| Penktadienis | Eurolyga | „Olympiakos“ – „Žalgiris“ | 21:15 | Pirėjas |
Ilias Zouras išlindo iš Atėnų Monastiraki metro stoties su languotais marškiniais. Pasitempęs, solidus ir kultūringas, kokį mes buvome įpratę jį matyti ir Kauno „Žalgiryje“.
52-ejų graikas nėra tokių triukšmingų vietovių mėgėjas. Jis pats gyvena ramiame pasiturinčiųjų kvartale, netoli Kifisijos, priešais miškelį.
Bet ramybę mėgstantis graikas neišvengia triukšmo savo trenerio kelyje.
Per 17 metų vyriausiojo trenerio karjerą I.Zouras dirbo net 12 skirtingų komandų. Vien prie „Žalgirio“ vairo jis spėjo stoti du kartus, bet nė sykio neišdirbo Kaune pilno sezono.
Kodėl? Kas blogai su šiuo treneriu? Kažkokios charakterio problemos?
Tai klausimai, kurie šovė į galvą ne tik man vienam prieš interviu su treneriu Ilias Zouru centrinėje Atėnų vietoje. Tokius jam uždavinėja net klubai per darbo pokalbius.
Bet jo karjeroje pritrūko sėkmės atsidurti tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Anaiptol, dažniausiai jis patekdavo į priešingą situaciją. Pavyzdžiui, tai I.Zouras turėjo perimti „Olympiakos“ vairą iš Dušano Ivkovičiaus 2013-aisiais. Su Graikijos klubu jis jau buvo pasiekęs žodinį susitarimą, tačiau po nesėkmingo finišo su nacionaline komanda Europos čempionate, staiga „Olympiakos“ nebesilaikė žodžio ir pakvietė Giorgos Bartzoką.
Kartu su darbu Pirėjuje nuplaukė ir Stambulo „Anadolu Efes“ pasiūlymas pratęsti bendradarbiavimą už milijonus. I.Zouras turėjo treniruoti ir Kinijos rinktinę, dar keletą gerų komandų, bet tai žmonos liga, tai darbas su rinktine, tai dar visokiausios nelemtos aplinkybės jaukė graiko planus.
Jis pirmą kartą atvyko į „Žalgirį“ antroje 2010-2011 m. sezono pusėje. Bet nors I.Zouras ir laimėjo trigubą karūną – LKL, LKF ir BBL čempionų titulus, jo horoskopas nepateko į Vladimiro Romanovo astrologinių brėžinių orbitą.
Šaras Kaune yra kaip karalius, tad tikiu, kad reikėtų likti tęsti darbo ir po to skinti to vaisius.
Antrą kartą „Žalgiris“ išskėstomis rankomis sutiko graiką prieš 2013-2014 metų sezoną. V.Romanovo Kaune nebebuvo nė kvapo su visais Ūkio banke graiko prasmegusiais pinigais. Paulius Motiejūnas įteikė I.Zourui garantuotą dvejų metų sutartį, bet ji buvo nutraukta dar spalį, vos po kelių rungtynių Eurolygoje ir LKL.
Skyrybos buvo negražios. I.Zouras per teismą prisiteisė 300 tūkst. eurų neišmokėto atlyginimo. Jam toks ankstyvas atleidimas buvo dvigubas smūgis – tą pačią vasarą ant jo stalo gulėjo dvigubai pelningesnis pasiūlymas iš Turkijos, bet graikas pasirinko „Žalgirį“.
Tačiau I.Zouras savo metus Kaune sieja ne su nuoskaudomis ir sutrikdyta trenerio karjera. Jo širdyje tai įstrigo kaip vieta, į kurią jis dar tikisi kada nors sugrįžti kaip „Žalgirio“ treneris.
Dabar toks Kaune yra nepajudinamas – Šarūnas Jasikevičius. Kas ten žino, kur dabar būtų Šaras, jei ne šių dviejų trenerių pokalbis per 2003-ųjų Europos čempionų pagerbimo renginį „Žalgirio“ arenoje, kai I.Zouras ėmė kalbinti Šarūną žaisti Kaune.
Pats Š.Jasikevičius tuo metu laukė pasiūlymų būdamas užsienyje ir atvyko į Lietuvą daugiausiai dėl renginio.
Gavęs graiko kvietimą Š.Jasikevičius iš pradžių dvejojo, bet sutiko. Nors I.Zouras ilgai Šaro netreniravo, graiko sprendimas pakeitė „Žalgirio“ organizacijos likimą.
Jeigu I.Zouras susėstų su Š.Jasikevičiumi pasikalbėti dar kartą, 52-ejų treneris turėtų, ką patarti lietuviui ir dėl jo ateities Kaune.
Apie tai ir daugiau – 24sek interviu su I.Zouru iš Atėnų.
– Žinau, kad įdėmiai sekate žalgiriečius. Kaip jaučiatės žiūrėdamas „Žalgirio“ žaidimą šį sezoną? – 24sek prieš „Žalgirio“ ir „Olympiakos“ ketvirtfinalio serijos pradžią (!)) paklausė trenerio.
– Pirmiausia, esu labai laimingas, kad jie atkrintamosiose. Jie turi šansą eiti dar toliau. „Žalgiris“ priartėjo prie finalo ketverto. O geriausia, kad komanda kasmet vis progresuoja. Tai klubui labai svarbu. Tai rodo, kad yra stabilumas. Tas pats treneris, iš lietuvių sudarytas branduolys... „Žalgiris“ turi branduolį ir dėl to pasiekė gerų rezultatų. Aš labai dėl jų laimingas.
– Koks buvo pagrindinis tokių rezultatų ingredientas? Daugelis skiria nuopelnus Šarūnui Jasikevičiui.
– Manau, susidėjo visi komponentai. Treneris gal treniruoja, bet žaidžia juk žaidėjai. Taip pat sirgaliai... „Žalgirio“ arenoje nuostabu žaisti krepšinį. Miestas myli šį žaidimą. Namie žalgiriečiai dėl to žaidžia iš širdies. O geriausia, kad komanda žaidžia vieningai.
Jankūnas yra „Žalgirio“ lyderis. Geresnio lyderio negali turėti: puikus charakteris, asmenybė, žmogus, kuris gali visus pastumti žingsniu į priekį.
Tikiu, kad jis vienas svarbiausių „Žalgirio“ ginklų.
– Prieš 5 metus dirbote su jaunais žaidėjais, kurie arba užaugo „Žalgiryje“, arba pakilo į kitus klubus, kaip kad Lukas Lekavičius. Dėl kurio džiaugiatės labiausiai?
– Matote, komanda yra komanda. Paprastai negali išskirti asmenybių. Tačiau Jankūnas, Kalnietis, Kuzminskas, Pocius, Delininkaitis... Tai žaidėjai, kurie man labai padėjo ir vienas kitą labai gerbėme.
Kuzminskas, galima sakyti, prie manęs padėjo pirmuosius žingsnius „Žalgiryje“. Aš labai laimingas, kad jie taip patobulėjo. Mantas įstrigo Milane, bet visi matome, kad tai ne toks Mantas, kokį žinome. Aš juo labai tikiu – jis puikus žaidėjas, puikus žmogus, ir gali būti puikus aikštės generolas.
– Lukas Lekavičius buvo labai jaunas, kai su juo dirbote prieš sezoną „Žalgiryje“. Kaip sureagavote, kai jis padėjo parašą po sutartimi su „Panathinaikos“?
– Dėl jo nerimauti man nereikėjo. Aišku, sunku pritapti naujoje aplinkoje. Ypač, kai tai jo pirmas sezonas užsienyje. Kita vertus, viskas gerai, nes jis žaidžia puikioje komandoje su puikiais komandos draugais, puikioje sistemoje prie puikios atmosferos.
Kartais gerai išlipti iš komforto zonos. Tai gali pastūmėti karjerą. Aš laimingas, kad jis Atėnuose. Tikiu, kad jis greitai parodys visiems savo galimybes, nes tai talentingas krepšininkas. Jis gerai skaito žaidimą.
Pamenu, kad Kaune mes kiek baiminomės dėl jo sudėjimo. Bet jis paslepia visas savo silpnybes greičiu, širdimi ir krepšinio IQ.
Aš tikiu, kad jis labai geras žaidėjas. O žaidimas Graikijoje jam pravers, nes čia daug fizinio kontakto ir taktikos.
– Kokį indėlį turėjote derybose su Šarūnu Jasikevičiumi, kai jis 2013-2014 m. sezonui sutiko atvykti į „Žalgirį“?
– Aš su juo kalbėjausi dar prieš sukertant rankomis. Bandžiau jį įtikinti, nes jis dar nebuvo tikras, ar tuo metu norėjo važiuoti į Kauną. Jis atvyko į „Žalgirio“ areną sužaisti rungtynių paminint Lietuvos rinktinės triumfą 2003-ųjų Europos čempionate.
Tai buvo po pasiruošimo sezonui, prieš Eurolygos startą. Kaip tik Europos čempionato metu.
Šaro tuo metu nebuvo Lietuvoje, bet jis sutiko atvažiuoti į renginį. Aš su juo susitikau. Mes pasikalbėjome. Po kelių dienų jis sutiko žaisti „Žalgiryje“.
Mano mintis buvo tokia: žaisk pas mus 1-2 metus, o tada prisijunk prie trenerių štabo.
– Dėl ko jis nerimavo?
„Žalgiriui“ ir Šarui tai turėtų būti labai svarbu, kad juos Eurolygoje gerbia vis labiau. Nes laimėti yra svarbu, bet užsitarnauti pagarbą aikštėje – sudėtinga.
– Tikiu, kad jis tada galvojo apie galimybę žaisti Barselonoje, kituose klubuose. Ko gero, jis laukė pasiūlymų iš didžiųjų komandų.
– Šaras buvo didžiulis krepšinio protas. Ar toje jo karjeros stadijoje, kai jam buvo 38-eri ir mintimis jis jau ruošėsi ir trenerio karjerai, buvo sunku jį treniruoti?
– Manau, jis pasielgė labai teisingai, kad baigė karjerą „Žalgiryje“, tapo asistentu ir tada vyriausiuoju treneriu. Manau, tai pati geriausia evoliucija, kad geriau suvoktum situaciją ir kaip komandoje dirba treneriai. Žaidėjas ir treneris yra du visiškai skirtingi dalykai.
Be to, kaip buvęs žaidėjas, jis galėjo lengviau motyvuoti krepšininkus, bet tuo pačiu neturėjo trenerio patirties. Tai buvo didelis iššūkis, bet panašu, kad jis su juo puikiai susitvarkė.
– Ar pažinojote jį asmeniškai iki to pokalbio?
– Žinojau jį, bet nebūdavo taip, kad leistume laiką drauge.
– Ką naujo jo krepšinio filosofijoje pamatėte Šarūnui Jasikevičiui vadovaujant „Žalgiriui“? Kuo jis jus nustebino?
– Komanda žaidžia pagal jo krepšinio suvokimą. Šaras mėgsta protingą krepšinį. Jis bando ir žaidėjus priversti galvoti apie savo veiksmus.
Jis taip žaidė Graikijoje, kur ilgai dirbo su puikiu treneriu Željko Obradovičiumi. Šarūnas iš Željko perėmė daug išminties. Taip pat ir iš Xavi Pascualio. Kai kuriuos dalykus puolime jis sujungė, o gynyboje žaidžia taip, kaip žaidžiama Graikijoje – labai agresyviai, sunkiai ir su daug kontakto.
– Tampa įprasta, kad vasarą mus kankins didžiulis klausimas: ar Šaras liks Kaune? Ką patartumėte Jasikevičiui, jei jis jums paskambintų ir paprašytų patarimo?
– Mano patarimas – „Žalgiris“ yra viena geriausių vietų Europoje bet kuriam treneriui. Turite puikią infrastruktūrą, puikų palaikymą. Krepšinis Lietuvoje yra kaip religija, ypač svarbus „Žalgiris“. Šaras Kaune yra kaip karalius, tad tikiu, kad reikėtų likti tęsti darbo ir po to skinti to vaisius.
Aišku, nauji iššūkiai vilioja, tačiau yra didžiulė grėsmė, nes tai bus kita šalis, kita aplinka, kur žmonės, ko gero, nebus tokie kantrūs su nauja komanda. Žinokite, labai sunku suburti naują komandą. Tai visiškai skirtingas dalykas. Nes, pavyzdžiui, „Žalgiris“ jau turėjo branduolį, todėl naujam treneriui lengviau adaptuoti naują filosofiją ir įtraukti į žaidimą naujus žaidėjus.
Bet, žinoma, tai yra mano nuomonė. Jo turbūt yra visai kitokia. Galbūt treneris norės kažkur persikelti, nes kartais treneriai po 3-4 metų turi polinkį pakeisti aplinką, naujoje komandoje kurti kažką savito.
– Ketvirtfinalyje susitinka dvi buvusios jūsų komandos. Kaip baigsis ši serija?
– Noriu pabrėžti, kad abi komandos nusipelnė ketvirtfinalio. Labai svarbų vaidmenį turės namų aikštės pranašumas. Kita vertus, komandų lygis dabar toks aukštas, kad bet kuri ekipa gali laimėti išvykoje.
Kaip pasakė vienas senas treneris, kai pasirašai kontraktą, tuo pačiu pasirašai ir sau nuosprendį.
„Žalgiris“ yra labai stipri, kieta komanda. Jie jau nugalėjo „Olympiakos“ dukart. Bet kai Pirėjo klubas žaidžia namie, ypač atkrintamosiose, tai labai stipri komanda, kuri labai kietai fiziškai ginasi. Žaidėjams tokią filosofiją perteikė treneris. Graikai jaučiasi geriau, kai žaidžia namie.
Lygiai tas pats su „Žalgiriu“. Kai jie žaidžia „Žalgirio“ arenoje, jie rungtyniauja visiškai kitaip: fiziškiau, labiau pasitikėdami savo jėgomis.
Manau, kad namų aikštės pranašumas efektyvus abiem komandoms. Abi komandos namie žaidžia labai gerai. „Žalgiris“ laimėjo keletą mačų svečiuose, bet tai atkrintamosios. Čia viskas kitaip.
Čia daugiau spaudimo, komandos labiau susitelkusios, geriau pasiruošusios. Ko gero, reguliariajame sezone „Olympiakos“ galėjo kiek nuvertinti „Žalgirį“. Tai nėra toks didingas vardas, kaip kitų didžiųjų Eurolygos klubų.
Bet, manau, varžovai išmoko pamoką ir suprato, kad „Žalgiris“ yra viena geriausių Eurolygos komandų.
„Žalgiriui“ ir Šarui tai turėtų būti labai svarbu, kad juos Eurolygoje gerbia vis labiau. Nes laimėti yra svarbu, bet užsitarnauti pagarbą aikštėje – sudėtinga.
– Vienas pagrindinių „Olympiakos“ pranašumų yra patirtis. Kiek tai pakelia patyrusius žaidėjus į kitą lygį? Kiek tai gali būti svarbu prieš nelabai patyrusius varžovus?
– Tai svarbu, bet tuo pačiu ir ne. Noriu pabrėžti, kad labai svarbi žaidėjų sveikata. Papanikolaou nežaidžia, Printezis ir Tillie grįžta, bet jie išsimušę iš ritmo. Tai labai svarbu atkrintamosioms varžyboms.
Štai tokios netikėtos problemos atkrintamosiose labai svarbios, kai komandos tarpusavyje žaidžia 2 kartus per 3 dienas.
Jie gali prarasti namų aikštės pranašumą dėl šviežio, sunkiai gynyboje dirbančio „Žalgirio“. Bet, jei rungtynės klostysis iki pabaigos, vat tada pasireikš patirtis. Kai rungtynės arti finišo, yra žaidėjai kaip Spanoulis, Printezis, net Mantzaris ar Papanikolaou, kurie žino, kaip reaguoti ir kontroliuoti save atsakingiausiu metu.
Kita vertus, „Žalgiris“ turi užtektinai entuziazmo, nejaučia jokio spaudimo. Jie jau dabar pasiekė, sakyčiau, daugiau, nei visi tikėjosi. Tačiau atkrintamosiose niekas nenori važiuoti namo (šypsosi.). Jie bandys pasirodyti kuo geriausiai.
– Esate graikas, pažįstate „Olympiakos“ žmones, jaučiate nuotaikas Atėnuose ir Pirėjuje. Ar jie kiek nors nerimauja prieš ketvirtfinalio seriją su „Žalgiriu“? Kiek tvirtai jie jaučiasi dėl patekimo į finalo ketvertą?
– Niekas nėra užtikrintas, ypač kai kalbame apie atkrintamąsias. Daug kartų jau taip nutiko, kad favoritai nepateko į finalo ketvertą. Negalima nuvertinti jokios komandos.
Matėte puikias pirmąsias rungtynes Maskvoje. Tai buvo labai atkaklios rungtynės, o juk žaidė geriausia ir aštunta Eurolygos komanda. Ir nedaug trūko, kad aštunta būtų laimėjusi.
Atkrintamosiose nėra lengvų rungtynių. „Olympiakos“ yra patyrusi komanda. Aišku, fanai nejaučia to paties spaudimo, nes „Žalgiris“ nėra toks didelis vardas kaip „Real“ ar CSKA, bet, kita vertus, visi matė geras „Žalgirio“ rungtynes ir visi tikisi geros kovos.
Netikiu, kad „Olympiakos“ yra atsipalaidavę. Nujaučiu, kad žaidėjai turi jausti didelį spaudimą. Jie žino, kad privalo išlaikyti namų aikštės pranašumą. Ir tas spaudimas turėtų ypač slėgti komandą dėl traumų.
– Ar sunku išlaikyti gerus prisiminimus apie miestą ir komandą, su kuria buvo nelabai gražiai išsiskirta?
– Pirmiausia, mano šeima myli Kauną. Čia gimė mano sūnus, tad su Kaunu mus sieja puikūs prisiminimai. Taip yra ir dėl trijų laimėtų titulų 2011-aisiais. Tas LKL čempionų titulas buvo ypač svarbus dėl Eurolygos licencijos. Mes padėjome „Žalgiriui“ pakilti į kitą lygį.
Su žmona buvome labai laimingi. Vis bandome aplankyti Kauną, kuriame yra draugų. Mums labai patiko miestas. Žinoma, šaltis ir žiema – tikrai ne. Bet mus sieja puikūs prisiminimai.
Nesvarbu, kas nutiko su vadovais. Krepšinyje, ypač trenerio karjeroje, aišku, kad anksčiau ar vėliau būsi atleistas. Taip yra su visais treneriais.
Kaip pasakė vienas senas treneris, kai pasirašai kontraktą, tuo pačiu pasirašai ir sau nuosprendį.
Toks mūsų darbas. Kaunas ir „Žalgiris“ man teikia tik geriausius prisiminimus. Tikiuosi, kad savo karjeroje dar turėsiu šansą dirbti šiame klube.
– Tai kas ten nutiko, kad išsiskyrėte ne taikiai?
– Kai pirmą kartą palikau klubą, visi žino, kas buvo klubo vadovas (V.Romanovas – aut. past.) ir kokia komandoje buvo situacija. Bet antrą kartą aš buvau šokiruotas.
Gerai, tai tiesiog buvo vienas sprendimas. Aš dviem mėnesiais anksčiau nei kiti klubai pradėjau pasiruošimą sezonui, kad padirbėčiau su jaunais „Žalgirio“ talentais. Ir buvau labai nustebintas, kai išgirdau, kad viena mano atleidimo priežasčių buvo jaunų žaidėjų neišnaudojimas. Ypač tų, kurie dar nebuvo pasiruošę žaisti aukščiausiame lygyje. Ir dabar matome, kad tie žaidėjai taip ir netapo aukščiausio lygio krepšininkais (T.Dimša ir M.Kupšas, – aut. past.).
– Krepšinyje labai svarbu atsidurti tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Panašu, jums pritrūko sėkmės šiuo klausimu?
– Taip, sutikčiau su tuo. Viskas galėjo būti po metų, nes kai antrą kartą sugrįžau į „Žalgirį“, tai buvo nauja pradžia klubui. Jie apsitvarkė finansus, pradėjo statytis kažką rimtesnio. Tuo metu buvo daug spaudimo ir galbūt greitų sprendimų. Bet, mano manymu, jie buvo neteisingi. Ypač dėl manęs.
Bet aš vis tiek myliu tą komandą. Nieko tokio – visko pasitaiko. Svarbiausia, kad klubas kasmet kyla vis aukščiau.
– Buvo arti to, kad grįžtumėte į Lietuvą, tik į „Lietkabelio“ klubą. Panevėžio klubas, mano žiniomis, jumis domėjosi.
– Tadas Bulotas susisiekė su manimi. Jis prieš keletą metų buvo kreipęsis į mane su kitu pasiūlymu. Kalbėjome apie Panevėžio komandą. Žinau, kad susidomėjimas buvo didelis, bet nieko neįvyko. Tiksliai nežinau kodėl, nes nebuvau pakviestas į jokį pokalbį ar panašiai. Bet dirbti Lietuvoje yra smagu. Tikiuosi, kad tai dar nutiks ateityje.
– O kaip jums sekasi darbai Gruzijos rinktinėje? Kokie planai ateičiai?
– Mokausi ispanų kalbos, nes galvoju apie darbą Ispanijos krepšinio lygoje. Manau, tai stipriausias nacionalinis čempionatas Europoje. Tačiau turiu išmokti kalbą, kad būčiau pasiruošęs priimti pasiūlymą, jei atsirastų galimybė.
Aišku, aš atviras visoms komandoms. Ir dabar jaučiuosi labai laimingas dirbdamas Gruzijos rinktinėje. Toje komandoje tvyro puiki atmosfera. Taip pat – ir pačioje krepšinio federacijoje.
Tik, gaila, dėl FIBA langų netekome visų gerų žaidėjų, kurie žaidžia Eurolygoje. Dėl traumuotų žaidėjų man trūko ir kitose Europos komandose rungtyniaujančių krepšininkų. Turime gerokai padirbėti, kad sustiprėtų Gruzijos čempionatas.
