis sezonas.
Keturi sezonai su Šarūnu Jasikevičiumi Kaune mus išmokė – apsišarvuokite kantrybe, bet pasitikėkite procesu.
