Kauno „Žalgiris“ šiemet iškelta galva pasitiko naują Eurolygos iššūkį ir dabar savo sąskaitoje turi 11-a pergalių. Lietuvos čempionai tęsia kovą dėl patekimo į Eurolygos atkrintamąsias varžybas, nors prieš sezono pradžią Lietuvos čempionams buvo prognozuotas autsaiderių vaidmuo.
„Pirmiausia norėčiau pasveikinti Paulių („Žalgirio“ vadovą Paulių Motiejūną) su tokia sėkme. Išlipimu iš tokios duobės. Tikrai reikia pasidžiaugti, kokia yra nuotaika, kokia atmosfera mieste.
Galvoju, kad ir Šarūnas (Jasikevičius), ir krepšininkai įtikėjo, kad viskas bus gerai, kad Kaunas yra krepšinio miestas. Su visomis tradicijomis ir viskuo, – pareiškė Š.Marčiulionis. – Kai turi palaikymą, gali save dedikuoti. Juk vis tiek renkant biudžetą ir pasirašant sutartis su žaidėjais egzistavo rizika. Džiaugiuosi, kad Kaunui nereikia laukti, kaip buvo planuojama, trejų ar ketverių metų. Ir plius, kad pavyko prikalbinti Šarūną, kuris savo vaidmenį atlieka tikrai įdomiai, kūrybingai. Manau, kad dalis žmonių ateina pažiūrėti ir į jį.“
„Žalgiris“ yra vienintelis sporto klubas visoje šalyje, kuris savo aistruoliams dovanoja aukščiausio lygio kovas. Todėl Š.Marčiulionis ragina nesumenkinti esamų rezultatų, jeigu komandai nepavyks prasibrauti į Eurolygos atkrintamąsias varžybas, finalinį ketvertą ar triumfuoti visame turnyre.
„Be abejo. Prisikviesti pas save į namus žaisti tokias komandas jau yra pasiekimas. Ir jeigu dar jiems duodi per uodegą, tai čia tikrai yra didelė sėkmė. O tikėtis, kad būsim kažkokie... palaukit, viskam yra savas laikas. Vis tiek juk yra biudžetas ir kiti dalykai. Kitą kartą reikia pagalvoti ir taip, laimėsi, o ką paskiau veiksi? (juokiasi) Geriau lėčiau, bet stabiliai.“
Kauno „Žalgirio“ klubas jau dėlioja kito sezono gaires. Viena didžiausių intrigų, ar pavyks išsaugoti esamos komandos lyderius, kurie sutartyse numatytomis sąlygomis gali pasirinkti kitas komandas. Didelė intriga, ar klube liks treneris Š.Jasikevičius.
„Manau, kad būtų tikrai įdomu dar matyti jį „Žalgiryje“, jeigu jis turėtų žaidėjus, biudžetą. Būtų tikrai įdomu. Na, o jeigu kitaip, tai čia jau nieko nepadarysi“, – kalbėjo gerai krepšinio virtuvę suprantantis Š.Marčiulionis.
„Žalgirio“ komandoje šį sezoną daugelis krepšininkų savo geru žaidimu užsitarnavo aistruolių simpatijas. Lukas Lekavičius, Edgaras Ulanovas, Brockas Motumas, Leo Westermannas. Paklaustas, kuris žaidėjas labiausiai imponuoja Š.Marčiulioniui, atsakymas buvo greitas ir aiškus.
„Manau, kad vis tiek ramybės ašis yra Paulius Jankūnas. Jis yra tas žaidėjas, kuris nesupanikuoja. Tu žinai, ką blogiausio jis gali padaryti. Man atrodo, kad žaidėjams tokia ramybė yra labai sveika. Jis yra gera grandis tarp užsieniečių ir lietuvaičių. Jis yra svoris komandoje. Toks kaip klijai. Aš vertinu jį“, – didelis legendos komplimentas teko žaliai baltų kapitonui.
Eurolyga tapo uždara ir po truputėli kokybės kartelę kelia vis aukščiau ir aukščiau. Ar nebijote, kad jeigu taip ir toliau, tai Eurolyga taps vieninteliu dėmesio vertu krepšinio turnyru Europoje? Nekalbant apie kitus Europos turnyrus, kad tai gali sumažinti susidomėjimą vietiniais čempionatais? – 24sek paklausė Š.Marčiulionio.
„Kardai dar nėra užkasti. FIBA, manau, turi savo norų ir tikslų. Nors, aišku, jų rengiamos varžybos visiškai nėra nušviečiamos. Bet galvoju, kad čia dar ne pabaiga. Mes matom iš savo pusės. Taip, žinoma, „Žalgiris“ yra geriausia arena su žiūrovais. Bet ispanai turi savo čempionatą. Ir jis tikrai niekur nepradings. Jie jį vertina.
Aš, manau, kad viską reiktų suderinti. Na, o pas mus, atsiradus infrastruktūrai, atsirado ir komandos. Ir susidarė konkurencija. Ypač šiais metais. Ir įdomu, ir yra intriga lygoje. Manau, kad tai yra bendras lygos ir klubų vadovų įdirbis. Pavyzdžiui, „Lietkabelis“ su Alvydu Bieliausku. Sprendimai, sakyčiau, rizikingi, bet jie pasiteisino. Miestas atkuto. Lankomumas didėja. Žiemą žmonės turi kur nueiti. Puikus dalykas miestui. Klaipėda turi savo.
Prarasti savo yra lengviausia. Bet va užauginti ir žaidėjus, ir intrigą yra labai sudėtinga.
Pokalbio, skirto „Žalgirio“ komandai, pabaigoje Š.Marčiulionis atskleidė ir tai, kodėl niekada neapsivilko šios komandos marškinėlių. Iš Kauno persikėlęs studijuoti į Vilnių jis tapo Vilniaus „Statybos“ simboliu.
„Jeigu kalbėtume teisingai, tai reikia pasakyti, kad aš buvau vėlyvo brendimo. Tikrai tada net negalėjau svajoti apie „Žalgirį“. Tuomet išvažiavau studijuoti žurnalistikos į Vilnių.
Tos kalbos, kad mane ten įkalbinėjo, laikė ir taip toliau... Galiu pasakyti, kad niekas nei kalbino, nei laikė, nei apskritai... Bet pirmame kurse paaugau dešimt centimetrų ir tai davė stimulą žaisti už universitetą ir už dublerius. O tada sukrito kiti dalykai. Išėjo Girskis (Rimas), Narmontas (Edmundas) ir atsirado vietos žaisti.
Ne tai, kad aš nenorėjau žaisti „Žalgiryje“, paprasčiausiai tuo metu ten tokia eilė stovėjo norinčių žaisti „Žalgiryje“. Ir jie buvo už mane geresni. Na, o kai pradėjau žaisti, įgavau pasitikėjimo, padariau tą tūkstantį klaidų, sutvirtėjau ir tada jau kelio atgal nėra.“
