R.Kaukėnas buvo vienas „Žalgirio“ lyderių, kai Kauno komanda pastarąjį kartą taip veržliai pradėjo Eurolygą.
2012–2013 m. Eurolygos turnyre Juano Plazos treniruojamas „Žalgiris“ pirmajame etape startavo dar geriau nei šį stebuklingą sezoną, iškovojęs 8 pergales ir patyręs tik 2 nesėkmes. Tiesa, Eurolygos formatas buvo kitas, su 24 komandomis.
„Top 16“ turnyre tada žalgiriečiai susidūrė su finansiniais bei krepšinio sunkumais ir pasiekė 6 pergales bei patyrė 8 nesėkmes, tarp jų tris pralaimėjimus vieno taško skirtumu (dusyk prieš Madrido „Real“).
Tą sezoną Eurolygoje rinkęs po 7,8 taško, R.Kaukėnas dabar smalsiai stebi naują „Žalgirio“ kartą, o ir pačią Eurolygą, iš kurios, ką gali žinoti, galbūt irgi atskries pasiūlymas, jei kuriai komandai prireiks patyrusio krepšinio kario.
Veikiausiai jis galėtų sugrįžti į Emilijos Redžo „Grissin Bon“ komandą, kurioje rungtyniavo 2013–2016 metais, bet vargu ar su vidutiniu Italijos klubu galėtų kovoti dėl titulo – trofėjų troškulys vis dar laiko buvusį Lietuvos rinktinės krepšininką pasiruošusį žaisti.
Tačiau, kol sutarties nėra, R.Kaukėnas skuba kitose srityse.
Šią savaitę Vilniuje jis susitiko su greitųjų pietų tinklo „iLunch“ vadovais, kurių sumanyta akcija „Linksmasis mandarinas“ renkami pinigai R.Kaukėno paramos grupei, besirūpinančiai onkologinėmis ligomis sergančiais vaikais, o trečiadienį iškeliavo pas šeimą į Ispaniją. Iš ten Kaukėnai netrukus keliaus į Švediją, iš kur yra kilusi jo žmona Tanja, su kuria lietuvis augina tris dukras.
„Dabar negaliu pasakyti, kur mano namai. Aš nežinau, – pripažino R.Kaukėnas. – Keliauju daug – būnu tai Italijoje, tai Ispanijoje, tai Švedijoje, tai Lietuvoje. Stengiuosi dažniau užsukti į Lietuvą, nes šiuo metu pagrindinis tikslas yra labdara. Stengiuosi dar sportuoti, laukiu žinių dėl ateities planų – galbūt dar sužaisiu, o galbūt ir ne.“
Stengiuosi dar sportuoti, laukiu žinių dėl ateities planų – galbūt dar sužaisiu, o galbūt ir ne.
– Rimai, vis dar jaučiate krepšinio alkį?
– Kol kas dar neatsisakau minčių sugrįžti į aikštę. Tačiau nenoriu vykti ten, kur reikia tik žaisti. Norėčiau vykti ten, kur galima laimėti.
Vienas kitas pasiūlymas buvo, bet nevertinau jų labai rimtai – pats nebuvau įsitikinęs, kad galėčiau padėti toms komandoms.
– Kiek sudėtinga palaikyti sportinę formą ir treniruotis vienam?
– Pagauti gerą bendrą sportinę formą nėra sunku, tačiau sudėtingiau būtų pritapti prie krepšinio ritmo – treniruočių, mėtymo į krepšį. Vienam tai padaryti kone neįmanoma.
– Sekate ir Kauno „Žalgirio“ žaidimą Eurolygoje – kiek dabartinė komanda jums primena 2012–2013 m. sezoną, kai Juano Plazos treniruojamas Kauno klubas irgi labai veržliai startavo Eurolygoje?
– Sakyčiau, kad matau daugiau skirtumų nei panašumų. Tada buvo surinkta patyrusių žaidėjų komanda. Su dalimi žaidėjų buvome rungtyniavę drauge Lietuvos rinktinėje, vyravo puiki atmosfera.
Dabartinis „Žalgiris“ paremtas Šarūno Jasikevičiaus sistema, jo vizija. Žaidžiamas tikrai gero lygio krepšinis, nors pats Šarūnas sako, kad jie gali žaisti dar geriau, dar pastoviau.
Matėme potencialą, kad „Žalgiris“ gali laimėti prieš geriausias komandas, tokias kaip Stambulo „Fenerbahče“. „Žalgiris“ tikrai dar turi potencialo, tikrai dar gali augti, nes yra atletiška komanda, turinti daug ginklų.
„Žalgiris“ turi tokį patyrusį žaidėją kaip Paulius Jankūnas, kuris yra komandos lyderis, laiko visas vadžias. Lietuviai krepšininkai irgi tikrai yra talentingi. Jauni žaidėjai šįkart sudaro komandos branduolį – jie labai stipriai tiki Šarūnu ir supranta, kad jis yra tikras laimėtojas. Tai paperka žaidėjus ir suteikia vidinės motyvacijos. Atsiranda jausmas: aš iškentėsiu, aš galiu dar daugiau.
Šaras yra tikras laimėtojas. Tai paperka žaidėjus ir suteikia vidinės motyvacijos. Atsiranda jausmas: aš iškentėsiu, aš galiu dar daugiau.
– Žvelgiant į jūsų pozicijos „Žalgirio“ krepšininkus – gynėjus, kuris jų palieka ryškiausią įspūdį?
– Visi „Žalgirio“ gynėjai jau yra geri žaidėjai, be to, jie dar turi potencialo augti.
Pamenu, kad Keviną daug kas kritikavo praėjusį sezoną, mums trūko kantrybės, nes visada norime, kad žaidėjas rungtyniautų iškart puikiai. Tačiau turime suprasti, kad žaisti stabiliai Eurolygoje reikia laiko, kol prisitaikai prie trenerio reikalavimų. Tai nebūna taip paprasta. Kevinui buvo sunku, jo žaidimas bangavo, tačiau jis – puikus žmogus: darbštus ir komandinis krepšininkas. Neturėjau abejonių, kad jis taps geru žaidėju. Šį sezoną jis demonstruoja fantastinį krepšinį.
Neabejoju, kad taip pat bus su kitais žaidėjais, tokiais kaip Paulius Valinskas. Faktas, kad užtruks laiko, bet kam neužtrunka? Gal nebent Michaelui Jordanui ar LeBronui Jamesui, tikriems supertalentams. Na, dar Šarūnui Jasikevičiui (šypsosi).
Be darbo ir kančių nieko nebūna. Dabar „Žalgirio“ žaidėjams reikia iškentėti, reikia dirbti ir kovoti.
Kai visi sako, kad jis yra jaunas treneris, aš sakau, kad tai nesąmonė. Jis treniravo kitus kokį dešimtmetį jau prieš tapdamas treneriu.
– Ne vieną vasarą žaidėte su Š.Jasikevičiumi Lietuvos rinktinėje, matėte jį kaip krepšininką. Kokį įspūdį palieka treneris Š.Jasikevičius?
– Jis treniravo jau tada, kai mes žaidėme (juokiasi). Kai visi sako, kad jis yra jaunas treneris, aš sakau, kad tai nesąmonė. Jis treniravo kitus kokį dešimtmetį jau prieš tapdamas treneriu, tad jo patirtis turbūt siekia apie 15 metų. Šaras jau yra supertreneris.
– Ar atsiskleidžia jums nauji Š.Jasikevičiaus bruožai, stebint jį dabar ekrane ar iš tribūnų?
– Ne. Temperamentas yra toks pats. Jis vėl turi aiškiai užbrėžtą tikslą, kad visi dirbtų viena kryptimi, visi drauge eitų pirmyn. Jis stengiasi išnaudoti visas stipriąsias savo komandos puses, nes žino, kaip ir kodėl tai funkcionuoja.
– Pats irgi turite sukaupęs didelę patirtį. Ar, žvelgiant į Š.Jasikevičių, jo asistentais dirbančius kitus buvusius krepšininkus Darių Maskoliūną ir Darių Songailą, nekyla minčių sekti jų pėdomis?
– Man kyla įvairių idėjų, bet viduje dar jaučiuosi krepšininkas. Kol kas mąstau taip.
Treniruoti man patiktų ir kartais ateina tokių minčių, bet realiai – palaukime.
– Kokie jūsų artimiausi planai?
– Kalėdos ir labdaros renginiai. Stengiamės padidinti mūsų labdaros apsukas, nes pastaruoju metu yra vis daugiau norinčių prisidėti prie mūsų darbų.
Mes ne viską suspėjame, nes nesame labai dideli. Tačiau esame jauni ir ambicingi. Norime kelti mūsų organizacijos efektyvumą, kad galėtume padėti ne tik vienam vaikui per mėnesį. Norime padėti daugiau žmonių ir tai padaryti kuo greičiau, kad vaikams nereikėtų laukti pagalbos.
