C.Delfino gyvai persimetė keliais ispaniškais žodžiais su pora krepšinio sirgalių, kurie atvažiavo į oro uostą ir atsinešė autografams nuotraukų. Jose – įvairias aprangas vilkintis charizmatiškas argentinietis.
Vienoje nuotraukoje jis vilki „Milwaukee Bucks“, kitoje – „Detroit Pistons“ marškinėlius. Per savo karjerą C.Delfino atstovavo keturiems NBA klubams, sužaidęs aštuonis sezonus elitinėje krepšinio lygoje.
Lietuvos krepšinio sirgaliams C.Delfino geriausiai įsivaizduojamas su melsva ir balta spalvų apranga.
198 cm ūgio lengvasis puolėjas yra vienas iš auksinės kartos Argentinos didvyrių, laimėjusių olimpinį auksą 2004 metais, o paskui ne kartą susidūrusių su Lietuva aukščiausio lygio rungtynėse.
Jo 13 taškų neužteko 2008 metų olimpinių žaidynių Pekine pirmajame mače, kai Lino Kleizos tritaškis likus žaisti pora sekundžių nusvėrė Lietuvos rinktinės pergalę.
Bet C.Delfino virto rykliu lietuviams per kitą pasimatymą Pekine, kai mūšyje dėl trečios vietos olimpinėse žaidynėse įmetė daugiausiai taškų (20), atkovojo daugiausiai kamuolių (10) ir blokavo lietuvių šansą laimėti bronzą.
C.Delfino įmetė 25 taškus į lietuvių krepšį ir 2010 metų pasaulio čempionato Turkijoje ketvirtfinalyje, bet tada Kęstučio Kemzūros treniruojama rinktinė kelyje link bronzos pašalino Argentiną nuostabiu komandiniu žaidimu.
C.Delfino atsigriebė 2012 metų Londono olimpinėse žaidynėse, kai grupės rungtynėse per 22 min. surinko 20 taškų ir kartu su Manu Ginobili ir Luisu Scola parbloškė Lietuvą.
Ir vėl – C.Delfino 10 taškų neišgelbėjo Argentinos per 2016 metų Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių akistatą grupėje.
Tiesą sakant, Rio prieš Lietuvą jau žaidė kitoks C.Delfino. Sužeistas, iškentęs šešias operacijas, dėl kurių jis nežaidė klubinio krepšinio daugiau nei trejus metus – nuo 2013 metų, kuomet patyrė traumą būdamas vienas „Rockets“ lyderių.
Iš viso septynias operacijas ištvėręs C.Delfino stūmė save ir rado savyje jėgų bei noro sugrįžti į krepšinį, pernai trumpai padėjęs Buenos Airių „Boca Juniors“ ir Vitorijos „Baskonia“ klubams.
Šį sezoną 36 metų C.Delfino, paprašytas Turino komandos legendinio trenerio Larry Browno, sugrįžo į Italijos krepšinio vandenis, kur kažkada ir prasidėjo jo profesionalo karjera.
Argentiniečio rodikliai Europos taurės varžybose (1 taškas ir 3,5 atkovoto kamuolio) bei Italijos lygoje (4,3 taško ir 2,7 kamuolio) yra kuklūs, tačiau vien matyti aikštėje jį yra kažkas neįtikėtina.
– Carlosai, kaip sugebėjote grįžti į aikštę po tiek daug operacijų? – 24sek paklausė C.Delfino Vilniuje.
– Pirmiausia, tai buvo ne mano sprendimas tiek laiko iškristi. Po stresinio pėdos lūžio koja gijo prastai ir aš turėjau ilgam likti užribyje, kol nesuradau profesoriaus Bolonijoje.
Ten gydytojas vienintelis sugebėjo išspręsti mano problemą. Jo prašiau tik vieno – kad vieną dieną galėčiau bėgioti parke su savo vaikais. Iki tol to daryti negalėjau – tik lėtai vaikščioti.
Gydytojo prašiau tik vieno – kad vieną dieną galėčiau bėgioti parke su savo vaikais.
Kai jis prisilietė prie mano pėdos per operaciją, kuri man buvo šeštoji, jis pasakė, kad galėsiu bėgioti. Taip ir buvo. Aš pagijau ir galėjau žaisti per 2016 metų Rio de Žaneiro olimpines žaidynes.
Tiesa, po jų prireikė septintosios operacijos, kad būtų išvalyti paskutiniai traumos padariniai. Po to viskas veikė gerai, bet jau buvo gruodis ir man prireikė laiko pasiruošti. Juk likęs mano kūnas buvo uždarytas beveik trejus metus. Aš turėjau viską pradėti iš naujo, kad pasirengčiau vėl žaisti krepšinį.
Galiausiai esu laimingas, kad galiu daryti tai, ką mėgstu daryti – žaisti krepšinį. Tikiuosi, kad mano nesėkmių ruožas baigėsi. Man buvo 31-eri, kai prasidėjo tos bėdos dėl pėdos, bet dar galiu šiek tiek pasidžiaugti krepšiniu.
– Jūsų koja po septynių operacijų turbūt atrodo kaip kareivio dėl randų?
– Gal ne kaip kareivio, bet kaip sukandžiota Freddy Kruegerio (šypsosi).
Daug randų, įbrėžimų. Kiekvienas randas turi savo istoriją. Mano koja tikrai atrodo nekaip, bet aš esu laimingas, kad vėl galiu žaisti ir lakstyti su savo vaikais. Be to, per tą sudėtingą periodą aš sutikau daug gerų žmonių, kurie man padėjo, sulaukiau daug gražių palinkėjimų Instagram ir Twitter. Dabar esu psichologiškai ir fiziškai pasiruošęs žaisti.
– Daug metų atstovavote Argentinos rinktinei ir daug sykių žaidėte su Lietuvos rinktine svarbiausiuose tarptautiniuose turnyruose. Kuris mačas jums labiausiai įsiminė?
Galbūt tai rungtynės dėl olimpinės bronzos Pekine. Tai buvo ypatingas mačas mums, nes žaidėme be traumą patyrusio Manu Ginobilio. Jis buvo mūsų super herojus, bet prieš mačą sužinojome, kad jis negalės žaisti. Žaisti be jo prieš tokią stiprią komandą, kokia tada buvo Lietuva, nugalėti ją ir iškovoti olimpinę bronzą mums buvo kažkas ypatinga.
Buvo daug gerų kovų. Manau, kad žaidžiant prieš tokias galingas komandas, kaip Lietuva, arba sužaidi geriausias rungtynes, arba pačias prasčiausias.
Londono olimpinėse žaidynėse laimėtas grupės mačas (102:79) buvo vienas elitinių mūsų mačų, mes laimėjome ryškia persvara.
Tačiau 2010 metais pasaulio čempionato ketvirtfinalyje mes panašiu skirtumu gavome nuo Lietuvos (85:104).
Dvikovos su Lietuva visada būdavo labai geros. Tokios rungtynės puošia krepšinį, padeda jam vystytis.
– Daug kartų žaidėte prieš Lietuvos krepšininkus ne tik kaip Argentinos rinktinės žaidėjas. Daug jų sutikote ir NBA arenose, kur žaidėte prieš Liną Kleizą, Šarūną Jasikevičių, Žydrūną Ilgauską, Darių Songailą, Joną Valančiūną. Kuriam Lietuvos krepšininkų jaučiate daugiausiai simpatijų?
– Kai buvau jaunas, man teko garbė žaisti prieš dar vieną. Prieš Arvydą.
Sabonis buvo grįžęs po NBA ir žaidė paskutinį savo karjeros sezoną „Žalgiryje“, o aš tada rungtyniavau Bolonijos „Fortitudo“. Man buvo gal 19–20 metų.
Kai užpernai susitikome Rio de Žaneire, aš priėjau prie jo pasisveikinti ir pasakiau apie tai.
Šaras irgi buvo unikalus. Vienas geriausių Europoje. Lietuviai man visada buvo tokie, į kuriuos įdomu žiūrėti ir bandyti suprasti, kaip tokia maža šalis turi tokius gerus krepšininkus.
– Dar esate žaidęs su vienu lietuviu – Donatu Motiejūnu – per pirmąjį jo sezoną „Houston Rockets“ klube. Pamenate jį?
– Donatas buvo jaunas ir talentingas, tik įžengęs į NBA. Mes nemažai laiko praleidome kartu, aš stengiausi jam padėti prisitaikyti prie naujos lygos.
Aš tikiuosi, kad jis dar grįš į NBA, nes jis tikrai yra pakankamai talentingas, kad ten žaistų.
– Iš auksinės Argentinos kartos tebežaidžiate tik dviese – jūs ir Luisas Scola. Kokia ateitis laukia Argentinos rinktinės, kai pasitrauks paskutiniai mohikanai?
– Taip, likome dviese. Aš jauniausias, nes L.Scola jau 38-erių (šypsosi).
Manau, kad mes turime gražią ateitį. Reikia sulaukti, kol užaugs nauji vaikai, nes mūsų komanda irgi augo, kol iškovojo du olimpinius medalius ir tapo tikra komanda.
Dabar turime Facundo Campazzo ir Nicolą Laprovittolą, du gerus gynėjus. Gal dabar nėra tokio kalibro žvaigždžių, kaip M.Ginobili ar L.Scola geriausiais savo metais, bet yra darbščių žaidėjų, kurie tobulėja ir auga.
L.Scola tebežaidžia rinktinėje, o turėdami jį mūsų jauni vyrai turi gerą lyderį ir mokytoją prieš akis.
– Pats dabar žaidžiate Turino komandoje, nors po traumų jūsų vaidmuo pasikeitė – dažniausiai būdavote vienas rezultatyviausių žaidėjų, o dabar retai atakuojate, žaidžiate labiau komandai?
– Taip, mano vaidmuo visiškai kitoks, nei būdavo įprastai. Dabar turiu dalytis patirtimi, padėti tobulėti jauniems žaidėjams, padėti komandai.
Kai Larry Brownas man paskambino ir paprašė atvykti padėti, aš sutikau, nes jis tarsi mano dvasinis mokytojas. Dabar esu išmintingesnis, bet mažiau atletiškas – tačiau kažkiek naudos komandai aikštėje dar galiu suteikti. Tą ir bandau padaryti.
– Atsiprašau, L.Brownas jums paskambino, nors 2004 metais su Argentinos rinktine įveikėte jo vadovaujamą JAV rinktinę?
– Jis buvo ir mano treneris Detroite per mano pirmuosius metus NBA. Aš ten atvykau iškart po olimpinių žaidynių, kuriose mes iškovojome auksą.
Mūsų santykiai visada buvo geri. Jis tikras mokytojas, rūpinasi jaunais žaidėjais ir stengiasi dėl jų. Vasarą jis sutiko priimti Turino komandos kvietimą, kad pabandytų padėti jaunai komandai su jaunais žaidėjais, o mano europietiška ir NBA patirtis turėtų praversti.
Deja, jo nėra Vilniuje, nes dėl asmeninių bėdų turėjo išvykti į JAV, bet tikiuosi, kad jis grįš ir mes dar nuveiksime gerų darbų kartu. Europos taurės turnyrą pradėjome nesėkmingai, bet Italijos lyga tik prasideda, laukia ilgas kelias. Tikiuosi, kad jis sugrįš.
– Žaidžiate Turine, kur karaliauja „Juventus“ futbolo klubas. Gal sutikote ir Cristiano Ronaldo?
– „Juventus“ karaliauja ne tik Turine, bet ir visoje Italijoje.
O C.Ronaldo dar nesutikau. Kita vertus, pirmiau norėčiau pasimatyti su Paulo Dybala („Juventus“ ir Argentinos rinktinės puolėjas).
– Ar trečiadienio varžovas – Vilniaus „Rytas“ – jums pažįstamas klubas?
– Dar daug neanalizavome, bet „Rytas“ daugiau laiko treniruojasi drauge. Iš praėjusio sezono mūsų klube liko tik vienas žaidėjas, tad permainų daug, reikia laiko susižaisti.
„Rytas“ turi D.J.Seeley, Dominique'ą Suttoną, atvyko Manny Harrisas. Tai – geri žaidėjai.
Tuo metu mes bandome pakilti iš sudėtingos padėties. Bandysime laimėti ir prisikelti.
