Reguliariajame sezone žalgiriečiai varžovams leisdavo įmesti vid. 73,1 taško per rungtynes. Tai buvo 7-as rezultatas visoje Eurolygoje, o geriau gynėsi tik šešios komandos: „Brose Baskets“ (72), „Unicaja“ (71,9), „Panathinaikos“ (71), „Fenerbahče“ (70,7), „Olympiakos“ (69,2) ir „Lokomotiv“ (68,3).
„Top 16“ etape viskas apsivertė aukštyn kojomis. Į „Žalgirio“ krepšį krenta vid. 89,5 taško. Tik dar trys „Top 16“ komandos leidžia priešininkams įveikti 80 taškų ribą, bet praleidžia vis tiek gerokai mažiau – 81,17-82,67 taško.
Statistika būtų dar šiurpesnė, jei ne stebuklingos rungtynės su Pirėjo „Olympiakos“, kurias „Žalgiris“ laimėjo 75:55. Per kitas penkerias dvikovas žalgiriečiai praleisdavo vid. 96,4 taško.
R.Paulauskas: „Tie, kas nemato Javtoko indėlio ir sako, kad šis žaidėjas nereikšmingas, labai klysta“.
„Žalgiris“ leidžia varžovams mesti bendru 53,43 proc. pataikymu – taip pat didžiausiu „Top 16“.
Istorija negailestinga: „Žalgiris“ jau keturis sezonus „Top 16“ etape karaliavo daugiausiai taškų praleidžiančių komandų viršūnėje. Rezultatas – du sezonai po 0-6 ir vienas 2-12.
Išimtimi tapo 2003-2004 m. sezonas, kai „Žalgirį“ į pergales vedė fenomenalusis Arvydas Sabonis. Tada žalgiriečiai praleisdavo vid. 84,5 taško, bet tik paskutinę akimirką nepateko į Eurolygos finalo ketvertą.
| Sezonas | Praleisti taškai (vid.) | Rezultatas |
| 2003-2004 m. | 84,5 tšk. | 3-3 |
| 2004-2005 m. | 87 tšk. | 0-6 |
| 2005-2006 m. | 81,33 tšk. | 0-6 |
| 2013-2014 m. | 83,36 tšk. | 2-12 |
Beje, taip prastai, kaip šį sezoną, „Top 16“ etape žalgiriečiai dar nesigynė.
Rūtenis Paulauskas 24sek pasakojo apie pagrindines priežastis, lėmusias „Žalgirio“ gynybos nuosmukį.
– Rūteni, dar prieš „Top 16“ startą minėjote, kad „Žalgirio“ sudėtis gerai subalansuota gynybai. Kas nutiko komandai?
– Pirmiausia, turiu pastebėti, kad „Žalgiris“ reguliariajame sezone sėkmingiausiai gynėsi prieš dvi komandas – už „Top 16“ borto likusias „Stelmet“ ir „Karšiyaka“. Dabartiniai varžovai gerokai skiriasi.
| Varžovas reguliariajame sezone | Praleisti taškai |
| „Stelmet“ ir „Karšiyaka“ | vid. 59 tšk. |
| „Panathinaikos“, „Lokomotiv“, „Barcelona“ | vid. 82,5 tšk. |
Antra didžiulė priežastis – Roberto Javtoko žaidimas. Jo vaidmuo komandoje dar labai jaučiamas.
Dar vienas dalykas, kuris neleidžia „Žalgiriui“ geriau gintis, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, yra žalgiriečių puolimas.
Gynyba ir puolimas, atrodo, skirtingi dalykai, bet jie vienas su kitu labai susiję. Jei puldamas daug klysti, automatiškai suteiki varžovams šansą pelnyti greitus taškus. Kai nepataikai, tokios komandos kaip „Chimki“, kurios labai greitai pasileidžia į ataką, priverčia žaisti neparankų krepšinį ir iškart baudžia.
Negali sakyti, kad „Žalgiriui“ nesiseka vien gynyba. Nesiseka ir puolimas.
– Kiek gynybai įtakos turėjo Roberto Javtoko netektis?
– Robertas yra tas žaidėjas, kuris labai gerai komunikuoja aikštėje. Gynybai tai yra svarbus faktorius. Jis taip pat greitas žaidėjas, todėl reikalui esant gali išsikeisti. Be to, Robertas labai gerai išmano gynybą du prieš du. Jis gali gintis dviem skirtingais variantais. Pavyzdžiui, prieš greitą ir agresyvų step-out'ą gali gintis pasaugodamas komandos draugą ar leisdamasis saugoti baudos aikštelę.
Reikia pabrėžti, kad Robertas sėkmingai taiso kitų klaidas gynyboje. Ar pasaugodamas, ar padėdamas kovojant dėl atšokusių kamuolių.
Tie, kas nemato Javtoko indėlio ir sako, kad šis žaidėjas nereikšmingas, labai klysta. Manau, kad „Žalgirio“ gynyba su juo ir be jo – du skirtingi scenarijai. Ne veltui jis reikalingas ir rinktinei, ir „Žalgiriui“, ir praverstų ne vienai gerai Europos komandai.
|
R.Javtoko rezultatai reguliariajame sezone „Žalgiryje“ stebuklingai neišsiskyrė. Su juo aikštėje varžovai į „Žalgirio“ krepšį mesdavo vid. 102,25 taško per 100 atakų. Kai „centras“ sėdėdavo ant suolo, žalgiriečiai praleisdavo 103,39 taško. „Top 16“ etape daugiausiai taškų į „Žalgirio“ krepšį (paskaičiavus per 100 atakų) krenta aikštėje esant Martynui Sajui (143,08 tšk.). Be jo aikštėje skaičius mažėja iki 125,07 tšk. Nors dėl gynybos plakamas „Žalgirio“ australas Brockas Motumas, paskaičiuota, kad per 100 atakų su juo aikštėje kauniečiai praleidžia 122,5 taško. Mažiau – tik prie Kasparo Vecvagaro (kuris „Top 16” težaidė 11 minučių, todėl objektyviai jo indėlį gynyboje įvertinti sunku). |
– Ar „Žalgirio“ aukštaūgiai Ianas Vougioukas, Brockas Motumas ir Martynas Sajus – silpnoji gynybos grandis?
– Sajui dar trūksta labai daug. Bet juk negali iš NKL atėjęs žmogus tuoj pat persijungti į Eurolygą ir demonstruoti tokio lygio žaidimą. Neįmanoma. Utopiška. Reikia laiko ir daug darbo, kad jis po truputį užaugtų.
Labai keista stebėti Motumo žaidimą. Lyg ir potencialas yra. Matyti, kad žaidėjas greitas, turi ūgį (208 cm), žaidęs geroje komandoje (Australijos rinktinė). Bet sunku pasakyti priežastį, kodėl jam nesiseka. Ar tai psichologiniai dalykai, ar tai techniniai brokai, taktinis nesuvokimas... Gal ir viskas bendrai, bet tai Motumą bloškia į komandos galą ir jis negali būti tas žmogus, kuriuo gynyboje galėtum pasikliauti.
Vougioukas turi labai gerus krepšinio pagrindus, techniką. Moka labai daug dalykų, bet tai yra aukštas ir sunkus žaidėjas, kuriam suspėti visur yra labai sunku. Vougiouko bėda gynyboje du prieš du – žaidžiant prieš tokius gynėjus kaip Nando de Colo ar Milošas Teodosičius. Jie ištraukdavo Vougiouką prie tritaškio linijos. O jei graikas neišeidavo, bausdavo tritaškiais.
Antirekordinė gynyba „Top 16“: Bolonijos „Virtus“ 2002-2003 m. praleisdavo po 94 taškus ir pralaimėjo visas 6 rungtynes.
Jam nepatogu žaisti ir su tokiais greitais „centrais“ kaip Freelandas ar Samuelsas. Lėti vidurio puolėjai jam parankiausi.
Šiuolaikinė gynyba Eurolygoje paremta individualiu meistriškumu. Jei bandai žaisti su pagalbomis, tokių komandų kaip CSKA, „Chimki“ ar net Bambergo žaidėjai iškart padalina kamuolius tiems, paskui kuriuos nesuspėsi ir gausi laisvą metimą.
Todėl nieko nepadarysi – kartais tenka eiti į pagalbą ir Vougioukui, ir Motumui. Kai kada ir jie suteikia pagalbą. Bet tai ne koncepcija, o tik išsigelbėjimas.
– „Top 16“ etape skaudžiausiai „Žalgirį“ baudžia varžovų gynėjai. Koks Luko Lekavičiaus ir Olivier Hanlano vaidmuo prakiurusioje „Žalgirio“ gynyboje?
– Du prieš du dengti tokius gynėjus kaip Nando de Colo ar Milošą Teodosičių ir Lekavičiui, ir Hanlanui, ir tam pačiam Pociui yra velniškai sunki užduotis. Šiuolaikiniame krepšinyje du prieš du yra dviejų žaidėjų sąveika. Jei neapsigini vienas prieš vieną, gynyba visiškai sudraskoma. Jau esi kaltas, kad leidi prasiveržti varžovui prie krepšio.
Komandos gynybos išreikalavimas yra trenerio įvertinimas, jo darbo rezultatas. Bet turiu pasakyti, kad daug kas priklauso nuo žaidėjų meistriškumo. „Žalgiryje“ ir su Gintaru Krapiku, ir Šarūnu Jasikevičiumi išliko tas pats maksimalus išreikalavimas, bet kartelė „Žalgiriui“ šiai dienai labai aukšta. Bandyti ją peršokti – reikia, bet tikėtis galbūt galima tuo atveju, kaip su „Olympiakos“ (75:55).
Tada graikai nemažai metimų išmetė laisvi. Reikia pripažinti, kad tą dieną „Žalgiriui“ daug kas sekėsi. Pasisekė, kad „Olympiakos“ tądien nerealizavo progų.
