59-erių lietuvis lėtu žingsniu traukė Mytiščių arenos koridoriumi.
Jo vyrai kontroliavo rungtynes praktiškai visas 40 minučių, bet pergalė 83:74 vis tiek buvo išvargta.
Prieš „Žalgirį“ vargsta daugelis Eurolygos komandų, bet ištrūksta su pergale.
R.Kurtinaitis džiaugėsi svarbiu triumfu namų teritorijoje ir truputį įlindo į „Žalgirio“ rūbinę.
„Žalgiris“ žaidžia idealiai. Viskas tvarkingai.
„Žaidėme namie, o mums namie reikia laimėti. Šį sezoną tokiu grafiku net ir pralaimint išvykose, bet laimint namuose, gal to net pakaktų patekti į ketvirtfinalį. Tik dabar nenoriu skaičiuoti, bet kol kas to grafiko laikomės.
Namie pralaimėjome Barselonai, bet dukart laimėjome išvykoje. Šitą pergalę planavome kaip namų. Aišku, vis tiek džiaugiuosi, nes sudėtinga žaisti su „Žalgiriu“.
Žinote, kaip žaidžia Šaras – visada ieško tų silpnų taškų, o pas mus jų pilna. Jie mušė mus per vidurį, bet gerai, kad mums pasisekė su tritaškiais. Aišku, mūsų komanda tam ir komplektuota.
Bet jei žalgiriečiams būtų įkliuvę kokie 2-3 laisvi metimai, gal viskas būtų apsivertę“, – po rungtynių surimtėjo Rimas Kurtinaitis.
– Jūs, kaip buvęs snaiperis, gal turite patarimą „Žalgiriui“ ir jo metikams?
– Ne, neturiu jokių patarimų.
Nemanau, kad treneris gali kažką pakeisti. Čia yra kiekvieno žaidėjo individualus psichologinis lygis, pasitikėjimas savimi.
Aišku, pralaimėjimai to pasitikėjimo neprideda, bet kiekvienas turi mokėti save valdyti. Juk gyvenime yra ne tik krepšinis, o ir daug kitų sudėtingų situacijų. Niekas kitas negali pagelbėti, tik pats tu.
„Žalgiris“ žaidžia idealiai. Viskas tvarkingai. Neklysta, saugo kamuolį. Disciplina puiki. Paprasčiausiai reikia kelių metimų, kurie galėtų tas rungtynes padaryti pergalingomis.
Džiaugiuosi, kad mums šiandien pavyko kontroliuoti mačą. Nebuvo tokių duobių, kokių kartais pas mus pasitaiko.
Gal net ir geriau, kad esame pavargę. Tai daugiau dėmesio skyrėme kontrolei. Nes kartais man sunku suvaldyti žaidėjus – jie nori bėgti pirmyn, atgal, bet ne visada tai duoda vaisių.
– Ką Stevanui Jovičiui pasakėte po karjeros pasirodymo (25 tšk.)?
– Nieko. Už geras rungtynes žaidėjai gauna atlyginimus (šypsosi.). Kai daro blogai, mano, kaip trenerio pareiga, pasakyti, kas blogai.
Aišku, žaidėjai mėgsta tai priimti... Kaip ir mes – atrodo, viską geriausiai ir geriau už kitus žinome. Bet toks darbas – yra visokių pasakymo formų.
Bet aš džiaugiuosi, nes turime problemų su Jovičiaus sveikata. Negalėjau jo leisti su „Olympiakos“ – jis pabandė, bet dėl nugaros problemų negalėjo.
Norėjome pabandyti, pažiūrėti, kaip jis juda. Jis iškart pasakė, kad 100 proc. žaisti negali. Gal kokius 70 proc.
Gerai, kad viskas taip susidėliojo. Šiandien jis atrodė gerai, gal tik greičio truputį trūksta. Bet protingai išsprendė visus reikalus.
Aišku, niekas nesitiki tritaškių. Šarūno strategija yra nuo kažko rizikuoti. Krameris ir Jovičius yra tie žaidėjai, prieš kuriuos logiškai mąstant gali rizikuoti. Labai džiaugiuosi, kad Jovičius tas problemas išsprendė.
O ką turite omenyje šventės? Kūčiukų valgymas ar kas? (juokiasi.). Kūčiukų valgymas nėra šventė (juokiasi.).
– Ar tas rizikas bandote nuspėti?
– Taip. Aš asmeniškai vadovaujuosi truputį kitokia filosofija. Aišku, čia kiekvieno trenerio požiūris.
Jeigu žaidėjas nėra geras metikas, bet jis vis tiek treniruojasi ir tą daro 10 metų. Jeigu jam duosi šansą mesti, yra tikimybė, kad jis ir įmes. Jeigu žaidėjas nėra geras metikas, mes vis tiek jį dengiame kaip normalų žaidėją. Aišku, gal nesineriame iš kailio, bet prilaikome prie tų pačių taškų.
O lyderis, kad ir kaip bežaisi, pavyzdžiui, Milutinovas, jis vis tiek įmes tuos savo taškus. Tada rizikuoji ant kitų žaidėjų, jie sužaidžia vienintelį kartą per sezoną prieš tave.
Turėjome tokių bėdų, kai turėjome vieną geriausių žaidėjų Planiničių, kuris mėgdavo tokias rizikas. Tai esame turėję rungtynių, kai žaidėjai, kurių vidurkis 2 taškai, mums įmesdavo 20. Nes jie ten per daug tų skrupulų nežiūri – jei laisvi, meta ir įmeta.
Šiandien ta rizika... Bandau galvoti kaip Šarūnas, tai būčiau rizikavęs ir nuo Kramerio, ir nuo Jovičiaus. Labai džiaugiuosi, kad pataikė, nes ne visada pataiko.
– „Chimki“ turėjo gan sunkią atkarpą. Kiek ši pergalė padeda pasijusti geriau?
– Kaip ir minėjau, skaičiuojame namų pergales. Jos reikalingos. Niekas čia nesupranta tų priežasčių – kas traumuotas, kas ne. Įstūmė tave į areną ir turi laimėti. Niekur nedingsi ir nepasiskųsi, kad per įtempta, per greitai, per mažai poilsio.
Pergalė svarbi. Mane tik neramina tai, kad daug dalykų esame padarę prieš sezoną, bet kadangi neturime laiko jų pasikartoti dėl treniruočių stygiaus, mes tai užmirštame. Tai, ką darėme gerai prieš mėnesį, šiuo metu ne visada mums pasiseka.
Mane truputį stebina žaidėjų susikaupimas, nes jei kažką darome, tai juk ne vienam sezonui. Tokios vertybės juk reikalingos visam gyvenimui, nesvarbu, pas kokį trenerį žaisi. Žaidėjai pameta koncentraciją. Bet turi toliau dirbti. Turi išmokti dirbti per nuovargį.
– Kaip atrodys jūsų šventės?
– Nėra švenčių. Skrendame 26 d. žaisti į Prancūziją.
O ką turite omenyje šventės? Kūčiukų valgymas ar kas? (juokiasi.). Kūčiukų valgymas nėra šventė (juokiasi.).
O ta šventė, kokią aš suprantu, bus nebent birželį (šypsosi.).
Bandysiu grįžti namo galbūt 26 d. iš Prancūzijos. Duosime dvi laisvas, nes po to žaisime tik sausio 3 d. išvykoje su „Efes“. Tai pabandysiu suskraidyti į Lietuvą.
